Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KALNŲ GIESMĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Titas Alga   

1. Ar premijos padaro rašytojus?
Literatūriniai konkursai, nežiūrint kai kurių jiems priskiriamų savybių, vis dėlto yra savotiška loterija, kurioje laimėjimas perdaug didele dalimi priklauso nuo dalyvaujančiojo laimės. Negalima sakyti net, kad konkursams prisiųstų kūrinių vertintojai, nors ir sąlygojami konkursų slaptumo, staigiai pasidarytų visiškai objektyvūs, atsiribotų nuo savo  iki  tol įgyto  išprusimo  atpažinti autorių ir susikoncentruotų grynai į kūrinio vertinimą. Iš literatūrinio konkurso vertintojo (ir tai visai pagrįstai) juk reikalaujama kiek įgalint platesnio literatūrinio išsilavinimo. Į tokį išsilavinimą, be abejonės, įeina ir savųjų iškilesniųjų rašyytojų kiek galint pilnesnis pažinimas. Kadangi tokių iškilesnių neturime perdaug, o nauji talentai irgi nedygsta it grybai po lietaus, bet tepasirodo vis dažniau retėjančiais meteorais, iškilesniesiems ir konkursuose labiausiai kvalifikuotiems autoriams dalyvauti neatpažintiems pasidaro veik neįmanoma.

(Atsimenu, vienas daugkartinis "Draugo" skelbiamų konkursų vertintojas prisipažino, jog komisija premijavo bepradedančios reikštis spaudoje literatės novelę vien dėl to, kad buvo galvojama autorę esant Petronėlę Orintaitę. o vėliau, romano konkursą irgi laimėjus veik nežinomam autoriui, aiškinosi, kad komisija galvojusi premijuojanti Jurgį Jankų). Greitas atpažinimas ar "atpažinimas" ne tik įtakoja vertintojus, bet kartu ir atbaido kvalifikuotuosius. Kažin kaip nerimta atrodo pripažintam rašytojui, prisidengus slapyvardžio kauke, siūlyti savo kūrinį, būti atpažintam ir, ko gero, pralaimėti atsitiktiniam nežinomajam. Todėl tie rimtesnieji kažkaip konkursuose iš viso nedalyvauja, o dalyvaujančiųjų daugumą sudaro "nepripažinti talentai" ir vienas kitas užkietėjęs rungtyniauti "pripažintasis", siekiąs gal ne tiek laureato garbės, kiek materialinio atpildo ar, bent šiais laikais, labiau užtikrinto būdo kūrinį išleisti viešumon. Šitokiomis aplinkybėmis, dar pridėjus konkursą skelbiančiųjų statomus ar rašančiojo nujaučiamus reikalavimus, susidaro proga plunksną pakenčiamiau valdančiam, tačiau talento stokojančiam mėgėjui pasidaryti laureatu. Ir tai mažai kuo rizikuojant. Nelaimėsi — niekas nežinos. Laimėsi — iš karto pakilsi į viršūnes. Juk ir kritikai ir recenzentai bus priversti būti atsargesni, daugiau skaitytis, nes reikalas suksis ne apie eilinį peckelį-grafomaną, bet apie pripažintą ir atitinkamai pristatytą, laureatą! Antra vertus, pora premijuotų autorių pasirodė stiprokai.

O gal didžiausią "meškos patarnavimą" tokiam atsitiktiniam, neapsižiūrėjimo ar "susidariusių aplinkybių" dėka iškeptam laureatui, o taipgi ir dar vis skaitančiai visuomenei padaro patys konkursų rengėjai, komerciniais sumetimais jo kūrinį išlaupsindami, patį autorių visuomenei pristatydami su derama pompa, staigiai atidengdami jame genijų, visažinantį išminčių, kvalifikuotą pasisakyti ir vertą išgirsti visais gyvenimą bei kūrybą liečiančiais klausimais.

Šitokią įžangą apie daugeliui seniai savaime suprantamus, tačiau kažkodėl vengiamus kelti ir svarstyti reikalus padariau, prieš apžvelgdamas 1982-jų metų "Draugo" romaną konkursą laimėjusį Vacio Kavaliūno veikalą "Kalnų giesmė", norėdamas pabrėžti, kad kalbėsiu apie pačią knygą, o ne jai vienokiais ar kitokiais sumetimais prisegtą etiketę.

2. Premijuotas Romanas

"Kalnų giesmė" jau ir pirmaisiais puslapiais žada kažką "nauja", "negirdėta nė literatūroje, nė gyvenime": mokytojo ir mokinės flirtą. Išvykdamas atostogų į Nancy, mokytojas — skulptorius Algis Rimkus savo šeštokės simpatijos Gražinos Tautvilaitės nė nepabučiuoja (tai teatsitinka tik 99-me puslapyje, Gražinai jau septintoje klasėje esant), o pabučiuoja jis prancūziuke muzikos studentę Kristijaną Bualdieu, kuri čia pat, kaip taisyklė, mūsų Algi ir įsimyli nebeatplėšiamai.

Atostogos greitai baigiasi ir Algis, palikęs Kristijaną taip visam amžiui graužtis dėl jo ir Lietuvos, grįžta į savo kraštą. O čia — karas. Bolševikai, vežimai, suėmimai, sukrėtimai, naciai ir taip toliau.

Per tą laiką Kristijaną, žinoma, Algio nematydama, iš jo ir apie jį nieko negirdėdama, susituokia su nemylimu, tačiau nuolatos matomu ir girdimu Bernardu Lefargu.
Nuo šitos vietos romanas ir išsišakoja, kaip anas sakė, į dvi plotmes. Vienoje, Prancūzijoje bevyks-tančioje, nuolat griaužiasi ir liūdi Kristijaną, o antroje, lietuviškojoje, Algis Rimkus skendi visokių neramumų rutinoje.

Atsitinka taip, kad, karui pasibaigus, likimas suveda dar sykį pabėgėlį Algį Rimkų ir okupacinės kariuomenės karininko žmoną Kristijaną vienon krūvon. Kalnų fone bei prieglobstyje jie dar kartą susitinka, padejuoja, paaimanuoja, pamedituoja, kol pagaliau Algis, nei iš šio, nei iš to, nutaria apvainikuoti savo patrijotinę misiją grįžimu į jau bolševikų antru kartu okupuotą Lietuvą. Ten jis ir miršta garbinga partizano mirtimi.

Iš čia trumpai atpasakoto turinio "Kalnų giesmės" pagrindinę mintį ar idėją suvokti nebūtų lengva. Mažai ką šis uždavinys palengvėtų ir knygą perskaičius. Autorius norėjo nebent įrodyti seniai jau įrodinėjamą tiesą, kad kiekvienas žmogus yra vienišas, kad jis pereina per pasaulį kitų nuolat žeidžiamas ir kitus nuolat žeisdamas ir taip dingsta nežiniom . . Jeigu religingesnis skaitytojas užsispyręs jieškotų Algio Rimkaus gyvenimo ir mirties prasmės, jis ją rastų gal tik autoriaus paskutiniuose puslapiuose, Lefargo grįžime prie tikrojo Dievo, kuriam impulsą lyg ir duoda Algio kalnų uolose iškalta skulptūra. Pagaliau dar yra pajudintos įvairios meninės problemos, mūsų literatūroje ne taip jau dažnos.

Sunku būtų "Kalnų giesmę" įstatyti į nusistojusias, aiškiau apibrėžiamas romano klasifikacijas. Tai nėra nei buitinis, nei egzistencinis, nei psichologinis, nei sociologinis romanas. Nors knyga parašyta trečiuoju asmeniu ir veiksmo vieta bei autoriaus požiūris kaitaliojamas besiblaškant tarp Algį ir Kristijaną supančių įvykių ar aplinkos, tačiau romano kompozicija yra dienoraštinė. Jeigu autorius veikalą dienoraštine forma ir būtų perdavęs, gal ir pati kompozicija būtų buvusi logiškesnė ir prasmingesnė. Dabar gi tėra pastebima, kad Vacys Kavaliūnas stengėsi būti įvairus, nenorėjo skaitytojo užmigdyti monotonija ir išsiskiria bent paviršutinišku veikalo sudėliojimu. Tuo būdu yra pirmoji ir antroji dalis. Yra skyrelių nusidriekiančių per keletą puslapių, yra ir visai trumpučių. Dėl šitokios struktūrą pateisinančios vidinės veikalo logikos, dėl jų reikalingumo ar nereikalingumo, atrodo^ autorius perdaug nesuko sau galvos. Iliustracijai paimkim bent pora tokių "Kalnų giesmės" skyrelių ištisai.

Vidurnaktis. Svečiai pradeda skirstytis. Vyresnieji susirūpinę: radijo pranešimu, kiekvienu momentu galįs suliepsnoti karas.
Lefargas su nepaprastu švelnumu ir pagarba lengvu šilkiniu šaliku apsupa Kristijanos pečius.
—    Ačiū, ponas Lefargai. Nereikia. Aš tuoj grįžtu į kambarį.
—    Pabūkime valandėlę verandoje, — maldauja jis. — Ir.. . vadinkite mane vardu.
— Labanakt, Man vėsu.
—    Labanakt.
Lefargas eina namo vienas. Jo sieloje giedra ir šviesu. Jis tebe-girdi ispanų muziką ir tebejaučia šokąs su Kristijaną.
Netoli namų išgirsta ramiame žvaigždėtame dangaus skliaute lėktuvų ūžesį, žiūri į viršų. Jie šiąnakt be šviesų, pamano jis ir jaučia, lyg iš tolumų artėja kažkas grasinančio. Tolstančių lėktuvų ūžesys mažėja ir išnyksta. Ramus ir miegantis miestas. Vienišas laikrodžio dūžis. (87-88 pusi.).
čia pacituoti poskyriai atskleidžia ir "Kalnų giesmės" stilių. Jis be savo veido. Šį stiliaus beveidiškumą dar labiau pabrėžia ir gana gausūs romano dialogai. Jie, be išimties, lakoniški (ir tai yra vienintelis knygos aplanko paraštėje leidėjų autoriui prisegtas epitetas, su kuriuo be svyravimų tenka sutikti), be gyvybės, pilki, štai pora pavyzdžių:
—    Atėjau, Gražina, atsisveikinti, — sako Rimkus.
—    Išvykstate?
—    Išvykstu, Gražina.
—    Kur?
—    Į savo dalinį. Pradedame ir mes konkrečiau pajusti karo audros atgarsius.
—    Man baisu, Kas bus?
—    Kol kas nieko ypatingo. Mes imamės tik atsargos priemonių. Pasieniai turi būti sustiprinti, kad kuri nors kariaujanti pusė nepažeistų mūsų neutralumo. (98-99 p.)
—    Pone mokytojau, ar neliūdnos mūsų išleistuvės, — sako Gražina.
—    Taip, Gražina, mes pavergti.
—    Turime likti laisvi bent savo dvasia.
—    Tai šiuo momentu svarbiausia.   Tik ne visi taip galvoja, kaip
tu. Kai kurie dvasiniai šliužai pakėlė galvas nuo pat bazių atsiradimo.
—    Jų, manau, nedaug.
—    Užtenka — visi kitataučiai.
(117 pusi.).
Veikėjai, jau autoriaus skaitytojui pristatyti, sausais sakiniais, dargi nušnekėję trafaretais, skaitytojo vaizduotėje negali virsti įdomiais, į-tikinančiais, vertingais charakteriais. O juk dialogai yra gal pati natūraliausia priemonė veikėjams pristatyti, jų vidaus pasaulį atskleisti.

O gal gi autoriaus intencija ir yra duoti pilkus personažus? Neatrodo. Romano eigoje V. Kavaliūnas stengiasi skaitytojui įpiršti mintį, kad jo veikėjai nėra paprasti bandos žmonės, o išprusę, išsilavinę, su me-nininkų-kūrėjų sielomis. Va, kad ir Algis Rimkus. Jis — skulptorius. Dar prieš išvažiuodamas į Prancūziją, jis kuria grupinę kompoziciją "Gėlių šokis". Prancūzijoje jis dirba Kristijanos statulą (kurią vėliau sudaužo, nepagavęs "jos veide banguojančios gyvybės"). Kalnų uolose jis vėl kuria, šį kartą Kristaus statulą. Jis skaito "Moderniojo meno psichologiją^ o ne kokias nors "Senos panos Karolinos pasakas". Arba vėl— Kristijaną. Ji — muzikė. Ji skambina Šopeno "Impromptu", "Nebaigtąją simfoniją", Debussy "Paskendusią katedrą". Ji jūros ošime girdi Wag-nerio "Laivo vaiduoklio" uvertiūrą, jos siela rauda Sibelijaus "Valse triste" garsais, Algio Rimkaus siluetą ji mato Haydno "Kūrybos" fone. Nepėsčia ir Gražina Tautvilaitė. Jeigu jau nieko kito, tai ji bent deklamuoja: Kazio Binkio "Gėlės iš šieno", ar Putino "Tarp dviejų aušrų". Tačiau, nežiūrint viso to, jie visi yra.. . plokšti žmonės, negyvi. Kad jie būtų savimi, veiktų už save, mąstytų už save, jaustų už save, jiems trūksta dar vienos dimensijos, kurios suteikimas veikėjams autorių ir padaro rašytoju-menininku, kūrėju.

Pagaliau rasim vieną kitą jautresnę vietą, pavyzdžiui, kai Algis, jau partizanas, aplanko savo tėviškę.
Galima būtų manyti, kad V. Kavaliūnas savo "Kalnų giesmėje" siekė sukurti kiek intelektualinio, abstraktesniu stiliaus romaną, o tokių pasaulinėje literatūroje netrūksta, ir dar kaip stiprių (pvz. Unamuno)! Tačiau šiuo atveju jam trūktų tos ugnies ir metafizinės aistros, kurios panašią beletristiką išgelbsti iš abstrakcijos, kurion mūsų autorius yra palinkęs.
Vacys Kavaliūnas: KALNŲ GIESME. Premijuotas romanas. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas, Čikagoje, 1963 m. 201 pusi. Kaina $2.50. Viršelį piešė Paulius Jurkus.
Titas Alga


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai