Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MAIRONIS ISTORIKAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PR. PAULIUKONIS   
Maironį kaip poetą žino visa lietuvių tauta. Kaip neeilinį teologą jį gerai pažįsta kunigai, ypač buvę jo studentai. Maironio parašytas traktatas "De justitia et jure" yra nemažas įnašas moralinėje teologijoje apie teisės ir teisingumo supratimą. Savo laiku buvo geriausias veikalas moralinės teisės klausimu visoje Rusijos imperijoje.- Bet Maironis kaip istorikas ar teisingiau, kun. dr. J. Matuso žodžiais tariant, Lietuvos istorijos rašytojas, mažai kieno dėmesį yra atkreipęs. O vis tik anuo metu jo parašytoji Lietuvos istorija buvo geriausias vadovėlis.

Maironis tautinio atgimimo veikėjas

Maironis yra brendęs prasiskleidžiančio lietuvių tautinio susipratimo laikotarpyje, kada lietuvių veikėjų dėmesys ypatingai buvo nukreiptas į tautos istoriją. Caro valdžios varginama ir kankinama tauta buvo gaivinama garbingos praeities vaizdais. S. Daukantas knygoje apie lietuvių būdą rinko kuo gražiausius žodžius nušviesti lietuvio praeities gyvenimui ir papročiams, kad atsvertų tuometinį rusų priespaudos vargą Lietuvoje. Net lietuvių dignitoriai vyskupai, M. Valančius ir A. Baranauskas, augš-tino pagonišką Lietuvą. Dr. J. Basanavičius, iš profesijos gydytojas, visą gyvenimą pašventė lietuvių tautos praeities tyrinėjimams. Pirmo "Aušros" numerio viršelyje jis padėjo motto: Žmonės, nepažįstą istorijos, visada yra vaikai. Į žanginiame laikraščio straipsnyje pasisakė, kad "Aušros" didžiausias rūpestis būsiąs supažindinti brolius lietuvius su garbingais sentėvių veikalais, ir ragino visus domėtis lietuvių praeities žygiais, gyvenimu, tikyba, papročiais ... Ir kiti aušrininkai studijavo Lietuvos istoriją: J. Šliūpas parašė dviejų didelių tomų veikalą, V. Pietaris — istorinę apysaką "Algimantą" ir pora studijėlių iš Lietuvos praeities.

Pats Maironis Lietuvos istorijos trečiosios laidos prakalboje rašė, kad suprasdamas, "kaip reikalinga Lietuviui žinoti savo istoriją, turėjau atliekamu laiku 1880 m. pasiimti už to darbo, nors jaučiau, jog jisai pereina mano išgales." Paraštėje nurodo, kad pasiimtą Lietuvos istorijos rašymo darbą užbaigęs 1886 m. ir po ketverių metų Tilžėje atspausdinęs Zanavyko sla-pibardžiu. Iš tikrųjų pirmą kartą Maironio istorija išėjo 1891 metais antrašte "Vistorija arba Apsakymai apie Lietuvos praeigą. Paraszė Sta-nyslovas Zanavykas 1886. Tilžė 1891 m. Kasz-tu Lietuvos mylėtojų spausdinta pas O. v. Mauderodes". 186 p. Atspaudinta 3,000 egz. Antra laida išleista 1903 metais Tilžėje be jokių pataisymų, net ir be autoriaus žinios. 1906 metais Petrapilyje "Lietuvių Laikraščio" išleista trečia laida antrašte: "Lietuvos istorija su kunigaikščių paveikslais ir žemėlapiu. Parašė Maironis (Š. M-lis). Trečią kartą atspausta ir pertaisyta. 1906. Išleista Lietuvių Laikraščio pinigais." 259 p. Turėjo būti J. M-lis, bet, matyt, leidėjai buvo pamiršę tikrąjį autoriaus vardą. Tad per penkiolika metų Maironio Lietuvos istorija susilaukė trijų laidų po 3,000 egz., dviejų spaudos draudimo metu. Ketvirtoji laida išėjo 1926 metais Kaune Maironio raštų ketvirtuoju tomu 235 p. Pastaroji laida "žymiai perdirbta" ir be literatūros apžvalgos.

Krikščioniškai patriotinė istorijos ideologija

Reikia tikėti Maironio žodžiais, kad pasiimtas darbas parašyti Lietuvos istoriją prašoko jo jėgas, nes jis ėmėsi jo dar prieš "Aušros" pasirodymą, tebūdamas vos 18 metų amžiaus ir dar sėdėdamas gimnazisto suole. Jis aiškina, kodėl ėmėsi istorijos rašymo; esą, svetimos kalbos nemokant, labai sunku iš knygų pažinti Lietuvos praeitį, nes tik vienas Daukantas lietuviškai plačiau yra rašęs apie lietuvių tautos praeitį, bet jo darbas "Pasakojimai apie veikalus lietuvių" (1850 m. parašyti ir 1893 m. Amerikoje išleisti. — Pr. P.) esąs nepragmatiš-kas ir daugiau yra medžiaga istorijai, o ne pati istorija.

Maironio Lietuvos istorija parašyta krikščioniško patriotizmo dvasioje. Jau įžangoje, nurodęs istorijos pažinimo svarbą tėvynės meilei, pabrėžia, kad tėvynės meilė negali būti be Dievo meilės. "Todėl klysta labai tos karštos jaunos galvos, kurios sako, jog Lietuviams užtenka vieno moksliško apšvietimo . . . Taip tai suprasdamas mūsų žmonių reikalus, nekitaip rašiau ir savo Apsakymus" (5 p. N.B. Visos citatos imamos iš trečios laidos).

Maironis buvo giliai religingas ir visur, net kasdieniniuose gyvenimo reikaluose, įžvelgė Dievo Apvaizdos veikimą. Tad ir Maironio isto-rojoje matyti tas jo tvirtas tikėjimas Dievo Apvaizdą. Kai lietuviams pavyksta iš gresiančio pavojaus išsigelbėti, autorius tai aiškina Dievo valia. Aprašydamas Saulės mūšį, pasakoja, kaip kalavijuočiai galvojo pavergti visus lietuvius. "Bet Dievas skyrė kitaip" (38 p.). Mindaugo laikais buvo sudaryta didelė koalicija prieš Lietuvą ir jai grėsė pavojus žūti, "vienok Dievas davė jai tuomet tvirtą vyrą Mindaugą, kursai matydamas save priešų apsuptą iš visų pusių, nenusiminė, nenupuolė dvasioje, bet drąsiai išėjo ginti tėvynės, išgelbėjo Lietuvą nuo visiškos pražūties" (44). Vytautui patekus į kalėjimą, "Augščiausias Dievas neleido taip niekingai pražūti vyrui, kuris garbe kaip saule paskui apšvietė mūsų tėvynę" (95 p.). Dievas nubaudęs Vytenį, kuris, sumušęs kryžiuočius, pasityčiojo iš jų atimta monstrancija su Švenčiausiu. Jis buvęs kryžiuočių užpultas ir sumuštas, pats vos pasprukęs (61 p.).

Kryžiuočių imperialistinius tikslus ir žiaurius jų darbus Lietuvoje Maironis smerkia, o lietuvių kovas teisina, jų narsumą giria. "Todėl nėra ko stebėtis, jei mūsų sentėviai, pirmai geresnei aplinkybei iškilus, pamesdavo krikščionių tikėjimą ir užmokėdavo gerai savo vargin-tojams, kardami juos ir galuodami (žudydami.-Pr. P.)" (48 p.). Jei Gediminas būtų apsikrikštijęs, "būtų atnešęs Lietuviams nesuskaitomas laimes ir kitaip būtų gal virtusi Lietuvių tautos eita", bet jis neapsikrikštijęs tik dėl "Kryžiuočių atkaklybės" (70 p.). Jogailos kviečiamas susitarti, "Vytautas ilgai nesididžiavo, nes neapkęsdamas . kryžiuočių, tiktai per Jogailos neteisybę buvo priverstas j ieškoti jų draugystės ant galo, mylėdamas tėvynę, matė kiek nelaimių atneša Lietuviams jo vienybė su Kryžiuočiais, ir pasiruošė gryžti į Lietuvą, o Kryžiuočiams už jų nedorybes neskaitė sau už pikta atkeršyti" (97 p.). Pašiepia Maironis ir kryžiuočių karingumą: girdi, jie "tik tuokart tvirti ir drąsūs, kai sulaukia atplūstančių maldininkų minių" (71 p.).

Ypatingai iškeliamas Vytautas, jis vadinamas Didžiuoju. Maironis pirmasis Vytautą pavadino Didžiuoju. Remdamasis lenkų istoriku A. Prochaska, Maironis nurodo, kad Vytautas yra lyginamas su Aleksandru Didžiuoju. Vytautas Didysis statomas pavyzdžiu kitiems valdovams. Aprašydamas Aleksandro vainikavimą Vilniaus katedroje didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, cituoja Chreptavičiaus pasakytą kalbą, kurioje jis prašęs Aleksandrą valdyti Lietuvą, kaip ją valdė Vytautas Didysis: jei neseksiąs jo pavyzdžiu, būsiąs visos tautos pražūties priežastimi (152 p.).

Budingai Maironis aprašo pas Henriką Va-lois nuvykusius Lietuvos ir Lenkijos pasiuntinius, kurie Prancūzijoje "buvo sutikti labai žmoniškai ir iškilmingai, ir visi Prancūzai Stebėjosi, matydami šaunius vyrus, puikiai apsidariusius, švelnaus apsėjimo ir šnekančius visokiomis kalbomis kaip prigimtomis" (179 p.).

Iš S. Daukanto raštų paimta kaip tik ta vieta, kur Daukantas kalba, kaip lietuvės motinos išlaikiusios lietuvybę. Jos, išleisdamos Vaikus į pasaulį, sakydavo: "mirk Vaikeli ar doru žmogumi būk ir savo namų neužmiršk. Tos, sakau, užlaikė mūsų senovės kalbą, kuria mes šiandien jų vaikai galime didžiuotis ir girtis" (237 p.).

Maironis piktinasi, kad Kauno katedroje vysk. M. Valančiui, "mūsų didvyriui, kuris taip buvo karštai pamylėjęs savo tėvynės kalbą." pastatytas paminklas su lenkišku užrašu (239 p.).

Knygos kalba lengva ir vaizdi. Senovės lietuviai ir jų vadai kovėsi narsiai kaip liūtai, mūšyje "lietuviai kaip ąžuolai stovi nepajudinami" (39 p.)" Žemaičiai jau buvo papratę kariauti ir į karą ėjo kaip į medžioklę; karas rodės jiems įgimtas darbas; vargai, karo rūpesčiai ir pati gyvybė jiems rodės nieku, jei tik savo laisvei pavojų regėjo" (58 p.).

Rašydamas Lietuvos istoriją, savaime suprantama, Maironis turėjo naudotis kitų istorikų veikalais: rusų Antanavičiumi, Daškevičiumi, lenkų Prochaska, Leleveliu ir Kraševskiu. Vietomis mini Dusburgą ir Dlugošą, — ar jų veikalus buvo skaitęs, sunku pasakyti. Atrodo, kad jis buvo skaitęs ir Strijkauskį su Narbutu. S. Daukantą jis gerai pažinojo, lietuvių literatūros istorijos santraukoje jį vadina pirmuoju mūsų istoriku, bet nekritišku: "pas jį nėra tikro istoriško pragmatizmo, nėra taip pat gilesnės šaltinių kritikos . . . sunku kartais atskirti tikrai istoriškas tiesas . . . nuo paties autoriaus protavimų ir išbuojojusios vadentuvės" (236-7 p.). Todėl vargiai jis bus rašęs savo istoriją

Kauno katedra pirmojo pasaulinio karo metu.

Daukanto pavyzdžiu, kaip Lietuvių Enciklopedijoje tvirtinama (XVII t. 113 p.). Ten paduotos ir ne visai tikslios žinios apie Maironio Lietuvos istorijos rašymo laiką.

Maironis pralenkė kitus istorikus

Maironio Lietuvos istorija baigiama 1795 metais ir pridėta labai vertinga "Trumpa Lietuvių rašliavos apžvalga", kur rūpestingo kultūros istoriko kruopštumu suregistruoti visi lietuvių rašytojai, pradedant prūsiškiais Rapa-gelioniu, Mažvydu, Vilentu ir Bretkūnu ir baigiant moterimis Šatrijos Ragana, Bite, Lazdynų Pelėda, Žemaite bei "geriausia originališka" "Keturakio komedija "Amerika pirtyje". Tai nors sutraukta, bet sistematinga ir pilna lietuvių literatūros istorija. Literatūros apžvalgoje suminėti ir visi svarbesni XIX a. lietuvių kultūriniai bei politiniai įvykiai. Tuo būdu Maironis pirmas yra parašęs visą lietuvių tautos istoriją iki paskutinių laikų.

Maironio veikalas dar ir tuo būdingas, kad jame Lietuvos valstybės tęstinumas išvestas iki paskutinio padalijimo, ir tuo būdu jis pralenkė visus, drauge su Daukantu, ano meto Lietuvos istorijos rašytojus. Teodoras Narbutas lenkiškai parašytus devynių tomų "Lietuvių tautos darbus" (Dzieje narodu litewskiego, išleistus 1835-41 m. Vilniuje, baigė Liublino unijos įvykiais ir čia savo kaip istoriko plunksną sulaužė. S. Daukanto 1850 metais parašyta ir 1893 m. Amerikoje išleista dviejų tomų Lietuvos istoriją baigta Zigmanto Augusto mirtimi, o "pasakojimų apie veikalus Lietuvių tautos senovėje" gale parašyta: "Su Liublino unija pasibaigia Lietuvos istorija. Visi vėlesnieji Lietuvos atsitikimai rokuojami prie Lenkijos istorijos, prie kurios Lietuvių tautystei nėra dalies" (199 p.). 1887 m. Amerikoje "Lietuvių Balso" išleista Konstancijos Skirmuntaitės Lietuvos istorija aprašo lietuvių tautos įvykius tik iki Liublino unijos. Ir dr. J. Šliūpo 1904-5 metais atspausdintas dviejų tomų "Lietuvių tauta senovėje ir šiandien" veikalas savo siūlą nutraukė "Zigmanto Augusto mirtimi ir nupuolimu Lietuvos". Paminėti Lietuvos istorijos veikalai buvo parašyti lenkų istorikų įtakoje. Lenkų istorikai vieningai skelbė, dar ir šiandien jų dauguma tebeskelbia, kad po Liublinos unijos Lietuva atskiru valstybiniu gyvenimu nebegyveno, o buvo tik Lenkijos provincija.
Maironis, rašydamas Lietuvos istoriją, stengėsi atsipalaiduoti iš lenkų istorikų įtakos, prie Liublino unijos nesustojo, Lietuvos valstybės gyvenimą pasakojo iki 1795 metų. Teisiškai jis nesugebėjo išaiškinti Lietuvos valstybės savarankiškumo ir po 1569 m., tačiau jam, kaip patriotui aušrininkui, atrodė nepriimtina lenkų skelbiama koncepcija. Tad jis trumpai aprašo Liublino seimą, kuriame buvo išleista daug į-statymų "vienybės tarp Lenkų ir Lietuvių sutvirtinimui". Tačiau "lietuviai užlaikė savo ypatingus karo ir ūkio įstatymus, savo kariuomenę, savo iždą ir savo ypatingus vyresniuosius" (174 p.). Lietuva ėmė silpnėti, nes Lietuvoje pradėjo kurtis lenkai ir skleisti lenkišką kultūrą, o lietuvišką niekinti.

Pirmąją Maironio Lietuvos istorijos laidą J. Šliūpas pasveikino šiais šiltais žodžiais: "autorius netik yra giliaus susipažinęs su Lietuvos veikalais, — kas nemenkai sveria — jis yra persiėmęs ne svetima dėl lietuvių ir lietuvybės dvasia; kožnas, sakau, puslapis tos kningutės parodo didelę autoriaus meilę to, kas buvo ir yra lietuviška. Skaitant tą veikalėlį širdį kožnam lietuviui džiugina taip gi aiški gryna lietuviška kalba .. . Vėlyju, idant toje knygelė papuoštų namus kažno lietuvio". (Apšvieta, 489-490 p.). 1906 metais trečiajai laidai pasirodžius A. Jakštas 'Draugijoje" rašė, kad Maironio Lietuvos istorija "trečią kartą perspausdintoji pasilieka po šiai dienai geriausiu Lietuvos istorijos vadovėliu; geresnių kol kas.mes neturime". (1907 m. 2 nr. 181 p.). Ir istorikas kun. dr. J. Matusas pripažįsta, kad Maironio parašytoji Lietuvos istorija tuo metu buvusi geriausia (Draugas, 1957 m. birželio 15 d.) Buvo ir nepalankių pasisakymų. Dar studentas A. Voldemaras gana aštriai kritikavo Maironio Istorijos ideologiją (Vilniaus Žinios, 1906 m. 24 nr.). Maironis plačiu straipsniu kritikui atsakęs. Žinoma, Maironio istorija turėjo tam tikrų ir trūkumų, stokojo tam tikro kritiškumo. Ne visai teisingai jis kaltinamas, kad praleidęs Švitrigailos laikotarpį. Iš tikrųjų tas laikotarpis yra paminėtas, tik nežinia dėl kurių priežasčių 1430-1432 valdymo metu didysis kunigaikštis pavadintas ne Švitrigaila, o Skirgaila Boleslovu. Taip pat aprašytas ir 1435 metų prie Ukmergės (Pabaisko) jo mūšis su Zigmantu Kęstutaičiu.
Nė vienas tuo metu parašytas Lietuvos istorijos vadovėlis negalėjo prilygti maironiš-kajam. Jį išstūmė 1911 metais Kaune išleista kun. A. Aleknos Lietuvos istorijos knyga, vėliau susilaukusi daug laidų, vienos jų buvo siauresnės, kitos praplatintos. A. Aleknos vadovėliais Lietuvos mokyklos naudojosi iki 1936 metų, kol pasirodė prof. A. Šapokos redaguota istorija. Kun. A. Alekna, vėliau Vytauto D. Universiteto Lietuvos istorijos profesorius, Lietuvos istoriją rašė pilną ir valstybės tęstinumą vedė iki 1795 metų. 1911 m. laidoje Liublino unijos susitarimų trečiam punkte rašo: "Lietuviai turi skyrium savo vyresnybę, atskirus savo įstatus (Lietuvos Statutą) ir pilną autonomiją - savivaldą" 54 p.). 1919 m. praplatintoje laidoje dar aiškiau apibūdina Lietuvos valstybės savarankiškumą. Pagaliau A. Šapoka jau visai išryškino Lietuvos valstybės savarankiškumą ir jos tęstinumą po Liublino unijos.

Visuotinė Maironio literatūra

Kalbant apie Maironį kaip istoriką, tenka paminėti ir jo parašytą visuotinės literatūros istoriją. 1922 m. Maironio iniciatyva reformuota Kauno kunigų seminarija, įvesti septyneri mokslo metai, o mokslo kursas sulygintas su universiteto kursu. Pirmieji trys vadinamieji "filosofijos kursai" skirti išeiti vyresniųjų gimnazijos klasių mokslo dalykams su sustiprinta lotynų k. ir filosofija, likusieji keturi kursai teologijai — Teologijos fakultete. Nuo tų metų šalia Lietuvos istorijos Maironis žemesniuose kursuose pradėjo dėstyti visuotinę literatūrą. Kadangi tuo laiku dar nebuvo reikiamo vadovėlio, tai jis pats ir parengė visuotinės literatūros vadovėlį, 1923 m. jis buvo baigtas. Jei jis būtų buvęs išleistas, būtų tikęs ir gimnazijoms, kurios beveik dar jokio vadovėlio tam dalykui neturėjo. Kaip kartą klierikams prisipažinęs, Maironis neišleidęs minėto vadovėlio, bijodamas A. Jakšto kritikos, kuri kaip tik tais metais išėjusį doc. V. Dubo "Įvadą į literatūrą" smarkiai apipešiojusi. Maironio parašytą visuotinę literatūrą klierikai ša-pirografu atspaude ir iš jos mokėsi. Antrą kartą įleista 1926 m. Kaune su Maironio raštais V t> 280 p. Ji yra labai suglausta: trumpi į kiekvienos tautos literatūrą įvadėliai, taip pat trum-

----------
Vyriausioji Maironio patriotinės lyrikos patvarumo priežastis yra toji, kad jisai šios rūšies eilėraščius apglobė didele poeto dovana. Jis ne tik uždega tautiečius: drauge jo kūryba yra paženklinta giliu grožio antspaudu. Skaitydami jo raštus pastebime, kad kai kurie patriotiniai jo eilėraščiai yra nuausti iš tokių gražių ir taip iš visos širdies plaukiančių metmenų, kad jie yra vertingiausi mūsų visos lyrikos perlai. Antai, dar kartą perbėkim "Vakarą ant Keturių Kantonų ežero." Kaip prieš daugel metų poeto jausmuose ir vaizduotėje gimė šis savo tėvų šalies meilės ir jos ilgesio kūrinys, taip ir nūn jis atliepia { mus: jaunas ir gaivus, visas kvepiąs Alpių rožių dvelkimu.
BERNARDAS BRAZDŽIONIS
--------

pi ir gana būdingi autorių bei jų veikalų apibūdinimai. Kadangi Maironis ir per pamokas ne ką daugiau pasakydavęs, kiek vadovėlyje parašyta, tad klierikams visuotinė literatūra buvo vienas iš sunkesnių dalykų. Maironis perdaug nesileisdavęs į platesnius literatūros nagrinėjimus, patardavęs vieną kitą svarbesnį literatūros veikalą paskaityti, bet ir pridurdavęs, kad būsimam kunigui yra svarbiau gerai susipažinti su dvasine literatūra negu su pasaulietiška. Jis dėstęs visuotinę literatūrą, berods, iki mirties. Lietuvos mokyklų programa reikalavo visuotinę literatūrą pradėti nuo graikų ir romėnų literatūrų, o Maironis, tik supažindinęs su kinų, japonų, indų, persų, arabų, asiriečių-babilonie-čių, žydų ir egiptiečių literatūra, pereidavęs prie graikų ir romėnų.

Šiaip jaučiamos moralisto išvados apie literatūros veikalus. Pasitaiko ir klaidų faktuose bei sprendimuose. Tarp geresnių galima nurodyti skyrių apie lenkų literatūrą. Įdomu, kad įdėta ir latvių literatūra šį skyrelį paruošė prel. M. Jasėnas. Beje, rusų literatūroje mini Jurgį Baltrušaitį: "Jurgis Baltrušaitis, ištautėjęs lietuvis, jei būtų rašęs lietuviškai, mūsų nepertur-tingoje literatūroje, be abejo, būtų užėmęs garbingą vietą; rusų literatūroje pasiliko vos trečiaeilis rašytojas įnamys." (Maironio Raštai, V t. 247 p.).

Maironio Lietuvos istorijos studijos atsispindi jo literatūrinėje kūryboje. Garbingos praeities momentų nušvietimu savo lyrika kėlė tautoje patriotizmą, tėvynės meilę. Dramas rašė savo labiausiai gerbiamiems istorijos asmenims Kęstučiui ir Vytautui iškelti.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai