Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Nakties svajonės (eilėraščiai) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jonas Zdanys   
Kranklio sparnas prilipo
prie Dievo aklos akies.
Akis pradėjo ašarot.
Pasaulis pradėjo kraujuot.
*
Šautuvai sapnavo kareivio pirštus
ir netikėtai nusišovė.
Lavoninėj lavonai mirė kaip angelai.
*
Saulė užgeso, ir viskas sušalo
. Žmonijos akys ir lūpos pajuodavo.
Mėnulis nusijuokė.
*
Senmergė, nevaisinga,
norėdama vaikus maitint,
užsimušė.
Mes radom jos kūną
prie ežero kranto,
krūtys apdengtos dėlėm.
*

Jinai kyla iš vandens.
Jos akys drumstos.
Nematydama,
apraizgyta žolių tinklais,
beviltiškai ieško triukšmingų žvaigždžių.
Sustojus prie kranto klausia,
Kas pateps mus liūdnus numirėlius?
Vanduo mėgino ir nesugebėjo.
Pavargus krenta ir apsidengia smėliu.
*
Ir ant kranto
gyvulių choras liūdnai dainavo:
klausyk, motinėle,
tavo vaikas negimęs
verkia ištroškęs.
Jo vaiduokliškos lūpos
ieško krūties.
*

Lėlės vitrinoj verkė ir drebėjo,
kai laikrodžių kariuomenė iškilmingai
pražygiavo.
*
Sutikom paskutinius kareivius.
Jų kelnės buvo sudraskytos,
plaukai ir veidai taškyti sausu krauju.
Nėra išeities, jie rėkė,
nėra pabaigos.
Pradėjo šaudyt.
Mūsų širdys linksmai apkabino kulkas.

*
Mano pranešimą iškreipė atsitiktinis jausmas.
Niekas neklauso paaiškinimo.
Šaukiu prie lango:
kreipkite dėmesį,
nepamirškite kraujo.
Vėjo pagautas balsas atsako:
randas baltėja, [deginta dėmė.
Mūsų grumtynės baigtos.
Gyvenam dabar tiktai valandom
ir visko bijom.

*
Praeitą dieną sena moteris
priėjo ir klausė:
kas poetas, kas poezija?
Atsakiau: drugelis ir liepsna.
*
Sakė, stebuklas!
Bet mes vaikai žinojom,
kad žvaigždžių juoda švininė šviesa
surišo žodžius ir žaizdas
su burtu ir beprotybe
ir pagimdė poetą.
*
Jis sustoja ir kažką atsimena.
Išpiltos degtinės kvapai
tirštėja kambary.
Galvoja,
aš visados pasiliksiu
nuvargęs tylos raižytojas.
Pradeda liūdėt.
Po kojų ašarų sapnai
auga kaip nežemiški grybai.

*

Besąlyginis pasidavimas
mūsų vienintelė dovana pasauliui,
jie mus mokino.
Nieko kito neatsimenu.
Aš irgi stoviu audroj
kaip medis be šaknų.
*
Klausė, ką sapnavai?
Atsakiau:
keistą formą, biaurybę,
susuktą sutvėrimą,
neaiškius vingius, mazgus, —
tavo veidą prie atviros burnos,
geidulingą džiaugsmą tavo įtemptų akių.
*
Šypsodamas jis mum sakė,
kad gyvenimas turi per daug
silpnaprotiškų sapnų.
Mes tikėjom ir tylėjom,
ir nematėm, kad lauke,
prie lango,
teisybės iškraustyti nykštukai
murmėjo verkdami.
*
Vaikai grobikai išbėgo sapnuodami,
ir pasiliko tiktai šitas
nakties beprotiškas karnavalas,
šita baltų veidų isterija,
šitos neaiškios pasakos.
Ir čia viskas dega.
Viskas tyliai dega.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai