Parašė ČESLOVAS OBCARSKAS
|
NAKTIES PAKRANTĖJ
Aštrios uolos. Paukščiai laukiniai šiurpiai klykia nykiam pajūry. Tamsios vilnys. Užklojo mėlynę rūko rankos išblyškę. Širdy
Šalto sielvarto bangos. Ir burės šnara vėjuj apleistos liūdnai. . . Jau naktis. Ir pakrantėj, ir uoste užgeso visi švyturiai —
Vien tik jūra gili, paslaptinga, ūžia nerimu. Juodi laivai pro salynus praplaukia — ir sminga į širdį laukiniai žuvėdrų šauksmai.
Tamsios uolos. Paliko pakrantėj mano sielvartas . . . Ūžia nakty juodos bangos. Pakyla ir krenta paukščių klyksmas į jūros vilnis.
SNIEGAS
Tai saulėleidžio rausva ugnis, ir sniegas tyras žėri taip skaidriai. Taip tylu. Tik tavo veidu rieda šaltos snaigės. Ir matai,
Kaip virš mėlynų miškų viršūnių tyliai stingsta saulė. Atspindžiai šąla, ir iš lėto miršta, — ir tamsa apkrenta pakraščiai
tolimų miškų. Ir paukščiai stingsta ant šerkšnu apkritusių šakų. Taip tylu. Per tavo kraują tvinksi šaltas sielvartas, ir ant akių
tavo ima kristi sniegas. O širdy vis darosi šalčiau . . . Taip tylu. Nakty peizažai miega. Vien tik sniegas krenta. Vis labiau
tavo sielon sielvartas ir šaltis sminga. Šaltos žvaigždės. Ir sustingusi naktis. Sielvartu ir sniegu sninga tavo žodžiai ir buitis. |