Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AMERIKOS LIETUVIŲ ISTORIJOGRAFIJA IR JOS ARTIMIAUSI UŽDAVINIAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. JAKŠTAS   
1. Istorijografija ir visuomenė

Tema Amerikos lietuvių istorijograįija būtų istorinio literatūrinio pobūdžio, atseit, suminėj imas ir siauresnis ar platesnis nagrinėjimas veikalų, apybraižų ir straipsnių, kur kalbama apie lietuvių buitį šiame krašte ir jų visuomeninu bei tautinę veiklą. Tai būtų plati tema, nes aprėbtų, gali sakyti, visą rašliavą. Juk daugumas Amerikos lietuvių raštų šalia liečiamos tiesioginės temos užsimena dažnai ir apie tautiečių buitį. Tačiau šiuo atveju apsiribosime vien tais Amerikos lietuvių veikalais, kurie priklauso istorijos sričiai,' t. y. dėsto lietuvių buitį ir jų veiklą kronologine tvarka arba laiko eigoje. Šio pobūdžio veikalai priklauso istorijografijos mokslui.

Istorijograįija, tikrai suprasta, nėra vien istorijos veikalų suminėj imas ar jų turinio atpasakojimas. Tikra istorijograįija nagrinėja istorijos kūrinius ryšium su vyraujančiomis laiko idėjomis ir seka, kiek jos paveikė autorių ir lėmė jo pasirinktai krypčiai. Juk autorius, kaip ir kiekvienas žmogus, yra savo laiko vaikas ir jo kūrybą lemia laiko dvasia. Tat vaizduojama praeitis gauna šiokį ar tokį atspalvį iš jo gyvenamojo laiko, kurio įtakoj jis kūrė. Iš čia seka išvada, kad bet kokiame laike parašyti veikalai yra to laiko atspindžiai. Jie yra balsas ne tik tų laikų, kurie aprašomi, bet ir tų, kuriuose autorius gyvena ir rašo.

Amerikos lietuvių istorijograįija priklauso 19 a. pabaigai ir 20 a. firmai pusei. Jos pirmieji kūriniai parašyti pirmosios kartos, t. y. iš Lietuvos naujai atvykusiems emigrantams ir iš Lietuvos atvykusių autorių. Jose ryškus 19 a. pabaigos aušrinis laikmetis. Šio meto mūsų kaimiečiai, iš kurių emigrantai daugiausiai išėjo, gyveno pagal koncervatyvinę ideologiją, bažnyčios palaimintą. Kaip Lietuvos to meto kaimiečiams bažnyčia buvo gyvenimo centru, be kurio jie negalėjo įsivaizduoti sau buities, taip be jos negalėjo išsiversti ir mūsų pirmi emigrantai. Jie spietėsi aplink jas, kad ir nesavas pradžioj. Pagal kalbą ir istorinį likimą, jų pasirinktos bažnyčios buvo lenkiškos. Jų dvasios vadai, kunigai, tos pačios konservatyvinės bažnytinės ideologijos auklėtiniai, dirbo ganytojų darbą pradžioj ir lenkiškose parapijose. Skyri-mzsis nuo lenkų parapijų buvo lietuvių tautinio susipratimo ženklas ir laiku sutapo su reikalavimu ir Lietuvos bažnyčiose (labiausiai Vilniaus krašte) lietuvių kalbos. Pirmieji kovotojai dėl skyrimosi buvo tiek pasauliečiai (dr. J. Šliūpas), tiek dvasiškiai (Burba).

Šioje lietuviškų parapijų kūrimosi akcijoje išryškėjo dvi mūsų tautinio sąjūdžio srovės, at:iliepusios, kaip matysime, mūsų istorijogra-fijoj. Viena jų — tautinė tikybinė ir daugiau konservatyvinė, kita — grynai tautinė, abejinga tikėjimui ir net priešinga jam. Abi šios srovės atneštinės iš Europos, iš kur ir patys emigrantai kilo. Jos buvo išdava didžiojo europinio demokratinio bei liberalinio sąjūdžio, prasidėjusio sulig didžiąja prancūzų revoliucija. Šis demokratinis sąjūdis ėjo dviem keliais, kurių vienas buvo tikybinis ir kitas laicistinis (pasaulinis). Iš pirmojo kilo krikščionių demokratų srovė, kuriai labai gimininga dabartinė mūsiškė ALRKF. Antrasis, laicistinis, sąjūdis pagrindė įvairaus pobūdžio liberalines ir jau dau-gizu radikalines, socialistines sroves.

Abiejų srovių rungtyniavimas lietuviuose prasidėjo nuo jų organizuotės pradžios šiame Naujajame Pasauly ir jis atsispindėjo jų istori-jografijoj.

Amerikos lietuvių istorinių raštų apžvalgą galima suskirstyti keturiomis grupėmis ir kiekvieną paskirai apibūdinti, suminint žymesnius veikalus. Šios keturios grupės būtų: 1. vietinės istorijos, 2. asmenų biografijos, 3. organizacijų istorijos ir 4. bendros Amerikos lietuvių istorijos.

2. Vietinės istorijos

Pirmai grupei ryškiausiai atstovauja "Istorija Čikagos lietuvių ir jų parapijų" ir kun. Krauczuno pro va su laikraščiu "Lietuva". Išl. "Lietuvos". 1900. Didelė knyga, net 585 p., ir todėl iš paviršiaus atrodytų esanti išsami Čikagos lietuvių istorija. Bet iš tikrųjų didžiausią knygos dalį apima viešame teisme vesta šv. Jurgio parapijos klebono Kriaučiūno   byla   su Olšausko "Lietuva". Jos platus atpasakojimas šiandien turi labai menką istorinę vertę. Nebent vertinga tik tuo, kad rodo žemą to meto Čikagos lietuvių kultūrinį lygį. Tikrai Čikagos lietuvių istorijai paskirta vien knygos pradžia ir pabaiga. Šios dalys gražiai parašytos, ir būtų įdomu susekti, kas buvo jų autorius. Jis knygoj nenurodytas. Vargiai pats leidėjas Olšauskas, kaip kartais spėjama. Autorius turėjo būti, sprendžiant iš stiliaus, gerai valdąs plunksną žmogus ir ne be literatinių gabumų. Matyt, buvo artimas tuometiniam Čikagos veikėjui J. Griniui (broliui prezidento K. Griniaus). Šis Grinius buvo autorius dramos "Kova po Grun-valdu", suvaidintos Čikagoj 1902 m. Apie jį knygoj atsiliepiama šiais žodžiais: "Jonas Grinius buvo gabus vyras ant parengimo teatrų ir organizavimo draugysčių . . . Žodžiu, buvo tai pirmutinis ir karštas darbininkas ant lietuviškos dirvos Čikagoje" (9 p.). Aplamai, knygoj dėstoma be lietuvių kūrimosi mieste dar jų kultūrinė veikla, kas rodytų autorių buvus kokį kultūrininką.

Knygos pabaigoj, išdėsčius bylos eigą, vėl grįžtama prie istorijos, kur pasakojama dar apie dviejų parapijų įsikūrimą. Veikalas baigiamas būdinga Amerikos dvasiai, o taip pat ir mūsų to meto kultūrininkams pastaba: "Taigi matome, kad ant svieto viskas ant pinigo remiasi, ir jeigu taip yra, tai pirmiausiai privalome rūpintis, kad pinigų turėtumėm. O idant pinigų įstengtumėm uždirbti — reikia mums mokslo, su kuriuomi galėtumėm tikti prie iš-dirbysčių, amatininkysčių, prekysčių, offisų; o mokslą galima įgyti tiktai mokslinėse ir per skaitymą moksliškų raštų" (Raginami tėvai siųsti vaikus į mokyklas ir suaugusiems jas lankyti). Pastaba baigiama paraginimu: "Parengkime nors vieną tautišką namą (salę), kuriame turėtumėm vietą viešiems susirinkimams, ant pranešimų, diskusijų, perstatymo teatrų ir kitų tautiškų reikalų, o tas bus pradžia mūsų tautiško darbo ir pravadnįku prie abelno progreso" {585 p.).

Jau ši pabaiga ir aplamai visas knygos turinys rodo, kad josios autorius buvo koks tautietis laicistas, tikėjęs mokslo galia tiek asmeninei gerovei, tiek pažangai aplamai. Jis žmogus tos krypties, kuriai atstovavo "Lietuva" ir kiti į ją panašūs laikraščiai.

Nors Čikagos lietuvių istorijos veikalas ne be trūkumų, tačiau jis yra pranašiausias tarp visų senesnių vietinių istorijų. Vietinių istorijų tikra to žodžio prasme iki paskutinių metų nė nepasirodė. Ką mes iš ankstyvesnių laikų turime, yra   daugiau  kronikos   paskirų   parapijų, kur dėstoma bažnyčių įsikūrimas, jų klebonų biografijos ir dažnai prie jų veikusių draugijų istorijėlės, sudurstytos iš sausų datų. Veltui j ieškotume jose lietuvių bendruomenės visumos aprašymo.

Paimsime, pvz., kad ir seniausios bendruomenės, būtent, Pittstono istoriją. Ji išleista minint lietuvių Romos katalikų šv. Kazimiero parapijos įsikūrimo 50 m. sukaktuves 1935 m. Apie čionykščių mūsų tautiečių būklę kalbama vien knygos įžangoj, kur pavaizduojamas jų nelengvos kūrimosi sąlygos ir užpuldinėjimai iš airių pusės. Toliau plačiausiai atpasakojama bažnyčios ir parapijos įsikūrimas bei gyvavimas ir eilės kunigų biografijos. Priduriama dar su bažnyčia susijusių organizacijų kronikos.

Panašiu būdu sudarytos ir kitos vietinės parapijinės istorijos, kurių vardai tebūna paminėti: Šv. Kazimiero Philadelphijoj parapijos jubiliejus (1893-1945), Šv. Jurgio parapija, Shenandoah, 1889-1941; auksinis jubiliejus (1888-1938) Angelų Karalienės parapijos Brooklyne; Šv. Mykolo Arkangelo parapija 1904-1929. Čia suminėtos vietinės istorijos yra vienašališkos. Kiekviena jų vaizduoja tik bažnytinį bendruomenės gyvenimą tam tikroj vietoj. Jos palieka nuošaly organizacijas, veikiančias už bažnyčios ribų ir nepaiso tautiečių buities, jei ji neturi ryšio su bažnyčia.

Graži išimtis iš čia apibūdintų vietinių istorijų yra "develando lietuviškų draugysčių istoriška apžvalga". Išleido develando liet. d-čių sąryšio komisija, 1917.

Kaip knygos pavadinimas rodo, čia yra atskirų develando d-jų istorijos, parašytos kro-nologine tvarka pagal jų įsikūrimą. Iš viso įdėta 24 d-jų istorijos, įvairiai surašytos. Mat, kiekviena jų rašė savo istoriją skyrium ir savaimingu būdu. Kai kurios jų, kaip pvz. seniausioji, šv. Jurgio, duoda vien kai kurių protokolų santraukas; kitos, kaip Lietuvos sūnų kareivių šv. Kazimiero gvardija, gražiai išdėsto pačią veiklą per 10 metų (1906-16). Leidinys turėjo derėti ne vien informacijos, bet ir propagandos tikslams, kaip rodo prie kai kurių istorijų pridedamas "žodis dėl skaitytojų". Čia raginami tautiečiai rašytis į d-ją. Tam pačiam propagandiniam reikalui dera ir kelios biznierių biografijos, jų tarpe A. B. Bartoševičiaus, "Dirvos" įsteigėjo. Aplamai, develando d-jų istorija liudija apie darnų lietuvių sugyvenimą šioj kolonijoj ir pasiaukojimą bendriems lietuviškiems reikalams.

Išskirtinai minėtinas vietinių istorijų tarpe dvikalbis S. Sužiedėlio veikalas: Šv. Pranciškaus Lietuvių Parapija, 1953. Veikalo autorius


AUDRONĖ SKUODAITĖ JUDESIO DAINA

— nepriklausomos Lietuvos išmokslintas istorikas, eilės mūsų tautos praeitį liečiančių, daugiau populiarių kūrinių autorius. Tat autorius su gera istorinio mokslo mankšta ir patirtimi ėmėsi šio darbo ir jį pavyzdingai atliko.

Plačios apimties knyga parašyta pagal pirmykščius šaltinius, nors jie įsakmiai ir nenurodomi. Mat, kaip autorius pabaigoj sako, citatomis "vengta teksto sunkinti". Sužiedėlio Law-renc'e lietuviškos parapijos istorija yra ne vien pasakojamojo, bet dar ir inspiruojamojo pobūdžio. Autoriui rūpi, vaizduojant dalykus dar kvėpti skaitytojui pagarbą parapijai dėl jos didžių nuopelnų lietuvybei ir katalikybei. O panašaus pobūdžio veikaluose, kur ne vien vaizduojama praeitis, bet dar siekiama įdiegti skaitytojui tam tikras idėjas, neišvengiamas ir vertinimo matas. Sužiedėlio veikale tai prasikiša jau pirmuose puslapiuose (35 ir t.t.), kur kalbama apie pirmą parapijos statutą (jis duodamas ir priedu prie knygos).

Autorius nupasakoja statuto turinį ir jį čia pat kiek nupeikia, sakydamas, kad "nuoširdžius katalikus (atseit, statuto autorius) galėjo klaidinti" Amerikos įstatymai ir įvairių sektų pavyzdžiai. Manding, čia žodis "klaidinti" ne vietoj pavartotas, nes lietuviai bona fide tuo statutu kuo stropiausiai stengėsi įsikurti savą bažnyčią ir ją sau išlaikyti. Jie gali būti turėjo pavyzdžių, kur kunigai su parapijiečių surinktais pinigais dingdavo. Kad tokia demokratinė santvarka, tinkanti kitoms Amerikos denominacijoms, katalikiškai bažnyčiai ne visai tiko dėl josios hierarchinės santvarkos, statuto autoriams galėjo būti ir nežinoma. Bet istorikui vis dėlto reikėjo, užuot statutą papeikus, iškelti lietuvių autorių nuoširdžias intencijas — turėti visą laiką savą bažnyčią lyg savoj šaly.

Tas pats neigiamo vertinimo matas iškyla ir tautinės bažnyčios istorijos dėstyme.
Ne istoriko uždavinys brėžte pabrėžti, kaip autorius darė, kad ta bažnyčia buvusi kiaurai klaidinga ir palaidūnų valkatų sukurta. Jam tereikėjo vien išaiškinti, dėl ko ir kaip ji įsikūrė. Iš S. Sužiedėlio dėstymo aišku, kad tautinei parapijai įsikurti akstinas buvo parapijiečių konfliktas su klebonu Jusaičiu. Konflikto dėstymas, rodosi, šališkas ir todėl tautinės bažnyčios atsiradimas nepakankamai pagrįstai išaiškintas. Šiuo atveju autoriaus pasakymas (III psl.), kad "lietuviai Lawrence buvo suklaidinti", bent istoriniam veikalui netinka. Toliau visas sekantis skyrius, pavadintas "Tautinės bažnyčios užuomazga", atrodo kreivokas.

Grįžtant prie bendro dėstymo reikia pastebėti, kad autorius, būdamas įgudęs istorikas, mokamai vaizduoja visos parapijos bendruomenės vystymąsi kronologine tvarka. Parapija jam yra tam tikras vienetas, kuris vystosi su laiku. O to vieneto promotoriai (judintojai) yra organizacijos (žinoma, bažnytinės) ir kunigai. Gan atidžiai suminimos parapijinės draugijos su jų įsikūrimo datomis ir veikimo tikslais. Ypač daug vietos skiriama kunigų biografijoms. Čia suminimi ne tik parapijoje veikusieji, bet net iš jos kilusieji kunigai. Didelė monografijos dalis skiriama prel. Pr. Jurui. Gali sakyti, 3 paskutinieji skyriai, atseit, beveik pusė knygos, (169-349) sukasi apie prel. Pranciškaus Juro asmenį. Tai yra išsami prelato biografija su tinkamu jo garbingos darbuotės įvertinimu. Niekas negali prieštarauti pagarbai, autoriaus rodomai prel. Pr. Jurui, tam didžiam lietuviškųjų knygų mecenatui. Be abejo, su didžiojo mecenato garbe jis įeis į Amerikos lietuvių kultūros istoriją. Jo mecenato garbę dar papildo tokie kūriniai, kaip Alkos muziejus ir spaustuvė Putnamo vienuolyne. Už šiuos nuopelnus jis vertas monografijos, kurios žymi dalis jam ir skirta.

Aplamai S. Sužiedėlio veikalas yra žymiausias bent man žinomas lokalinės istorijos kūrinys Amerikos lietuviuose. Nemažinant jo vertės, tektų tik pageidauti, kad būtų buvę daugiau atsižvelgta į visos Lawrenc'o lietuviškos kolonijos gyvenimą. Tada turėtumėm pilnesnę vietinę istoriją.

3. Biografijos

Antroji istorinių veikalų grupė — veikėjų biografijos — ir nėra gausi. Maža jų dalis priklauso pasižymėjusiems vyrams. Eilė prašmatnių Amerikos lietuvių veikėjų dar nebuvo pagerbti  biografijomis.   Iš  senų  nepagerbtųjų tarpo išsiskiria kun. A. Burba, kuriam kun. J. Zilinskas-Žilius parašė mažą brošiūrėlę.

Brošiūrėlė "Kun. A. Burba. Jo gyvenimas ir darbai. 1898" yra trumpa (29 p.) apžvalgėlė. Gera jos dalis skirta Burbos gyvenimui Lietuvoje, o jo Amerikos veiklai (1889-1897) mažai tenka. Labiausiai iškeliamos Burbos pastangos kurti lietuviškas parapijas ir jo rungtynės su lenkais. Dėmesio vertos kelios vietos, kur kalbama apie bendradarbiavimą su Šliūpu. Čia duodama ir vykusi daktaro veiklos kritika: "Jis jungė šiurkščias idėjas rusiško anarchizmo su neapykanta katalikybės, krikščionybės ir kunigijos ... ir pasijuto neturįs po kojų papė-džio". Žinoma, trumpa biografijėlė neišryškina sėkmingos kun. Burbos veiklos ir ateities istorikui palieka čia plati dirva. Atrodo, gera medžiaga jo platesnei biografijai paruošta dabar Lietuvoj gyvenančio senelio K. Račkausko-Vairo. Kaip teko patirti, jis surinko Šliūpo ir Burbos pasikeistus laiškus ir juos atidavė Valstybinei leidyklai paskelbti. Reikia tikėtis, kad laiškai, jei jie bus išspausdinti, įneš nemaža naujos šviesos į šių dviejų Amerikos lietuvių žymūnų veiklą ir į lietuvių būklę aplamai.

Antra iš eilės minėtina biografija yra: "Kun. Vladislovas Dembskis. Jo gyvenimas, raštai ir darbai". 1916. Knyga dviejų dalių, kur pirmoj daly atpasakojamas jo gyvenimas, o antroj — apibūdinami raštai ir iš dalies jo veikla. Pirmosios dalies autorius J. Šliūpas, antrosios — J. O. Sirvydas.

Dembskio biografija ne ką duoda mūsų išeivijos istorijai. Ji užbrėžta siauruose rėmuose, kur pateikiami vien to atskalūno kunigo trankaus gyvenimo duomenys. Nepasistengta supinti kiek glaudžiau Dembskio veiklos Amerikoj su mūsų išeivių buitimi. Tačiau netrūksta joj šliūpiškų kirčių kunigams ar jų bendrininkams. Rimtesnė kur kas antroji, Sirvydo parašyta dalis, kur nešališkai apžvelgiamas Dembskio literatūrinis palikimas. Kritika švelni, neįžeidžianti nei autoriaus nei jo paliestų asmenų iš katalikiškos srovės tarpo.

Kun. Dembskio asmuo ir veikla Amerikoj dėmesio verta dar vienu atžvilgiu, kuris nepaisytas jo biografijoj. Turiu galvoj lemiamą įtaką, kurią jam padarė prancūzų liberalinis katalikų sąjūdis, vadovautas kun. Lamennais.

Jau 1863 m. sukilime veikliai dalyvavęs Dembskis atsidūrė Prancūzijoj ir čia gyveno su pertraukomis iki 1880 m. Aname krašte jis gavo pažinti demokratinį katalikų sąjūdį, vadovautą minėto Lamennais. Sąjūdis buvo revoliucinis, ėjęs prieš to meto Prancūzijos oficialin? bažnyčią ir šiosios pasmerktas. Tai buvo savotiškas katalikų socializmas, kur ypač pabrėžiama laisvė.   Lamennais  veikale  "Paroles  d'un croyant"   (1834  m.  parašytame),  kur  kviečiama   išlaisvinti prispaustuosius ir nuskriaustuosius, atsispindėjo   ryškiai   radikali   katalikiška rovė. Ji pagavo ir mūsų Dembskį. Dar Paryiuj gyvendamas, jis parašė, minėtu Lamennais Veikalu  sekdamas,  "Kningos  Teisibiun"  ir išpausdino   Dresdene    1870   J.   J.   Kraševskio spaustuvėj.

Kaip ir Lamennais, kuris pradėjęs skelbti demokratinę katalikybę,   priartėjo   prie   socializmo, taip ir Dembskis, nemetęs niekuomet kunigystės, virto laisvamaniu. Jis bendradarbiavo eilėj laisvamaniškų laikraščių ir parašė veikaliuką pozityvistinio bei socialistinio turinio.

Dembskio   savaiminga   dvasinė   evoliucija rodo, kaip įvairios svetimos įtakos veikė lietuvius ir kaip svarbu pažinti jas jų pačių dvasiai suprasti. Įvairių dvasinių įtakų pažinimas ypač svarbu istoriografijai, nes istoriniuose veikaluose jos daugiau ar mažiau atsispindi.

Einame dabar  prie  paskutinių  metų  biografijų, bet liečiančių senesnio laiko asmenis, pirmiausia pagvildensime Antano Olšausko biografiją: Antanas Olšauskas ir "Lietuva". Leidinys Olšausko 70 m. amžiaus sukakties proga. Išl. J. J. Bachunas, 1934.

Labai populiariai ir nuoširdžiai paties redaktoriaus P. Jurgėlos parašyta biografija, skirta jubiliatui pagerbti. Kaip panašiose biografijose įprasta daryti, — joj susilaikoma nuo bet kokios kritikos ir viskas dėstoma perdėm teigiamai ir pagarbiai. Smulkiai atpasakojama Olšausko jaunystė, jo įsikūrimas Čikagoje ir spaudos darbo pradžia. Išsamiai dėstoma "Lietuvos" laikraščio įkūrimas, jo redaktorių pasikeitimai Ir knygų leidimai. Bet trūksta visašališkos Olšausko prekybinės ir bankinės veiklos išdėstymo. Konstatuota tik jo nepaprastas praturtėjimas, kai kapitalas siekęs iki 2 milijonų. Tačiau nepaaiškinta skaitytojui, kaip ir iš kur tas kapitalas sutelktas.  O toks paaiškinimas būtų buvęs svarbus jaunos Čikagos lietuvių kolonijos  ekonominei  buičiai  paryškinti.  Juk  tikra, kad tas kapitalas lietuvių sukrautas.

Mažai kas pasakyta ir apie Olšausko bylą su šv. Jurgio parapijos klebonu. Jos pradžia vien trumpu posakiu nusakyta. Girdi, "dėl menkniekių Olšauskas susipyko su kun. Kriaučiūnu ... ir 'Lietuvoj' prasidėjo polemika" (13 I l. Kas ten buvo per menkniekis, pradėjęs bylą ir palietęs net Olšausko banką, taip ir nepasakyta.

Trumpai sakant,  kalbamoji  Olšausko  biografija neatitinka tų didelių laimėjimų, kokių jis buvo pasiekęs. Ji tik liaupsina visokiais būdais solenizantą, o neanalizuoja jo praktiškos ekonominės veiklos. Ateities Čikagos lietuvių kolonijos istorikui čia palikta dar neišpurenta dirva.

Istoriniu požiūriu menki yra ir visi "Atsiminimai", pridėti prie knygos. Čia Olšausko garbintojų eilė šlovina jį visokiomis bendrybėmis. Išvada: Olšausko biografija yra panegirika, bet ne istorinis kūrinys.

Tarpe naujųjų biografijų tiek savo turiniu, tiek apimtimi pirmą vietą užima J. O. Sirvydui skirta: Juozas Sirvydas (1875-1935). Biografijos bruožai. Red. Vyt. Sirvydas, 1941.

Sūnaus parašyta Amerikos lietuvių veikėjo biografija yra dalimi ir Amerikos lietuvių istorija. Įvedamoji knygos dalis yra autobiografija, nuoširdžiai, tiesiog sentimentališkai parašyta. Gaila, kad ji nutrūksta sulig autoriaus vykimu į Ameriką. Biografijos autorius V. Sirvydas pramiešia ją savo gausiu lektūrinių žinių bagažu ir tuo būdu išplečia ją už biografijos rėmų. Joje kalbama aplamai apie emigrantų būklę Amerikoj, apie socialinius ir tautinius santykius joje. Kur kalbama apie lietuvius, daugiausia kreipiamas dėmesys liberaliniam bei socialistiniam sparnui. Mat, Juozas Sirvydas tesi-suko jame. Šiuo atveju redaktoriaus apsčiai naudojami paties Sirvydo straipsniai, laiškai, ištraukos iš laikraščių ir kitokia autentiška medžiaga. Ilgomis citatomis perkrauta knyga padaroma dideliu inventoriumi žinių apie Amerikos lietuvius.

Gal įdomiausia knygos vieta, kai aprašomas Sirvydo posūkis iš socializmo, kur jis buvo laikraščio "Kova" redaktorius (1905-07), į tautiečius ir į jų laikraštį "Vienybę Lietuvininkų". Sirvydą, matyt, išstūmė naujai iš Lietuvos atvykęs žymus socialistų agitatorius P. Grigaitis, naujų 1905 m. revoliucijos idėjų pagautas. Knygos rengėjas V. Sirvydas, paminėjęs tėvo atsisakymą redaguoti "Kovą", priduria: "Idealistas sutiko savo naudos ieškančių realistų, kuriems Lietuvos laisvė ir darbininkų luomo išlaisvinimas buvo antroje vietoje" (231 p.).
Ypatingas skyrius: J. O. Sirvydas — laikraštininkas. Jame smulkiai suregistruoti J. O. Sirvydo žurnalistiniai rašiniai tarp 1902-14 m. su jų labai kondensuotais turiniais. Baigiamas skyrius — "Vienybės Lietuvininkų" bendradarbių biografijos su smulkiais jų veiklos duomenimis.
Trumpai tariant, J. O. Sirvydo monografija yra ne tiek biografija, kiek gausus rinkinys dokumentinės medžiagos  iš  Amerikos lietuvių

ANTANAS MONČYS KELIONIŲ MADONA

praeities. Būsimam istorikui, kuris sumanytų ką rašyti iš Amerikos lietuvių istorijos, ji bus labai naudinga priemonė.

Kelios trmpos paskutinių metų biografijos tebūna tik probėgšmais paminėtos.
Štai turime to paties Vyt. Sirvydo redaguotą Vinco Ambrozevičiaus - Ambrozės autobiografiją. 1942. Joje trumpai aprašyta autoriaus veikla SLA organizacijoj ir nepriklausomos Lietuvos kūrime. Pasakojimas ramus, dalykiškas, be jokių polemikų su kitų srovių žmonėmis. Turime taip pat lengvai parašytas biografijas kun. J. Navicko, Antano Vanagaičio, Antano Olio, Vinco S. Jakubyno, kun. J. Švagž-džio. Jos skirtos patiems asmenims ar jų atminimui pagerbti ir todėl tėra ne tiek gyvenimo nagrinėjimas, analizuojant šaltinius, kiek daugiau panegiriškas vaizdavimas. Šios srities biografijų tarpe išskirtinai paminėti tenka Broniui K. Balučiui skirta: B. K. Balutis, Jo gyvenimas ir darbai. Spaudai paruošė V. Sirvydas. Išl. J. J. Bachunas, 1951.
Balutis, nepriklausomos Lietuvos prašmatnus diplomatas ir dabar, jau 80-tį peržengęs, reprezentuojąs mūsų valstybingumą Anglijoj, susilaukė kuklios monografijos. Jo veiklai Amerikoj (1905-19) paskirta pora skyrelių, perdėm bendrais bruožais parašytų. Amerikos lietuvių istorijai kiek svarbesnis dalykas yra Valparai-so universiteto paminėjimas ir pirmųjų lietuvių inteligentų parengimas jame. Silpnokai aprašyta Balučio redaktoriaus darbuotė Olšausko leistoj "Lietuvoj". Dėmesio vertas paminėjimas Balučio veiklos Tėvynės Mylėtojų d-joj ir Kudirkos raštų išleidimas. Monografija tėra Amerikos lietuvių istorijai antraeilės reikšmės, nes pagrindinis tikslas — pavaizduoti Balutį diplomatinėj tarnyboj.
Pagaliau apibūdinsime vieną paskutiniųjų ir stambiųjų biografijų, kuri skirta kun. A. Milukui: VI. Mingėla. Kun. A. Milukas. Jo gyvenimas ir darbai. 1962.

Kun. A. Milukas, be abejo, buvo viena didžiausių Amerikos lietuvių asmenybių. Didelis publicistas, propagandininkas, laikraščių ir knygų leidėjas, nepaprastai produktingas autorius ir didžiai sumanus organizatorius. Vyras neišsemiamos energijos, palikęs neišdildomus pėdsakus Amerikos lietuvių visuomenėj, ypač jos katalikiškame sparne. Tat, jis vertas monografijos ir josios pasirodymas praeitais metais tikrai sveikintinas.

Miluko monografija gražiai išleista ir gražiu, lengvu, tikrai žurnalistiniu stiliumi parašyta. Tikrai epiškai aprašyta Miluko gimtinė, jo jaunystė, mokslas Marijampolėj ir Seinų kunigų seminarijoj. Bet tolimesnė Miluko biografijos dalis, apimanti jau esminę gyvenimo dalį ■ame kontinente, neturi to epiškumo. Čia autorius stengiasi rašyti istoriškos monografijos būdu. Jis išdėsto Miluko veiklą Amerikoj (nuo 1892 iki 1933) 28 psl. (71-99), gausiai cituodamas ištraukas iš jo paties rašinių ir kitų autorių raštų. Ištraukų gausumas duoda skaitytojui kaleidoskopišką paveikslą ir trukdo sekti vaizduojamojo asmens gyvenimo ir veiklcs kelią. Nekalbama čia nei apie Miluką žurnalistą, nei apie didelį prakalbininką, nei apie autorių. Žodžiu sakant, čia nematyti Miluko visuomeninės veiklos visoj pilnumoj. Apsiribojama jo daugiau jo pastoracine darbuote. Nepageidaujamos vietos šioj daly, kaip ir visame veikale, kur autorius istorikas virsta apologetu, atseit, savo didvyrio teisintoju visokių konfliktų atveju. Juk istoriko uždavinys ne tiek ką teisinti ar smerkti, o dėstyti, kas, kodėl ir kaip atsitiko. Jis turi aiškinti dalyką sine ira et studio ir bešališkai. Jam konflikto šalys turėtų būti lygios ir jis jų atžvilgiu turėtų būti teigiamai nusiteikęs. Šiai istorinio tyrinėjimo taisyklei nusideda autorius, pvz., dėstydamas (94 p.) šv. Jurgio parapijos Shenandoah komiteto kivirčus su klebonu Miluku. Nebūtinai komitetas turėjo būti kiaurai klaidingas, o klebonas teisus. Panašių Miluko "baltinimų" ir jo augštinimų pilna monografijoj.

Kažkodėl autorius pertraukia biografinio dėstymo siūlą sulig Miluko atleidimu nuo Mas-petho klebono pareigų 1933 m. Paskutinį jo vargingo gyvenimo dešimtmetį, kada į jį, rodos, net jo konfratrai žvairavo, autorius skyrium išdėsto 16 psl. pačiame knygos gale.
Kaip matome, didelėj Miluko monografijoj (379 p.) jo gyvenimui Amerikoj skiriama vos 44 p. Didesnę veikalo dalį, kuri išsitiesia per 200 p., galėtumėm pavadinti lyg Amerikos lietuvių katalikų istorija. Joje kalbama apie įvairios katalikiškas organizacijas, Miluko sumanytas arba jo žymia dalimi vadovautas. Čia mes randame aprašytą "Motinėlės" d-ją, skyrusią stipendijas studijuojančiam jaunimui, "Tiesos" d-ją, kuri tepadarė vieną darbą — išleido kun. Jusaičio parašytą Lietuvos istoriją, Miluko į anglų kalbą verstą. Autorius randa reikalo dėstyti ir Lietuvių Romos Katalikų Susivienijimo įsikūrimą ir jo veiklą. Dėstymas gan paviršutiniškas, o itin kreivai nušviestas garsusis ir lemtingas  16 seimas Wilkes-Barre (1901), kur įvyko žinomas skilimas. Neiškeltas čia lemiamas kun. Miluko vaidmuo tame seime. O tai turėjo būti išryškinta, jei dalykas dėstomas šiam kunigui skirtoje monografijoje. Juk tik Miluko didelė įtaka šiai organizacijai pateisintų josios istorinę apžvalgą veikale. Užuot pasakojęs Miluko vaidmenį šiame seime, autorius primargina puslapius gausiomis ištraukomis, net ne ką bendra turinčiomis su seimu. Šiaip ar taip, susivienijimo įtraukimas į monografiją, kai neišryškinamas Miluko vaidmuo, ne visai pateisinamas.
Didelė reikšmė skiriama prašymui, siųstam popiežiui Pijui X, ir jis ištisai perspausdinamas. Šis prašymas, LRKSA seimo (1905) nutarimu Miluko parašytas, iš tikrųjų neturėjo realių pasėkų ir vargiai šiandien vertas būti pažodžiui cituojamas. Būtų pakakę jį vien trumpai paminėti.

Dideliu vienašališkumu pasižymi itin blankios antraštės skyrius: "LRKSA oficiozo 'Žvaigždės' nemalonumai". Jame dėstoma Miluko kova su prieš jį susiblokavusiais konfratrais ir jo išstūmimas iš LRKSA vadovaujančios pozicijos. Realus Miluko priešininkų tikslas buvo atimti iš jo savaitraščio "Žvaigždės", Susivienijimo organo, privilegiją. Čia būtų buvusi gera dirva nešališkam dalyko dėstymui, išryškinant gilias priežastis, iš kurių opozicija prieš Miluką kilo. Bet autorius ir čia nušviečia dalyką su visur prasikišančiu apologetiniu tonu ir nesigilina į Miluko priešų motyvus. Pasak jo, svarbiausias konflikto motyvas buvo pavydas iš konfratrų pusės. Jie, girdi, pavydėję Milukui didelės garbės, kurios jis pasiekęs, būdamas vyraujančiu LRKSA vadovu. P. Mingėla pakartotinai pabrėžia Miluko paminėjimą Maironio "Jaunojoje Lietuvoje" ir linkęs įtikinti skaitytoją, kad čia buvęs pagrindinis Mažvydo šaltinis. Atrodo, šis samprotavimas būtų šališkas ir pernelig menkai vertinąs Miluko priešus, kurių tarpe randame tokius žymius veikėjus, kaip Kaupą ir Kemešį. Knygos autorius, kuris atvejų atvejais nepraleidžia progos paminėti didžiojo Miluko antagonisto, dr. J. Šliūpo, ir šioj vietoj jį užkabina. Jis rašo (159 p.): "Neįmanoma dabar atspėti, kas buvo tuomet tuo dirigentu (atseit, Miluko priešų kunigų). Gal dr. J. Šliūpas, gal kun. A. Kaupas, o gal kiti". Reikia tiesiog stebėtis autoriaus prielaida, kur Šliūpas veliamas į tarpusaves kunigų peštynes. Neatsiras, spėju, istoriko, kuris šiam autoriaus spėliojimui pritartų.

Šiame ilgame skyriuje, kurį galėtume pavadinti autoriaus didvyrio apologija, nusidedamą pagrindiniam istorikui statomam reikalavimui: Audiatur et altera pars (išklausyk ir kitą pusę). Autorius, užuot išryškinęs kitos pusės motyvus, j ieško kažkokio dirigento, atidavusio kun. Miluką minios teismui. Vadinasi, dirigentas buvęs kažkoks demagogas, sukurstęs minią prieš tą taurų, nieku dėtą asmenį. Išeina, Milukas buvo nekaltoji auka, atiduota sufanatizuotai miniai teisti ir pasmerkti.

Tariuosi šia skyriaus apžvalgėle būsiu parodęs, kaip gabus žurnalistas, puikus vaizduotojas prasilenkia su tikrove, kai ją dėsto be pakankamos istorinės perspektyvos.

Skyrius apie Amerikos Lietuvių Katalikų Federaciją, skirtas — kaip monografijai visiškai tinka — daugiau Miluko nuopelnams Amerikos lietuviams iškelti. Josios įsikūrimo priežastys daugiau iš neigiamos pusės nušviestos. Atseit, rodoma, kaip socializmas, anarchizmas ir neobolševizmas (sic!)  skverbėsi į lietuvių minias ir jas traukė nuo bažnyčios ir tikėjimo. Iš pasipriešinimo šioms srovėms ir radosi AL RKF.
Kad ir neneigiant šio motyvo federacijai rastis, juo vienu pasitenkinti vis dėlto negalima. Be abejo, federacija atsirado iš europeiš-ko krikščioniškos demokratijos sąjūdžio, prasidėjusio nuo didžiosios prancūzų revoliucijos. Tuo atžvilgiu reikšmingi Mingėlos cituojami Miluko žodžiai (143 p.): "Lietuvių katalikų akcijos vadai nori, kad sutvirtėtų krikščioniška demokratija, paremta politine krikščioniška ideologija, lyg partija". Tai dėmesio vertas pareiškimas ir istoriniu požiūriu tuo įdomus, kad rodo to meto Europos srovių įtaką ir šio kontinento lietuviams. Tačiau Mingėla šio Miluko pareiškimo nenagrinėja ir iš to tinkamų išvadų nepadaro. Jis tenkinasi ir šiuo atveju gražiais palyginimais ir kelia savo didvyrio nuopelnus lietuvybei.

Skyrius "Kun. A. Milukas Šveicarijoje" pavestas aprašyti jo ryšiams su žymiais Lietuvos spaudos veikėjasi — Tumu-Vaižgantu ir Jurgiu Bieliniu. Bet daugiausia čia kalbama apie Miluko "naują užmanymą", t. y. apie lietuvaičių seserų kazimieriečių kongregacijos įkūrimą. Labai gausiai dokumentuotas dėstymas. Kazimieriečių pradžia puikiai ir vienašališkai išdėstyta. Gal skaitytojas tik pasigestų aprašymo vieningumo, nes per gausios ištraukos iš
--------
1 Keistas ir negalimas terminas, kalbant apie 20 a. pradžios įvykius. Juk šiuo metu pats bolševikų pavadinimas tik ką buvo atsiradęs rusų socialdemokratuose
--------
laiškų, straipsnių ir šiaip dokumentų daro vaizdą kiek margoką . . . Šiaip čia vykusiai parodytas
Miluko ryžtas — eiti prie užsibrėžto tikslo, nugalint didžiausias kliūtis.

Ilgoj trečioj knygos daly apžvelgiami Miluko raštai ir jo spaudos darbuotė. Šioje vietoje ir pasigendama sistemos, suminint raštus. Būtų reikėję išskirti Miluko paties parašytus nuo jo redaguotų ar tik išleistų. O knygos, kurių autorius buvo Milukas, būtų buvę pravartu sugrupuoti pagal sritis, pvz., teologija, istorija, publicistika ir kita, ir kiekvienos srities žymesnius kūrinius panagrinėti. Iš jų tinkamo tyrinėjimo būtų paaiškėjęs Milukas autorius. To vietoj daugiau dėstoma knygų apyvarta, cituojami visokie raštai ir aprašomi kai kurie nuotykiai ryšium su spauda. Tik kelios knygos skyrium paminėtos be jų gilesnės analizės. Žodžiu sakant, ši tuo pažiūrėjimu vertinga dalis, kuri būtų turėjusi parodyti Miluką kultūrininką, išėjo paviršutiniška, lengvai žurnalistiškai parašyta.

Ilgoje knygos baigiamoje dalyje, pavadintoje "Pro patria", sudėtos biografijos kai kurių žymesnių Miluko bendradarbių, jųjų tarpe ir Šliūpo. Biografinė apybraiža šio didžiojo vyro padrikusiai parašyta, primarginta visokiomis citatomis. Neišryškinta kaip reikiant jojo asmenybė. Iš tikrųjų perdaug sumenkinamas Šliūpo vaidmuo, kai apie jį kalbama (245 ).: "Nors negalima paneigti ir J. Šliūpo nuopelnų lietuvybei, bet ši dvasia pas jį atėjo kur kas vėliau, t. y. gerbiamam aušrininkui senstant. Tikraisiais vadais reikėtų laikyti kun. Varnagirį, A. Burbą, o vėliau kun. Miluką. Tai tikri lietuvių kunigai, idealistai, lietuvių tautos apaštalai". Šliūpas čia aiškiai statomas į trijų kunigų šešėlį ir jo veikloj lietuvybės dvasia įžiūrima vien jo senatvėj. Ši autoriaus pažiūra susidaryta jo vaizduojamų metų ideologinių kovų perspektyvoj. Šiais laikais, kada į tas kovas jau galima žiūrėti pro istorinę perspektyvą, pažiūra rodosi šališka. Iš tikrųjų, Šliūpas, nors ir veikiamas visokių radikalinių srovių, išliko nesvyruojamu lietuviu patriotu nuo to meto, kada jis, iš universiteto išguitas studentas, redagavo "Aušrą", iki tos dienos, kada mirė Berlyne, rašydamas atsišaukimą į Amerikos lietuvius. Jo visa veikla, raštai ir kalbas tai aiškiai patvirtina.

Šioj paskutinėj daly randame įdėtus raštus, kuriems čia nebūtų vieta. Jųjų tarpe styra toks pigus propagandinis, nuo tikrovės atsiknojęs atsišaukimas neolituanijos studentų vardu. Atsišaukimas ar laiškas, kaip jis vadinamas, įdėtas Miluko leistoje "Žvaigždėj" 1924 m. sausio mėn. Pasak autoriaus, jis buvęs paties redaktoriaus kūrinys (300 p.). Jei taip iš tikrųjų būtų buvę, šis laiškas mestų tamsų šešėlį garbingajam kunigui. Teigimui paremti teleista bus pacituoti vien laiško įžanga: "Lietuvos universitetui gresia pavojus . . . nuo žydų. Medicinos fakultete pereitais metais buvę 75 nuošimčiai žydų, teisių fakultete 30 nuošimčių. Mažas tų žydelių nuošimtis moka lietuviškai ir, kas blogiausiai, mokytis lietuvių kalbos jie nenori. Daugumoj būdami žydai, pernai mėgino padaryti savo žydišką žargoną oficialia akademiškų draugijų — korporacijų kalba. Tai ar stebėtis reikia, kad ne kurie universiteto profesoriai skaito savo lekcijas ne lietuvių kalba". Reikia labai abejoti, kad čia Miluko raštas. Greičiausiai, jis pačios neolituanų studentų delegacijos, atvykusios rinkti aukų savo namams, kūrinys. Žinant, kad toj delegacijoj buvo ir Kazys Marčiulionis, liūdno atminimo vyras, tragiškai ir negarbingai gyvenimą baigęs, netenka stebėtis tokiu neskaniu laiško turiniu. Jis netiko dėti į šią monografiją ir jungti su Miluko vardu.
Knyga baigiama keliomis laiškų faksimilėmis ir Miluko neperiodinių raštų sąrašu.

VI. Mingėlos monografija pirmiausiai yra didelė krūva sukauptos medžiagos apie tą vyrą, kuris jo pavadintas "lietuvių sąjūdžio generolas ir vadas" (313). Bet šaltininė medžiaga nėra pakankamai kritiškai analizuojama. Neatsižvelgiama pakankamai į aplinkybes, iš kurių Miluko veiksmai ir sumanymai kilo. Visur prasikiša istorijos mokslui neleistinas apologetinis tonas, o biografinis asmuo nušviečiamas perdėm surrealistiškai.

Mingėlos darbas galėtų būti gražiai panaudotas ateities istoriko parašyti to paties vardo monografijai ir nupiešti to didžiojo Amerikos lietuvio kiek galint realistišką vaizdą.

4. Organizacijų istorijos

Šiame skyriuje peržvelgsime porą veikalų, skirtų jau ne vietinėms, o bendrinėms Amerikos lietuvių organizacijoms. Jųjų svarbiausios dvi — Susivienijimas Lietuvių Amerikoje ir Lietuvių Romos Katalikų Susivienijimas Amerikoje. Jos tik ir teturi išsamesnes istorijas.
Pirmoje vietoje apibūdinsime SLA istorijai skirtą knygą: Susivienijimas Lietuvių Amerikoje. Istorija nuo 1886 iki 1915 m. Paruošta T. Astramsko iki 1907 ir toliau tęsta tam reikalui sudarytos redakcijos. SLA leidinys, 1916.

Veikalas nėra istorija tikra to žodžio prasme, bet kronika. Tai rinkinys seimo protokolų in extenso spausdinamų. Tarp protokolų įterpiamos kai kurios pastabos, dokumentinė medžiaga ir laiškai. Tarpprotokoliniai įnašai dera protarpiams tarp suvažiavimų užpildyti. Tarpproto-kolinės pastabos, kurios jau kiek priklauso istorinei sričiai, gausėja po 1907 m., atseit, daly, paruoštoj redakcinės komisijos.
Veikalas iš esmės yra šaltinių rinkinys, svarbus SLA istorijai. Jame vyrauja "tautiečių" linkmė. Tautietiškas veikalo pobūdis itin aiškėja iš SLA istorijos vaizduojamų kivirčų su dvasiškiais iki 16 seimo Wilkes-Barre ir pačiame istorinio seimo aprašyme. Geriausiai išryškėja "tautiečių" linija, kur kalbama apie jų ir socialistų rietenas, prasidėjusias maždaug nuo 1907 m. (nuo seimo Clevelande). Įdomu sekti, kaip "tautiečių" linkmė gavo viršų ir išlaikė vieningą SLA.

Pirma SLA istorija tikra to žodžio prasme parašyta įžangos vietoje Susivienijimo auksinio jubiliejaus albume: Susivienijimo Lietuvių Amerikoje istorijos bruožai, 1936. Jos autorius S. E. Vitaitis, buvęs "Tėvynės" redaktorius ir rašytojas, labai suglaustai ir perdėm sintetiškai išdėsto SLA nueitą kelią per 50 metų. Labai teisingai pažymima Susivienijimo pradininkus buvus aušrininkus, kuriems vadovavo dr. J. Šliūpas. Tačiau autoriaus pasakymas, kad "Susivienijimo pakrikimo priežastimi buvo tuometinis Amerikos lietuvių tamsumas" (7 p.), nepatenkinamas istoriniu požiūriu. Čia skaitytojas pasigenda paaiškinimo, kas per tamsumas buvo ir kodėl jis Susivienijimą pakrikdė.
Tolimesnis Susivienijimo dėstymas daiktiškas, visašališkas, suminint svarbesnius faktus. Net ir istoriškas 16 seimas Wilkes-Barre ir atvaizduotas sine ira et studio, atseit, kaip iš tikrųjų vyko. Pasakojant apie "dabartinės krypties" Susivienijimą, kaip autorius jį po 1901 m. apibūdina, gražiai primenama varžytynės tarp tautininkų ir socialistų dėl vadovybės ir ilgos tąsynės su komunistais, pasibaigusios SLA skilimu 1930 m. Trumpai kalbant, S. E. Vitaičio SLA istorija, kurią dėl trumpumo galima būtų pavadinti konspektu, yra reikšmingas indėlis Amerikos lietuvių istorijografijoj.

Žymiausias įnašas paskutiniais metais Amerikos lietuvių organizacijų istorijai yra, be abejo, dr. A. Kučo veikalas: Lietuvių Romos Katalikų Susivienijimas Amerikoje, 1956. Kaip įžangoje pasisakoma, ši knyga yra lyg dviejų autorių darbas. Pirmas tekstas paruoštas kan. F. Kemėšio. Kai jis negalėjo būti išleistas dėl bolševikinės invazijos į Lietuvą, jį vėliau perredagavo dr. A. Kučas ir pratęsė nuo 1924 iki 1955 m., t. y., iki išleidimo datos.

Knygos pagrindiniai šaltiniai yra ir protokolai, kurie smulkmeniškai aiškinami. Tačiau jie neduodami in extenso, kaip minėtoj SLA istorijoj. Autorius ar autoriai stengėsi atvaizduoti Susivienijimo vystymąsi nuo įsikūrimo iki dabarties. Tat veikalas — tikras istorinis darbas, o ne kronika.

Dėstant Susivienijimo vystimąsi, visur stengiamasi išryškinti svarbesnius dalykus, kurių organizacija siekė, ir kliūtis, su kuriomis ji susidūrė. Tuo būdu įvairūs vystymosi tarpsniai siejami vis su skirtingomis temomis, kaip rodo skyrių pavadinimai. Tebūna paminėti kai kurie jų ryškesnieji: Skaldančioji lenkybės ir laisvamanybės dvasia (4 sk.), Pastangos kelti švietimą (10 sk.), Galutinis atsiribojimas nuo lenkų (8 sk.). Kun. A. Burbos ir Jono Šliūpo santarvė (9 sk.), Iš katalikybės į tautybę (14 sk.) ir tt. Kaip matome, Susivienijimo istorija dėstoma pagal tam tikras temas, būdingas vaizduojamam momentui. Jau šių temų formulavimas ir jų ryškinimas duoda veikalui tobulą istorinį pobūdį.

Tiesa, joks istorijos veikalas nėra laisvas nuo tendencijų. Juk kiekvienas istorikas, ką rašydamas, vis siekia kokio tikslo, be kurio jo darbas būtų negalimas ir beprasmiškas. O tikslo siekimas ir yra tendencija.

Šio veikalo autoriai rašo istoriją organizacijos, kurios pagrinde nuo pat pradžių buvo ir paliko du tikslai: katalikybė ir tautybė. Iš čia ir autorių tendencija: lydinti katalikybę su lietuvybe ir patį nukrypimą nuo katalikybės laikyti beveik antitautišku dalyku. Ši tendencija ryškėja pasitaikančiuose sroviniuose kivirčuose, kai Susivienijimas visur teisinamas, o jo priešai menkinami, jei nesmerkiami. Pažymėtoji tendencija prasikiša jau Susivienijimo įsikūrimo aprašyme. Šioje vietoje būtų buvę reikalo pabrėžti Šliūpo vaidmenį, nes jis pirmas ne tik iškėlė Susivienijimo mintį, bet ir praktiškai vykdė ją. Tiesa, minimas jo sušauktas seimas Shenandoah 1886 m. rugp. 15 d., kur įkurtas "Susivieninimas Visų Lietuvininkų Amerikoje". Tačiau pakankamai neišryškinama Šliūpo siektas tikslas apjungti visus lietuvius (lenkiško Związko pavyzdžiu) nei jo nepasisekimo priežastis. Šiandien, kada turime ne vien Amerikos, bet net pasaulinę lietuvių bendruomenę, šis Šliūpo mestas pirmas Amerikos lietuvių vienybės šūkis turėtų būti itin pabrėžiamas. Čia pat turėtų būti išaiškinta, kodėl šūkis iš pat pradžių buvo paženklintas nepasisekimu. Ne kas kita, kaip Šliūpo iš Europos atsineštas kovingas ateizmas, ėjęs iš jo racionalistinės pasaulėžiūros, buvo pagrindinė kliūti- to meto lietuviams apjungti. Ši jo pasaulėžiūra pjaute pjovėsi su plačiųjų lietuviškųjų liaudies masių dvasia, atsinešta iš senojo krašto parapijų. Juk Lietuvos kaimiečių dvasios pasaulį tekūrė gretima bažnyčia ir klebonas bei kunigas buvo jų dvasios vadas ir mokytojas. Lietuvių kaimiečiui savas kraštas pirmiausiai buvo jo gimtoji parapija su jos centru bažnyčia ir kunigu. Tat jo patriotizmas buvo pirmoj eilėj bažnytinio bokšto patriotizmas, kaip jį gražiai pavadino prancūzai (patriotisme de clocher).
Mūsų kaimo berneliai, šios dvasios išauklėti ir atsidūrę šiame krašte ir dar nostalgijos jausmo kankinami, žinoma, jieškojo dvasinės priebėgos ir ją rado bažnyčiose. Bažnyčia buvo jiems lyg gabalėlis tėvynės ir jie glaudėsi prie jos. Aplink pradėtas kurti lietuviškas parapijas būrėsi lietuviai ir čia ėmė rastis jų pirmos organizacijos daugiausiai kunigų globojamos. Kadangi pats Susivienijimas buvo daugiau šių organizacijų apjungimas, tai jis ir negalėjo iš pat pradžių susikurti nuošaly bažnyčių ir be kunigų aprobatos. Šliūpo klaida ir buvo, kad jis nepakankamai vertino mūsų ateivių konservą tyvinę bažnytinę ideologiją, kai kūrė savo Susivienijimą be kunigų pritarimo. Dėl šios klaidos ir turėjo palaidoti savo Susivienijimą po dviejų metų. Racionalistas Šliupas šiuo atveju pralaimėjo kovą iš Lietuvos atvežtai tradicinei   ideologijai,   kuriai   atstovavo   dvasiškiai.

Netikslu būtų šių dienų istorijos perspektyvoj kaltinti vieną pusę, o kitą — teisinti. Manding, kreivai kalba Susivienijimo istorijos autoriai, kai jie sako apie Šliūpą: "Tai buvo aiškus noras savo susivienijimu patraukti katalikus ir užbėgti už akių kun. Varnagirio šaukiamam seimui" (30 p.). Iš tikrųjų ne katalikai, o visi lietuviai rūpėjo Šliūpui įtraukti į savą su-ivienijimą dar tada, kada apie Varnagirio seimą nebuvo kalbos. O kad lietuvio sąvoka beveik sutapo su kataliko, to Šliupas nepaisė ir dėl to pralaimėjo.

Po įsikūrimo sekantis pirmas Susivienijimo tarpsnis iki 1901 m. yra bene geriausia knygos dalis. Čia gražiai išryškintos kun. Burbos ir Žiliaus asmenybės ir jų vaidmuo, būnant Susivienijimo pirmininkais. Ypač įdomiai apibūdinamas kun. Žiliaus vadovavimas, pabrėžiant jo tolerantiškumą. Jam Susivienijime tebuvo "geri lietuvininkai ir dori nariai" (79 p.). Jam nepriimtini tik tie, kurie "netiki į Dievą ir jokio tikėjimo neišpažįsta". Tokius žmones laikė jis visuomeninio gyvenimo griovėjais, netikinčiais į jokią organizaciją ir todėl Susivienijimui netinkančius. Čia kun. Žiliaus tolerancija ribojasi su jo lyg deistine pasaulėžiūra, kur pabrėžiamas dievybės pradas be pačios pozityvinės tikybos. Drauge su savotiška pasaulėžiūra iškeliamas ir Žiliaus vaidmuo, stiprinant Su-

VYTAUTAS O. VIRKAU VANDENS PEIZAŽAS

sivienijimo ekonominius pagrindus. Žilius pirmas pastatė Susivienijimą ant tvirtų ūkiškų pagrindų.
Žiliui sumaniai manevruojant, pavyko išlaikyti Susivienijimą bendra lietuviška organizacija, nors trynimasis tarp dviejų srovių jau buvo prasidėjęs. Po Žiliaus pasitraukimo (1898) srovinės varžybos paaštrėjo, ir jų dėstymas yra pagrindinė autoriams tema iki 16 seimo (1901). Dėstymas visašališkas ir daiktiškas. Trūkumas gal būtų tik kun. Miluko vaidmens nutylėjimas tose rietenose. Savotiškai aprašomas ir anas 16 seimas, kai skaitytojui greta duodami abiejų pusių protokolai. Tačiau po protokolų pridėtose pastabose jau užimama prokatalikiška pozicija, polemizuojant su T. As-tramsko SLA istorijoj paskelbtu protokolu.

Teisingai įrodinėjama, kad skilimas buvo istorinė būtinybė, ėjusi iš mūsų amerikietiškos visuomenės pasaulėžiūrinės diferenciacijos. Ji vyko tuo metu ir \Lietuvoj, kur varpininkai laužė seną konservatyvinę bažnytinę ideologiją. Be abejo, buvo ryšys tarp ano meto vad. laisvamaniško sąjūdžio Lietuvoj ir čionykščio amerikietiško. Tai gražiai paliudija žodiniai pareiškimai beveik tuo pačiu metu Lietuvoj ir šiame žemyne. Štai "Varpe", nr. 5-6 (1901) P. Višinskis rašo: "Mūsų idealas laisva, nepriklausoma Lietuva, nusikračiusi svetimų ir savų despotų, pamynusi po kojomis tamsybes, iš vien su kitomis laisvomis tautomis rūpinasi pagerinimu savo ekonomiško būvio ir žengia pirmyn". O čia Amerikoj kitais metais (1902) įvykusi Bostone SLA seimą jaunos mergaitės sveikino šia kaltine sutartine:
Be despotų lai gyvuoja
Čionai mūsų tauta.
Skaisti rami tebujoja,
Kaip žolynuos rūta.
Garbus seime mūsų tautos,
Būdamas be prietarų,
Meldžiam priimk dovanėlę
Nuo Lietuvos dukterų.

Matome, kaip P. Višinskis "Varpe" kalbėjo apie savus despotus ir tamsybes, taip mergaitės Bostone posmavo joms sudėtus žodžius ir apie despotus ir prietarus. Vienur ir kitur kartojama ta pati idėja, kuri buvo to laiko išraiška ir bendra mūsų tautiečių daliai tiek čia, tiek ten Lietuvoj.

Po skilimo pradedama antroji ir tolimesnės knygos dalys jau kiek paviršutiniškesnės nei pirmoji. Čia laikomasi daugiau suvažiavimų protokolų ir tenkinamasi jų komentavimu. Kiek platesnė paskutinė, penktoji, dalis. Joje, šalia suvažiavimo protokolų, plačiau dar aiškinama spaudos politikos perorganizavimas, vad. rekon-versija.
Veikalas baigiamas kai kurių Susivienijimo veikėjų biografijomis ir statistikos duomenimis bei jų paaiškinimais.

Šioje apžvalgoje kai kurios padarytos pastabos tenebūna suprastos veikalo menkinimu. Norėta vien atkreipti dėmesys į kai kurias vietas, kuriose prasiskverbia apologetiškas tonas, kas tikram istoriniam kūriniui netinka. Šiaip prof. A. Kučo Susivienijimo istorija yra įžymiausias įnašas į Amerikos lietuvių istorijografiją.

Amerikos lietuvių gyvenime daug svėrusi ir dabar tebesanti reikšminga kazimieriečių organizacija turi kun. J. B. Končiaus parašytą monografiją: Šv. Kazimiero Seserų kongregacija (1907-1932). 1932.

Monografija dviejų dalių: Mount Carmel parapijos ir pačios kongregacijos istorijos. Parapijos istorija gražiai suglaustai aprašyta knygos pradžioj. Skyrium dėstoma parapijos mokyklos istorija jau po kongregacijos įkūrimo. Parapijos ir mokyklos istorija įterptos į šį veikalą kazimieriečių pradžiai pavaizduoti. Mat, kongregacija radosi pirmiausiai prie šios parapijos, o jos mokykla buvo pirmoji jos veikimo dirva.
Kongregacijos istoriją geriau tiktų pavadinti kronika. O tai dėl to, kad dėstymas daugiau yra ilgos šaltinių citatos ir jų komentavimas. Veikalas yra geras kazimieriečių istoriją liečiančios medžiagos rinkinys. Manding, nepakankamai išryškintas kun. Miluko vaidmuo kazimieriečių įkūrime. Bet už tai kun. Staniu-kyno milžiniški nuopelnai gan plačiai, pagal dokumentus, nušviesti. Jo biografijai net atskira {3) veikalo dalis skirta. Trumpai aprašytos taip pat kazimieriečių vedamos įstaigos, k. a. šv. Kazimiero akademija Čikagoje (dabar, rodos, Marijos augštesnioji mokykla), šv. Kryžiaus ligoninė ir akademija su seserų namais prie Philadelphijos. Baigiamas knygos skyrius — kazimieriečių įsikūrimas Pažaislio vienuolyne (Lietuvoj).

Kalbama kan. J. Končiaus istorija, būdama jubiliejinis leidinys, turi be tiesioginio tikslo — atskleisti kazimieriečių praeitį — dar ir kitą, atseit, parodyti jų didelius nuopelnus lietuvybei. Žinoma, jų nuopelnų niekas neturėtų ginčyti, tačiau superliatyviskas jų kėlimas beveik visuose puslapiuose netinka istorijos veikalui. Reikėtų palikti skaitytojui vertinti kongregacijos darbus pagal išdėstytus faktus.

5. Bendrosios Amerikos lietuvių istorijos

Nors turime čia Amerikoje jau 100 metų senumo lietuvių emigraciją, tačiau dar nesusi-laukėm visašališkos ir išsamios mūsų tautos istorijos šiame žemyne. Ką mes dabar turime — tai pirmieji bandymai. Žinoma, nelengva tokią istoriją ir parašyti, kai nėra sukoncentruotų šaltinių ir literatūros. Tris bandymus Amerikos lietuvių istorijos čia paminėsime.

Pirmojo Amerikos lietuvių istoriko garbė priklauso kun. J. Žiliui, autoriui: Lietuviai Amerikoje, 1899. Gražiai ir nuoširdžiai parašyta knygutė, be jokio partinio šališkumo ir su tikra meile lietuviams.

Pradžioj kalbama apie emigracijos pradžią, po to seka aprašymas lietuvių buities Pennsylvanijos antracito kasyklose su gausiomis statistinėmis žiniomis. Toliau eina skyrius "statiški aprašymai", kur kalbama daugiausia apie parapijas. Baigiama pastabomis apie lietuvių visuomeninį gyvenimą. Įdomūs Žiliaus istorijos baigiamieji žodžiai, kurie verti būti pacituoti: "Pagalios, partijų vaidams dar neapsimalšinus, pavienėms ypatoms fanatiškame karštyje neatvėsus, nė neišpultų istoriją ir plačius išvedžiojimus rašyti. Istorija yra aprašymas praeities, taigi apie lietuvišką Amerikoj judėjimą da peranksti yra istorijoj rašyti. Todėl šiuomi užbaigsiu šį Amerikoj lietuvių aprašymą, tegul išeina jis ant naudos ir garbės lietuviams" (174 p.). Atsiminkime, kad Žilius rašė šiuos žodžius tik ką pasitraukęs nuo SLA pirmininko pareigų, kai Susivienijime jau ėmė pūsti kiti vėjai. Žiliaus žodžiai buvo lyg pranašystė   ano   dramatiško   seimo   Wilkes-Barre.
Savotiška Amerikos lietuvių istorija galima laikyti ir A. Miluko "Lietuviai profesionalai ir kronika". 2 d. 1929-31. Labai suraizgyto turinio veikalas. Neturi nei dalykinės nei kronolo-ginės tvarkos. Pradžioj daug kalbama apie profesionalus asmenis. Vėliau liečiami įvairūs dalykai be sistemos. Atrodo, lyg veikalo leidėja, Julė Pranaitytė, būtų sudėjusi mechaniškai Miluko paskaitas, kuriose buvo kartojami tie patys dalykai. Ypač pasikartoj antie j i dalykai yra spyriai J. Šliūpui ir ginčai su juo. Knyga naudinga vien sukauptąja medžiaga apie Amerikos lietuvius.

Pagaliau apibūdinsime S. Michelsono istorinį kūrinį: Lietuvių išeivija Amerikoje. Išl. "Keleivis", 1961.
Ji yra plačiausia paskutinių metų Amerikos lietuvių istorija. Kaip daugumas istorijos veikalų, taip ir ji parašyta tam tikru požiūriu, kokiu autorius žiūri į visuomeninį gyvenimą. Jis yra senas Amerikos socialistų veikėjas ir jų spaudos veteranas. Tat, jo istorijoj pirmauja įvairiopi socialiniai sąjūdžiai, kur vadovaujamą rolę vaidino socialistinės ar joms artimos grupės. Dar K. Markso nusakytas dėsnis, kad kiekviena istorija yra klasių kovos istorija, atsispindi ir autoriaus skyrių antraštėse, k. a., "Kova už būvį" ir iš dalies "Muštynės bažnyčiose", kur plačiai piešiami priešingų srovių kovų vaizdai. Bet čia pat tinkamai papasakojama ir apie įvairių lietuviškų kolonijų pradžią.

Pagrindinė veikalo dalis yra antroji su antrašte: "Krašto organizacijos". Jame stengiamasi išdėstyti visuomeninis Amerikos lietuvių gyvenimas, kas ir yra esminė jų istorijos dalis. Rodos, būtų reikėję laukti, kad autorius pradės šį skyrių nuo grynai lietuviškų organizacijų, ir siekusių grynai lietuviškų tikslų, kūrimosi pradžios. Tačiau jis, būdamas ištikimas savai socialistinei linijai, pradeda skyrių nuo Amerikos lietuvių socialistų istorijos. Verta pacituoti autoriaus žodžiai apie lietuvių socialistų sąjūdžio pradžią: "Kai išlipę New Yorke Lietuvos išeiviai pradėjo važiuoti (ėjo ir pėsti) į Pennsyl-vaniją anglių kasti, jie tenai rado jau veikiant Socialistų Labos Party. Nors ji buvo laikoma šio krašto angliškai kalbančių organizacija, tačiau apie 90 nuošimčių jos narių sudarė ateiviai — lenkai, slovakai, italai ir kiti. Dėl to ir lietuviai pradėjo prie tos organizacijos glaustis — pradėjo kurtis prie jos lietuviškos kuopos" (73 p.). Žinoma, niekas negali autoriui ginčyti teisės dėstyti lietuvių socialistų partijos istorijos, jei jis tai darytų ne pirmoje vietoje ir ne plačiau, kaip kitas istorijas. Ne tik dalykiškai, bet ir kronologiškai būtų tikę iškelti į pirmą vietą Susivienijimą Lietuvių Amerikoje. Tiesa, S. Michelsonas pasakoja apie Susivienijimo pradžią ir jo skilimą į tris, bet tai daro savo pasirinktąja linkme. Jis Susivienijime ar Susivienijimuose vykusiose pasaulėžiūrinėse kovose laiko socialistinę — pirmeivišką poziciją ir aiškiai smerkia priešingos pasaulėžiūros žmones. Jam kunigai ar katalikai visur yra blogoji pusė, tuo tarpu jų priešai atstovauja gerai, tikrai tautiškai linkmei. Tiesa, pasaulėžiūrinėse kovose, kokios tada mūsų tautiečiuose vyko, nelengva istorikui surasti vidurio kelias ir balansuoti tarp dviejų priešybių. Bet vis dėlto reikia stengtis jieškoti jo, laikantis to lotyniško posakio/ Audiatur et altera pars.

Šališkas S. Michelsono dalykas ir per didelis tautinės bažnyčios augštinimas, lyg ji būtų kokį žymų vaidmenį lietuviuose vaidinusi. Iš tikrųjų jis jos vaidmenį dirbtinai padidina vien iš priešybės katalikų Bažnyčiai arba, anot jo, vyskupų diktatūrai joje. Šiuo atveju jis ignoruoja katalikų Bažnyčios per šimtmečius nusistojusią hierarchinę organizaciją. Tiesiog nejauku skaityti nuolat kartojamą beveik trafaretišką frazę, jog "bažnyčia turi būti užrašyta airiui vyskupui". Lyg visi Amerikos vyskupai būtinai turėjo būti airiai ir lyg bažnyčios be vyskupo žinios būtų kuriamos ir vėliau jam užrašomos. Iš tikrųjų čia Amerikos katalikų bažnyčių santykiuose su vyskupu iškildavo vad. trustizmo klausimas, atseit, kas yra vyriausias tam tikros bažnyčios šeimininkas: patys tikintieji, kurie ją sau įsikūrė, ar vyskupas, kuris yra hierarchijos galva diecezijoj. Šis klausimas kildavo ne tik lietuviuose, bet ir kitose katalikiškose tautybėse, pvz., airių. Pagal Amerikos liberalinę demokratinę santvarką, rodos, būtų tikę laikyti bažnyčią su jai priklausomomis nuosavybėmis ją kūrusių tikinčiųjų bendruomenės turtu su visiška laisve disponuoti juo. Bet, iš kitos pusės, bažnyčia turi būti palenkta vyskupo jurisdikcijai pagal katalikų Bažnyčios hierarchinį principą. Čia buvo jieškoma kompromiso, atskiriant grynai bažnytinius dalykus nuo pasaulinių, susietų su nuosavybės valdymu. Bet praktiškai išskyrimas tų dalykų sunkiai vyko, ir kildavo kivirčai. Kaip lietuvių bažnyčiose šis klausimas buvo ir yra sprendžiamas, pasigendama sistemingo aiškinimo istorijografijoje. Tikėkime, kad dabar rengiamoj Amerikos lietuvių katalikų istorijoj šis dalykas bus nuodugniai ištirtas ir nušviestas. Michelsonas jį nerimtai iškėlė ir jis todėl prašyte prašosi rimto, istorinio aiškinimo.
Dalis (3) apie Amerikos lietuvių spaudą, apie atskiras kolonijas (5) inventoriškai, itin bendrais bruožais atpasakota. Tik ir čia vietomis neišvengta negrybštelėjus vyskupų ir kunigų.

Daly (4), kalbančioj apie santykius išeivijos su Lietuva, gan tiksliai išdėstyti Amerikos lietuvių visuomet gyvi rūpesčiai savo senąja tėvyne. Tik kiek koktu skaityti nuolat kartojamą Uracho vardą ir kaltinant Lietuvos Tarybą jo išrinkimu karaliumi. Lyg tas vokiško princo išrinkimas būtų ką reiškęs Lietuvai. Baisiai šališkai, visai pagal komunistų šabloną, atvaizduotas gruodžio 17 d. perversmas. Visai neatsižvelgta į faktus ir nepasistengta ano meto Lietuvos būklės suprasti.

Aplamai Michelsono veikalas, nors ir tikru vardu pavadintas, rodo aiškiai, kaip mums dar trūksta tikros, bešališkos Amerikos lietuvių istorijos. Reikėtų tikrai dokumentuotos istorijos, kur būtų sprendžiama apie įvykius, asmenis ir organizacijas iš gyvenamųjų aplinkybių ir matuojami jų nuopelnai pasitarnavimu lietuvybei.

Originalus skyrius (6) — galerija Amerikos lietuvių veikėjų, kur kai kurie jų, kaip Šliūpas, Sirvydas, gan gražiai apibūdinti. Deja, veikėjų parinkimas kiek vienašališkas. Suminimi kai kurie nežymus vardai iš socialistų bei pirmeivių tarpo, bet nutylimi tokie žymūnai, kaip kun. Burba, Žilius, Kemėšis. Aplenkiama taip pat didelė spaudos darbininkė, kun. Miluko alter ego, J. Pranaitytė. O šie vardai geriausiai būtų tikę galerijai, skirtai juk vadovaujantiems Amerikos lietuviams.

Labai mažai ką Amerikos lietuvių istorijai duoda K. Gineičio "Amerika ir Amerikos Lietuviai", 1925. Knyga skirta daugiau pačiai Amerikai ir tik gale (163-324) kalbama apie lietuvius. Čia autoriui rūpi ne tiek jų istorija, kiek santykiai su Lietuva ypač po Pirmo Pas. karo. Aplamai, veikalas yra iš esmės politinis, o ne istorinis.

6. Amerikos lietuvių istorijograįijos uždaviniai

Kaip jau pradžioj minėta, istorijografija yra visuomenėj vyraujančių polinkių, idėjų bei dvasinių krypčių išraiška. Ji kinta drauge su pastarosiomis. Kaip negalima nusakyti iš anksto visuomeninio gyvenimo kelio, taip negalima nubrėžti ir ateities istorijograįijos tikslų. Bet kokie bebūtų istorijograįijos tikslai, jai paliks vienas pagrindinis reikalavimas: kuo arčiausiai laikytis šaltinių ir netvirtinti nieko, kas su jais nebūtų suderinama arba jiems priešintųsi. Mūsų ligšiolinė istorijografija, ypač senesnioji, nepakankamai šaltinių paremta. Iš čia ir kyla pirmas Amerikos lietuvių istorijografijai uždavinys — sukaupti kiek galint daugiau šaltinių, liudijančių apie čionykščių tautiečių buitį. Kad dar nemaža nežinomų šaltinių yra, parodė Č. Grincevičius, paskelbęs "Tautos Praeities" 2 kn. eilės savišalpos d-jų konstitucijų. Ateities istorijograįijos labui praverstų rinkti įvairią šalti-ninę medžiagą ir ją koncentruoti. Gera pradžia jau padaryta trijose vietose, būtent, Pasauliniame Lietuvių Archyve Čikagoj, kun. Juro "Alkos" archyve, Lawrence ir Philadelphijos u-to lituanistinėje bibliotekoje. Pageidautina, kad mūsų visuomenė, besirūpinanti kultūros dalykais susidomėtų minėtų trijų vietovių saugomais lobiais ir juos papildytų naujais įnašais.

Antras artimiausias uždavinys Amerikos Lietuvių istorijografijai būtų pagaminti daugiau monografijų apie organizacijas, vadovaujančius asmenis ir paskiras kolonijas. Juk istorijai yra   pirmoj   eilėj   grupių;   tariant,   organizacijų istorija. O iš organizacijų istorijų kombinacijos tegali būti rašoma ir bendra Amerikos lietuvių istorija. Neturime, pvl., monografijų tokių žymių organizacijų, kaip ALRKF, Vyčių, Kunigų Vienybės, Santaros ir kitų. Kiek girdėti, kai kurios jų esančios parašytos ar rašomos. Itin lauktina Amerikos lietuvių katalikų istorija, kuri, kaip iš spaudos gavome patirti, jau rengiama. Manding, veikalo tikslas, jei jo pavadinimas jį tinkamai nusako, nevykusiai parinktas. O tai todėl, kad išskyrimas lietuvių katalikų iš čionykščios lietuvių masės sunkiai įvykdomas. Juk iš formalios pusės žvelgiant,— beveik visi lietuviai yra katalikai. O kas tikras katalikas, tesprendžia Dievulis. Jei mecenatas pageidaute pageidauja katalikiškos Amerikos lietuvių istorijos, tai kur kas tiksliau būtų rašyti Amerikos lietuvių katalikų bažnyčios istoriją. Tokios istorijos mes dar neturime. O ji praverstų turėti, nes lietuvių katalikų bažnyčia vaidino ir tebevaidina didelę rolę mūsų šio krašto išeivijoj. Kaip iš spaudos patyrėme, antras veikalo tomas ir bus skirtas paskiroms lietuviškoms parapijoms, atseit, jis bus bažnyčios istorija. Tokis turėtų būti ir visas veikalas.

Trūksta mums dar žymiųjų asmenų monografijų. Daug, pvz., kalbama apie dr. J. Šliūpą, kurio vardas mirga Amerikos istorijose. Bet jis palieka nežinomas visoj pilnumoj, nes niekas nesiėmė pagrindinai nušviesti jo gyvenimo ir veiklos. Trūksta taip pat monografijų kun. J. Ziliaus, A. Kaupo, F. Kemėšio ir kitų.

Būtų pageidaujama turėti daugiau ir atskirų centrų istorijų. Lig šiol net lietuviškoji Čikaga neturi savos tinkamos istorijos. Rašo mūsų d-jos narys p. Ambrozė. Linkėkime jam sėkmingai baigti ir išleisti.

Trečias ir paskutinis mūsų istorijograįijos uždavinys būtų nusikratyti, jei taip galima išsireikšti, fakcionizmu ir laikyti istoriniu požiūriu Amerikos lietuvių bendruomenę tautiniu vienetu. To vieneto įvairios grupės bei organizacijos turėtų būti lygiai, teigiamai traktuojamos ir žiūrima, kiek jose reiškėsi lietuviškumas. Istorikui turėtų būti abejinga to lietuviškumo politinė ar ideologinė kryptis. Mano neužmirštamas mokytojas prof. L. Karsavinas istoriją pavadino visavieningo subjekto vystymusi. Pritaikant šį apibrėžimą kalbamam reikalui, galima pasakyti, kad Amerikos lietuvių istorija yra jų visavieningos bendruomenės vystymasis. Ateities istorijografija ir turėtų siekti, žinoma, ideališkai, apjungti lietuvius ir duoti jų buities kiek galint vieningą vaizdą. Ne kam kitam, kaip mūsų istorijos d-jai tenka pirmauti šios pareigos vykdyme.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai