Gyvenime pasitaiko savotiškai susidėsčiusių įvykių. Žiūrėk, keliems ar keliolikai šauna mintis ką nors nauja organizuoti, veikti. Posėdžiauja, rašo įstatus ir statutus, vieni pas kitus laksto. Taip belakstant ir besitariant, entuziazmas pamažu blėsta, ir tariamoji veikla tuo pasibaigia. Bet būna ir priešingai. Be įstatų ir statutų, beveik atsitiktinai prasideda toks darbas, palengva plečiasi, gilėja. Ir per ilgą laiką jau susidaro graži veiklos istorija, apie kurią verta pakalbėti ar parašyti. Ypač kada tokia veikla persirita per 25-metį.
Grandinėlės gimimas
Grandinėlė gimė atsitiktinai, be planavimo, be naujagimiui aiškaus tolimesnio auklėjimo plano, be būsimo kraičio sukrovimo. O kai gimė ir buvo kas augina, išaugo į tokį savitą vienetą, kuris gimtajame Cle-velande seniai nebesutelpa, keliauja per JAV ir Kanados lietuvių kolo-mielai kviečiamas įvairių amerikiečių institucijų, keliauja Pietų Amerikon, Europon ir Australijon.
Grandinėlė gimė atsitiktinai, bet ne be priežasčių. Tą atsitiktinumą sudarė du įvykiai. Lituanistinės vyskupo Motiejaus Valančiaus mokyklos vedėjui Antanui Tamulioniui 1953 m. reikėjo vienkartinės šokėjų grupės, kuri galėtų pasirodyti Cleve-lando tautybių festivalyje. Tuo pačiu laiku abu Sagiai — Liudas ir Aleksandra — jau buvo su Čiurlionio ansambliu atsisveikinę. Liudas jame reiškėsi nuo 1944, o Aleksandra nuo 1945 m. Taigi A. Tamulionis kreipėsi į tokį, kuris, jau būdamas už pamėgto darbo ribos, greičiausiai turėjo ir nemažai ambicijų parodyti, ką jis gali.
Pats Liudas Sagys apie tai sako: "Po festivalio visi šokimai turėjo užsibaigti, bet neužsibaigė. Pirmasis pasirodymas lyg ir sukėlė mergaitėse, kurių buvo 13, norą toliau šokti, drauge pasirodyti, drauge būti. Ir lietuviška visuomenė, mėgstanti naujumus, jaunas šokėjas sutiko palankiai. Mūsų laikraščiai pirmąjį mergaičių pasirodymą įvertino labai gerai. Sekė kiti pasirodymai. Prie mergaičių prisidėjo berniukai. Ir taip, be didesnių užsimojimų, be nustatytų planų, galimybių ribose, kiekvieno šokėjo ar šokėjos gera valia, sąžiningumu ir darbštumu, prasidėjo Grandinėlės šokių metai Clevelando lietuvių kolonijoje. Rado prielankumo ir kitose kolonijose. Kad Grandinėlė išėjo tokia, o ne kitokia, čia kaltas pats gyvenimas, susidėjusios aplinkybės. Grupė ėjo ta linkme, kur buvo tuščia vieta".
Pastabesnis skaitytojas gali paklausti: o negi plačios apimties ansamblyje dirbant, negalima tos tuščios vietos užpildyti? Čia gal reikėtų daugiau aiškinti, bet turbūt užteks pasakius, kad ansambliuose, kuriuose puoselėjama lietuvių liaudie^ dainos ir lietuvių tautiniai šokiai, jei jie vadovaujami ne atskirų sričių vadovų, abiem pilnai sutilpti ir abiem pilnai išsitiesti visada vietos pristinga. O jei dar kitas kok-velniukas įsimaišo dėl garbės pasidalinimo, kada koncerto metu žiūrovai vieniems daugiau, o kitiem-mažiau ploja, dar labiau pakursti greičiau išsiskirstyti. Ir mūsų visi tautinių šokių stipresni vienetai veikia savarankiškai. Mūsuose ir dainų ir tautinių šokių šventės dabar išeivijoje rengiamos atskirai.
Kuria kryptimi Grandinėlė buvo auginama?
Esu Grandinėlę stebėjęs nuo pat jos gimimo. Tada, per redaguotą Dirvą, raginau, kad nesustingtų vietoje. Bet Liudui Sagiui, kuris tautinius šokius šoko jau daugiau negu dešimtmetį, kuris jau buvo išaugęs j tautinių šokių vadovus, to raginimo nereikėjo. Bet gal, kai pamatė, kad yra pritariančių jo naujam užsimojimui, atsirado daugiau drąsos ir ryžto. Jei pirmuose Grandinėlės pasirodymuose to naujumo buvo tik žymės, tai su kiekvienu nauju sezonu ji labiau ryškėjo. Kelių metų laikotarpyje, kaip pats Liudas Sagys sako, ji išaugo į savitą sceninių šokių vienetą, kur liaudies šokių atlikime ieškoma įvairumo, interpretacijos natūralumo ir pilnumo.
Tokio tikslo siekdama, lietuviškos choreografijos sceniniam vaizdui išskinti Grandinėlė jau nuo 1960 m. ruošia ir atlieka pilnas šokių prog-ramas-koncertus. Tie koncertai apima ne tik paskirus stilizuotus mūsų šokius, bet taip pat atskleidžia ir lietuviškos buities, papročių, kaimo žmonių gyvenimo dalelę. Visi kon-_ ertai būna palydimi Grandinėlės sceninių šokių kapelos.
Prof. Vladas Jakubėnas, 1972 kovo mėn. matęs Grandinėlės koncertą Chicagoje, Draugo dienraščio kultūriniame priede savo įspūdžius taip dėstė: "Mums buvo parodyta, kokie spalvingi, ryškūs, harmoniškai įvairūs, išbaigti galimumai slypi liaudies šokiuose, jei jie yra pateikti tobulo, subrendusio ansamblio.
r nėra man tekę matyti vien iš vokiu susidėjusio spektaklio, kuris :ūtų galėjęs tiek nenutraukiamai su-istyti žiūrovo dėmesį, lyg tai būtų ne atskiri šokiai, bet viena ištisinė -aka. Iš tikrųjų dauguma šokių r turėjo tam tikrą, aiškiai parodytą lies gyvenimo fabulą, stilingai įterptą ir jais išreikštą. Šokėjų technika, mimika, vaidyba yra tiek sklan-... jog sunku tikėti, kad turime reikalo ne su profesionalais, bet su mokykliniu jaunimu. Visa, ką matė-scenoje, buvo sava, miela, lietuviška. Nebuvo tai, suprantama, grynas akademinis folkloras. Čia buvo toli nueita sceniško išsiplėtojimo keliu. Bet eita natūraliai, organiškai, plačiai vartojant liaudies tematiką bei motyvus".
Davėme ilgesnę ištrauką, kuri suglaustai nusako, kuriuo keliu Grandinėlė ne tik buvo auginama, bet ir savarankiškai, kitų nepamėgdžiodama, nuėjo. Tuo ji labiausiai ir skiriasi nuo kitų mūsų tautinių šokių grupių. Žinoma, kadangi originali ir kūrybiška, neabejotinai daro įtakos ir kitoms grupėms.
Grandinėlės darbas ir siekiai
Grandinėlė yra savanoriška mokytojų ir mokinių mokykla. Nors ir savanoriška, bet dirba pastoviai, kietai ir drausmingai. Šokėjai suskirstyti į dvi pagrindines grupes: jaunieji, tik atėję mokytis tautinių šokių šokti, ir vyresnieji, jau eilę metų Šokę, atsisijoję iš daug didesnio šokėjų skaičiaus. Jaunesnioji grupė kas savaitę repetuoja po dvi valandas. Vyresniųjų grupė repetuoja du kartus per savaitę po tris valandas. O reikalui esant, kada skubama paruošti kokią specialią programą, repeticijų valandos pailgėja.
Pirmieji Grandinėlės šokiai daugiausia buvo Liudo Sagio šokti Lietuvoje ir Vokietijoje. Šių šokių stilizacija buvo beveik vienos Marytės Baronaitės-Grėbliūnienės. Nuo 1957 m. visos grupės, o ir Grandinėlė, pradėjo šokti Juozo Lingio stiliza-cijos-kūrybos šokius. Grandinėlė šoko ir šoka taip pat J. Gudavičiaus, R. Tamučio, E. Morkūnienės, M. Vaitulevičiūtės aprašytus šokius. Visas grandinėlės šokių pritaikymas savai scenai, sujungimas programoje, reikalingos pridėtinės choreografijos yra Liudo Sagio.
Grandinėlė iki šio laiko yra šokusi apie 70 tautinių šokių. Šio meto programa, kurią ji yra paruošusi naujiems koncertams, turi 30 tautinių šokių.
Per Grandinėlės ilgametę tautinių šokių mokyklą yra perėję 380 šokėjų. Dabar Grandinėlėje šoka šeštoji šokėjų karta. Žinoma, šokėjai ne-atsiskiria pjautuvo pjūviu. Vienam reikia šokti ilgiau, kitam trumpiau, kad tikrai pajustų Grandinėlės šokių ir sceninės programos pulsą. Trečias beveik niekada neįsibėgėja. Bet per ketverius metus jau tikrai išsiskiria geri šokėjai.
Visi, kurie bet kada yra matę Grandinėlės koncertus, pripažįsta, kad šokėjai aprengti skoningais tautiniais drabužiais, austais ir siūtais mūsų geriausių tos srities specialistų. Mergaitės iš turimų tautinių drabužių gali sudaryti 8 komplektus, o berniukai 4. Vykstančio koncerto metu drabužių pakeitimas labai paįvairina ir pagyvina visą koncertą. Paklausus, kiek gi tie visi drabužia dabartine kaina kainuoja, buvo atsakyta, kad juos vargu ar galėtų įsigyti už $25,000. Keliaudami į tolimesnes vietas, visi Grandinėlės nariai dar turi kelionių aprangą. Ji keliaujančius koncertuoti išskiria iš kitų tarpo, priverčia atkreipti į juos dėmesį, o pačius narius labiau sudrausmina.
Didžioji dalis lietuvių tautinių šokių grupių savo šokius palydi akordeono muzika. Grandinėlė tą reikaLį sprendžia kitaip. Liudas Sagys sako, kad už mažą pinigą nėra muzikantų, kurie laisvai pagrotų liaudies melodijas. Laimė, kad Grandinėlė turi Joną Pažemį, muziką instrumentalistą, kuris pradėjo grupės sceninių šokių kapelą. Pradėjo, ir dabar jau kitaip nebegalima. Laikosi posakio, kad gera muzika yra pusė šokimo. Jonas Pažemis dabar ir tvarko visą sceninių šokių muziką ir muzikinę grupę. Džiaugiasi, kad turi akordeonistą Romą Srimaitį, Dalią Miškinytę, Iloną Kuprevičiūtę. Kitus muzikantus kviečiasi iš amerikiečių tarpo. Lietuviškais muzikantais Clevelando kolonija neturtinga. Ir dabar, elektriniams vargonėliams, kuriai anksčiau taip puikiai grojo Dalia Kavaliūnaitė, neturi pakaitalo.
Liudas Sagys, paklaustas apie Grandinėlės pagrindinius tikslus, taip atsakė: "Sudaryti sąlygas lietuviškam jaunimui pažinti savo tautos kultūros dalelę — senovinius kaimo žmonių šokius, ratelius, žaidimus, muziką. Rengti sceninių lietuviukų šokių ir muzikos koncertus, sudarant progą pažinti lietuvišką šokį tiek saviems, tiek svetimiems. O taip pat šokio ir muzikos darbo pilnumoje turtinti jaunuolius dvasiškai, stiprinti juos fiziškai".
Grandinėlės visą darbą rikiuoja Liudas Sagys. Bet Grandinėlė B savo tarpo renka valdybą, kad jautusi ir jos savivaldos valia. Tokią valdybą šiuo metu sudaro: Marius Narbutaitis, Danutė Palubinskaite, Renė Motiejūnaitė ir Daiva Marcinkevičiūtė. Grandinėlės nariai, kurie pasižymi ypatinga veikla, nuo 1974 metų apdovanojami specialiomis premijomis. Pirmais metais tokią premiją gavo Diana Strimaitytė. 1975 m. premijas gavo Dalia Rydelytė ir Marius Narbutaitis. 1976 m. premijas gavo Rūta Giedraitytė, Daiva Marcinkevičiūtė ir Algis Nagevičius. 1977 m. premija duota Ilonai Čiu-berkytei, o 1978 m. — Daliai Palubinskaitei ir Algiui Maineliui. Grandinėlėje net 20 metų išbuvusiam Gintautui Neimamu 1976 m. duotas auksinis ženklelis, o Daliai Žilytei-Motiejūnienei ir Alvydui Narbutai-čiui, išbuvusiems Grandinėlėje po 10 metų, duoti sidabriniai ženkleliai.
Grandinėlė, pavadinta savanoriška mokytojų ir mokinių mokykla, be abejojimo, turi pakelti nemažą darbo naštą. Apie tai Liudas Sagys sako: "Grandinėlė neturėtų būti našta. Momentais našta ji ir nėra. Nėra tada, kai yra nuoširdžių, padedančių darbininkų. Daugiau ar mažiau jų buvo visą grupės veikimo laiką. Vieni talkino ilgiau, kiti trumpiau. Jų buvo ir yra iš šokėjų, muzikantų, tėvų, grupės bičiulių. Vieni Grandinėlei talkino ilgu ir geru scenoje šokimu, scenos sutvarkymu, kiti tiek namuose, tiek kelionėse paprastų darbų pasidalijimu ir atlikimu, treti pinigine parama. Jų visų dėka Grandinėlės šokamas lietuviškas šokis aplankė daug Amerikos miestų, pasiekė ir tolimesnius kraštus. Jiems dėkinga ir Aleksandra Sagienė, kuri yra visų grupės talkininkų tarpe pati pirmoji".
Grandinėlės koncertai JAV ir užsieniuose
Grandinėlei koncertuoti Clevelan-de ar jos apylinkėse lengviausia. Bet, kaip sakoma, savo namuose pranašu sunku būti, tad reikia ir specialiai pasitempti. Esame liudininkai, kad jai ir čia sekėsi. Visuose koncertuose salės buvo pilnos, o dažnai ir vietų pritrūkdavo. Taip atsitiko ir išleidžiant į Australiją. Bilietų jau nebebuvo beveik prieš dvi savaites.
Keliaujant toliau, susidaro nemažai rūpesčių ir vadovams, ir tėvams, kurie savo vaikus į tas keliones išleidžia. Pilna Grandinėlės sudėtis, kokia buvo paruošta kelionei į Australiją, sudarė 47 asmenų grupę.
Normaliai, keliaujant po JAV ir Kanados miestus, ta grupė dar didesnė.
Pirmame Grandinėlės veiklos dešimtmetyje (1953-1963) buvo koncertuota 98 kartus. Be C leve lando ir apylinkių, su koncertais po kelis kartus lankytasi Detroite, Chicagoje ir St. Catharines, Kanadoje, ten ruošiant Joninių šventę. Tame dešimtmetyje gal aukščiausias Grandinėlės įvertinimas buvo Plain Dealer, didžiausio Clevelando dienraščio, konkurso laimėjimas ir dalyvavimas Clevelando miesto labdaros koncerte drauge su tuolaikine televizijos žvaigžde George Gobei.
Antrame Grandinėlės dešimtmetyje (1963-1973) atlikta 108 koncertai. Su koncertais, be Clevelando apylinkių, lankytasi Hamiltone, Detroite, Daytone, Rochesteryje, Balti-morėje, Londone (Kanadoje), Phila-delphijoje, Hartforde, Chicagoje, New Yorke, Kento universitete, Toronte, Los Angeles. Tame Grandinėlės veiklos dešimtmetyje įvyko ir dvi atmintinos kelionės į kitus kraštus. Vienoje koncertinėje kelionėje (1970 birželio 16-29) būta Kolumbijoje ir Venecueloje. Ten atlikti 7 koncertai Medelline, Bogotoje, Va-lencijoje, Maracay ir Caracas. Su Grandinėle tada drauge koncertavo ir solistė Aldona Stempužienė. I Kolumbiją tada iškvietė kun. Mykolas Tamošiūnas, o į Venecuelą — V. Venckus ir J. Bieliūnas.
Antroje koncertinėje kelionėje (1972 rugpjūčio 3-21) duoti 5 koncertai Anglijoje ir Vokietijoje. Kelione daugiausia rūpinosi kun. V. Šarka. Tada Grandinėlė pasiekė ir Italiją, Romoje buvo priimta popiežiaus Pauliaus VI. To priėmimo spalvota nuotrauka tada buvo išspausdinta daugelyje didžiųjų pasaulio laikraščių.
Tame dešimtmetyje, be gausių koncertų, Grandinėlė dar dalyvavo, Clevelando miestui siunčiant, prezidento R. M. Nixono inauguracijoje VVashingtone, D.C. Taip pat dalyvavo ir Baltic American festivalyje New Jersey.
Dabar eina trečias dešimtmetis, prasidėjęs nuo 1973 m. Nuo tų metų Grandinėlė jau kasmet dalyvauja Cadiz; Ohio Mining and Mfg. tautų festivalyje, į kurį suvažiuoja pačios geriausios tautinių šokių grupės. 1977 m. Grandinėlė ten laimėjo pirmąją vietą. Be Clevelando ir apylinkių, Grandinėlė su koncertais lankėsi Toronte, Chicagoje, Philadelphi-joje, Kearney, Hamiltone, Montrealy-je ir kitur. Prieš keliaudama į Australiją, Grandinėlė užbaigė 260 koncertų skaičių. Kelionei ilgą laiką ir labai rūpestingai ruošėsi. Ką paruošė Australijai, Clevelande rodė dviem atvejais. Pirmą kartą, lyg ir atsisveikinimo koncerte 1978 lapkričio 19 Dievo Motinos Nuolatinės parapijos salėje, o antrą kartą — 1978 gruodžio 9 Cleveland State Universi-ty Main Classroom Auditorium. Į paskutinį koncertą bilietų pritrūko net prieš dvi savaites.
Grandinėlė atskrido į Australiją praėjusių metų gruodžio 22. Pirmasis trumpas koncertinis pasirodymas įvyko gruodžio 24 Sydnėjuje prie operos rūmų. Pašokta 6 tautiniai šokiai. Gruodžio 26 Grandinėlė 4 šokiais dalyvavo Australijos Lietuvių dienų atidaryme Civic centre, o gruodžio 28 — Condell parko paviljone Australijos lietuvių šokių festivalyje. Šoko septynios tautinių šokių grupės. Grandinėlė atskirai atliko "Našlę" ir "Lenciūgėlį". Pagrindinis gi jos pasirodymas Sydnėjuje buvo gruodžio 30 Regent teatre. Pašokta 18 stilizuotų tautinių šokių. Programa užtruko apie 2 valandas.
Grandinėlės du pasirodymai buvo Adelaidėje sausio 4. Pirmasis — miesto centre vidudienį. Susirink: apie 1,000 australiečių žiūrovų. Pašokta 4 šokiai, kurie taip pat buvo nufilmuoti ir tą vakarą rodomi televizijos programose. Pagrindinis Grandinėlės koncertas Adelaidėje įvyko tos pačios dienos vakarą universiteto salėje, kurioje telpa 500 žmonių. Salė buvo pilna žiūrovų.
Melbourne Grandinėlė koncertavo sausio 6 Metolistų kolegijos koncertų salėje. Atsilankė daug žymiu svečių, kaip Melbourno arkivyskupas P. Falconer, JAV gen. konsulas, federalinio parlamento narys J. Bol-te ir kt.
Grandinėlės viešnagė Australijoje buvo labai sėkminga, susilaukus: nuoširdžiausio įvertinimo iš lietm m ir kitataučių. Vadovai ir šokėjai I Clevelandą laimingai grįžo sausio 9
 
Visuose Grandinėlės koncertuose dalyvių skaičiaus vidurkis prašoka 800 skaičių. Iš to galima susidaryti realų vaizdą, kad Grandinėlės koncertus yra matę keli šimtai tūkstančių lietuvių ir kitataučių. Sveriant, kiek tuos koncertus matė lietuvių ir kiek kitataučių, būsime arti teisybės, minėdami 5:3 lietuvių naudai. Žinoma, būtų idealu, atsimenant mūsų siekius, kad ta proporcija ateityje apsisuktų mūsų nenaudai.
Grandinėles kelionių išlaidos ir jų rėmėjai
Grandinėlės koncertines keliones JAV ir Kanadoje reikia laikyti vienoje grupėje, su išimtim Los Angeles, o keliones į kitus kraštus — kitoje. JAV ir Kanadoje Grandinėlė keliauja autobusais. Koncertuojant Chicagoje ar Toronte, kvietėjai sumoka tam tikrą honoraro sumą, kuri ir padengia visas išlaidas. Keliaujant į kitus kraštus, ypač 50 asmenų grupei, susidaro labai didelė pravažiavimo išlaidų našta, kurios rengėjai negali pakelti. Manau, kad skaitytojui įdomu, kaip tą reikalą tada sprendžia Grandinėlė.
Tuo reikalu daug duomenų davė Aleksandra Sagienė, ant kurios pečių tie rūpesčiai daugiausia ir gula. Ji sako, kad planuodami Grandinėlės keliones užsienin, niekada abu, su Liudu, pirmiausia negalvoja apie pinigus. Svarbiausias dalykas yra paruošti gerą programą, vertą ten vežti. O taip pat turėti reikalingą skaičių galinčių ten vykti gerai paruoštų šokėjų ir muzikantų. Žinoma, po to jau reikia pradėti ieškoti pinigą, kurie visada, vienokiu ar kitokiu būdu, atsiranda.
Per ilgą laiką išmėgino visokiausius ieškojimo kelius, Prieš Pietų Amerikos kelionę kreipėsi į JAV lietuvius. Gavo apie 8.000 dol. Vykstant į Europą, šis būdas nebebuvo toks našus, surinkta apie 3.000 dol. Australijos kelionei jo nebenaudojo. Nauja galimybė buvo Grandinėlės rengiami metiniai baliai. Šių balių gautas pelnas buvo skiriamas kada nors būsimai tolimai kelionei.
Kiekvienais metais Grandinėlė turėdavo šiokį tokį pelną nešančių išvykų. Pelningiausi koncertai būdavo Broniaus Nainio iniciatyva ruošiami Chicagoje. Bet tie pinigai turėdavo apmokėti Grandinėlės repeticijoms reikalingų salių nuomą ir išlaikyti šokių palydai reikalingą kapelą.
Jau nuo 1970 metų Grandinėlės vadovybė, dar nesibaigus vienai išvykai, pradeda planuoti kitą, kada nors būsimą. Ir pradeda tai kelionei taupyti. Australijos kelionės biudžetas, įskaitant naujus šokių pastatymus, kelionei reikiamo sceninio bagažo paruošimą, buvo 70,000 dol. Grandinėlės narių tėvai už kiekvieną vaiką sumokėjo po 600 dol. Tai sudaro 30,000 dol. Kitus 40,000 dol. turėjo sutelkti pati Grandinėlė. Gerą pagrindą davė sutaupos iš anksčiau. Dvidešimt penkerių metų šventė atnešė 12,000 dol. Iš jų Vytautas Jokūbaitis surinko 3000 dol. su viršum, JAV Lietuvių Bendruomenė davė 2500 dol., Jonas Balbotas ir Lietuvių Fondas po 1000 dol. A. Sagienė s pastangomis buvo gauta iš Ohio Arts Council 1000 dol. Grandinėlės motinų rengti pietūs davė apie 2000 dol. Liudo Sagio suorganizuoti ir daugiausia paties atlikti vasaros darbai kasą padidino 1300 dol. Ir visa eilė kitų smulkių pajamų sudarė reikiamą sumą, kad į Australiją buvo galima vykti.
Australijos lietuviai, kurių ten yra tik keli tūkstančiai, tokių kelionės išlaidų, aišku, negali sumokėti. Jie ten taip pat išleido nemažą pinigų sumą, kad Grandinėlė galėtų koncertuoti visuose didžiuosiuose miestuose.
Liudas ir Aleksandra Sagiai — Grandinėlės vadovai
Bendrai pasakius, tai suvalkiečio ir žemaitės derinys. Abu turi pilną pasiruošimą ir talentą tam darbui. Abu darbštūs, pareigingi. Abu, pradėję kurį užsimojimą, eina tiesiai į tikslą. Nebijo pakelti daug sunkumų, kuriuos sutikus reikia nugalėti. Moka nuryti ir priekaištus, kurie tokiame darbe neišvengiami. Kas panašius darbus yra dirbęs, gerai nusimano, kad prie gražaus rožės žiedo ant šakelės yra ir aštrių spyglių.
Liudas Sagys yra gimęs 1918 spalio 31 Majoriškių kaime, netoli Vilkaviškio. Ten ėjo ir pradžios mokslus. Gimnaziją baigė 1938 m. Marijampolėje. Pedagoginį institutą ėjo Klaipėdoje, o baigė Vilniuje. Paskiau — 1941 ir 1942 m. mokytojavo Švenčionių vidurinėje mokykloje. Ižklaustas, nuo kada domisi tautiniais šokiais, atsakė, kad nuo tada, kada pajuto šiokį tokį sugebėjimą šokti, dainuoti. Ir ne tiek domėjosi, kiek mėgo. Labiausiai patiko vyresnėse gimnazijos klasėse. Vakarėlių, sako, nedaug turėjo, bet kai jau turėjo, tai šoko nuo pirmo iki paskutinio šokio. Tautiniams šokiams Rygiškių Jono berniukų gimnazijoje, atrodo, niekas laiko neturėjo. Kitoje miesto pusėje esančioje mergaičių gimnazijoje lyg šoko tautinius šokius, bet berniukų nekvietė.
Pedagoginiame institute (1938 m.) tautinių šokių pamokas turėjo. Būsimiems mokytojams reikėjo eilę stilizuotų liaudies šokių praktiškai mokėti. Mokytoja buvo Bronė Lapšie-nė. Šoko nesunkiai. Nuo to laiko ir šoka. Eilę metų, jau įsijungus į ansamblius, mokė M. Baronaitė-Grėbliūnienė, ano meto ryški liaudies šokių mokytoja ir stilizuotoja. Šoko ir pirmuosius Juozo Lingio, meistriško sugebėjimo stilizuoto šokio kūrėjo, šokius. Su lietuvišku šokiu apkeliavo visą Lietuvą, dali Vokietijos. Kaip žinia, nesustojo ir Amerikoje. Šoka ir kitus verčia šokti. Ir visa tai iš pamėgimo.
Liudas Sagys tautinių šokių menui jau yra atidavęs 40 metų. Tai taip pat retas įvykis iš savo dabar turimų 60 m. amžiaus. Jis paruošia visas šokių programas, jis šokėjus pradeda mokyti ir juos išmokęs išleidžia į sceną. Kai reikia, moka ir pasibarti. Bet vertai. Jaunimas tai supranta ir jį myli, nes barimas būna su šypsena, su paaiškinimu, kodėl gavo barti.
Aleksandra Sagienė yra gimusi 1917 balandžio 12 Vidmantuose, Varnių apylinkėje. Ten ėjo ir pradžios mokyklą. Mokėsi Telšių gimnazijoje, o brandos atestatą gavo Kaune. Vienerius metus mokėsi Prekybos institute, bet paskiau perėjo į Pedagoginį institutą ir jį baigė. Mokytojavo Tverų valsčiuje, Švenčionių apskrityje. Taigi iš profesijos taip pat mokytoja. Kadangi Grandinėlėje erna administratorės pareigas, jos mokslas Prekybos institute labai praverčia. Ji, kaip ir Liudas, eilę metų yra buvus Čiurlionio ansamblio narė. Šeimą sukūrė 1942 m.
Abu Sagiai atidžiai sekė ir seka, kas lietuvių tautinių šokių bare darosi Lietuvoje. Atsijoję, kas nereikalinga, paima, kas nauja ten atkasama iš senovės, kas vykusiai stilizuota, pritaiko Grandinėlei ir mūsų Sąlygų scenai. Liudas Sagys pats pirmasis šiame žemyne į sceną išvedė Sadutę, kurią ir visos kitos grupės greit pradėjo šokti. Pirmasis čia į sceną išvedė Aukštaičių kadrilių, Pakeltkojį, Pakrėstinį, Trejiį ir eilę kitų šokių.
Daug naujų tautinių šokių žinių gavo iš Juozo Lingio, kuris JAV i 1969 m. Sagiai buvo ir į Lietuvą 1975 m. nuvykę pasižiūrėti kaip ten šokių šventės pravedamos. Ir, žinoma, po to gavo pylps iš manančių, kad tik jie vieni turi teisę išdavinėti patriotizmo pažymėjimus. Gaila, kad tokie greiti patriotizmo pažymėjimų davinėtojai kada tėvynėje buvo labai sunkios dienos, patys ne visada ėjo garbingu patriotų keliu.
Kitų dėmesys Grandinėlei
Apie Grandinėlę ir jos koncertus yra rašę beveik visi didieji tų miestų laikraščiai, kur ji yra koncertavusi, Nerašė tik ten, kur rengėjai nebuvo pakvietę reporterių. Žinoma, daugiausia ir didelio dėmesio Grandinėlė yra susilaukusi savo gimtajame Clevelande. Čia išeina du dideli dienraščiai — Plain Dealer ir Cleveland Press, turį apie pusę milijono skaitytojų. Juose yra buvę straipsnių, gerai iliustruotų, užimančių visą puslapį. Tie straipsniai Grandinėlę rikiuoja į pirmaeiles šokėjų gretas.
Kada Grandinėlė keliavo į Pietų Ameriką, Plain Dealer į tą kelionę pasiuntė ir savo reporterę Jane M. Scott. Ji parašė eilę gražių straipsnių. Dabar, Grandinėlei keliaujant į Australiją, tas pats Plain Dealer pasiuntė tą pačią reporterę — Jane M. Scott. Tai gal pati geriausia atestacija, kokią nuomonę Grandinėlė yra susidariusi Clevelando didžiojoje spaudoje. Tegul pabando iš didžiųjų laikraščių tokio dėmesio susilaukti kiti. Gaus tik tokie, kurie savo darbu ir talentu bus to užsipelnę.
Prieš mane, šias eilutes rašantį, guli didžiulis glėbys iškarpų iš laikraščių, rašiusių apie Grandinėlę. Tai iškarpos lietuvių laikraščių, amerikiečių, Pietų Amerikos, Anglijos, Vokietijos. Jose visur radau šiltą dėmesį, mūsų tautinio meno vertinimą bendrai ir šokius atskirai, keliantį mūsų jaunų mergaičių grožį, tautinių drabužių ramių spalvų derinį, atliktų šokių grakštumą ir preciziją.
Lietuviškai rašiusiųjų tarpe, kaip paprastai, iš tos kontroversinės Chi-cagos radau ir priekaištų, kad Liudas Sagys Grandinėlę veda blogais keliais, kad, taip darydamas, jis gali net nuvesti ją į raudoną kelią. Ak, Viešpatie, mes esame, kaip tauta ir taip skaudžiai nubausta, kam dar reikia patiems savo gražų kūrybinį ir tautinį darbą draskyti. Bet yra keletas ligonių, kuriems visi blogai daro, išskiriant
juos pačius.
Kalbėjau apie tai ir su pačiu Liudu Sagių. Jis jaudinosi. Sako, tai atlyginimas už mano 40 metų ir tūkstančių valandų darbą, kad mūsų jaunimas išmoktų ne tik mylėti savo tautinį meną, bet dar daugiau ir pačią Lietuvą.
Grandinėlės darbas, dedant plytą po plytos, išaugo į labai rimtą ir iš tolo matomą pastatą. Jį matome mes patys, bet mato ir kitataučiai. Jis saviems ir svetimiems kalba, kad esame tauta, kuri turi turtingą ir savitą tautinę kultūrą, kad seniai esame užsipelnę gyventi laisvai ir nepriklausomai.
Balys Gaidžiūnas
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
