Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ LITERATŪROS TEMATINĖS PROBLEMOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. JONAS GRINIUS   
 Paskaita Literatūros sekcijoje

Pradedant lietuvių literatūros tematinių problemų apžvalgą, gali kilti klausimas: ar yra apskritai tematinės problemos literatūroj ? Jei yra, tai kaip jos atsiranda? Tik atsakius į šiuos klausimus, jau galima mėginti pažiūrėti, kokios yra tos problemos naujausioj lietuvių literatūroj.

Taigi pirmiausiai, ar yra tematinės problemos? — Jei prileisime, kad rašytojai rašo apie tai, kas jiems įdomu ir kas patinka,turėtu-me atsakyti, kad tematikos problemų literatūroj nėra. Panašus atsakymas iš pirmo žvilgsnio peršasi, atsistojus skaitytojų pusėj, nes jie yra laisvi pasirinkti tokius kūrinius, kurių temos, siužetai ir problemos jiems įdomūs. Bet minėtas klausimas šitaip pigiai, beveik komerciškai, neišsisprendžia, nes dailiosios literatūros knyga yra negirdimo dialogo židinys, kur susikryžiuoja rašytojo ir skaitytojų nevenodi požiūriai ir interesai. Knygos skaitymas visada yra tylus pokalbis. Nors jame rašytojas yra aktyvusis partneris, bet ir skaitytojas nėra tik pasyvus klausytojas.  Vienu  kartu jis pritaria rašytojo mintims bei vaizdams ir jais gėrisi, kitu momentu jis rašytojui šį tą prikiša, o kartais net jam reiškia savo apsivylimą. Nepasiekdamas skaitomosios knygos autoriaus, skaitytojas kartais savo įspūdžius, mintis ir sprendimus atvirai pasako savo draugams, o kartais juos viešai pareiškia spaudoj, tapdamas kritiku, tegu ir mėgėjišku kritiku. Tada dialogas tarp rašytojo ir skaitytojo tampa girdimu.

Kadangi, viešumai paskelbdamas savo knygą, rašytojas pradeda pokalbį su skaitytojais, todėl jis neturi teisės piktintis, jei tie skaitytojai (jų tarpe ir kritikai) pasako savo įvairias nuomones, pageidavimus ir net reikalavimus ne tik dėl rašytojo vaizdavimo būdo bei stiliaus krypties, bet ir dėl jo temos bei problemų. Juk rašytojo kūrinys, išspausdintas knyga, tampa kultūriniu visuomeniniu faktu, į kurį skaitytojai ir kritikai gali žiūrėti ne tik estetiniu, bet taip pat idėjiniu, moraliniu, tautiniu ir kitokiais atžvilgiais. Nuomonės pareiškimas dėl išspausdinto kūrinio įvairiais atžvilgiais yra skaitytojų teisė, tokia pat teisė, kaip rašytojų. Tik svarbu, kad skaitytojas arba kritikas būtų rimtai pasistengęs suprasti skaitomą knygą pirma, negu jis ima viešai apie ją kalbėti arba rašyti. Kadangi kiekvieno skaitytojo individualybė, jo interesai ir požiūriai nesutampa su rašytojo individualybe, jo požiūriais ir siekimais, todėl tarp šito dialogo partnerių dėl kūrinio  visada yra daugiau ar mažiau skirtingų nuomonių. Skirtingos jos gali būti ir dėl kūrinių temų. Dėl šito ir atsiranda tematikos problema.

Kol rašytojas jaučiasi daugiau ar mažiau solidarus su ta visuomene, kuriai jis rašo, arba kol visuomenė ir skaitytojai mažai testato savo reikalavimų rašytojui, tol ir tematikos problema nebūna labai aktuali, nes nuomonių skirtumai tarp skaitytojų ir rašytojų būna neryškūs. Tie nesusipratimai išryškėjo Europoj ir susikomplikavo, susiformavus literatūros kritikai, skaitytojams iš-prusus, visuomeniniam gyvenimui su-demokratėjus, o rašytojams pajutus savo ypatingą svorį bei reikšmę. Konkrečiau kalbant, nuomonių skirtumai tarp skaitytojų ir rašytojų dėl temų ir problemų, dėl vaizdavimo ir stiliaus, dėl kūrinių įtakos dorovei ir reikšmės visuomenei, dėl rašytojų rolės visuomenėj pasiekė ilgai trunkančios probleminės įtampos nuo romantizmo pradžios Europoj.

Tada paplito mintis, kad poetai ir rašytojai esą išimtiniai asmens, genijai, kurie savo kūriniais atskleidžia kitiems žmonėms gilią išmintį, kylančią iš būties arba gamtos iracionalių gelmių. Tais romantizmo laikais pasklido pažiūra, kad dėl savo išimtinės prigimties ir dėl jų raštuose atsiskleidžiančios išminties poetai bei rašytojai yra lyg pranašai, kurie gali protestuoti prieš įsigalėjusius papročius visuomenėj bei turi teisę laužyti eiliniams žmonėms privalomas etikos normas, skelbti tokias idėjas, kokias nurodo jiems intuityvus įkvėpimas, ir vadovauti visuomenei ir tautai, šitokias pažiūras skelbdami arba jas prisiimdami, kai kurie romantikai pasitenkino maištavimu ir protestais prieš savo laiko visuomenę, o kai kurie (Lamartine, V. Hugo, A. Mickevičius ir kiti) ėmėsi pranašo ir vado pareigų, stengėsi vadovauti savo tautai net politinėj srity. Suprantama, kad romantikų išpažįstamas individualizmas leido jiems rinktis tokias temas ir skelbti tokias idėjas, kokios jiems atrodė svarbios asmeniškai, arba kurių aktualumu jie tikėjo.

Tačiau šitoks poetų ir rašytojų išaugštinimas,   ypač   jų   pastatymas augščiau pripažintų etikos normų, negalėjo patikti visiems skaitytojams, kurie matė, kad rašytojai yra žmonės su visomis žmogiškomis silpnybėmis, nors ir pralenkdami kitus meniniais gabumais. Į romantikų skelbiamą ir praktikuojamą individualizmą skeptiškai ir kritiškai žiūrėjo tie skaitytojai, kurie kelių amžių tradicijų buvo įpratinti poetuose ir rašytojuose matyti visuomenės tarnus, daugiau ar mažiau intelek-tuališkai estetinių pramogų autorius.

Romantizmo sąjūdžiui Vak. Europoj blėstant XIX amž. vidury, kada įsigalėjo pilkoji miesčionija su savo smulkiais realistiniais interesais, mažai kas benorėjo tikėti meno kūrėjų pranašiškomis dovanomis ir jų išmintimi. Tada gimė Prancūzijoje Tart pour l'art (menas menui) teorija, kuri stengėsi pateisinti rašytojų ir poetų individualizmą kitu pagrindu. Būtent, tos teorijos šalininkai pradėjo skelbti.kad meno kūrinio tikslas tėra pačiam kūriny, kad menas niekam netarnauja ir neturįs tarnauti, o meno kūrėjas galįs viską olimpiškai reikšti ir vaizduoti, nepaisydamas, kokios įtakos tai gali turėti žmonėms. Šitokios pažiūros buvo atremtos į kūrybos proceso vieną fazę, realizavimą. Taigi 'Tart pour l'art" sekėjai tebuvo tik iš dalies teisūs: jų teorija tebuvo teisinga ir tetiko apipavidalinimo arba realizavimo momentui kūrybos procese, kada rašytojas (ir apskritai meno kūrėjas) savo intuicijos ir vaizduotės padariniams suteikia konkretų pavidalą individualios technikos priemonėmis. Šituo momentu rašytojas daugiau ar mažiau nesuinteresuotas, beveik indiferentiškas tiesai ir melui, gėriui ir blogiui. Užimtas šituo sunkiu realizavimo darbu, rašytojas ir kitoks meno kūrėjas tampa tartum nejautrus kitoms neforminems vertybėms.

Bet ar tai reiškia, kad rašytojas būtų indiferentiškas savo kūrinio bendrajai koncepcijai, kurią jis įkūnija daugiau ar mažiau konkrečia vienkartine forma? Ne, nes kūrėjas iš tikrųjų nėra abejingas nei savo kūrinio idėjai arba bendrajai koncepcijai, nei pavieniams jos reiškiniams arba elementams. Jo koncepcijos kai kurios mintys, kai kurie jausmai ir vaizdai jam yra brangūs, antri mažiau mylimi, treti net nemylimi, bet apipavidalinimo momentu jiems visiems jis turi duoti vienkartinę formą. Taigi rašytojas (ir apskritai meno kūrėjas) net kūrybos procese negali tiek olimpiškai objektyvuotis, kad taptų nejautrus tam, kas jam egzistenciškai svarbu, kas sudaro jo gyvenimo prasmę ir esmę. Ar ne pagal tai jis renkasi savo kūriniams temas ir problemas, vienas atmesdamas, kaip svetimas ir neįdomias, o prie antrų sugrįždamas ir pasikartodamas, nors gyvenimo tikrovės stebėjimas jam pasiūlo visokiausių? Net tokio tipo rašytojas, kaip prancūzų G. Flaubert, kuris norėjo savo raštuose būti toks nematomas, kaip Dievas gamtoj, vis dėlto neįstengė paslėpti savo simpatijų ir antipatijų. Sakysim, iš "Ma-dame Bovary" romano matyti, kad G. Flaubert pašiepia miesčionišką siaurumą bei lėkštumą ir jų nekenčia, bet kartu yra palinkęs į sentimentalų bei sensualų svajingumą, nors miesčionių gyvenime jis pasirodo menkyste. Taigi 'Tart pour l'art" šalininkų išugdytas individualistinis esteticizmas, skelbiąs, kad meno kūrėjai gyvenimo bei kultūros vertybėms galį būti abejingi, nes jiems terūpi estetinės vertybės, yra klaida arba nesusipratimas dėl vieno kūrybinio proceso momento išplėtimo visam kūrybos procesui, autoriui ir jo kūriniui, ši klaida, su-lėkštinanti ir susiaurinanti meninę kūrybą, išskirdama rašytoją iš visuomenės į savotiško dievuko poaugš-tį, tebeatsiliepia šių dienų gyvenime bei literatūroj, nors mūsasis gyvenimas negailestingai griauna este-ticistų teoriją.

Kaip sakyta, "l'art pour l'art" šalininkų pažiūra teturi pagrindo tik vienu momentu kūrybos procese. Jis svarbus rašytojams ir kitokiems meno kūrėjams, bet tas kūrybinis realizavimo momentas yra nereikšmingas skaitytojams — jiems iš esmės nerūpi, arba menkai terūpi, kaip autorius jautė, kūrinį rašydamas, nes jiems svarbiau, ką rašytojas sukūrė ir kaip originaliai tai atliko. Kitaip sakant, skaitytojams svarbiau kūrybos rezultatas — kūrinys, negu kūrėjas. Antra vertus, skaitytojų tarpe mažai tėra tokių, kuriems estetinės vertybės atrodytų augščiau-sios arba nepriklausomos nuo kitų. Jie gerai žino, kad naudos, tiesos ir gėrio vertybės saisto žmones, o estetinės niekuo nesaisto, nors gali būti prasmingos ir malonios. Daugumai skaitytojų estetinės vertybės tėra papildomosios, reliatyvios, daugiau ar mažiau subjektyvesnės už kitas vertybes, o šios, realizuotos konkrečia forma kūriny, suteikia jam turinį ir prasmę, nes kitaip jis būtų tuščias. Todėl daugeliui skaitytojų nesuprantama, kaip galima vertinti tik kūrinio formą ir džiaugtis jo formalinėmis ypatybėmis, neklau-siant, ką visa tai reiškia ir kokią prasmę atskleidžia žmonėms. Kitaip tariant, skaitytojui dažnai nesuprantama, kaip galima kūrinio formą atskirti nuo turinio. Ir šituo atveju skaitytojas turi racijos: dailiajame kūriny forma ir turinys yra duoti kartu. Neperskiria jų ne estetai rašytojai, kad ir kaip jie būtų linkę žaisti estetinėmis prašmatnybėmis ir jomis eksperimentuoti.

Tarp kitų problemų tematikos klausimą iškelia ne tik skirtingi rašytojų ir skaitytojų interesai ir žvilgsniai j kūrinį, bet taip pat stipriai sekuliarizuotos mūsų laikų visuomenes nuotaikos. Kol krikščionių religijos tiesos buvo viešai neginčijamos, kol kunigų, filosofų ir kitokių mokytojų autoritetai buvo tvirti, žmones atsakymų j gyvenimo prasmės problemas jieškojo labiau kitur negu dailiojoj literatūroj. (Tada dailioji literatūra buvo daugiau pramogos reikalas, kaip šiandien kinematografo ir televizijos seansai). Daugely žmonių susvyravus tikėjimui j Dievą ir paplitus skepticizmui kunigų, filosofų ir mokytojų atžvilgiu, nevienas rimtas skaitytojas pradėjo jieškoti atsakymų į gyvenimo prasmės klausimus dailiojoj literatūroj, nes suponavo, kad literatūros kūriniai kyla iš gilių egzistencinių rūpesčių. Ir šitokių reikalavimų kėlimas nebuvo visai be pagrindo — praeity Indijos didieji epai, Homero poemos, Dante, Goethe ir Schilleris, Tolstojus ir Dostojevskis bei kiti žymūs rašytojai svarstė ir vaizdavo žmogaus gyvenimą bei jo likimą liečiančias temas ir savo kūriniuose sugestionavo atsakymus. Bet ar šitokius skaitytojų lūkesčius gali patenkinti tokie rašytojai bei poetai, kurie estetiniam žaismui formalinėmis prašmatnybėmis ir eksperimentams atiduoda pirmenybę, nes jie serga grynumo iliuzija?

Jie nori kurti gryną lyriką, gryną teatrą, gryną romaną ir novelę, arba juose teparodyti savo grynąjį "aš". Tuo tarpu grynumo sąvoka yra atnešta į literatūrą tiksliųjų mokslų. Metodo reikalui tiksliuosiuose moksluose yra gryna fizika, gryna chemija, gryna botanika, gryna fiziologija. Ten tegalioja tik atitinkamos srities dėsniai ir metodai. Bet gyvenime nei grynos fizikos, nei grynos chemijos, nei grynos fiziologijos nėra. Juo labiau to grynumo nėra dailiojoj literatūroj ir jos žanruose, nes literatūra turi pretenzijų atvaizduoti gyvenimą bei būtį, atskleisti to gyvenimo arba tos būties iškarpos prasmę, t. y. atskleisti tiesą, reikšmingą žmogaus likimui. Be abejo ir dailioji literatūra turi savų dėsnių, bet jie niekada nėra nuogi dėsniai. Nuspalvinti autoriaus pasaulėjautos ir pasaulėžvalgos, jie visada yra susiję su prasmės klausimais. Juos ir kelia skaitytojai bei reiškia nepasitenkinimo tais rašytojais ir poetais, kurie tenori būti grynais eksperimentuotojais, nepriklausomais nuo prasmės klausimų.

Antra vertus, demokratinėj visuomenėj įvairūs sluogsniai turi nevienodų psichinių ir dvasinių interesų. Todėl skaitytojų norai rašytojams vis įvairėja. Be to, savo įtaką turi ir marksistinė socialistinio realizmo teorija, kuri iš rašytojų reikalauja partiškų temų ir problemų — iš vienos pusės, demaskuoti kapitalizmą bei rodyti buržuazinio pasaulio supuvimą, o iš antros, skelbti komunistų partijos idėjas ir pranašauti komunistinio režimo pergalę visame pasauly, šitokie socialistinio realizmo teorijos reikalavimai kurti partišką, didaktinę ir optimistinę literatūrą negali negąsdinti rimtų rašytojų. Bet ji nelieka be įtakos Vakaruose tarp sekuliarizuotos visuomenės skaitytojų, šių noras matyti rašytojus savo apsiracijų ir interesų tarnyboje didėja: jie vis dažniau laukia rašytojų atsakymų į rūpimus egzistencinius klausimus, arba bent įspūdingo tų klausimų pavaizdavimo; o nevienas rašytojas galvoja, kad šitokie norai yra panašūs į socialistinio realizmo prievartinius reikalavimus. Todėl jie neketina nusilenkti skaitytojų pageidavimams, terašo tai, kas rūpi, arba kas įdomu jiems patiems. Jeigu tarp jų būtų galingų asmenybių, gal rašytojai pajėgtų savo asmeninėmis problemomis patraukti skaitytojus. Deja, tarp šių dienų rašytojų Vakaruose tokių didelių asmenybių nedaug. Jų interesai dažnai negilūs ir neplatus, nes jie dažnai tenori būti gryni. Todėl nemažai skaitytojų nueina prie kino ir televizijos ekranų, kurie mielai taikosi prie publikos, pildami jai sklidinais kibirais įvairius neva meninius surogatus.
šitoks, man atrodo, schematiškai imant, yra santykių stovis tarp rašytojų ir skaitytojų Vakaruose.

Lietuvių skaitytojų ir rašytojų santykiai, kurie pagimdo tematikos problemą, iš dalies panašūs į santykius Vakaruose, nors ir netokie sudėtingi. Iš vienos pusės lietuvius veikia Vakaruose stipriai įsipilietinęs estetinis individualizmas ir grynumo iliuzija, kurie skatina nepaisyti lietuvių visuomenės interesų. Tačiau, iš antros pusės, prieš esteti-cizmo ir individualizmo kryptį galingiau veikia grėsmė lietuvių tautai sunykti rusiškame komunizme, o laisvai tautos daliai paskęsti Vakarų   praktinio   materializmo   ir  indiferentizmo jūrose, ši situacija daugelį degraduotų lietuvių rašytojų ir žymią dalį skaitytojų yra pakreipusi į tautinio apsigynimo pozicijas. Bet šita apsigynimo situacija drauge skatina į konservativizmą — nepriimti naujų temų bei problemų, kurios gali atrodyti svetimos, nesusietos su buvusiomis tradicijomis, kad ir sutinkant su naujais vaizdavimo būdais, individualiais stiliais ir eksperimentais. Tai būtų pusė bėdos, jei tradicinė lietuvių literatūros tematika būtų buvusi plati ir įvairi. Deja, dėl istorinių nelaimių ji negalėjo tapti tokia. Tačiau, antra vertus, lietuvių literatūros tematika nėra tokia sustingusi ir apipelėjusi, kaip kalba mūsų estetiniai individualistai. Ji daug laisvesnė ir įvairesnė už tos lietuvių literatūros dalies, kurią kausto ir slegia komunistai Lietuvoje. Kad pamatytume ryškiau tos laisvosios lietuvių literatūros veidą, žvilgterėkime konkrečiau, pradėdami nuo labiausiai tradicinių temų.

Nuo Donelaičio laikų kaimietiškos gamtos peizažas, kaimo neišprususių žmonių gyvenimas, jų nesudėtinga psichologija, papročiai ir darbai per M. Valančių, žemaitę, Vaižgantą, V. Krėvę, S. Čiurlionienę, I. Simonaitytę, A. Vaičiulaitį, L. Dovydėną ir kitus rašytojus atėjo iki tremties literatūros ir joj tebesilaiko. M. Katiliškis, Alė Rūta, V. Ramonas, P. Jurkus, P. Andriušis savo apysakose bei romanuose netoli teišėjo už Donelaičio temų rato, nors kiekvienas tas temas traktavo individualiai (išėjimas už to rato jiems tebuvo lig šiol didesnės ar mažesnės išimtys). Tai liudija ir pastarųjų 2-3 metų dailiosios prozos kūriniai. Kad ir kondensuoto vaizdavimo bei stipriai sugestyvaus stiliaus V. Ramono "Migloto ryto" apysakos neturi aktualiai skambančių problemų, kurių pageidauja jaunimas, nors tos apysakos ir pasiliks estetinio pasiskonėjimo objektu tiems, kam Lietuvos kaimo gyvenimas artimas.

Ir judrusis P. Andriušis, nors ir įpratęs feljetonuose griebti į aktualijas, "Rojaus vartų" romane taip pasinėrė į augštaičių kaimo ir jo vaikų etnografišką vaizdavimą ir pasirodė toks žodingas, kad kūriniui paskaityti reikia provincializmų ir barbarizmų žodyno. Siužetiškai smulkią ir psichologiškai negilią medžiagą padaryti meniškai įdomia nedaug tepadėjo kinematografiška technika (buvusio laiko paveikslai dabarties rėmuose) ir tariamai naujas,, komplikuotas, simultaniško vaizdavimo įvedimas. Kaimo vaikų gyvenimo smulkmenos autoriui buvo įdomesnės.

Paprastu realistiniu stilium prie kaimo gyvenimo priėjo Alė Rūta su "Motinos rankų" romanu. Jame matyti užsimojimas duoti paveikslą kaimietės motinos, kuri praeity nekartą buvo beveik herojiška, čia atkakliai gindama lietuviškas tradicijas nuo svetimųjų įtakos, čia skiepydama religinę sąmonę, čia kovodama dėl savo vaikų šviesesnės ateities per mokslą, nors pati buvo bemokslė. Tačiau iš to užsimojimo romano autorei teišėjo lietuvės ūkininkės liūdna, nevienodai vaizdi biografija. Todėl lieka laukti tradicinės kaimietės motinos paveikslo, ypač kad jo nepastebėjo nė mūsų etnografai dėl savo klaidingo metodo nušokti į tolimąsias pagoniškų prietarų priežastis, bet nematyti artimųjų krikščioniškos prasmės papročių, kokius puoselėjo kaimietė motina. Turime šviesios aristokratės motinos paveikslą, M. Pečkauskaitės atvaizduotą Mamatės arba Marijos Daugirdienės personaže "Seno dvaro" apysakoj. Bet apsigynimo pozicijose atsidūrusiai tautai būtų reikalingesnis šviesuolės tremtinės atvaizdas. Jo mūsų rašytojai nepiešia gal būt dėl to, kad tremtinė, tapusi emigrante, savo patriotinį motinystės egzaminą reta teišlaikė taip, kaip tradicinė kaimietė.

Po Donelaičio romanizmas su A. Mickevičium, T. Narbutu ir S. Daukantu į lietuvių literatūrą įvedė Lietuvos praeities, ypač herojinės pagoniškos praeities vaizdavimą, šią tradiciją įpilietino V. Pietaris, Vydūnas, V. Krėvė, Maironis, Vienuolis, B. Sruoga ir kiti. Tremties literatūroj ši tema atrodė beveik primiršta, nes tik vienas A. Škėma tebuvo prisiminęs Živilę to paties vardo dramoj. Bet pastarųjų 2-3 metų dailioji proza parodė ką kita — Alė Rūta paskelbė du istoriškus romanus ("Į Saulėtekį" iš XVII amž. pradžios ir "žvaigždę viršum girios" iš Mindaugo epochos), o J. Krali-kauskas "Titnago ugny" atskleidė Mindaugo laikų paveikslą. Jo veikėjų dialogai parašyti tokia archaizuota kalba, kad juos sunku suprasti. Ten ir šilta meilė reiškiama ugnelei — gabijai. Taigi skaitytojų dėmesį rašytojai pasuko į pačias Lietuvos istorijos ištakas. Bet ar tokie mėginimai rekonstruoti literatūriškai tolimą praeitį gali sudominti skubantį skaitytoją po to, kai istorikai ir neistorikai yra prirašę daug paprastos prozos ir istorines temas nunešioję? A,trodo, kad teisingiau galvojo A. Škėma, kuris savo Živilės tragiką susiejo su mūsų laikais. Istoriški dailieji kūriniai suaugusius ir jaunuosius skaitytojus gali traukti tada, kai lietuviškos praeities žinomų asmenų situacijos ir jų problemos yra panašios į giliai žmogiškas mūsų dienų problemas. Jei tokių paralelių rašytojas neįstengia surasti, arba jų vaizdžiai ir sugestyviai atskleisti, jis savo istoriškais kūriniais vargu ar pasitarnauja pozicijoms, kurias jis norėtų apginti.
Po romantikų pirmas lietuvių literatūroj tematikos problemą viešai svarstė A. Baranauskas. Savo "Pasikalbėjime giesmininko su Lietuva" jis tarp kitų atmetė Lietuvos praeities idealizavimą. Kad ir pripažindamas tradicijas reikalingas, kaip šaknis kultūriniam medžiui augti, A. Baranauskas sau ir kitiems poetams tada piršo krikščionių religijos idealus ir jų tematiką. Piršo jis tai ne tik dėl to, kad buvo kunigas, bet ir dėl to, kad Lietuvą ir katalikų Bažnyčią Lietuvoj persekiojo caristiniai rusai, o religiją ketino pakeisti pozityvistinis scientiz-mas. Baranauskui atrodė, kad krikščioniškų temų kūriniai gali padėti apsiginti, bet jo balsas tada liko beveik neišgirstas: negausūs poetai ir rašytojai spaudos draudimo metais religinių kūrinių beveik nerašė. Savo "Blūde" J. Lindė-Dobilas religinę problemą mėgino iškelti, tačiau tai pasiliko pirmuoju bandymu be didesnės meninės vertės. Lietuvos laisvės metais religinė tematika dailiojoj literatūroj buvo silpna. J. Marcinkevičiaus "Kražių skerdynių" romane religinių problemų nebuvo. Ir P. Vaičiūno "Varpų giesmėj" krikščionių religijos nedaug. Tremties romanuose ir dramose tokių temų lig šiol beveik nėra. Kodėl taip buvo ir yra?

Ar lietuviai rašytojai yra nereligingi? Ar jie pasidavę Vakarų sekuliarizuotai literatūrai ? Ar dėl to, kad lietuviai yra labai kuklūs ir savo santykių su Dievu vengia atskleisti viešumai? Atsakymo galima būtų jieškoti ir lietuvių dvasininkijoj, kuri mažai domisi rašytojais ir jų nepaskatina. O gal rašytojai vengia religinių temų, kad jos subanalintos menko talento žmonių ir visokių pseudodailininkų pramonės ? Prie minėtų priežasčių, be abejo, prisideda ir tai, kad religinei temai sėkmingai realizuoti neužtenka į-gimto talento, bet dar reikia Dievo malonės — gyvo tikėjimo. Turbūt dėl šitų visų priežasčių lietuvių tremties dailiojoj prozoj religinės temos ir problemos neiškyla. Jų nėra nė J. švaisto "žiobriai plaukia", nors to romano centre pastatytas šviesus ir veiklus kunigas Sideravi-čius.

Tuo tarpu apsigynimo pozicijose atsidūrusiai tautai didesni kūriniai religinėmis temomis svarbūs. Jie reikalingi ne tam, kad atverstų komunizmo apglušintus, arba Vakarų skepticizme ir praktiniame materializme pasimetusius lietuvius. Ne. Joks romanas ir jokia drama turbūt netikinčio neatvertė. Bet religinių temų talentingi kūriniai priverčia skaitytojus susimąstyti, priveda prie žmogaus gyvenimo ir likimo mįslių, prie jų svaigulingų bedugnių ir augštybių. Jais būtų galima kūrybiškai atsiliepti į slėpiningą grėsmę, kuri kabo ties mūsų laiko žmonių galvomis. Tuo tarpu dabar lietuvių romanai ir dramos dažnai būna per racionalūs, tartum žmonių gyvenime ir būty apskritai neglūdėtų paslaptis.

Po A. Baranausko ir A. Vienažindžio ir ryškiau už juodu V. Kudirka į lietuvių literatūrą įvedė temą kovos su aktualiu tautos priešu — su rusų policininkais ir okupacijos viršininkais. Ją sustiprino Dėdė Atanazas savo "Obrusiteliais" ir J. Biliūnas savo "Liūdna pasaka. Po 1905 m. rusų revoliucijos ir nepriklausomo gyvenimo metais ši tema nebuvo aktuali, bet ji buvo labiau įsipi-lietinusi negu kova su lenkiškuoju dvarininku. S. Čiurlionienės ",A,ušros sūnūs", B. Sruogos "Baisioji naktis", K. Inčiūros "Vincas Kudirka" ir kiti palaikė ją gyvą, o V. Mykolaitis-Putinas savo "Valdovo sūnuje" ir "Valdove" ją apibendrino, parodydamas tragišką galą okupanto — tirono, kurio kaltė išprovokuoja sūnaus maištą dėl krašto laisvės iki laimėjimo.

- Dėl Lietuvos sovietinės okupacijos žiaurumo tema su politiniu ir kultūriniu rusišku priešu tremties literatūroj pasidarė ypatingai aktuali, nes atitiko apsuptos ir besiginančios tautos laikyseną. Bet ji ir pasikeitė, tapdama rezistencijos tema, visai naujai skambanti. Jos nevengė net į estetinį individualizmą palinkę A. Škėma ir Landsbergis. O 1960-61 metais paskelbti du romanai apie lietuvių aktyviąją rezistenciją prieš sovietinę okupaciją, būtent, V. Alanto "Tarp dviejų gyvenimų" ir Alės Rūtos "Broliai", leidžia spėti, kad* ši tema gali susilaukti naujų variacijų. Ji gali tikti ne tik patriotinėms laisvės aspiracijoms reikšti, bet taip pat tragiškoms psichologinėms, egzistencinėms ir moralinėms problemoms nušviesti. Ji siejasi ir su plačia komunizmo problema, kuri lietuvių literatūroj yra visai nauja. Į komunizmo problemą giliau psichologiniu atžvilgiu krikščionio humanisto akimis pažvelgė V. Ramonas "Kryžių" ir "Dulkių raudonam saulėleidy" romanuose, nors marksistines idėjas anksčiau jau buvo dėstęs P. Cvirka. Į komunizmą, kaip j socialinę bei kultūrinę ateities problemą laisvoj Lietuvoj originaliai pažiūrėjo A. Baronas savo "Vienišuose medžiuose". Tik gaila, kad jis ją sprendė paskubomis, ši dvilypė rezistencijos ir komunizmo tema palieka įvairių neišnaudotų galimybių, kurių negali užpildyti vienašališka sovietinė lietuvių literatūra.

Po 1905 m. rusų revoliucijos atėjusi į Lietuvą reliatyvinė laisvė atidarė duris estetinėms ir individualistinėms tendencijoms ir problemoms. Gyvenimo priešaky pasirodė individas šviesuolis su savo rūpesčiais. Pirmuoju žymesniu tos tematikos kūriniu laikytinas Ig. šeiniaus "Kuprelis", nors jo centrinis personažas tėra pusinteligentis. Bet individualių problemų ratas buvo praplėstas nepriklausomybės laikotarpy, kada ši tema gerokai sustiprėjo. "Altorių šešėly" Putinas sprendė kunigo ir poeto pašaukimų problemą, P. Vaičiūnas savo pjesėse kalbėjo apie menininkų sunkenybes miesčionijos visuomenėj; J. Paukštelis "Pirmuose metuose" iškėlė pažangaus mokytojo pirmuosius nusivylimus; J. Grušas (greta P. Vaičiūno) "Karjeristų" romane atskleidė asmens integralumo ir karjerizmo problemą; ,A.. Vaičiulaitis "Valentinoj" vaizdavo dviejų jaunų šviesuolių nelaimingą meilę; St. Būdavas nukrypo "Loretoj" į mergaitės pašaukimą, o P. Orintaitė "Paslėptoj žaizdoj" nurodė į moters specifinę šeimyninę dramą. Vokiečių nacių okupacijos metais J. Grušas savo "Tėvo" drama individualines temas papildė, iškeldamas tiesos ir teisybės problemą tarp asmenų, susietų artima šeimos giminyste.

Tačiau šviesuolių ciklo temų lig šiol beveik neperėmė lietuvių tremties bei išeivijos literatūra. Ir tai gana keista. Visi laisvieji lietuviai kupini gilaus rūpesčio dėl Lietuvos laisvės, visų rašytojų sąmonėj tebėra gyvas nepriklausomybės laikotarpis, kurį nevienas norėtų susigrąžinti, o romanų ir dramų iš to laikotarpio šviesuolių gyvenimo beveik nėra. Išimtį tesudaro tik K. Barė-no apysakos apie pusiau šviesuolių biurokratų ir smulkių tarnautojų menkystes bei J. Jankaus "Namas geroj gatvėj", kur pavaizduota šeimyninės ištikimybės ir gyvenimo patogumų konfliktas bei šantažas. Daugiau talentingų raštų apie šeimines dramas ir šviesuolių problemas iš nepriklausomybės   laikotarpio    tik sustiprintų lietuvių literatūros svorį bei jaunus skaitytojus surištų su Lietuva labiau negu straipsniai laikraščiuose. Iš ko jaunieji skaitytojai gali pažinti nepriklausomos Lietuvos šviesuolį bei jo problemas, jei rašytojai jų gyvenimo nevaizduoja?

Nepriklausomybės laikotarpy iš tikro pradėjo kilti ir Lietuvos miestai. Lėkščios ir smulkios miestų kultūros susidūrimas su kaimo žmonių tradiciniais santykiais buvo beveik nauja tema, nes anksčiau tebuvo tik L. Pelėdos "Klaida". Ten ji atskleidė jau ne dvaro, bet miesto žalingą įtaką kaimo gyvenimui. Vėliau miesto ir kaimo priešginybių tema atgijo gausiose novelėse. Ją palietė L. Dovydėnas "Ieškau gyvenimo draugo" romane. Gal ryškiausiai ją iškėlė J. Paukštelis savo "Kaimynų" romane, kur neigiama miesto įtaka virto keturių asmenų dramomis. Tačiau tremties lietuvių literatūroj ši tema beveik nutrūksta. Kodėl šitaip, sunku pasakyti, nes kaimiškos kultūros dramatišką susidūrimą su miesčioniška aplinka daugelis rašytojų Vakaruose matė ir patys tai pergyveno.

Nepriklausomybės laikotarpis buvo iškėlęs klausimą, kaip išsiauginti jaunąją kartą pažangią, morališkai sveiką, miesto neigiamybių nepaliestą. Į tai mėgino atsakyti K. Binkis savo "Atžalyno" pjesėj. Lietuvių tremties literatūroj jaunosios kartos — moksleivių ir studentų — gyvenimo temas atsidėjęs kedena R. Spa-lis-Giedraitis didelėse apysakose "Ant ribos" ir "Alma mater". Nors jų autoriaus intencijos parodyti skirtingos kilmės ir įvairių politinių pažiūrų jaunimą pozityvų, nedaug kuo besiskiriantį nepriklausomoj Lietuvoj, ir jo metodas vaizduoti tą jaunimą atskirai nuo senųjų, R. Spaliui trukdo išvystyti reljefingų paveikslų ir vaizdų, tačiau du apysakų tomai sudaro imponuojantį paminklą. O kai kurios dalys, kur autorius beveik užmiršta savo pozityvius siekimus, tampa įspūdingais jaunystės gyvenimo epizodais.
Bet ar to užtenka skaitytojams, ypač jauniesiems? Ar lietuvių studentų gyvenimas Vakarų svetimuose kraštuose, kur jie išstatyti skepticizmo, pragmatizmo, materializmo, nutautimo ir mišrių santuokų pavojams — ar jų gyvenimas tokiose sąlygose nėra vertas rašytojo plunksnos? Manau, kad tas rašytojas, kuris atvaizduotų lietuvių studentų psichines, moralines ir pasaulėžiūrines problemas naujose sąlygose, laimėtų daugiau skaitytojų, negu primindamas kaimą ir tolimą Lietuvos praeitį. Svarbiausia tačiau, kad abe-jojantieji skaitytojai tada įsitikintų, jog lietuvių literatūra gyva ir pajėgi kūrybiškai atsiliepti į savo laiko problemas.

Nepriklausomybės laikais M. Vaitkus savo "žvaigždės dukters" drama ir "Tvano" romanu įvedė rytietiškai egzotinę literatūrą, kurią buvo pradėjęs V. Krėvė ir ją tremty išvystė pusiau epiniame, pusiau dramatiniame veikale "Dangaus ir žemės sūnūs". Tai dramatiškai silpnokas, bet idėjiškai stiprus kūrinys, svarbus V. Krėvės pasaulėžiūrai pažinti. Tačiau egzotinių temų tęsėjų tremty daugiau nesimato. Vietoj jų gana gausiai kultivuojama pasaka. Šalia J. Jankaus, J. švaisto geresnis yra A. Giedraitis, kuris dar mėgina atgaivinti ir pasakėčios žanrą. Tačiau literatūrinės pasakos žymiausiais kūrėjais bus A. Vaičiulaitis, K. Boruta su "Baltaragio malūnu" ir B. Pūkelevičiūtė su dramatizuota ir sklandžiai eiliuota "Aukso žąsim".

Antro pasaulinio karo pabaiga ir lietuvių tremties pradžia lietuvių literatūrai davė visai naujų totalinio karo, kančių, klajonių ir skurdaus stovyklinio gyvenimo temų. Karo pabaigos temomis rašė J. Jankus, A.Landsbergis, V. Alantas, N. Mazalai-tė, B. Pūkelevičiūtė, ypač A. Baronas. Kiekvienas jų tą sukrėtimų laikotarpį vaizdavo savaip, pagal savo interesus ir talentą. Bet karo pabaigos laikotarpis buvo trumpas, o kiekvienas pabėgėlis pats buvo patyręs kančių, klajonių ir skurdo. Tai buvo viena priežasčių, kodėl šios tematikos kūriniai gana greit nusibodo. Gal ir jų nepakankamai meniškas augštis kaltas, kad dabar jau girdėti balsų, tariančių: "gana pasakoti apie tai, kaip mes bėgome". Iš tikro galėtų būti gana, jei tarp lietuvių nebeatsirastų tokio, kuris antro pasaulinio karo pabaigos ir tremties pradžios medžiagą pajėgtų susintetinti ekspresyvia forma.

Po antro pasaulinio karo dalies lietuvių apsigyvenimas Vakarų svetimuose kraštuose, dažniausiai, degraduojančiose aplinkybėse, iškėlė degraduoto asmens problemų, kurių anksčiau lietuvių literatūroj taip pat nebuvo. Tą degraduotą, niekam nereikalingą jaunuolį A. Baronas vaizdavo savo karo pabaigos romanuose. Bet ryškiausiai tokio žmogaus paveikslus nutapė J. Kralikauskas "Urvinių žmonių" ir "Šviesos lange" romanuose. Tiesa, "šviesos lange" pagrindinė problema — sąžinės grynumas. Bet ši problema išsiskleidžia degraduojančioj brutalioj aplinkoj, kuri žlugdo tremtinių pastangas išlikti krikščioniškos sąžinės žmonėmis. Ši savotiškai egzotinė tema — naujenybė lietuvių literatūroj — dar laukia daugiau autorių. N. Mazalaitės "Negestis" stovi šalia, nes sprendžia nutautimo problemą.

Su degradavimu susijusi, bet tokia pat nauja yra žmogaus vienišumo problema — psichologinio ir metafizinio vienišumo, kurį atskleidė J. Gliaudą savo "šikšnosparnių soste", vaizduodamas lietuvių šviesuolių dvasinius klaidžiojimus JAV. šitokia naujoviška ir drauge amžina problema juo įdomesnė, kad ji pažadinta ne literatūrinių teorijų, bet paties gyvenimo svetimybėj. Dar "šikšnosparnių sostas" įdomus ir tuo, kad tarp kitų lietuviškų klaidžiojimų Amerikoje J. Gliaudą "Valkatyno giesmės" epizode parodė padugnių košmarišką siurrealizmą, neva kuriamą lietuvių rašytojo. (Jį skaitant, nejučiomis prisimena ir A. Škėmos "Balta drobulė"). Romane sugestionuotas ir šitokios literatūros vertinimas, būtent, jis parodomas, kaip eventualus pasiruošimas grįžti į Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą.

Prisiminus "Valkatyno giesmę" ir "Baltą drobulę", negalima nepaminėti mėginimo įnešti į lietuvių dailiąją literatūrą didmiesčio padugnių ir psichiatrinės temos, kuriomis esą norima demaskuoti melą ir veidmainystę. Tuo ypač pagarsėjo A. Škėma: jo "Balta drobulė" ir "žvakidė" neapsieina be 1-2 psichinių ligonių, o jo "Kalėdų vaizdely" visi veikėjai — psichiatrinės ligoninės pacientai, kuriems fiziologiniai aktai tokios pat vertės, kaip psichiniai bei moraliniai. Šito akivaizdoje kyla klausimas: ar psichiniai ligoniai ir fiziologiniai aktai yra literatūrinės vertės priemonė? A.r jomis įmanoma rimtai iškelti niekšybės jausmą, kuris, sakoma, autoriui rūpįs? O gal tai priemonės skandalui sukelti? — Priėmus esteticistų tezę apie rašytojo beveik dieviškas teises ir grynumo vardan estetinius bandymus iškėlus augščiau kitų, be abejo, galima pateisinti ir žaismą fiziologiniais aktais ir psichiatriją. Bet, kaip pradžioj sakyta, esteticistų tezė klaidinga — dar niekas neįrodė, kad estetinės vertybės turėtų didesnės saistomosios galios gyvenime negu tiesos ir gėrio vertybės. (Iš tikrųjų šios žmonėms būtinesnės). O viršum tiesos ir gėrio vertybių pastačius estetines, arba jas pastačius lygiagrečiai, t. y. priėmus estetų tezę, estetinės vertybės greit tampa tuščios, be atramos ir turinio. Taigi, literatūroj pritaikytos esteticizmo bei grynumo teorijos nuosekliai veda į nihilizmą.   Savo  "Balta drobule"  ir "Kalėdų vaizdeliu" A. Škėma tai įrodė.

Pagaliau priminus, kad tremty pradėjo kurtis biografinis romanas (J. švaisto "Jo sužadėtinė" apie V. Kudirką, "žiobriai plaukia" apie kun. Sideravičių), reikia pasakyti, kad A. Gustaitis, A. Baronas ir P. Andriušis yra iškėlę lietuvių literatūroj materialisto, savanaudžio ir smaguriautojo menkystės temą, kurią anksčiau marksistiniu požiūriu yra traktavęs P. Cvirka, šią temą Amerikoj reiktų išplėsti — lietuviški Sančo Panšą sugretinti su lietuvišku idealistu, Don Kichotu dabarties Vakarų gyvenimo sąlygose ir aplinkybėse. Kas nepagailėtų nemiegotų naktų ir talentingai nupieštų San-čo Pančo šiandieninius "žygdarbius", kuriuose jis su raganosio oda stengiasi sugauti Don Kichoto laisvės kanarėlę, tas lietuvių literatūroj laimėtų žymią vietą ir patarnautų savo tautiečiams, kad jų sąžinės būtų švarios. Juk lietuviai rašytojai nublokšti į svetimą pasaulį ne švelnioms kačpėdėlėms, dobilėlių kvapui ir jaukiems užpečkiams vaizduoti, bet paliudyti tiesai apie tikrąsias vertybes, čia pro ašaras, čia pro juokus, nors dėl to estecistiniai snobai tokius rašytojus laikytų pasenusiais pajacais, arba moralistais.

Iš esmės moralisto vardas nėra blogas. Paprastai norima pasakyti, kad šituo vardu vadinamas asmuo domisi problemomis, susijusiomis su žmonių elgesiu. Tačiau lietuvių lūpomis pastaruoju laiku tam žodžiui dažnai priskiriami tamsuolio ir atsilikėlio bruožai. Kas nepritaria individualistų ir estetistų tezėms apie tariamą literatūros grynumą, arba kas nenukelia kepurės prieš kiekvieno estetišką bandymą, tam su moralisto vardu priskiriamos ir fanatiško tamsuolio ypatybės. Tuo tarpu tie tariami tamsuoliai visai nenori moralizuojančios literatūros. Jie neblogiau už kitus žino, kad pamokyti gero — pirmiausiai auklėtojų ir mokytojų uždavinys, bet ne dailiosios literatūros. Jos kūrinys savo uždavinį pasiekia, kai jis vaizduoja tikrovę giliai ir originaliai, t. y. kai jis įtikina, kad atskleidžiama tiesa galima. Ir rimtas skaitytojas bei kritikas kūriny kaip tik jieško tiesos, vienokios ar kitokios tiesos, paliudytos rašytojo širdies. Tik, deja, skaitytojui ir kritikui dažnai tenka susitikti su melu, dažnai su pridengta, vienaip ar kitaip pagražinta netiesa, nes melas mūsų pasauly stipresnis už tiesą, nors ją liudyti esame pašaukti visi, neišskiriant ir rašytojų.

Pabaigai reikia pasakyti, kad čia išdėstytų minčių niekam nenorima primesti, arba jų suabsoliutinti. Jos čia tėra tik bandymas pažvelgti j lietuvių literatūros tematines problemas, pirmiausiai į dailiosios prozos ir dramos kūrinius. Platesniam ir tikslesniam darbui reiktų ir daugiau laiko.
Bostonas, 1962 rugs. 22.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai