Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KARALIAUS MINDAUGO DILEMOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė SIMAS SUŽIEDĖLIS   
Mūsų tautos istorijoje Mindaugas pasirodo kaip pragiedrėjimas ūkanotą rytmetį. Ligi jo dienos viskas tebeskendi prietėmyje. Tos prieblandos neįstengia prašviesti nei archeologų kastuvai nei istorikų rausiojimas skurdžių rašto liekanų. Negalima susidaryti ryškesnio vaizdo nė kokiu būdu Mindaugas iškilo. Praeities danga atsiskleidžia ūmai, ir Mindaugas pasirodo jau valdovo soste.

Dauguma istorikų tai aiškina Lietuvos valstybės gimimu, jos užuomazga. Valstybės lopšį, sakoma, dažnai nutvieskia skaidri prošvaistė. Ta mintis yra giliai įaugusi ir mumyse. Pasidžiaugiame ir pasigiriame savos valstybės 700 metų amžiumi. Bet ar nebuvo tas amžius dar senesnis? Valstybės kilimo nelemia vienas /asmuo, koks iškilus jis bebūtų. Valstybę daigina subrendusi tautos sąmonė.

Kaip tad yra buvę su Lietuvos valstybe? Ar jos pradmenys priklauso Mindaugo prasiveržimui, ar tik labiau sušvinta jo valdymu ir karališku vainiku?

MINDAUGO vardas pirmą kartą suminimas taikos sutartyje su Volinija, dabartine Ukraina. Ši sutartis (1219) išvardina 21 Lietuvos kunigaikštį, bet iš jų išskiria vyresniuosius: Živibu-tą, Dausprungą su broliu Mindaugu ir Daujotą su jo broliu Viligaila. Istorikai nevienodai sveria tą kunigaikščių gausą. Vieniem yra įrodymu, kad Lietuva nebuvo dar vieninga. Kiti į-žvelgia jau buvus valstybinę jungtį. Šie remiasi tuo, kad visi kunigaikščiai atstovavo tik penkiom giminėm. Ta sutartis, be to, nesiskiria nuo vėlesnių laikų, pav. Algirdo ar Vytauto. Ir tada senu papročiu sutartys būdavo sudaromos didžiojo Lietuvos kunigaikščio, jo giminių, sričių kunigaikščių ir net didikų. Tačiau nesakoma, kad Lietuva neturėjo vyriausios valdžios.

Volinijos sutartis pirmon vieton iškėlė Zivi-butą. Jis galėjo būti vyriausias Lietuvos kunigaikštis, bet niekur daugiau nesuminėtas. Nepaliko žymės nei kiti vyresnieji, išskyrus Mindaugą. Jo tėviškė, paveldima žemė, vadinama Lietuva, buvo pietvakarių Augštaitijoje tarp Nemuno ir Neries.

------------
Įvadinis žodis karaliaus Mindaugo minėjime, surengtam New Yorke, Waldorf-Astoria viešbutyje, birželio 8 Ateitininkų Federacijos nepaprastos konferencijos metu.
------------
Dar Mindaugo tėvas buvo galingas Lietuves kunigaikštis, padavimų vadinamas Ringaudu, bet jokio rašto nevardinamas. Vienas ano meto liudijimas tepastebi, kad jis neturėjo sau lygaus. Po jo mirties abu žinomi sūnūs — Dausprungas ir Mindaugas, — galimas daiktas, liko dar jauni, jeigu pro juos prasiskverbė Ži-vibutas. Nėra žinios, kada Mindaugas atsistojo savo tėvo vietoje, kaip jo valdžios ir žemių paveldėtojas. Tikrai tėra žinomi 1236 metai, paženklinti garsių Saulės — Šiaulių kautynių, kai Mindaugas jau vienas derasi su Volinija.

Volinijos metraštis (Ipatijaus) pažymi, kad Mindaugas savo valdžioje suvienijęs visas lietuvių žemes ir pradėjęs labai garsėti. "Mindaugo jėga didelė" — pastebi tas metraštis. Jėga stiprėjo kovoje, kuri nebuvo švelni nei gailestinga. Mindrugo valstybė augo kraujo putoje, kaip ąžuolas Žalčių karalienės pasakoje. Ten broliai nutvoję žalti, čia Mindaugas kirtęs broliam. Tokie buvo trys broliai kunigaikščiai — Visiman-tas, Eidivilas ir Sprudeika. Mindaugas juos nužudęs. Savo brolio Dausprundo du sūnus — Tautvilą ir Eidvygą ir taip pat jų dėdę Vykintą, savo svainį, išginė į rusų žemes.

Rungdamasis su giminaičiais, Mindaugas jungė savo tėvo valdas, išsidalytas brolių ir brolėnų, svainių ir seserėnų. Tokių dalybų, lyg paveldimo ūkio, būta ir kituose kraštuose. Valstybės jungėsi ir skeldėjo. Lietuva nesudarė išimties ir nepranoko savo laiko, nepakartojusi tų pačių istorinio vyksmo tarpsnių. Yra duomenų, kad buvo sujungta Mindaugo tėvo arba dar anksčiau, bet suaižėjo. Mindaugui teko jungti iš naujo. Jungėjas visada susilaukia didesnio pasipriešinimo iš savo giminių, nes atima viltį buti tuo pirmuoju, vyriausiuoju. Užtat Mindaugo rungtis su brolvaikiais buvo aitri ir 'atkakli. Kiekvienas gynė savo dalį, o Mindaugas — valstybės nedalumą.

Lietuvoje jis nepakentė jokio pasipriešinimo. Visi turėjo paklusti, jei ir paliko savo žemėse, kaip Nalšėnų kunigaikštis Daumantas, visą laiką tykojęs Mindaugo kulnies. Mindaugas jį siuntinėjo karo žygiam į rusų žemes. Čia laikėsi jau kitokio nusistatymo. Išvytiem savo sūnėnam ir jų dėdei žadėjo užkariautas rusų žemes palikti ir teikti paramą. Jie ten galį būti sričių kunigaikščiais. Lietuva nedalijama. Tik Vytautas Didysis  ir  rusų  žemėse  elgėsi  taip, kaip Mindaugas buvo daręs Lietuvoje: kunigaikščių savarankumą naikino. Šiuo atžvilgiu Mindaugas ir Vytautas suartėja, nors juos skiria 200 metų. Lietuvos valstybės nedalumas ir vėliau buvo išlaikytas. Rusų istorikų mėgiamas dvigubas Lietuvos - Rusijos valstybės vardas yra nieku nepagrįstas.

Klaidinga taip pat pažiūra, kad lietuvių Veržimąsi į rytus nulenkė vokiečių riterių puldinėjimai. Kai tie riteriai kurdinosi latvių ir prūsų žemėse, lietuviai į rytus jau buvo nusikreipę. Viena data čia yra būdinga — 1236 metai.

Tie metai žymi Mindaugo iškilimą. Tais pačiais metais įvyko garsios Šiaulių kautynės. Lietuviai suklojo pelkėn gerą būrį vokiečių riterių, kalavininkų, su pačiu jų magistru. Po to smūgio kalavininkai susijungė su kryžiuočiais, bet šie buvo įsikraustę į Prūsiją vos prieš penkeris metus. Buvo pats metas neduoti atvangos. Bet čia sulaukiame visai priešingo istorijos posūkio: lietuvių karo žygiai nuo Baltijos pamano nukreipiami į Rusijos plotus. Tai liudija kronikų skaičiai. Ligi Šiaulių mūšio per 36 metus kronikose sužymėta 42 lietuvių karo žygiai: 23 į Livoniją (prieš vokiečius), 15 — į rusų žemes, 4 — į Lenkiją. Po tų kautynių, Mindaugo valdymo laiku, 27 metų laikotarpyje lietuviai kovojo 25 kartus su rusais, 8 — su lenkais ir tik 5 — su Livonijos vokiečiais. Kokia čia buvo Mindaugo politika?

Lietuvos valstybės apyaušryje pavojingiausi priešai buvo ne germanai, o slavai. Pietų slavai, vadinami rusenai arba rutėnai (vėliau rusai, ukrainiečiai, gudai), nuo Dniepro spraudėsi į šiaurę prie Nemuno. Vieną lietuvių gentį, jotvingius, Volinijos kunigaikščiai buvo bebaigia vergti ir naikinti. Susidarė net priežodis: "Prastai elgies, Romane, lietuviais ardamas". To Romano našlė sutarė būti taikoje, ir toje sutartyje Mindaugas pirmą kartą paminėtas. Tačiau jos sū nus Danila (Danielius), Mindaugo amžininkas, jotvingius žudyte žudė, o savo karinėm išvykom siekė Naugarduką Nemuno augštupy. Čia buvo vienas iš Mindaugo valstybės židinių.

Šią grėsmę didino nebaigta Mindaugo kova su brolvaikiais. Danila buvo vedęs Mindaugo brolaitę, Dausprungo dukrą. Pas savo seserį prisiglaudė išvyti broliai Tautvilas ir Eidvydas. Su Danila dėjosi Mindaugo nušalinti Žemaičių kunigaikščiai Vykintas ir Erdvilas. Pagaliau su Volinijos kunigaikščiu sudarė sąjungą Livonijos kalavininkai. Po Šiaulių kautynių buvo praėję 13 metų, ir jie vėl atkiuto.

Mindaugas atsidūrė didelėje grėsmėje. Jo sūnus Vaišvilkas gynėsi Naugarduke, Mindaugas — vienoje savo pilyje Augštaičiuose. Rusų metraštis ją vadina Voruta, lietuviai būtų sakę Varuta, tačiau nežinoma nei tokia pilis nei vieta. Tvirta pilis išsaugojo Mindaugo gyvybę, bet nepašalino grėsmės. Toliau nebuvo galima apsiginti vien ginklu, nes į kovą buvo įjungtas kryžius. Mindaugas susidūrė su rimta ir opia problema: kaip krikštyti tautą ir drauge išlaikyti nepriklausomą valstybę.

Nesunku buvo priimti bizantišką kryžių, kuriuo Mindaugą puolė Danila. Mindaugo valstybėje buvo gyventojų, krikštytų Rytų Bažnyčioje. Rytietišku krikštu būtų pasiekęs savo valstybėje religinio vieningumo. Tuo metu dar nereikėjo gąsčioti, jog tai bus rusiškas krikštas. Nebuvo dar vieningos rusų tautos nei bendro Rusijos vardo. Bažnyčių skilimas, įvykęs prieš 200 metų, savo tikėjimo skirtybėm žmonių masėje taip pat nebuvo dar pakankamai išryškėjęs. Jei Mindaugas būtų priėmęs Rytų Bažnyčios krikštą, kaip padarė jo sūnus Vaišvilkas, nebūtų atrodę nenuoseklu ir neišmintinga. Rytietiškoji krikščionybė vis tiek buvo augš-tesnė kultūros pakopa.

Bet tuo krikštu Mindaugas nebūtų išsprendęs degamo klausimo vakaruose ir šiaurėje. Čia visu Baltijos pamariu kurdinosi vokiečių riteriai, atsikėlę skelbti vakarietiškos krikščionybės. Po ta danga slėpė troškulį plėsti Vokiečių imperiją. Vokiečių riterių kardas, paimtas už ašmenų ir iškeltas augštyn, išreiškė jų kryžiaus politiką. Kalavijas ir kryžius buvo sutapę. Kas norėjo nuo to dvigubo puolimo atsiginti, turėjo bandyti juos perskirti.

Tas reikalas lietuviam buvo aštrus, lyg dviašmenis kalavijas, nes savo pagrinde turėjo dilemą: ar priimsi krikštą, ar nepriimsi, vis tiek būsi vergiamas. Tai rodė likimas užkariautų ir krikštijamų latvių, kuršių prūsų. Krikštas neapgynė jų nepriklausomybės. Bet iš to nebuvo galima daryti išvados, kad buvo bereikšmis ir negalėjo ginti, jei buvo vartojamas pulti. Vakaruose krikščionybė ir karališkas vainikas buvo kaip tik tos priemonės, kurios jungė tautas ir išlaikė jas nepriklausomas. Ar Mindaugas tai suprato?

Neturime duomenų, kiek pažino savo laikus, bet jo elgsena rodo buvus išmanų ir gerai orientuotą valdovą. Matyti, nestigo nė gerų patarėjų ir pagelbininkų. Jais galėjo būti tie patys vokiečiai. Nereikia manyti, kad vokiečių riteriai sudarė tokią jau uždarą ir tvirtą grandinę, jog niekas iš jų neskyrė krikščionybės nuo politikos arba nesiekė asmeninės naudos tarnauti Mindaugo valdo viskam dvare. Mindaugui sidabro netrūko, ir dovanom nebuvo šykštus.

Jo žmona turėjo pažinčių su Rygos pirkliais, riteriais ir vienuoliais. Savo vyrui buvo gera talkininkė — išmintinga, savaranki, valdoviška.
Taikūs ryšiai užsimezgė su Livonijos magistru Andriejum, atvykusiu Rygon 1247. Jis atstovavo taikos su Lietuva šalininkam, įsitikinęs, kad geruoju daugiau laimėsiąs. Rygos arkivyskupas Albertas buvo karo žygių skatintojas. Jis krikštijo pas jį atbėgusį Mindaugo brolaitį Tautvilą, rėmė jo teises į Lietuvą. Mindaugas, anot vieno rusų liudijimo, magistrą gundęs tą brolvaikį nudėti. Andriejus galėjęs iškelti savo pasiūlą: kam teptis krauju, jeigu galima pasitepti šventais aliejais.

Krikšto reikalu abudu tarėsi Lietuvoje po Varutos apsiautimo. Besitardami sulygo: Mindaugas krikštijasi ir vainikuojasi, tarpininkaujant Livonijos magistrui, o šis už paslaugą gauna žemių. Magistras Andriejus, tas šviesus ano meto riteris, kuriam rimtai rūpėjo ir krikščioniška misija, apsilenkė su krikšto papročiais: dovanos teikiamos krikštatėvio, ne krikštasūnio. Iš Mindaugo jis jau buvo ėmęs dovanų sidabru, ir už tai savo brolių riterių palaikytas savanaudžiu. Tačiau jiem neatrodė savanaudiškumu, kai Mindaugą privertė užrašyti dalį Žemaičių. Užrašyta tos žemės, kurių Mindaugas nebuvo dar užvaldęs. Vėlesni kitų sričių užrašai laikomi vokiečių riterių falsifikatais.

Mindaugas krikštijosi drauge su žmona, vardu Morta, dviem sūnum — Rukliu ir Rupei-kiu, ir nemažu būriu Mindaugo aplinkos žmonių. Įsteigta pirmoji Lietuvos vyskupija. Rygos arkivyskupas norėjo ją lenkti savo valiai, bet Mindaugas kietai užsispyrė ir išsirūpino, kad priklausytų tiesiog Romai. Tai pirmoji savaranki Lietuvos bažnytinė provincija. Neilgai besilaikius, buvo atkurta tiktai Nepriklausomoje Lietuvoje (1926).

Po krikšto Mindaugas išsiuntė delegaciją pas popiežių Inocentą IV, prašydamas globos ir karališko vainiko. Delegacija, pirmoji iš Lietuvos, buvo priimta su dideliu pasitenkinimu ir dėmesiu. Inocentas IV 1251 liepos 17 Minnaugui rašė: "Jūsų prašymui pritariame su didžiausiu palankumu ir pagarba. . . Niekas tenesikėsina Jusų bauginti ar skriausti vien dėl to, kad reiškiate ištikimybę Šventam Sostui. . . Toks tebūnie atskirtas nuo Bažnyčios". Tie žodžiai buvo skirti tiem, kurie jau buvo Bažnyčioje.

Mindaugas buvo vainikuotas Švento Sosto autoritetu ir ano meto bažnytinėm apeigom. Jis pats rašė, kad buvo pateptas Lietuvos karalium šventais aliejais ir gavo karališką diademą. Vainikavo vokiečių vysk. Henrikas, vainiką uždėjo magistras Andriejus popiežiaus įgaliojimu. Pirmasis buvo Prūsijos ordino, antrasis — Livonijos. Abu susijungę ordinai įsipareigojo Mindaugo nebauginti ir neskriausti. Praktika pasirodė kitokia, ir nėra žinios, kad kas būtų nuo Bažnyčios atskirtas.

Vainikavimas mūsų laikais reikštų valstybės nepriklausomybės — jos de iure pripažinimą. Popiežius Aleksandras IV, Mindaugui prašant, jo vainiką padarė paveldimu — pripažino vienam iš Mindaugo sūnų. Deja, niekas kitas iš Lietuvos valdovų to vainiko nedėvėjo. Mindaugas buvo pirmasis ir paskutinis. Šiuo vieninteliu Lietuvos istorijoje atveju lenkų istorikai ir šiandien tebesidžiaugia, nes Lietuvos valdovam buvo dedama Lenkijos karūna. Čia galėtų būti ilgas svarstymas kitokio Lietuvos likimo, jei Mindaugo vainikas būtų išsilaikęs, o krikštas — neužstelbtas. Bet mūsų mintijimas istorijos įvykių nekeičia, o tik juos seka. Kas sekė po krikšto ir vainikavimo?

Krikštydamasis Mindaugas buvo statęs sąlygą: vokiečių riteriai turi jam padėti įveikti jo priešus. Krikštytojai statė savo sąlygą: užrašyti jiems žemių. Abi sąlygos ir tarpusavio taika, — ji truko apie dešimtį metų, — pirmu žvilgsniu atrodė nukreipta prieš lietuvių tautą. Ji nesuprato ir negalėjo suprasti, kad bendravimas su vokiečiais neštų ko nors gero. Tebuvo matoma pikta: tas savinauda tesirūpina išsilaikyti valdžioje.

Negalima sakyti, kad Mindaugui tai nerūpėjo. Padedamas Livonijos riterių, jis įveikė sukilusius Žemaičių kunigaikščius — Vykintą ir Erdvilą. Sūnėnas Tautvilas susitaikė ir gavo valdyti Polocką, dabartinėje Gudijoje. Polockas ir Minskas nuo Mindaugo laikų priklausė Lietuvai daugiau kaip 500 metų. Pietuose Mindaugas įveikė Volinijos Danilą. Taika sustiprinta Dani-los sūnaus ir Mindaugo dukters vedybomis. Mindaugo rytų politika buvo pratęsta kitų didžiųjų Lietuvos kunigaikščių. Kalavijas ir vedybų žiedas apvaldė didelius Rusijos plotus.

Vakaruose tos priemonės negalėjo būti tokios veiksmingos. Lietuvių giminės rėmėsi į gintaro marias, ne žmonių kunigaikštijas, ir tik Kastytis yra vedęs gintarinių rūmų Jūratę. Už marių lietuviai neplaukė i ieškoti žmonų ar žemių. Kai pradėjo atplaukti vokiečių riteriai, pasirodė, kad jų ginklai pranašesni, statomos pilys tvirtesnės, kariavimo būdas labiau ištobulė-jęs. Reikėjo laiko visam tam pasisavinti, kad priešui prilygtum tokiom pat kovos priemonėm. Didesnė narsa ar kelis kartus didesnis skaičius tegalėjo duoti laikinę persvarą, bet tokie laimėjimai visos kovos negalėjo lemti ir nelėmė, kaip Šiaulių ar Durbės kautynės.

Mindaugas tą padėtį suprato, griebęsis krikšto, vainikavimo, taikos su pranašesniu savo priešu. Jis siekė savo valstybei duoti tokį pavidalą, koks vyravo krikščioniškųjų Vakarų Kuropoje, kad joje rastų atramos ir užtvenktų kryžiaus žygius. Užmojis buvo taiklus ir išmintingas — įduoti savo tautai įrankas kryžių, kad juo gintųsi. Bet Mindaugas nerado atramos nei supratimo savo tautoje. Neįstengė net visos sUjungti. Jotvingius tik dovanom laikinai buvo sau palenkęs. Žemaičiuose valdė tik rytinę dalį. Perdaug gaivalinga dar buvo savo tautos jėga, kad būtų įstengęs ją apvaldyti ir palenkti tavo politikai — kovos ir taikos deriniui. Mindaugo politika vakaruose užstrigo.

Žemaičiai pasijuto išduoti. Kalavininkai Nemuno žiotyse pasistatydino tvirtą Klaipėdos pili (1253). Kryžiuočiai pasiekė Karaliaučių, lietuvių vadintą Tvankstu (1255). Abu ordinai jungėsi pajūrio keliu. Žemaičiai sukilo gaivališkai kovai; jungėsi su kuršiais ir prūsais.

Mindaugo padėtis pasidarė kebli. Remdamas karą su riteriais, krikščionimis, pasirodytų taikos laužytoju ir atkritėliu. Neremdamas tos kovos, dar labiau užsitrauktų išdaviko vardą ir neturėtų teisės vadintis visos Lietuvos karaliumi — rex Lethoviae. Dilema buvo smaugianti. Mindaugas pasirinko kovą ir tuo pačiu savo žūtį.

Pradžioje ramstęs žemaičius slaptai, po Durbės mūšio (1260), kuriame kalavininkai buvo skaudžiai supliekti, stojo atviron kovon. Tai buvo laimėjimas Žemaičių kunigaikščio Treniotos, Vykinto sūnaus (?); jis laikomas Durbės mūšio vadu. Treniota laimėjo palauždamas Mindaugą, apsisprendusį niršiai kovai. Drauge su Treniota, tavo seserėnu, puolė vokiečius Latvijoje ir Prūsijoje, žygiavo į Lenkiją. Tie žygiai buvo tik alinamieji, ne lemiamieji. Karalienė Morta įtikinusi vyrą mesti tą Treniotą; jis tenorįs pražūties. Po vieno nesėkmingo žygio į Livoniją, Ir karalius Mindaugas nebeteko pusiausvyros: priekaištavo savo seserėnui nesiskaitymą su priešo pajėgumu. Ir čia Mortos žodžiai išsipildę. Preniota ir Nalšėnų kunigaikštis Daumantas nužudė Mindaugą drauge su dviem jo sūnumis — Rukliu ir Rupeikiu (1263). Mindaugo giminė ir Lietuvos karališkas vainikas nugrimzdo kraujo klane.

Žvelgiame į tą tragediją iš 700 metų perspektyvos, bet neturime duomenų jai nušviesti.
Nevisai patikima žinia mums pristato šeimyninę dramą. Po karalienės Mortos šermenų Mindaugas savo pilyje užlaikęs Daumantienę, žmonos seserį. Nalšėnų kunigaikštis Daumantas keršijęs. Tikresnė yra ne kryžminės meilės, bet kerštingo valdžios geismo žmogiškoji drama, kuri šakojasi visoje pasaulio istorijoje. Sosto siekdami arba trumpam pasiekę buvo nužudyti Mindaugo tretysis sūnus Vaišvilkas, sūnėnas Tautvilas, seserėnas žudikas Treniota, žentas Švarnas. Visi krito penkerių metų laikotarpyje. Lietuvos valstybės pamatai buvo stipriai sukrėsti.

Lietuva atsilaikė tuo Mindaugo palikimu, kuriuo jis pats iškilo: lietuviškų genčių kovingumu ir jų sena kultūra. Ir tai įsenėjo ilgiem laikam, net ir iškilus naujai Gedimino dinastijai. Ji gerai pratęsė Mindaugo žygius rytuose, bet per šimtą su kaupu metų neprasilaužė į krikščionišką Vakarų Europą. Mindaugas savo krikštu ir vainiku liko nepasektas ligi Vytauto laikų.

Po Mindaugo mirties praslinkus šimtui metų, vokiečių riterių paskalos garsino, kad Mindaugas buvo apostatas — atkritėlis. Bet tam prieštarauja popiežiaus Klemenso IV apgailavi-mas, kad nuožmių piktos valios vaikų buvo nužudytas šviesaus atminimo (clarae memoriae) karalius. Popiežius Inocentas IV, su kuriuo Mindaugas susirašinėjo, pavadino jį ypatingu Šventosios Bažnyčios sūnumi — filius specialis Sanc-tae Ecclesiae.

Istorijai nepriklauso spręsti antgamtinių tiesų, bet yra teologinė tiesa: krikštu tauta pašvenčiama ir keliama į antprigimtinę bendruomenę. Lietuvos krikštas, įvykdytas valia Mindaugo kaip jos valdovo, nors ir neapėmė visos tautos, buvo pirmasis sakralinis aktas, ir kryžiaus žymė tautoje paliko.

MINDAUGAS pasirodo Lietuvos istorijoj kaip pragiedrėjimas ūkanotą rytmetį, ir vėl ūkais užsisklendžia. To santėmio, trukusio apie trejetą dešimtų metų, neprašviečia menkos žinių nuotrupos. Užtat Mindaugo sušvytėjimas traukia istorikų dėmesį. Ir mus čia patraukė savo mirties sukaktimi — vienas iš didžiųjų Lietuvos valdovų, senosios Lietuvos jungėjas, žymus valstybininkas, narsus kovotojas, krikštytojas, pirmas ir vienintelis Lietuvos karalius, kuris te-bešvyti savu Lietuvos vainiku, jo žodžiais tariant, karališka diadema.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai