Parašė JONAS ŽMUIDZINAS
|
SAPNAS
Vakar sapnavau, kad mano sieloje sukosi žemės rutulys, ir gėrėjausi Himalajų kalnų snieginėm viršūnėm, kurios prasisukdamos vis blyksteldavo neapsakomu balčiu. Bet nuostabiausia man buvo, kai žemė, žvelgdama savo dviem akimis okeanais į dangų, baisiu balsu pratarė: — "Ko čia man, lyg paskutinei vergei, visą gyvenimą be poilsio suktis?! — Sustosiu!" Visa laimė, tai girdėdamas ir iš baimės mirdamas pabudau.
ŽEMĖS MIRTIS
Ir atėjo visų paskutinė diena! Nes žemė iškrypo iš orbitos. Taip, iškrypo ir nugarmėjo, Kartu su manim, Į nepažįstamą visatos pašalį. Bet vistiek aš gyvenu, Ir girdžiu: Kažkur lietuviai dainuoja, Visiškai kaip anądien, Prieš pasaulio galą. Ak, kaip keista ir nuostabu Gyventi mirusioj žemėj.
|