Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DIEVAS IR PERKŪNAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. PR. SKARDŽIUS   
PASKAITA II KULTŪROS KONGRESE

Pirmasis šio Kultūros Kongreso tikslas yra apžvelgti mūsų kultūrinius pastarojo dvidešimtmečio laimėjimus. Bet, gyvendami svetur, mes lietuvių kalbos mokslo srity nesame ko daug laimėję, o tai, kas paskutiniaisiais metais šioj srity buvo dabartinėj Lietuvoj padaryta, bendrais bruožais yra aprašyta ir iš dalies įvertinta 1962 m. Aidų kovo ir balandžio mėnesių numeriuose, todėl apie tai dar specialiai kalbėti šio Kongreso metu, atrodo, nebėra didelio reikalo. Šia proga, manau, ne pro šalį yra prisiminti du mūsų žilosios senovės dalykus, kurie mūsų tolimosios praeities dvasiniame gyvenime ir ypač mūsų seno-
-------
DA2NIAU CITUOTŲ  ŠALTINIŲ SANTRUMPOS
AfslPh — Archiv für slavische Philologie. B. — K. Barono Latvju dainas.
Balys TSk. — J. Balys, Lietuvių tautosakos skaitymai. 1943.
Būga KS — K. Būga, Kalba ir senovė. 1922. Endzelins LGr. — J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika. 1951.
Endzelins SV — J. Endzelins, Senprūšu valoda. 1943.
Ernout-Meilet Dict. — A. Ernout et A. Meillet, Dictionnaire étymologique de la langue latine. 1939.
Fraenkel Lit. Wb. — E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch. 1955- '
Hävers Sprachtabu — W. Hävers, Neuere Literatur zum Sprachtabu. 1946.
Hoümann Et. Wb. — J. B. Hofmann, Etymologisches Wörterbuch des Griechischen. 1950.
Hopkins Ide. *deiwos — G. S. Hopkins, Indo-european *deiwos and related words. 1932.
Kluge-Götze Et. Wb. — F. Kluge - A. Götze, Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. 1953.
LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. 1941-
LM — Lietuvos Mokykla.
Mh — W. Mannhardt, Letto-Preussische Götterlehre. 1936. MV — K. Mühlenbacha Latviešu valodas vardnica. 1953-56.
Pokorny Idg. Wb. — J. Pokorny Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. 1951-
Schrader RL — Reallexikon der indogermanischen Altertumskunde. 1917-29.
Schroeder AR — L. von Schroeder, Arishe Religion. 1914 - 16.
TD — Tautosakos Darbai.
Vasmer Russ. Wb. — M. Vasmer, Russisches etymologisches Wörterbuch. 1950-58.
Waide-Hof mann Lat. Wb. — A. Walde - J. B. Hofmann, Lateinishes etymologisches Wörterbuch. 1938.
Walde-Pokorny — A. Walde - J. Pokorny, Vergleichendes Wörterbuch der idg. Sprachen. 1927-30.
ZfslPh — Zeitschrift für slavische Philologie.
ZfvSp — Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung.
2D — Pr. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba. 1943.
--------
viniame tikėjime yra vaidinę labai žymų vaidmenį, bet per daugelį amžių yra savo reikšmėmis tiek pakitėię arba išblankę, kad dabar nebelengva yra atskleisti jų pirminę kilmę ir dar sunkiau sekti jų tolimesnę reikšmės raidą; todėl ir mokslininkų nuomonės dėl jų kartais gerokai įvairuoja. Tai yra Dievas ir Perkūnas, vieni iš populiariausių ir visoj Lietuvoj plačiausiai vartojamų žodžių, kurie paprastai atrodo lyg savaime aiškūs ir suprantami. Bet jų praeitis yra gana raizgi ir netokia akivaizdi, kaip mums iš pradžios gali pasirodyti. Tai yra dėl to, kad jie, būdami didžiai seni, yra mūsų kalboj beveik vieniši, savo daryba ir reikšme paprastai nebesiejami su kitais žodžiais, todėl vieni patys apie savo senovę labai maža ką begali pasakyti. Šiuo atveju jie nesiskiria nuo tokių žodžių kaip laukas, ratas, sūnūs ir kt. Šios rūšies žodžių (ir tai nevisų) kilmę begalime tik iš dalies atsekti, visų pirma gerai ištyrę jų praeitį ir raidą baltų bei artimesnių kaimynų kalbose ir šalia to dar naudodamiesi kitų senesniųjų ide. kalbų duomenimis; tam dar gali kiek padėti ir kaikurios negiminingosios kalbos bei kitos artimesnės mokslo sritys (kultūros bei religijų istorija, tautosaka ir kt.). Šioje paskaitoje, kiek jos ribos gali leisti, mėginsiu pasvarstyti kalbamųjų žodžių kilmę ir darybos bei reikšmės raidą, per daug nesileisdamas į specialesnes smulkmenas; tai esu pasiryžęs kada nors vėliau padaryti.

I.  Dievas, jo daryba ir kilmė
Pats žodis dievas, kaip jau minėta, yra visiškas atskiruolis ir šaknies balsių kaitos laipsniais nebejungiamas beveik su jokiais kitais žodžiais. Iš šaknies diev- turime sudarytų tik tolimesnių darinių, pvz. dievaitis, dievotas, Dievytis "Laukuvos vis. ežeras" ir kt.

Kaip rodo mūsų kalbos istorija, dabartinis dievas yra išriedėjęs iš senesnio *deivas. Visų pirma tai aiškiai rodo mūsų dabartinėj kalboj plačiai vartojamoji deivė, -ės, deivę "dievaitė; laumė, ragana." Su tuo pačiu šakniniu dvibalsiu ei yra sudarytas ir veiksmažodis atsideivoti "sudiev pasakyti, atsisveikinti": Aš pakylėjau šir-minę kepurėlę, atsideivojau tėveliui motinėlei (Jušk. dainos 1172); o kad aš jojau iš tėvelio dvarelio, atsideivojau broleliams ir seselėms (ib.). O senovinėj mūsų raštų kalboj su šiuo dvibalsiu randame dar daugiau darinių: deivaitis "dievaitis, stabas" (J. Brodovskio XVIII a. pradžios rankraštiniame žodyne), deivilas "t. p." (1600m. Margarita Theologica 188), deivinė "dievaitė" (1600 m. Morkūno Post. 146), deivysta "dievybė, dieviškumas" (Daukšos Post. 447, 502), deivystė "t. p." (Bretkūno Post. II 39, Daukšos Post. 257, 1598 m. Petkevičiaus Kat. 66), deiviš-kas "dieviškas" (Petk. Kat. 224, Morkūno Post. 52, Bretkūno Post. II 368) ir kt.; žr. dar LKŽ II 257-58. Pagaliau tai patvirtina ir prūsų kalba, kur senovinis ei dar niekur nebuvo išvirtęs į ie, pvz.: deiįvas, deiws, deywis "dievas", deiioiskai "dieviškai", deiivuts (iš *deivdtas) "palaimintas, išganytas", vs. gl. deinan "dieną", deynayno "rytinė žvaigždė, aušrinė" ir kt., žr. Endzelins SV 29.

Baltų *deivas toliau yra kilęs iš ide. *dei-wos: sen. indų dėvds, sen. lot. deivos (vėliau deus, divus), oskų deivai "divae", deivinais "divinis", sen. isl. Tiir "karo dievas", ds. tivar "dievai", sen. vok. augšt. Zio (iš germ. *teiwaz; plg. vs. nd. teiva viename runų rašte, germ.-lot. Alateiviae "vienos deivės vardas") ir kt.; plg. dar Walde-Pokorny I 772 t., Pokorny Idg. Wb. 185 t., Walde-Hofmann Lat. Wb. I 356, Kluge-Gotze Et. Wb. 275, Ernout-Meillet Dict. 263, Fraenkel Lit. Wb. 93 t.

Šalia balsinio kamieno *deiwos ide. prokalbėj dar buvo vartojamas ir priebalsinio kamieno šakninis vardažodis, arba šakniažodis (root noun, Wurzelnomen) *djėus, vs. km. *diwės, -6s: sen. indų dydus (vs. km. divds) "dangus, dangaus dievas", gr. Zeus (iš senesnės lyties Zėus, vs. km. Dios iš *Diw6s) "graikų vyriausias dievas", lot. diūs (išlikęs tik viename kitame tikriniame varde, pvz. Diūs Fidius, arba prieveiksminėj žodžių grupėj nūdius "dabar trečioji diena") ir kt. Ilgainiui šis vardažodis atskirose ide. kalbose vis mažiau bebuvo vartojamas, o daug kur jis ir visai išnyko. Pvz. lot. kalboj jo tėra išlikęs tik senovinis vs. gl. diėm (plg. sen. indų dydm, graikų Zėn iš *djėn), pagal kurį su laiku iš analogijos senov. diūs vietoje buvo sudarytas naujas vs. vd. diės (plg. sen. lot. Diėspiter "Jupiteris"), vėliau įgavęs "dienos" reikšmę. Sen. lot. Jūpiter (vėliau Jnppiier) pirmoji dalis jū- yra kilusi iš ide. vs. šauksmininko *djeu; plg. umbrų Jupater, gr. Zeu pater (vs. vd. Zeus patėr). Kitas Jupiterio pavadinimas, Jovis (Diovis), yra atsiradęs pagal vs. vt. Jove (iš *djovi; plg. sen. indų dydvi).

Baltų ir slavų kalbose ide. *djėus yra visai išnykęs. F. Spechtas ZfvSp (1951) LXIX 119 t. mėgino šią prolytę jungti su mūsų džiauti, latvių žaūt "džiūti; džiauti" (iš *djėu-); bet ši etimologija yra tokia abstrakti ir kalbamųjų žodžių reikšmės tokios tolimos, jog dabar gana sunku iš to pasidaryti kokią patikimesnę ir konkretesnę išvadą. Panašios rūšies yra ir Trubeckoj ZfslPh IV 62 tt. bei Vaillant, Revue des ėtudes slaves VII 112 t. etimologija, pagal kurią rusų dožd', lenkų deszcz "lietus" ir kt. turėtų būti kilę iš *dus-dius "apsiniaukęs dangus, prastas oras" (ide. *dus- "prastas, blogas" ir *djėus); plg. dėl to dar Vasmer Russ. Wb. I 357.

Ide. *deiwos. kad ir būdamas vėlyvesnės darybos, visdėlto nėra, kaip kad Schradens RL I 405 ir kaikurie kiti yra manę, kilęs iš ide. *djėus; tai tėra tik vienas etimologinės giminės atstovas, su kitais giminiečiais susijęs balsių kaitos laipsniais; ple. sen. indų dėvds: vs. km. divds (vs. vd. dydus), būdv. divyds "danginis" ir kt. Kaip rodo sen. indų ir lot. kalbos, jis iš pradžios yra buvęs būdvardis (olg. lot. sub divo columine, arba cul-mine, sub divo caelö, divum julgor ir kt., žr. Ernout-Meillet Dict. 263, Hopkins Ide. *deiwos 10 tt.) ir su priesaga -wo- sudarytas iš šaknies *dei-tuo pat būdu, kaip pvz. mūsų šleivas "kreivas, kleivas" su -va-j yra sudarytas iš šaknies *šlei- : šiem, šliėti "remti, glausti", šlyti "krypti, linkti" ir kt. Toliau plg. dar šlivas "šleivas" greta šlitis "guba", pašiltas "pašlijęs, palinkęs" ir sen. indų divyas "danginis", diva- (sudėtiniame žodyje tri-divam "trečiasis dangus") ir kt.

Ką iš pradžios yra reiškusi ide. šaknis *dei-, dabar jau nebelengva pasakyti. Daugelis kalbininkų mano, kad ji pradžioj reiškusi "šviesti, švitėti, spindėti": sen. indų di-dėti "šviečia, švita, spindi", graikų (Horn.) dėelos (iš *deyelos) "matomas" ir kt., žr. Pokorny Idg. Wb. 183, Hof-mann Et. Wb. 52, 57, 60, Walde-Hofmann Lat. Wb. I 345, Ernout-Meillet Dict. 269 t., Fraenkel Lit. Wb. 94. Kaikurie kalbininkai su šia šaknimi yra linkę sieti ir mūsų dailė, dailūs, lat. dail'š "dailus, puikus, gražus" ir kt., žr. Walde-Pokorny I 772, Pokorny Idg. Wb. 184, Endzelins MV I 432. Bet mūsu dailė "darbas, amatas; menas" neskir-tina nuo slavų delo (su jat'), delati "dirbti, veikti" ir gal, kaip B. Jėgeris, Verkannte Bedeutungs-verwandschaften baltischer Wörter (1949) 79 tt. mano, dar etimologiškai susijusi su mūsų dailyti "dalyti" ir kt., todėl, atrodo, iš pradžios vargiai ką bendro galėjo turėti su švietimu, švitėjimu ar spindėjimu; plg. dar mano ZD 589. Pagaliau G. S. Hopkins, savo minėtoj monografijoj (disertacijoj) išnagrinėjus ide. *djėus, *deiwos ir kitų artimesnių darinių reikšmes seniausiose ide. kalbose, nerado aiškių įrodymų, pagal kuriuos ide. *djėus kada nors būtų reiškęs "šviesybę", o *dei-wos būtų buvęs "šviesus".

Bet, šiaip ar taip būtų, ide. *deiwos, iš kurio yra kilęs baltų *deivas, iš pat senovės yra turėjęs dvibalsį ei, ir todėl dabar savaime kyla klausimas: kaip turėtų būti aiškinamas iš baltų paskolintas suomių taivas (estų taevas) "dangus", kuris baltų ir ide. šakninio dvibalsio ei vietoj turi dvibalsį ai? Daugumas kalbininkų, pradedant W.Thomsenu (Beröringer meilėm de finske og de baltiske (litauisk-lettisk) sprog, 1890, 166 psl.), kuris pirmasis susekė to somų skolinio baltišką kilmę, priima šį dalyką kaip esamą faktą ir dėl painumo palieka jį net visai neaiškinę; pvz. Jalo Kalima, Festschrift Hermann Hirt II 210, tai laiko didžiai painiu bei neaiškiu dalyku (sehr verwickelte und dunkle Frage) ir į jį net visai nesigilina, o Fraenkelis Lit. Wb. 94 tik trumpai sako: Aus dem Balt. stammt finn. etc. taivas 'Himmel'." Pastaruoju laiku plačiau, bet gana savotiškai tai mėgina aiškinti A. Sennas savo straipsny "Zu litauisch dievas "Gott" und finnisch taivas "Himmel", 1949 m. išspausdintame austrų kalbotyriniame žurnale "Die Sprache" (1-10 psl.), ir prieina šiokių išvadų: mūsų ir latvių dvibalsis ie galįs būti kilęs iš baltų ei arba ai (ide. ei arba oi), todėl mūsų dievas irgi galįs būti atsiradęs iš baltų *deivas arba *daivas (ide. *dei-wos arba *doiwos); suomių taivas (jeigu jis tikrai esąs baltiškos kilmės) galėtų būti kilęs tik iš baltų *daivas, kuris negalįs būti išvestas iš ide. *djėus; teoriškai galima baltų forma *daivas betgi negalinti būti pateisinta baltų kalbų duomenimis ir todėl esanti atmestina; taigi beliekanti viena išeitis — priimti niekuo nepagrįstą ide. *doiwos, iš kurio galėtų būti kilęs baltų *deivas, arba atmesti suomių taivas paskolinimą iš baltų kalbų.

Ši A. Senno galvosena yra gana įmantri, bet neįtikinama. Visų pirma mūsų kalbos duomenimis negalima taip lengvai įrodyti, kad dvibalsis ie (ei) galėtų būti kilęs iš baltų ai, kaip kad jis yra linkęs manyti. Pvz., sprendžiant pagal prūsų snaygis, gotų snaiws, slavų sneg (su jat') ir kt. gali kaikam atrodyti, kad dabartinio sniego dvibalsis ie tikrai yra kilęs iš ai (ir pvz. J. Otręb-skis, Gram, języka litewskiego I 176 kaip tik taip galvoja); bet iš tikrųjų mūsų sniegas (lat. sniegs) yra ne tiesiogiai kilęs, bet analogiškai pagal sniėgti, sniėga, snigti ir kt. (plg. sniegas sniėgti, sninga) perdirbtas iš senesnio *snaigas, visai panašiai kaip dvėsas "dvasna, nudvėsėlis" (Salamiestis, Kupiškis, Anykščiai, Užpaliai) pagal dvesia, dvėsti yra atsiradęs iš dvdsas, niežas pagal niežti, niežėti iš*naižas (=latvių naizs) irkt.; plg. dar įsnaigas "ant medžių šakų nugulęs sniegas", snaiguolė "snaigė, snieguole", snaigyti "snygu-riuoti" ir tt. Šituo pat būdu šalia mūsu liesas, lat. Ziess seniau galėjo būti ir *laisas, visai panašiai kaip kad greta liebas "liesas, plonas", įeinąs "plonas, laibas, silpnas" turime ir laibas, lainas; iš baltų *laisas veikiausiai yra paskolintas ir suomių laiha "liesas". Bet iš kitos pusės baltų *dei-vas, kaip sutartinai rodo mūsų, prūsų bei latvių kalbos ir toliau sen. lot. deiuos, germ. *teiwaz ir kt., šalia *djėus negali būti išvestas iš ide. *doi-wos. Taip pat ir mūsų šienas, lat. siens pagal slavų seno (su senoviniu jat') kaikurių kalbininkų galvojimu turėtų būti kilęs iš *šainas (pvz. Traut-mannas Balt.-slav. Wb. 297 kaip tik ir rekonstruoja tokią baltų slavų prolytę); bet iš baltų kalbų paskolintas suomių heind rodo ne *šainas, o *šei-nas. Arba štai vėl suomių seind ir estų sein rodo baltų *seind (mūsų siena, lat. siena iš šaknies *sei-: mūsų sieti "rišti" ir kt.), o pietinių estų sain ir lybių saina turėtų jau būti kildinama iš baltų *saind, kuri nepaliudyta nei vienoje baltų kalboje, nors šiaip šalia šaknies *sei- (plg. ryt. augšt. sejū, sėjau, sieti "rišti") turime ir *sai-: saitas (ir sietas) "virvė karvei pririšti tvarte, ryšys", saistyti "raišioti", lat. säinis "kas surišta, ryšulys" ir kt. Pagaliau dvibalsis ei somų kalbose ir šiaipjau kaitaliojasi su ai; plg. suomių seisoa "stovėti", bet estų seisma šalia saisma "t. p." ir kt., žr. E. Nieminen ZfslPh XXVI 380 (išnašoj). Taigi dvibalsio ai vartosena ir jo kaita-liojimasis su ei somų kalbose dar nerodo, kad suomių taivas (estų taevas) negalėtų būti paskolintas iš baltų *deivas; šios nuomonės yra ir daugumas finologų. Toliau plg. dar mano straipsnį "Zum Wandel ai, ei > ie im Litauischen" (Zfsl Ph XXVI 375-82).

Panašiai kaip taivas, iš baltų yra paskolintas ir suomių paimen "piemuo". Bet šis žodis tėra išlikęs tik mūsų kalboj, ir tai ne su dvibalsiu ai, bet su ie: piemuo, -ens, piemenį (kamienas *peimen-); šį dvibalsį dar paremia ir kiti jo giminiečiai, pvz. piešas "ganiava", pieva. Taigi mūsų *peimen-, atrodo, yra senas darinys ir su graikų poimėn, -ėnos santykiauja tik įvairiu šaknies balsių kaitos laipsniu, juo labiau, kad šis graikų žodis veikiausiai yra kilęs iš senesnio *poimėn (su ilguoju o), plg. sen. ind. pati „gano, saugo", pajus "ganąs, ganytojas" ir kt. žr. Hof-mann Et. Wb. 278, Pokorny Idg. Wb 839. Taigi suomių paimen ir mūsų piemens santykis gali būti dvejaip aiškinamas: jeigu šis suomių skolinys būtų išlaikęs senovinį ai, tai mūsų *peimen-, kaip Fraenkelis Lit. Wb. 585 mano, galėtų būti analogiškai perdirbtas iš senesnio *paimen-; šiai nuomonei paremti jis net nurodo ir sen. lat. asm. Paim, vtv. Paimis ir prūsų vtv. Paymekopo (jei, žinoma, būtų kilęs iš *Paymenkopo, plg. Gerullis Altpr. ON 112); bet jeigu mūsų *peimenbūtų senas veldinys, tai tektų manyti, kad suomių paimen kokiu nors būdu yra dvibalsį ei ilgainiui pakeitęs į ai. Šiaip ar taip, suomių paimen, kaip ir taivas, laikytinas baltišku skoliniu.

Dabar, išsiaiškinus baltų *deivo ir suomių taivas santykį, dar tenka prisiminti baltų *deinū (mūsų diena, lat. diena, prūsų vs. gl. deinan), kuri, kaip daugumas kalbininkų mano, turi tą pačią šaknį *dei-, kaip ir baltų *deivas. Kitose kalbose pažįstamas kamienas *din-: sen. indų di-nam "diena", lot. nundinae "kas devintą dieną laikoma mugė", rusų den' (senovinis priebalsinis kamienas) ir kt. Baltų *dein- taip santykiauja su *din-, kaip ide. *deiw- su *diw-. Taigi senovėj dienos sąvoka buvo siejama su dievybės sąvoka. Pvz. sen. indų dyaus reiškė ne tik "dangų, dangaus dievą", bet ir "dieną"; plg. dar divd "dieną", divė-dive "diena iš dienos", divdm "graži diena" ir kt. Gra'kų Zeus istoriniais laikais jau nebežymėjo "dienos", — tam reikalui jų jau buvo vartojama hemėra; bet pvz. kretiečiai, kaip rodo senieji šaltiniai, dieną seniau dar tebevadino Dia. Lot. kalboj diena buvo vadinama diės, kuri, sudaryta pagal vs. gl. diėm (plg. sen. indų dyam ir kt.), ilganiui pakeitė diūs. Visose šiose kalbose dienos pavadinimas siejamas su *djėus, panašiai kaip kad hetitų šiiuat- "diena" etimologiškai yra susijęs su šivoanni- "dievas".

2. Dievo reikšmė ir jos raida
Dabartinė, daugiausia mūsų kalboj vartojamoji Dievo reikšmė yra religinė, krikščioniška, pvz.: Dievas davė, Dievas ir atėmė; be Dievo žinios ir plaukas nuo galvos nenukris; Dievui visi žmonės lygūs; nevyk Dievo į medį su botagu, neišnrašysi ir su pyragu; padėk Dieve! pasakė sudiev (su Dievu) tėvams; Petras jau Dievop nuėjo, t.y. numirė (Lazūnai) ir kt.

Vienur kitur, ypač Rytų Lietuvoj, Dievas kartais vartojamas panašia arba artima reikšme kaip ir dangus, pvz.: Dievu trobas dengia (trobos yra visai be stogų, Dusetos), ir jo namai dangum dengta (stogai nuplyšę arba jis visai neturi namų, Dusetos, Tverečius). Bet šios rūšies pavyzdžių žinome permaža, kad iš jų galėtume pasidaryti kokią nors tikresnę išvadą.

Bet latvių kalboj tam reikalui jau randame apčiuopiamesnių pavyzdžių. Štai K. Mūlenbacho Latvių kalbos žodyne (Latviešu valodas vard-nica) I 485 pirmoji duodamoji dievo reikšmė yra "dangus": saule noiet dievu arba dievą (pie dievą) "saulė leidžiasi danguje (į dangų), die Sonne geht unter am Himmel", nav saulite dievą gaj'si (liaudies dainoje) "saulytė (dar) nenusileidusi (t.y. dangun nenuėjusi)." Bet J. Endzelynas, to žodyno redaktorius ir papildytojas, mano, kad latvių dievs posakyje saule noiet dievu arba dievą reiškiąs ne "dangų", o "dievą, Gott", nes atitinkamai ir estų sakinyje pdiv lat jumalahe "saulė leidžiasi" esąs vartojamas ju-raal "dievas", ne iš baltų paskolintasis taevas "dangus". Taip pat ir Haversas Sprachtabu 90 duoda panašių estų kalbos pavyzdžių, kur jumal reiškiąs "dievą, Gott", pvz.: pdev laheb jumala valda "saulė leidžiasi, t.y. eina į dievo karalystę".   Tačiau tai dar nėra įtikinamas įrodymas, kad latvių dievs minėtuose pavyzdžiuose iš tikrųjų būtų tos pačios reikšmės kaip estų jumal "dievas". Visų pirma latvių dievs "dangus", kaip rodo latvių liaudies dainų kalba, gali būti ganėtinai įrodytas ir be estų kalbos pagalbos. Pvz. vienoj latvių liaudies dainoj sakoma:
Saulit, Dievu noiedama,
Pagaid' mani, ko es sak':
Nes manai maminai
Šimtu labu vakarin'. (B. 4384, 6)
Šios pastraipos pirmoji sakinio dalis Saulit, Dievu noiedama visiškai atitinka posakį Saulit, debesi noiedama "Saulyte, dangų nueidama", ir todėl čia vadinamasis krypties galininkas Dievu neabejoiamai reiškia "dangų" kaip erdvę, kurią saulė nueina ar yra nuėjusi vakare nusileisdama. Taip pat ir K. Mūlenbacho iš liaudies dainos duodamame sakinyje Nav saulite Dievą gaj'si vietininkas Dievą reiškia "į dangų, dangun", ne "pas Dievą, zu Gott". Tai, matyti iš visos dainos pastraipos, kurios pirmojoj daly kalbama apie gamtos, o antrojoj apie atitinkamą žmogaus gyvenimo reiškinį, kaip antai:
Nav saulite Dievą gaj'si,
Rasa žales galina;
Nav meitina pieaugusi,
Jau per vecu daudzinája. (B. 8705)
Į mūsų kalbą išvertus, tai maždaug šiaip skamba:
Saulytė (dar) pas Dievą (t.y. dangun)
(Jau) rasa žolės galely;        nenuėjusi,
(Dar) mergelė neužaugusi,
Jau skelbia kaip seną (esant).

Vadinasi, latvių dievs "dangus" yra autentiškas faktas, ir K. Mūlenbachas, duodamas tą reikšmę, yra visai teisus. Toliau dėl to žr. H. Biezais, Die Gottesgestalt der lettischen Volks-religion (Stockholm, 1961) 28 tt. Antra vertus, estų jumal, kaip nurodo O. Loorits, Grundzūge des estnischen Volksglaubens (Lund, 1949) I 583, liaudies dainose dar lig šių laikų šalia "dievo" yra išlaikęs ir "dangaus" reikšmę, pvz.: tulli tuuli jumalasta "vėjas atėjo iš dangaus" ir kt. Toliau jis dar nurodo, kad saulės nusileidimo aiškinimas pietrytinėj Estijos daly kaip saulės ėjimas į dangų, dangaus link arba už dangaus dangčio (páiv lát't jumalihe, jumalehe, jumalahe, jumalile, jumalale) galįs būti atsiradęs kaip tik baltų kalbų įtakoje. Pagaliau latvių (ir iš dalies mūsų) dievo "dangaus" reikšmę, kaip matėme, dar patvirtina ir iš baltų paskolintasis suomių taivas (estų taevas) "dangus"; dėl suomių jumala (estų jumal) "dievo" ir suomių taivas (estų taevas) "dangus" reikšmių raidos plg. dar O. Loorits op. cit. 397 t.

Taigi baltų *deivas senų senovėj bus reiškęs ne "deus, god", kaip dabar, bet "dangų", ir tuo jis išsiskiria iš visų kitų ide. kalbų atitikmenų. Pvz. dyaus sen. indų kalboj, ypač Rigvedos himnuose, buvo vartojamas ne tik dievybės, bet ir bendrinio žodžio (dangaus) reikšme, tačiau Vedose jis kaip dangus dievas arba dangaus dievas buvo jau gerokai išblankęs, ir ilgainiui jį visai pakeitė iš pradžios Varuna, vėliau Indra; sen. indų dėvds tebuvo pažįstamas kaip "deus, god". Sen. graikų kalboj ide. *deiwos buvo jau visai išnykęs (jų theos yra naujas žodis), o Zeus buvo suasmenintas ir, kaip minėta, reiškė vyriausią dievą; tik tam tikri išlikę pėdsakai dar rodo jo tapatumą su dangumi; plg. Zeus huei "Zeusas (t.y. dangus) lyja"; pats dangus vėliau graikų buvo vadinamas ourands. Sen. romėnų Juppiter (arba Jovis), viso pasaulio ir dievų bei žmonių tėvas (*Diūs pater, Diės piter, Jūpiter), istoriniais laikais irgi jau buvo suasmenintas ir tapęs tikriniu vardu; jo pirminę reikšmę "dangus" berodo tik vienas kitas sustingęs posakis (pvz. sub Jove "po dangumi" ir kt.) arba įvairūs senesni jo epitetai (pvz. Caelestis, Cselestinus, Fulgurator, Fulmen, Tonans, Tonitrator ir kt.): pats dangus lotyniškai vadinamas caelum. Germanų *teiwaz jau neberodė jokio sąryšio su dangumi, kuris buvo vadinamas nauju žodžiu *hemina-: sen. isl. himinn, got. himins, sen. vok. augšt. himil ir kt.

Slavų kalbose yra išnykęs tiek ide. *djėus, tiek *deiwos, ir jų vietoj visuotinai vartojamas bog, kuris yra tos pat kilmės kaip sen. indų bhagas "gerybė, laimė; paskyrėjas, teikėjas" ir kt., žr. Pokorny Idg. Wb. 107, Vasmer Russ. Wb. I 98. Bet baltų kalbose tėra išnykęs tik *djėus, o *dei-wos yra išlikęs, ir išlikęs, atrodo, ne pirmine reikšme. Kaip rodo pirminė būdvardinė daryba, ide. *deiwos iš pradžios yra reiškęs "dangaus, danginis", vėliau "danguonis, dangaus dievas" ir pagaliau "dievas". Baltų *deivo reikšmė "dangus" veikiausiai yra ne tiesiogiai išriedėjus, bet ilgainiui susidariusi baltų kalbose nykstančio ar išnykusio ide. *djėus įtakoje.

Ilgainiui *deivui netenkant savo senosios reikšmės, baltų kalbose dangus buvo pradėtas įvairiai vadinti. Prūsų ir mūsų kalbose tam reikalui imta vartoti dangų, kuris, be to, dar reiškia ir "gomurį" ir (vien mūsų kalboje) "krosnies vidaus viršų" (LKŽ II 178). Šis žodis yra sudarytas nuo dengti, ir todėl iš pradžios jis bus reiškęs ne ką kita kaip "dangalą, dangtį". Mat, pagal primityvų žmonių galvojimą dangus yra tai, kas visą pasaulį apdengia, aprėpia; plg. Schrader RL I 500, Vasmer Russ. Wb. I 378, Fraenkel Lit. Wb. 88. Latvių kalboj dangus vadinamas debess, kuriam atliepia mūsų debesis, slav. nebo (km. ne-bese), sen. indų ndbhas- "rūkas, migla, debesys, dangus" ir kt.

(Bus daugiau)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai