Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
HERMANN HESSE IR JO LITERATŪRINIS PALIKIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Alf. šešplaukis   

Šių metų rugpjūčio mėnesio 9 dieną Šveicarijos Montagnoloj, netoli Lugano, mirė žymusis šių dienų vokiečių rašytojas Hermann Hesse, sulaukęs 85 metų amžiaus. Hesse laikomas vienu iš paskutiniųjų didžiųjų Europos literatūros vyrų, priklausiusių vyresniajai kartai, kuri brendo pereitojo šimtmečio pabaigoj, bet savo kūryba veikė daugiau kaip pusę šio dvidešimtojo šimtmečio.

Gimęs 1877 liepos 2 dieną Wuert-tembergo Calwe protestantų misionierių šeimoj, Hesse paveldėjo baltų-švabų kraują: tėvas buvo estų kilmės, motina nuo Stuttgarto. Pradžioj buvo numatytas studijuoti teologiją, bet ją greit metė ir ėmėsi mechanikos, kurią vėl tuoj pakeitė knygininko darbu Tuebingene, Bazelyje. Nuo 1904 atsidėjo laisvo rašytojo darbui, apsigyvendamas švabų Garenhofene prie Bodeno ežero.

1911 jaunasai Hesse aplankė Indiją, kur tėvas buvo dirbęs misionieriaus darbą. Toji kelionė turėjo įtakos tolimesnei Hessės kūrybai. Ta proga parašė ir knygą Aus Indien (1913). Vos grįžęs iš Indijos, nuo 1912 apsigyveno Šveicarijoj, 1921 į-sigydamas jos pilietybę. Tą kraštą Hesse taip pamėgo, kad visą likusį amžių išgyveno Montagnoloj. Dėl nutolimo nuo savo gimtojo krašto Hesse viename laiške rašė: Dėl mišraus mano tėvų ir protėvių kraujo jaučiu savyje palinkimą į kosmopolitizmą (pig. Twentieth Century Authors, 1956, p. 645). Hesse buvo vedęs du kartus ir turėjo tris sūnus iš pirmųjų vedybų. Antroji jo žmona, likusi našlė, buvo Ninon Auslaender. Paskutiniaisiais gyvenimo metais rašytojas buvo beveik visiškai netekęs regėjimo.

Dar prieš antrąjį pasaulinį karą, 1936, Hesse buvo gavęs Gottfriedo Kellerio premiją, o tuoj po karo, 1946, Goethes ir Nobelio premijas. Jis taip pat turėjo ryšių su didžiaisiais Europos literatūros vyrais: draugavo su Thomu Mannu ir Andre Gide, turėjo įtakos T.S. Eliotui. Tik kai Mannas savo kūryboj nekartą grįžta į baltiškąją aplinką, kosmopolitiškasis Hesse ją vargiai be-užsimena.

Literatūriniam pasaulėvaizdžiui susidaryti Hesse tiek prozinėj, tiek lyrinėj kūryboj buvo paveiktas Nietzsches, Dostojevskio, Kafkos, Kierke-gaardo, Joyce'o. Tačiau, nors Hessės svarbieji veikalai anksti išversti į anglų kalbą, Amerikoj jis didelio pasisekimo neturėjo. Tai aiškinama arba perdaug atitrauktinėmis dvasinėmis veikalų temomis arba savotiškai traktuojamais charakteriais.

Hesse yra romantikos palikuonis, kurs žmogaus išsilaisvinimo iš jį varžančios aplinkos bei visuomenės santvarkos jieško rytietiškos ir vakarietiškos kultūros jungtyje. Italijoj jį žavi šv. Pranciškaus broliškumo jausmas visiems tvariniams; bet ta pačia prasme jis gerbia ir Budą.

Pagrindiniai Hessės kūrybos motyvai — laisvės ilgesys ir žmogus kaip amžinas keleivis — iškyla jau ankstyvojoj jo lyrikoj, jo Romantinėse dainose (1899), kur šalia švelnios, svajingos nuotaikos jaučiamas gamtos panteizmas, vienišumas, praeinamumas, individualizmas.
Keista keliauti myglynu,
Toks vienišas krūmas, akmuo,
Ir medis nežino,
Kas stovi su juo.

Keista keliauti miglynu,
Gyventi — tai būti vienam,
žmogus žmogaus nepažino,
Tamsu kiekvienam.


Kaip ir Hoelderlinas, Hesse jaučiasi esąs svetimas šioje žemėje ir ilgesingai jieško gamtiškai mistiško susijungimo su visu kosmosu. Kaip romantikos palikuonis, tik be pozityvaus tikėjimo, Hesse ilgisi prarastojo kūdikystės rojaus ir (pagal Goethę) motiniškos visos būties priežasties.

Ypač spalvingų vaizdų Hesse yra davęs savo eilėse iš Italijos, kurią jis vadina "savo svajonių mylima tėvyne". Hesse yra būdingas romėniškosios viduržeminės (mediteraninės) kultūros atstovas.

Per ilgą gyvenimą Hesse savo eiles leido dvidešimtmečiais: Gedichte 1902, Ausgewaehlte Gedichte 1922, Gesammelte Gedichte 1942.
Nors Hesse daugiau žinomas kaip prozininkas, bet jis ir romane išlieka lyriškas. Savo pasakojimuose jis rodo neriboto individualisto tipą, kuris dažniausiai stovi gyvenimo nuošalyje. Nors jis ir kaip garbina gamtą, bet toji nesulaiko jo asmenybės nuo skilimo ir noro žvelgti į pasaulį su visais jo reiškiniais melancholiškai ir pesimistiškai. Romantiškai nudažyti charakteriai nesuranda kontakto su aplinka, juos kankina neurozės, sąmonės dvilypumas, pasiekia net išprotėjimo ribų, kaip Stepių vilko Halleris.

Apie prozinę Hessės kūrybą sako Nadleris: Gal visa ta proza tėra tik vadavimasis iš kankinančių ir gąsdinančių vidaus būsenų, kad siela juo skaidriau galėtų išsikalbėti lyrinėmis eilėmis. Ir prozos knygų svajingumas, švelnus jausmo tonas ir nuotaikos audringumas, rodos, tik ir tenori išsiveržti iš to, kas nemiela. (Ge-sch. der dt. Literatur, 1951, p. 754).

Hessės prozinė kūryba pasižymi dideliu kalbos turtingumu. Pradžioj toji kūryba dar artimesnė rašytojo tėviškei, jaunystės atsiminimams (pvz. apysaka Diesseits 1907, Nachbarn 1908). Tačiau ir čia jau reiškiasi vėlesnieji motyvai — žmogaus jieškojimas savęs, susiradimas evoliucijoje, išbrendime ( Goethės, Kellerio pedagoginis motyvas). Gamtai artimas Peter Camenzind (1904) rodo, kaip jaunas vagabundas vėl grįžta į ramų ir sėslų gyvenimą. Panašiai auklėjimo šališkumas peikiamas Unterm Rad (1905). Evoliucinio brendimo, menininko ir poeto vagabundo problemas kelia Gertrud (1910), Rosshalde (1914), Knulp (1915).

Po stiprių sukrėtimų, po nervų krizės po pirmojo pasaulinio karo, Hesse savo veikaluose nukreipė žvilgsnį daugiau į psichologines problemas, pasidavė moderniosios (Jungo) psichoanalizės įtakai. Demian (1919) kreipiasi į jaunimą: Tikrasis žmogaus pašaukimas — grįžti į save. Tai žodžiai, kuriais atsisveikina mirštantis kareivis Demian.

Siddharta, Eine indische Dichtung (1922) kelia pagrindinę Hessės mintį: pasaulis yra amžinas kitimas, žmogus tėra amžinas keleivis, jam tenka eiti skaistyklos keliu kaip tam jieškančiam braminui. Po karo sumaiščių daug kas žvelgė į Rytus kaip į išganymą.

Indiškąjį Hessės kūrinį, be abejo, iššaukė dar anksčiau parašytasis Klingsors letzter Sommer (1920), (1920), kur rodomas šiurpus plyšys tarp meno ir juslinio gyvenimo, keliąs skaudų pesimizmą. Bet sielos chaosą visu šiurpu rodo Der Step-penwolf (1927), kur pabrėžiamas stiprus dvasios ir gamtos, mąstytojo ir menininko antagonizmas. P. Martini veikalą vadina "demoniška išpažinimo knyga" (Dt. Litgesch., 1951, p. 495). Vyriausias veikėjas Harry Haller jungia savyje visas galimas priešingybes nuo bestiališ-kumo iki šventumo. Bet žmogus pats savo veiksmu neišsiperka, ir kūrybos prasmė teįžiūrima gyvenimo vargo išsakyme. Būdinga, kad apie to aš jieškojimą bemaž tuo pat pokarinių metu rikiavosi Rilke, Eliot, Proust, Joyce.

Giedresnę menininko atmosferą rodo Hessės Narciss und Goldmund (1930), kur viduramžinės legendos rėmuose taip pat sprendžiama dvasinio ir juslinio gyvenimo problema. Šis menininko gyvenimo romanas turi ir autobiografinių bruožų. Karštai garbinamas ir čia laisvės ilgesys, svajingumas, nuošalumas ir melan-choliškumas, tik be ano ankstesnio nenugalimo nusiminimo.

Paskutiniajame žymesniajame savo veikale Glasperlenspiel (1943) Hesse universalaus romano rėmuose dar kartą grįžta į pagrindinę savo raštų problemą — žmogaus vadavi-mąsi, kitimą, savęs susiradimą. Veikalas, kaip sako Martini, yra kartu ir laiko kritika ir ateities pranašystė, nes veiksmas mus nukelia į 2000 metus. Europos kultūrai gelbėti kuriama dvasios aristokratija, kuriai vadovauja vyriausias romano herojus Josef Knecht. Stiklo perlų žaidimas tėra augščiausios dvasios drausmės simbolis. Knecht tame dvasios ekskliuzyvume nepasilieka, grįžta į gyvenimą, bet ir jame nebepritampa ir staigiai miršta. Į dvasinę discipliną čia pažiūrėta kaip į kraštutinumą, bet ir akcijos gyvenimui mirtis taip pat pastato ribas. Paskutinis atsakymas į žmogaus problemą ir čia lieka veikiau indiškoji rezignacija, kaip optimistinis laimėjimas.

Be lyrinės ir epinės kūrybos, Hesse pasižymėjo ir kaip eseistas, parašęs Betrachtungen (1928), Ge-denkblaetter (1937), Krieg und Frie-den (1946). čia įeina ir Hessės laiškai (1927-51). Pilnas Hessės raštų rinkinys išleistas Suhrkampo leidyklos 1952 šešiais tomais.
Alf. šešplaukis


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai