Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DIABETAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS VYDAS   
Diabetas, arba cukrinė liga, pasireiškia įvairiais organizmo sutrikimais, kurių centre yra nepakankamas priimtų su maistu angliavandenių, virtusių cukrumi, sunaudojimas dėl nepakankamo insulino, gaminamo kasos liaukoje. Liga pasireiškia nenormaliu cukraus kiekio padidėjimu kraujyje ir atsiradimu cukraus šlapime.

Šio rašinio tikslas supažindinti skaitytoją su šia liga, nes ji yra gana paplitusi. Jos pradžia dažnai esti nepastebima, o užsisenėjus padariniai yra sunkūs, dažnai nepataisomi, veda į invalidumą ir priešlaikinę mirtį. Tais atvejais, kai liga pasireiškia viduriniame amžiuje, ji dažnai esti lengvos formos. Cukraus kiekis tada gali būti su-normuotas atitinkama dieta ir fizine mankšta. Kai diabetas pasireiškia vaikų ar jaunuolių amžiuje, jis esti sunkesnės formos ir reikalauja insulino injekcijų.

Istorinės pastabos. Diabetas jau buvo žinomas egiptiečiams 3000 metų prieš Kristų. Apie 400 metų pr. Kr. Charak ir Susrut Indijoje pastebėjo ne tik šlapimo saldumą, bet taip pat ryšį tarp diabeto ir nutukimo; kad liga gali pasireikšti šeimose ir sekti vieną generaciją po kitos. Jie netgi pastebėjo du diabetikų tipus: vieni — liesi ir sunykę, kiti — nepaprastai valgūs ir aptukę.
Vėliau, I amžiuje, graikas Aretaio ir romėnas A. C. Celsus aprašė šią ligą ir davė vardą diahetes mellitus (diabetes — sifonas, mellitus — saldus). Diabeto ryšys su galūnių gangrenomis buvo aprašytas arabo Avicennos X amžiuje. Šlapimo saldumą aprašė Th. Wilson 1675 m. Šimtą metų vėliau buvo įrodyta, kad šlapimo saldumas pasidaro ne inkstuose, kaip anksčiau manyta, bet kad inkstai praleidžia cukrų, esantį žmogaus kūne. XIX a. viduryje prancūzų fiziologas Claude Bernard tai įrodė moksliškai. 1889 m. Von Mering ir Oskar \linkowskis (pirklio sūnus, kilęs iš Aleksoto, Kauno priemiesčio) eksperimentiniu būdu įrodė ryšį tarp diabeto ir kasos liaukos, pašalindami kasos liauką šuniui. Apie 1901 m. pastebėti tam tikrų celių pakitimai kasos liaukoje mirusių nuo diabeto. Tos kasos celių vietos vadinamos Langerhanso salelėmis. Jas aprašė vokiečių anatomas Paul Langer-hans jau 1869 m. Tačiau fiziologinė jų paskirtis ilgai dar nebuvo žinoma, nors ryšys tarp diabeto ir kasos liaukos susirgimų jau buvo spėliojamas daug metų. 1901 m. mėginta gaminti kasos liaukos ekstraktas, bet pagamintas ekstraktas turėjo, be insulino, neveiksmingų ir kenksmingų priemaišų. Ir tik 1921 m. Sir F. G. Bantingui ir Ch. H. Bestui Toronte pasisekė išskirti iš kasos liaukos grynas insulinas. Nuo to laiko prasidėjo racionalus diabeto gydymas.

Iki tol tik pusiau badavimas ir angliavandenių maisto sumažinimas buvo vienintelis gydymo būdas. 1936 pagamintas ilgai veikiantis insulinas, tuo būdu sumažintas ligoniui injekcijų skaičius per parą. Pradėjus diabetą gydyti insulinu, pastebėta daugiau komplikacijų ryšium su diabeto liga. Mat. anksčiau žmonės greičiau mirdavo nuo diabeto, ir komplikacijos — inkstų, akių ar nervų sistemos pakitimai — nespėdavo išsivystyti. Nors su insulino pagalba padaryta žymi pažanga diabeto gydyme, tačiau visiško pagijimo nepasiekta. Insulinas yra tik padedamoji priemonė kasos liaukos nepakankamumui. 1955 m. pradėti vartoti sulfonamidų išvestiniai: pagamintas vaistas sulfonylurea, mažinąs cukraus kiekį kraujyje. Šis vaistas vartojamas tablečių forma ir tinkamas lengvais diabeto atvejais.

Insulinas yra harmonas, artimas baltymams, susideda iš visos eilės amino rūgščių. Insulino amino rūgštys ir jų susidėstymo tvarka įvairiose gyvulių rūšyse šiek tiek skiriasi. Tačiau fiziologinis veikimas tas pats. Insulinas yra kaip ir centre organizmo baltymų, riebalų ir ypač angliavandenių apykaitoje — yra būtinas normaliam organizmo audinių ir organų funkcionavimui. Jo stoka sukelia sunkius medžiagos apykaitos sutrikimus, ir neišvengiamai ištinka mirtis, jei nepapildome insulino injekcijomis.

Normaliomis sąlygomis, organizmui esant sveikam, kai žmogus daugiau suvalgo, insulinas taip veikia, kad susikrautų daugiau energijos atsargų. Žymus maisto perteklius paverčiamas riebalais. Kita nežymi dalis glikogeno (gyvulinio krakmolo' pavidalu sukraunama kepenyse ir pasisavinama raumenų celių. Baltymų atsargų nesusidaro. Jie sunaudojami celių nuostoliams papildyti ir anzimų sintezei. Baltymai kaip tiesioginis energijos šaltinis paprastai nenaudojami. Kai į organizmą patenka mažiau maisto, kai neprivalgoma, žmogaus kūnas mažiau taupo, atsargų nesusidaro. Jei maisto kaloringumas atitinka fizinį aktyvumą ir insulino organizme yra pakankamai, kūno svoris esti pastovus, cukraus kiekis kraujyje yra normalus (80 -100 mg.%).

Kūno energijos ištekliai. Paprastai laikoma, kad vidutinio svorio žmogaus kūne yra vienas penktadalis riebalų. Skaitant kalorijomis, tai būtų 2-3 mėnesių energijos atsarga. Angliavandenių rezervas yra minimalus, apie 70 gramų kepenyse glikogeno (280 kalorijų) pavidalu ir 200 gramų visuose raumenyse (800 kalorijų). Gliukozės (cukraus) skysčiuose dar mažiau, apie 15 - 20 gramų. Tad jeigu žmogus sunaudotų visus angliavandenius, įskaitant ir visą cukrų kraujyje, kas nėra galima, tai ir tada susidarytų tik apie 1160 kalorijų. Vidutinio svorio organizmui reikalinga šiek tiek daugiau negu viena kalorija per minutę: mažiausiai 1500 kalorijų per parą nieko nedirbant. Organizmas paprastai maisto perteklių paverčia riebalais. Į tai galima žiūrėti kaip į biologinį taupymą. Vienas gramas angliavandenių turi 4,1 kalorijas energijos, gi vienas gramas riebalų daugiau negu divgubai, 9,3 kalorijas. Taigi svorio atžvilgiu susidaro ekonomija. Tačiau didelės riebalų atsargos turi ir neigiamų pasekmių: padidėja svoris, reliatyviai sumažėja skysčių kiekis (aptukusieji turi mažiau vandens, palyginus su visu kūno svoriu). Riebalai negali būti efektingai panaudoti kaip energijos šaltinis staigiais ir skubiais atvejais. Tam reikalui tinka tik angliavandeniai. Šių gi ištekliai yra riboti ir reikalingi nuolatinio papildymo. Diabetu sergant, valgį tenka išskirstyti mažais kiekiais, valgyti 4 - 6 kartus per dieną. Tokiu būdu organizmas gali racionaliau sunaudoti angliavandenius, baltymus ir riebalus, net esant ir sumažėjusiai insulino produkcijai. Taip maitinantis organizmo svoris esti pastovus, cukraus kiekis kraujyje normalus arba arti normos, šlapime nėra nei cukraus, nei ketoninių medžiagų, elektrolitai organizmo skysčiuose esti pusiausvyroje, CO2 kiekis fiziologinėse ribose. Tokio diabeto stovis, sakoma, yra kompensuotas.

Žmogaus smegenys yra reikalingos cukraus visą laiką. Normaliose sąlygose cukraus kiekis kraujyje svyruoja tarp 50 ir 150 mg.%. Vidutiniškai esti 100 mg.%, tai yra šiek tiek daugiau minimumo, kad smegenų celės galėtų pasisavinti ir inkstai galėtų grąžinti atgal į kraują visą cukraus kiekį, kuris prasisunkia pro inkstų glomerulas. Kai kraujyje cukraus kiekis pakyla virš 180 mg., tai inkstai nepajėgia grąžinti cukraus į kraują, atsiranda cukrus šlapime. Kasos liaukos pajėgumas greitai ir pakankamai reaguoti į insulino pareikalavimą yra svarbus veiksnys normaliai medžiagos apykaitai. Tai liečia riebalus, baltymus ir ypač angliavandenius. Šis procesas yra gana sudėtingas. Juo užsiima biologinė chemija. Smulkesnis šio klausimo nagrinėjimas išeitų iš šio rašinio ribų.

Kai neprivalgome ar badaujame, organizmo angliavandeniai greitai išsenka. Tarp valgių cukraus kiekis kraujyje gali būti palaikomas, gaminant jį iš kepenų glikogeno (gyvulinio krakmolo). Tačiau ilgiau badaujant, išlaikyti minimaliam cukraus kiekiui kraujyje kepenys iki tam tikrų ribų gali pagaminti cukrų ir iš amino rūgščių ar riebalinių rūgščių. Sergant diabetu, kai dėl stokos insulino organizmas negali tinkamai sunaudoti cukrų, paspartėja riebalų skilimas. Organizmo skysčiuose atsiranda daugiau riebalinių rūgščių, kyla rūgštingumas, atsiranda acetonas, dviguba acto rūgštis (diacetinė rūgštis), išsivysto diabetinė acidozė. Ligonis gali netekti sąmonės, ir jeigu toks stovi:* ilgiau trunka, įvyksta mirtis.

Diabeto etiologija. Šiuo metu vyrauja nuomonė, kad diabeto ligos priežastis daugumoj atvejų nėra žinoma. Eksperimentinės studijos ir kliniški stebėjimai leidžia manyti, kad ligai atsirasti yra daug priežasčių. Paveldėjimas yra viena iš tokių Patirta, kad, vienam iš tėvų sergant diabetu, ir vaikai turi palinkimą susirgti šia liga. Jei abu tėvai turi diabetą, vaikų palinkimas susirgti diabetu žymiai didesnis. Antra gana reikšminga priežasti> — aptukimas. Tai ypač ryšku pagyvenusių amžiuje. Pastebėta, kad diabeto liga Europoje II pasaulinio karo metu žymiai sumažėjo. Diabeto liga pasireiškia visoje eilėje kitų paveldimų ligų ir kai kuriais mažakraujystės atsitikimais. Šiame krašte arti 2% visų gyventojų turi kliniškai dokumentuotą diabetą. Tarp 50.000 — 60.000 naujų diabetikų užregistruojama Amerikoje kas metai. Iš viso pri-skaitoma apie 6.600.000 diabetikų visoje Amerikoje. Gydytojo praktikoje apytikriai kiekvienam 125 ligonių skaičiui pasitaiko vienas diabetikas. Diabetikų skaičius Amerikoje didėja. Priežastis nežinoma, bet aiškinama taip: ilgėja vidutinis gyventojų amžius, sumažėjo mirtingumas nuo džiovos, vidurių šiltinės, žymiai sumažėjo vaikų mirtingumas. Platus ir racionalus insulino vartojimas diabetikų gydyme prailgina tų ligonių amžių ir tuo būdu padidina diabetikų skaičių.

Sveikatos tikrinimai draudimo reikalui įgalina surasti tuos individus, kurie turi diabeto žymių dar nepasireiškiančių kliniškai. Žymų vaidmenį vaidina ir mokyklų sveikatos tikrinimas. Aptukimas. kaip socialinis faktorius, neabejotinai padidina diabetikų skaičių. Diabetas yra reta liga eskimuose. Amerikos indėnų yra apie 50% sergančių diabetu. Azijos indų tarpe diabetas yra palyginti dažna liga. Dauguma jų yra visokie smulkūs amatininkai ir pirkliai. Jų darbas yra sėdintis, o maistas aukšto kaloringumo, dauguma jų yra aptukę.

Mirtingumas nuo diabeto yra palyginti didelis.
Pagal 1974 m. statistinius duomenis, diabetas yra
>e$toje vietoje visų mirties priežasčių. 1,9% arba
17.7 dešimčiai tūkstančių gyventojų; iš viso 37,329
J L934.388 visų mirusių skaičiaus. Pagal Joslin
clmikos 1960-64 metų statistikos duomenis, diabe-
tikai dažniausiai miršta nuo kraujagyslių ligų.
Mirties priežastys % visų priežasčių
Visos priežastys: 100
Diabetinė koma 1,1
Visos kraujagyslių ligos 77,9
Arteriosklerotinės ligos 77,1
Širdis 53,3
Inkstai 9,2
Smegenų kraujagyslės 12,4
Gangrenos 1,3
Bendra arteriosklerozė 0,9
Kitos ligos 0,9
Intekcinės ligos 5,8
Kvėpavimo takų 3,0
Ūminiai inkstų susirgimai 1,2
Vėžys 9,5
\eiaimingi atsitikimai 1,7
Kepenų cirozė 1,0
skaičius 2,634

Kaip matyti iš čia duotos lentelės, diabetikai iažniausiai miršta nuo kraujagyslių susirgimų.

Kliniškos apraiškos. Tipingas vaikų diabetas pasireiškia gana anksti, dažnai tik ką gimus, po os ar kitos savaitės arba kiek vėliau. Diabeto paliestas kūdikis daug geria, dažnai šlapinasi, svoris krenta. Vyresnio amžiaus tokiuose kū-iikiuose pastebimi regos sutrikimai, kojų traukuli, irzlumas, išblyškimas, jis godžiai geria ir ieško saldumynų. Jei diabetas laiku esti neatpažįstamas, Pasireiškia šleikštulys, vaikas vemia, nustoja daug skysčių ir gali mirti. Kartais liga progresuoja kiek "ėčiau. Jei insulino stoka yra mažesnė, bet cukraus kiekis kraujyje padidėjęs, ligonis gali ir neturėti čia aprašytų reiškinių. Tačiau gydytojo dėme-gali būti atkreiptas dėl neaiškios priežasties dažno odos susisirgimo, niežėjimo, palinkimo užsikrėsti grybelinėmis odos ligomis, ypač genitalijų srityje. Toks ligonis yra linkęs sirgti furunku-Ioze, paodinio audinio uždegimu, dantų smegenų pūliavimu, vidurinės ausies uždegimu, džiova, tulžies, pūslės uždegimu, apskritai yra neatsparus infekcinėms ligoms. Vėlesnio amžiaus (40 - 50 metų) žmonių, jei cukraus kiekis kraujyje nežymiai padidėjęs, liga atpažįstama dažniausiai atsitiktinai, r.riant cukrų kraujyje ar šlapime. Kiti diabeto reiškiniai gali būti ankstyvas kraujagyslių sukal-kėjimas, įvairūs neuritai, miokardo infarktai, staigūs regos sutrikimai.

Patologinė anatomija. Diabeto ligos atvejais patologiniai pakitimai esti kasos liaukos Langer-hanso salelėse. Tačiau, pasak Cecil, apie 10 procentų mirusių nuo diabeto Langerhanso salelėse nepasiseka surasti būdingų diabetui pakitimų. Tais atvejais, kai Langerhanso salelėse randama pakitimų, jie esti nevienodi. Kartais tik sumažėjęs tose salelėse celių kiekis, o kartais tik jų pabrinkimas. Dažniausiai gi pastebima tų celių hialininė degeneracija, arba sklerozė (hialinas yra bestruktūrė, panaši į baltymą medžiaga). Nevienodi struktūriniai pakitimai leidžia spėti, kad diabeto kilmė (etiologija) gali būti įvairiopa. Viena iš tokių priežasčių gali būti angliavandenių apykaitos nenormalumai. Hialininiai pakitimai kasos liaukoje dažniausiai esti senesnio amžiaus diabetikuose. Pasak Goodofo, 40% visų diabetikų skrodimo metu rasta inkstų glomerulų sklerozė. Bendra kraujagyslių sklerozė ypačiai dažnas reiškinys diabetikuose. Panašių išvadų prieita ir skandinavų kraštuose. Wahlberg rado 56 procentus individų su padidėjusiu cukraus kiekiu kraujyje turinčius širdies kraujagyslių pakitimus (Wahlberg, Actą med. Scand. 1966). Šiuo metu patofiziologija ryšium su diabetu ir kraujagyslių pakitimais dar nėra pakankamai ištirta. Cukrinėje ligoje žymią reikšmę turi ir visa eilė genetinių faktorių, pasireiškiančių nenormalia apykaita ne tik angliavandenių, bet taip pat baltymų ir riebalų.

Komplikacijos. Asmenys, turintieji diabetą dažniau suserga įvairiomis ligomis, negu to pat amžiaus tos ligos neturintieji. Širdies ligos, sklerozė, inkstų pakitimai, gangrenos, regos sutrikimai, staigūs pa-ralyžiai, neuritai yra dažnos komplikacijos, ypač jei diabetas negydomas arba nepakankamai gydomas. Michael F. Herman ir Richard Gorlin ištyrė 189 ligonius, turinčius skausmus krūtinėje. Iš to skaičiaus 135 rasti turį koronarinius (vainikinius širdies indų pakitimus. Iš to skaičiaus 81, arba 64%, rasti turį padidėjusį cukraus kiekį krau Pas likusius 54, kurie turėjo normalias širdies kraujagysles, rasta padidėjęs cukraus kiekis tik dešimtyje, atseit, 18%. Kraujagyslių pakitimai ry šium su diabetu yra įrodyti kliniškais stebėjimais ir pomirtiniais skrodimais.

Tačiau ir klinikiški stebėjimai, ir patologoana-tominiai tyrimai iki pastarųjų laikų nebuvo pakankamai įvertinti. Juo labiau, kad nežymus padidėjimas cukraus kiekio kraujyje dažniausiai esti nepastebimas. Toksai asmuo paprastai jaučiasi i kas. Liga kartais surandama tik atsitiktinai: širdies priepuolio metu, sunegalavus inkstams, staiga atsiradus matymo trūkumui, odos niežėjimui, sunkiai pasiduodančioms gydymui odos infekcijoms, atsiradus bendram nusilpimui. Diabetiko arterio-sklerozė yra priežastis žymiai dažnesnių komplikacijų negu tokio pat amžiaus nediabetiko. Padidėjęs kraujo spaudimas, širdies priepuoliai, kraujo įsiliejimas į smegenis, galūnių gangrenos yra dažnas reiškinys. Smulkių kraujagyslių pakitimai akies tinklainėje ir inkstų glomeruluose buvo žinomi kurį laiką. Tačiau jų ryšys su diabetu tapo žinomas, kai 1936 m. Kimmelstiel ir Wilson aprašė glomerulų sklerozę diabetikuose. 1943 m. Balan-tyne ir Loewenstein ištyrė kraujagyslių pakitimus akies tinklainėje. 1950 m. elektroniniu mikroskopu įrodyta kapiliarų pakitimai įvairiuose audiniuose pas diabetikus. 1958 m. Ashton aprašė ir suklasifikavo diabetikų kapiliarų pakitimus, pavadindamas juos angiopatijomis. Diabetiniai akies tinklainės indų susirgimai pasireiškia smulkiais kraujo išsiliejimais; juos seka akies tinklainės celių nykimas, dėl kurio atsiranda regos sutrikimas. Jei kapiliarų pakitimai įvyksta akies tinklainės geltoname taške (macula lutea), asmuo visiškai apanka.

Diabetikų inkstų pakitimai yra gana dažna ir sunki komplikacija; inkstų glomerulų kapiliarų sienelės sustorėja, glomerulai nyksta, inkstų veikimas sutrinka. Diabetikų kraujo indų pakitimai pastebėti ir kituose kūno audiniuose, kaip raumenyse, odoje. Kapiliarų pakitimo priežastis nėra išaiškinta. Šiuo tarpu vyrauja dvi prielaidos; viena — genetinis kapiliarų defektas, kita — antriniai kapiliarų pakitimai ryšium su diabetu. Bloodworth mėgina visa tai aiškinti insulino stoka, o insulino nepakankamumo priežastis gali būti įvairiopa. Pasak Grunneto, smegenų kraujo indų sklerozė pas mirusius diabetikus esti paprastai žymiai toliau pažengusi, negu tokio pat amžiaus mirusius ne-diabetikus. Klassen, ištyręs 4000 patologinius atvejus, pastebėjo ryšį tarp buvusio cukraus kiekio kraujyje ir smegenų kraujagyslių sklerozės. Juo didesnis buvo cukraus kiekis kraujyje, juo toliau buvo pažengusi smegenų kraujo indų sklerozė.

Diabeto gydymą galima suglaustai taip aptarti: dieta, tinkama pagal amžių, fizinė mankšta ir vaistai. Diabeto diagnozė gali būti priežastis didesnio ar mažesnio psichologinio smūgio. Dauguma diabetikų dėl stokos žinių apie šią ligą baiminasi dėl savo ateities, bijo netekti darbo, tapti nedarbingais. Gydytojo pareiga išaiškinti ligoniui ir jo šeimai, ko galima tikėtis ateityje dėl šios ligos. Ligonis turi būti supažindintas su šios ligos apraiškomis ir sąmoningai įvertinti savo padėtį. Gydytojo vaidmuo turi ribotis patarimais. Gąsdinimai ar grasinimai reikalo nepagerina. Ligonis gali pulti į neviltį ir depresiją. Yra racionalu tikėtis, kad diabetikas kartais gali nukrypti nuo nustatytos dietos ar nesilaikyti gydytojo nurodymų. Gydytojo pareiga visa tai priimti atlaidžiai, be pykčio ar iškalbinėjimo. Geri ligonio ir gydytojo santykiai yra svarbus sėkmingo gydymo laidas.

Dieta paprastai nesudaro finansinių sunkumų. Diabetiko maistas iš esmės nesiskiria nuo sveiko. Svarbu išlaikyti nustatytą kaloringumą angliavandenių, riebalų ir baltymų proporciją, tinkamą kiekį vitaminų ir mineralų. Tais atvejais, kai vartojamas insulinas, jo išlaidos gali svyruoti tarp 40 - 100 dol. per metus ir antratiek švirkštai.

Draudimas. Prieš trisdešimt metų diabetikui gyvybės ir sveikatos draudimas šiame krašte buv tiesiog neprieinamas. Anuo metu cukrus ar kita, panaši į cukrų medžiaga šlapime buvo pagrindas atmesti prašančio draudimą be jokio klausimo ar kitokių tyrimų. Pradedant 1940 m., kai kurios didelės bendrovės ėmė drausti ir diabetikus, žinoma, su tam tikrais apribojimais ir didesniais apsidraudimo įnašais. Didesni galimumai apsidrausti tiems, kurių diabeto liga pasireiškia vėlesniame amžiuje Ji esti dažniausiai ir lengvesnės formos. Įnašo dydis priklauso nuo ligonio amžiaus, ligos įsisenėjimo ir nuo to, ar ligonis vartoja insuliną, ir nuo jo kiekio. Nepalankios sąlygos apsidrausti esti tais atvejais, kai ligonis turi diabetą penkiolika metų ar daugiau, kai dar turi ir kitų ligų arba kai atsiranda komplikacijų su diabetu. Taip pat tais atvejais, kai ligonis yra neklausęs gydytoje patarimo ir nevartojęs vaistų pagal gydytojo nurodymus.

Automobilio vairavimas. Šiuo metu Amerikoje nėra įstatymo, draudžiančio diabetikui vairuoti automobilį. Daugumoje šio krašto valstijų tik reikalaujama, kad asmuo prašantis vairuoti automobili pristatytų gydytojo pažymėjimą, jog jis gali vairuoti automobilį be pavojaus sau ir kitiems. Kai kuriose valstybėse diabetikams neleidžiama vairuoti sunkvežimių ir autobusų. Asmenys, kurie vartoja insuliną ar tabletes nuo diabeto negali būti pilotais.

Darbingumas. Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad diabetas nėra rimta nedarbingumo ar invalidume priežastis. Statistiniai duomenys parodė, kad 85% diabetikų yra darbingi. Tyrimai parodė, kad diabetikai, aplamai imant, yra geri darbininkai. Aiškinama tuo, kad diabetikai dėl savo ligos dažniausiai išmoksta gerai save kontroliuoti ir išugdo savyje atsakomybės jausmą. Amerikos diabetikų sąjungos tyrimai 128 didelėse bendrovėse parodė, kad jose yra buvę 2 milijonai diabetikų. 94% visų šių diabetikų yra lygūs arba geresni darbininkai lyginant su nediabetikais. Didelės bendrovės, turinčios savo tarnautojams medicinišką aptarnavimą, noriai samdo diabetikus. Diabetikas turi įrodyti, kad jis galiIi atlikti darbą, kuriam jis samdomas.

Jei diabetas pasireiškia jauname amžiuje, svarbu, kad toks asmuo išmoktų amato ar įsigytų profesiją, užtikrinančią geresnį pragyvenimą. Diabeetikas turi paisyti, kad jo liga ryšium su darbu nestatytų pavojun jo paties ar kitų. Šiuo metu valdžios įstaigose dirba apie 4000 diabetikų ir, sakoma, nesą sunkumų su jais. Amerikos diabetikų sąjunga yra išleidusi eilę brošiūrų diabeto reikalu.
Paminėtina iš jų: Diabetics are desirable workers od Job Guide Lines for people with diabetes.
Ją galima gauti iš American Diabetes Association, 18 East 48 Street, New York, N.Y. 10017.


American Diabetes Association:
Diabetes in Review. Clinical Conference 1970. American Diabetes Association:
Diabetes Mellitus: Diagnosis and Treatment, 1967. Beeson - McDermott, Textbook of Medicine,
Fourteenth Edition 1975. Cia — A Cancer Journal for Clinicians
Jan.-Feb. 1977, Vol. 27, No. 1.
John A. Bevan, Esssentials of Pharmacology 1969. Maltus A. Krupp and all., Current Diagnosis amd Treatment,
1971.
Raymond H. Goodale and Frances K. Widmann,
Clinical Interpretation of Laboratory Tests, 1969




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai