Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"Kontinentas" mūsų akimis PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jurgis Gliauda   
Žurnalas, kaip jūs žinote — vampyras. Tai žinoma kiekvienam redaktoriui. Žurnalas, laikraštis — reikalauja tavęs viso, viso žmogaus. Tuo ypatumu reikia gyventi. Su ta mintimi pabundi ir su ja užmiegi. Juk tai gyvas organizmas, kuris tave nuolat iš vidaus sugraužia . .

Taip makabriškai pavaizdavo redaktoriaus santykį su jo redaguojamu žurnalu Kontinento redaktorius Vladimiras Maksimovas pokalbyje su Paryžiuje leidžiamu Russkaja Mysl (Rusų Mintis) savaitraščiu.

Maksimovas, plačiai žinomas rašytojas, neseniai atkilęs iš Sovietų Sąjungos į laisvą pasaulį, nūn bebaigiąs stambios filmų gamyklos užsakytą jo romano scenarijų, kaip kiekvienas kūrybos žmogus, norėtų būti vien tik savo kūrybos sferoje. Bet . . . sako Posiev 1975 metų gegužės numeryje — "išsiveržęs užsienin, Maksimovas sugebėjo padaryti tai, ko padaryti niekam emigracijoje nepavyko: jis organizavo laisvą rusų žurnalą, kuris leidžiamas penkiomis Europos kalbomis". Tad Maksimovas yra Kontinento tvėrėjas. Jis redaguoja trimėnesinį politinį, literatūrinį, visuomeninį ir religinį žurnalą. Liūto dalį savo kūrybinės potencijos Maksimovas atiduoda Kontinentui. Jis drąsiai, atvirai, rašytojiško apmaudo ženkle kalba apie savo santykį su savo iniciatyva sukurtu leidiniu. Toks pro bono publico momentas visada skarnbės ten, kur visuomenė ir didelis reikalas rekvizuoja talentą kasdienybei.

Kuo tas stambokas laisvėn išsiveržusios rusų disidentijos leidinys į mus apeliuoja? Kodėl jis gali mus dominti? Koks lietuvių išeivijos ir disidentijos santykis su Kontinentu?

Kontinento gimimas nebuvo eilinis žurnalo leidybos organizavimas. Žurnalas buvo statomas ant naujoviškos bazės — atstovauti daugiatautei disidentijos masei. Jų tarpe ir lietuviams! Apie tai byloja buvusiojo žurnalo sekretoriaus Igorio Golomštoko atsišaukimas lietuvių spaudoje. Golomštokas gyvena Londone. Jis pasirinko laisvę, ištrūkęs iš Leningrado, kur dirbo meno konsultantu, meno istoriku. Golomštokas buvo pirmasis, kuriam buvo pavesta smelktis į įvairiatautę išeiviją iš Sovietų Sąjungos, garsinant tautiškai hibridinį (kaip tada planuota) žurnalą. Tai buvo nuoširdus, patrauklus ir įtikinantis kvieslys, skirtas politinei išeivijai, kurios kilties žmonės, vienaip ar kitaip, dabar Sovietų Sąjungos dispozicijoje.
Per Londone gyvenantį R. Baublį Kontinento kvieslys rado lietuvių išeivijos spaudą.

Kontinento leidyba buvo pastatyta ant solidaus finansinio pagrindo: žurnalą pasižadėjo leisti stambi vokiečių leidykla Ullstein Prop Verlag. Buvo planuotos žurnalo laidos vokiečių, prancūzų, italų ir Olandų kalbomis. Pagrindinė laida turėjo būti rusų kalba. Žurnalo rėmėjų bei bendradarbių plejadoje nuSvitc pasauliui žinomi vardai: kardinolas
Mindszenty, nobelininkas A. Sacharovas, rašytojai E. Ionesco, Koest-leris, Saul Bellow, filosofas I. Si-lone . . .
Lietuviams neįprastai palankiai skambėjo ši žurnalo kvieslio citata: Kontinento redakcijai ypač rūpi Lietuvos problemos, o todėl redakcija labai suinteresuota lietuvių rašytojų, publicistų, mokslininkų dalyvavimu žurnalo darbe.

Atsišaukimas, pasirėmęs A. Solženicyno pareiškimu, net patikino, kad be lietuvių dalyvavimo Kontinentas negalėsiąs būti "pilnaverčiu Rytų Europos žurnalu". Atsišaukimo pabaigoje šauktasi į Rytų Europos visuomenių vienybę, kurios idealą pra-matęs . . . lietuvis Vincas Kudirka!

Atsišaukimas-kvieslys pasirodė lietuvių spaudoje 1974 metų lapkričio mėnesį.

Lietuviai sutiko Kontinento kvieslį kaip savotišką, patraukliai paauksuotą mįslę. Laikraščiai paskelbė, bet atkakliai nekomentavo. Man neteko susekti, ar įvairioms Rytų Europos tautoms buvo skirti identiški kvieslio tekstai. Ar tokius gavo latviai ir estai?

Toks buvo pirmasis lietuvių sąlytis su Kontinentu. Todėl drįstame į tą žurnalą kreipti tiriantį žvilgsnį, nes jį provokuoja žurnalo užsiangažavimas kvieslyje ir viršelio pavadinime. Šiaip leidybos planų užkulisiai, tikslai, platformos, susitarimai, aišku, bus žinomi, kaip visada, daug vėliau, įvykio dalyvių memuaristi-koje.

Nuo pirmojo numerio iki dabartinio (šešioliktojo) tarp keliolikos įvairiakalbių žurnalo pavadinimų puikuojasi žurnalo pavadinimas lietuviškai, lotynų raidėmis: KONTINENTAS.

Retkarčiais žurnale randame pabal-tiečių politikų, prozininkų ir poetų raštu. Jie pristatomi rusų kalba. Vertimuose.

Atsimename, kad jau seniai, nuo 1944 metų, nepaprastai gerai informuotame solidaristų sąjūdžio mėnesiniame žurnale Posiev (Sėja), kuris leidžiamas Vakarų Vokietijoje ir kuris neketino oficialiai kviestis lietuvių bendradarbiauti, lietuvių bei pabaltiečių temos nėra ir nebuvo paskutinėje vietoje. Lietuviai ir jų nuostabiai gajai organizuotas prieš-sovietinis pogrindis sudaro jau tokį masyvą, be kurio negali išsiversti disidentiniai kronikinio pobūdžio leidiniai laisvame pasaulyje. Tik neseniai nelemtos tamsios jėgos pajėgė išskirti žydų egzilinių rūpesčių sektorių iš bendro priešsovietinio disidentizmo. Tyla apeitas Petkus, įniršusiai garsinant egzilio galimybėmis susirūpinusius žydų tautybės asmenis. Tad Kontinento dėmesys lietuviams itin reikšmingas bendrame prieš sovietiniame fronte.

Kontinentas prorečiais susiliečia su lietuviais: kartais su raiškiu realizmu, neretai, deja, politinės nerealybės ženkle. Neseniai matėme žurnale, lietuvių reikalų svarstymo rubrikoje, slapyvardininko T. Ženk-lio samprotavimus. Paradinė T. Ženklio paradoksų "tezė" 1974 metais parbloškė lietuvius tvirtinimu, kad tariamai "prolietuviškoji" Antano Sniečkaus veikla lietuvių istorijai reikšmingesnė už istorinį Vytauto Didžiojo vaidmenį! Tai tezė, kad lietuvių tautai reikalingi įtakingi lietuviai su kompartijos bilietais kišenėse. Rusų disidentija kategoriškai išmeta iš rusų tautos įtakingus rusus su kompartijos bilietais kišenėse. Tad gal redakcija davė vietos pasireikšti lietuviui autoriui disonansu su bendra žurnalo tonacija. Kažin kieno įproteguotas T. Ženklys Kontinente išmuša redakcijos laikymosi balansą iš realaus lietuvių pozicijų aptarimo į redakcinio neapdairumo miglas.

Kontinentas yra trečiosios rusų emigracinės bangos produktas. Pakilęs tarp senų rusų emigracinių, finansiškai vargstančių, leidinių, jis pasiskyrė tvirtai užimti unikalią poziciją: atstovauti visoms Rusijos tautybėms, kurios, kaip ir rusų tauta, sovietinio režimo ir visų įtakingųjų su kompartijos bilietais kišenėse pajungtos ir pavergtos.

Rusijos tautybės! Narody Rossiji! Tai iki šiol eiklus terminas kai kuriuose plačios rusų išeivijos segmentuose. Tas terminas jungia tą 55% SSSR populiacijos masę, kurią sudaro nerusai SSSR teritorijoje. Gal didesnė rusų spaudos bendradarbių pusė asmenys su nerusiškomis pavardėmis. Jie plačiau ar siauriau dalyvauja rusų išeivijos gyvenime: visuomenininkai, publicistai, dailininkai, poetai ir rašytojai. Jie realūs "Rusijos tautybės" termino reprezentantai. Jie įeina į bendrąją rusų išeiviją. Atrodo, tik pabaltiečiai energingai nusikrato nuo jų įjungimo į tautinio margumyno masę. Pabaltiečiai savaimingi, jie unikalūs, jie okupuoti, ir tai stato juos į kitą poziciją. Tradicinis, caro laikų terminas "Rusijos tautybės" per retų publicistų ignoranciją vis dėlto suskamba rusų spaudoje palietus ir lietuvius, latvius ar estus.

Kontinentas išmintingai seikėja sąvokų preciziją. Neteko užtikti tokių "šedevrų", kaip antai (radau tai ataskaitoje apie gen. Vlasovo armiją): "rusiškos tautos, baltarusiai, lietuviai, noriai stojo į generolo Vlasovo dalinius" . . .

"Trečioji banga" — taip rusų spauda identifikuoja vėliausius emigrantus iš SSSR. Jų priskaitoma iki 60,000. Beveik visi gerai kvalifikuoti mokslu, erudicija. Beveik visi nusėdo JAV-ėse, Prancūzijoje ir Izraelyje. Savo intelektualiteto bagažu, aktyvumu, staigiai atsirandančiais ryšiais, iš karto per protekcijas gautomis pozicijomis (pajamos, profesūra, honorarai etc.) šios trečiosios emigracinės bangos poveikis sutvėrė tos grupės prestižą pasaulinės opinijos viršūnėse. Trečiosios rusų emigracinės bangos iškilieji estrados žmonės gauna šešių riebių skaitmenų honorarus. Rašytojų veikalus verčia į anglų, prancūzų kalbas. Jų pareiškimų klausoma. Stovyklinio žanro rankraščiai, parašyti skubomis ir skystokai, netgi toli gražu nepalyginami su Sibire kalintų lietuvių moterų memuarais, garsinami kaip šedevrai, prilygstantieji Solženicyno gulaginiam tritomiui.

Trečioji rusų emigracijos banga, tėškusi iš tariamai antisemitinės Sovietų Sąjungos sudaro unikalų vaizdą visų emigracijų istorijoje.

Pirmoji rusų emigracijos banga, išsirovusi į laisvę 1918 metais, siekė tris milijonus. Ji bėgo nuo Lenino kontrrevoliucijos, kuri vulgariai pavadinta "spalio revoliucija". Bėgo nuo fizinio sunaikinimo. Dabar ta herojiškoji banga dingo.

Antroji, išvietintoji, banga, atkakusi laisvėn petys į petį su išvietintąja lietuvių banga, nesuvaidino rusų emigracijos veikloje to nuostabiai aktyvaus vaidmens, kuriuo pasižymėjo 1944 metų lietuvių pabėgėlių banga lietuvių tautos istorijoje. Antroji rusų pabėgėlių banga didžia dauguma buvo "praktiškų" žmonių karta, dabar jau gerokai materialiai prakutusi, soti ir neveikli.

Trečioji emigracinė banga tarp kitų kaltinimų sovietiniam režimui atvežė parbloškiamai nelauktą: Maskva apkaltinta aktyviu antisemitizmu,
Tas kaltinimas buvo K.O. sovietų valstybei, kurios tvėryboje atsidavę veikė (nuo kegebisto iki ekonomis-šimtai tūkstančių žydų tautybės žmonių. Kaltinimuose antisemitizmu bemaž nuščiūva bendrieji kaltinimai genocidu, visų žmonių asmens laisvių niekinimai, religiniai persekiojimai. Ant kaltinimo antisemitizmu statomi visiškai atskiri kovos rūmai, kurių funkcija — žydų sovietinio egzodo problema. Tokioje aplinkoje naujagimis Kontinentas turėjo rasti ir ryškinti savo sovietinio disidentizmo visa apimantį credo.

Trečioji banga, pajutusi laisvės ir demokratinės santvarkos galimybių skonį, bematant pasiskirstė ideologiniais telkiniais, nors ir buvo užaugusi sovietų uniforminės indoktri-nacijos darželiuose. Ji neįsijungė į pirmosios emigracijos palikimą, į jų merdinčias organizacijas, telkinius. Trečioji banga, atrodo, praeina nuošaliai nuo itin gyvo ir veiklaus antrosios bangos sukurto solidaristų sąjūdžio, kurį su tam tikru atsargumu galima prilyginti Lietuvių Fronto Bičiulių sąjūdžiui lietuviuose. Ji lyg ir puoselėja savyje kažin ką savaiminga, nauja — būsimos Rusijos provaizdžius. Galbūt tai savotiškas mesianizmas, instinktyvi marksistinio mesianizmo išnara? Todėl, vos trečioji banga atsistojo ant kojų, spaudoje buvo galima rasti planų ir vizijų — kaip atrodys, kaip tvarkykis, kurių vizijinių-idėjinių konstitucijų laikysis sudurtinis ekssovietinis milžinas, kada ten išmuš stebuklingoji laisvės valanda.

Suskambėjo visų laisvės bičiulių pasitenkinimui SSSR byrėjimo motyvai, SSSR pakraščių (Kaukazo ir Pabaltijo) atkritimo melodijos.

Pagaliau tos vizijinės nuotaikos atskambėjo ir lietuvių emigracijoje — plačia burna pradėta kalbėti apie planus ir projektus, kuriuos made in emigration, esą laisva lietuvių tauta panaudos kaip savo valstybinio tvarkymosi bazę. Čia švytėjo puikus pasitikėjimas vizija ir spindėte spindėjo pojūčio praradimas, žaisminga fantastika ir antros lietuvių emigracinės bangos seniai propaguotas organinės valstybės koncepcijos visiškas atmetimas. Visa tai buvo pakankamai spalvinga ir per akis karštakošiška.

Tai buvo paradoksiškas trečiosios rusų emigracinės bangos vizijinių ieškojimų atliepis lietuvių išeivijos viršūnėse! Tai buvo svetimų receptų interpretacijos "sąjūdis".

Antroji rusų emigracinė karta būrėsi po savo spaudos organais. Jos akcijos bazė buvo plačiakraštė anti-sovietinė bazė. Plataus mosto leidiniai Novoje Russkoje Slovo (Naujas Rusų Žodis), Russkaja Mysl (Rusų Mintis), Viestnik Christijansko-go Dviženija (Krikščioniškojo Sąjūdžio Šauklys), Posiev (Sėja) ir daugelis kitų, smulkesnių, jungė emigraciją į masyvą, kur buvo niveliuojami ideologiniai skirtumai.

Vadinamieji "storieji" žurnalai, "Novyj Žurnal" (Naujasis Žurnalas), Grani (Briaunos), spontaniškai pasi-rodą almanachai, kurie ima eiti periodiškai, kurių dabar priskaitoma keliolika, atstovavo ir atstovauja kūrybingam rusų išeivijos pasauliui.

Tad į tokią erdvę pakilo naujas turtingos vokiečių leidyklos leidžiamas Kontinentas, pasiėmęs į savo dispoziciją plačias politikos, poezijos, religijos, beletristikos ir visuomeninių temų sankrovas. Ar nestabdo tas gausus bagažas darbo, ar pateikia padarinius pakankamai pilnus, nenualintus, ne probėgšmomis?

Akademikas A. Sacharovas rašė Russkaja Mysl savaitraštyje apie Kontinentą:
"Man ir mano bičiuliams ne viskas patiko kūrybinėje žurnalo dalyje, ne visada aš sutinku su publicistika, su padidintu patosu, o neretai, mano nuomone priėjimu prie nacionalinių ir kitų problemų redaktoriaus skiltyje. Ne visada atrodo man teisingi literatūriniai- kritiškieji vertinimai, kuriuos skelbia žurnalas . . ."

O vis dėlto Paryžiuje radaguojamas ir Vakarų Vokietijoje spausdinamas rusų kalba Kontinentas, žvaigždingai pasipuošęs kitataučių garsenybių vardais savo viršelyje, kvietęs bendradarbiauti kitataučius (jų tarpe ir lietuvius), žadėjęs eiti keliomis kalbomis, garsėiąs savo apskrito stalo konferencijomis 7. kuriose noriai dalyvauja kitataučių garsenybės, yra įdomus, unikalus žurnalas.

Atvirybės minutėje vyriausias Kontinento redaktorius pavadino savo kūdikį, savo žurnalą vampyru, kuris graužia kūrybingojo asmens laiką ir jėgas. Vis dėlto laikome, kad tą "vampyrą" Maksimovas padarė geidžiamu svečiu jo skaitytojų namuose. Laikome rankose leidinį, kurio įvairiažanriai ir anttautiniai rašiniai dementuoja antireliginio sovietizmo postulatus, rodo sovietinės buities absurdą, tiesia trapius takus į naujų sampratų ir idėjų draustinius. Tas vedamasis motyvas čia essay formoje, beletristikoje, poetikoje, kronikoje ir memuaristikoje.
Antra vertus, Kontinentas demaskuoja tai, kas mums, lietuviams, jau seniai žinoma ir seniai mūsų demaskuota nuosavu savo patyrimu. Esmė viena, bet variacijos begalinės.

Redakcinė Kontinento kolegija iki šiol buvo vis saikingos kaitos padėtyje. Kaip olimpiečiai pastovūs tie stambūs vardai, kurie savo ide pritarimu žurnalo linijai puošia, kaip kariatidės, jo portiką.

Bendradarbių kadrų stokos tikrai nėra. Ir, kaip stabilumo simbolis, vyriausias redaktorius lieka te, suskubdamas redaguoti, rašyti savo romanus, veikti visuomenėje. Už tai Vladimirui Maksimovui atimta SSSR pilietybė specialiu Kremliaus dekretu.

Plati žanrinė žurnalo bazė. Kontinentas nori būti priimtinas ir suprantarnas margatautei etninei masei. Jis užsiangažuoja skelbti Rytų Europos temas. Nors lietuviai, latviai ir estai yra savo suverenių valstybių, laikinai aneksuotų Sovietų Sąjungos, piliečiai, Kontinento skirsnių sudėstyme gali atrodyti, kad ir jie įtalpinami į vadinamųjų "Rusijos tautybių" eiles. Iš tikro — buities problemos dabar ten identiškai sovietinės.

Žurnale pasirodę keli rašiniai lietuvių autorių ir lietuvių problemomis, aišku, nepadaro Kontinento lietuvių šaukliu rusų kalba. To niekas ir nelaukė. Juk paryžietiskoji lenkų Kultūra neretai svarsto lietuvių reikalus ir mielai dėtų daugiau lietuvių autorių, jei tokių rastųsi. Savo viršelyje Kultūra nedeklaruoja kokio nors ryšio su lietuviais. Tokį tariamai tamprų ryšį deklaruoja Kontinentas — žurnalo viršelyje puikuojasi jo pavadinimas lotynų raidėmis: KONTINENTAS. Šiam žodžiui turime lietuvišką nusakymą: ŽEMYNAS.

Nenorime tikėti, kad tas lietuviškasis "kontinentas" žurnalo viršelyje paliktų kokių nors aliuzijų į "Rusijos tautybių" šeimą. De jure lietuviai neįtalpinami į Rusijos tautų" rubriką; jie suverenios, mili-tariai aneksuotos valstybės piliečiai.

Nedaug ir buvo žurnale lietuvių autorių. Informaciniai rašiniai: V. Kavolis, A. Landsbergis. Poezija: K. Bradunas, T. Venclova. Proza: A. Škėma. Tas parinkimas įdomus savo nuolinkiu. Jie švystelėjo kelių tūkstančių puslapiuose, aišku, neįsimindami skaitytojams. Bet jie ten svečiavosi, ir tai jau daug.

Iki šiol Kontinente nebuvo lietuvių autorių, kurių raštas kiltų virš informacinio žanro, rašančių religine, filosofine tematika. Tokie atneša savo credo ir anticredo; tai daugina diskusijas, kelia gilų dėmesį. Tokios bazės rašinių žurnale apstu, ir kilusiose dėl to diskusijose problema tampa gyvenimišku sūkuriu.

Aiman, turiu gi prasitarti, kad redakcija nepriėmė vieno mūsų mokslininko istoriškai politinio essay. Redakcija rado rašinį per kategorišką. Tikrai rašinys nebuvo anemiškas. Ten buvo sukaupta medžiagos atsiliepimams, net ginčams. Buvo nagrinėta carinio imperializmo praktika, transformuota į nūdienį sovietinį imperializmą, kurį neretai vulgariai vadina "rusiškuoju imperializmu". Tas blogis klestėjo Rusijos imperijos plėtroje. SSSR teritorinė ekspansija atėjo į dabartį Rusijos imperijos nutryptais takais. Petro pirmojo ir Stalino-Molotovo "Baltijos lango į Vakarus" politika vis ta pati. Mūsų autorius buvo atviras, ir jo rašinio nepriėmė nė diskusijų dingstimi.

Kaip sakyta, trečiojoje rusų eg-zilės bangoje priskaitoma 60,000 asmenų. Impozantiškas erudicijos ir veržlumo arsenalas. Mano geras bičiulis, žinomas antros rusų emigracinės bangos rašytojas, šyptelėjo: iš 60,000 sielų turime . . . 120,000 rašančiųjų! Tokia gausa įvairiažanrių svarstybų ir memuaristikos!

Pastebėtas visų laisvėn ištrukusiųjų noras viešai kalbėti apie "nevalios namų" patyrimus; noras pasisakyti; tikras geidulys liudyti: štai ką aš žinau!
Nenuostabu, kad rusų periodika tokios medžiagos gauna per akis. Kad ir kaip ta tema pagarbi ir tragiška, jos masę vainikuoja tiršta monotonija. Talentai ir eiliniai suderinti pagal vieną kamertoną. Juo labiau, kad ir skaitančiųjų kontingentas sudėtas iš tokių pat, pasisakyti norinčiųjų.

Kaip bebūtų, Kontinentas užsiangažavęs duoti primatą "žmogui iš anapus".

Ullstein, stambi vokiečių leidykla, leidžia žurnalą patraukliais, elegantiškais tomeliais, po 450 puslapių kiekvienas. Šie glansuoto popieriaus viršelių tomeliai primena vėlesnius Nidos leistus Pradalgių tomelius. Kontinentas įžengia į tų, "storųjų" žurnalų draugiją, kurie net reikliam skaitytojui imponuoja savo dailia išvaizda ir saujoje jaukiai apčiuopiamu knygos svoriu, siužetų mozaika, pasaulinių vardų, globėjų, baterija tituliniame puslapyje, įdomia iliustracine medžiaga ir atidžių vokišku tipografiniu menu.

Kontinentas iškilo staigokai, nelauktai, ir tai sudarė jo atrakcijos pagrindą.

Žurnalas atėjo su tam tikru evan-gelizmu, su pietizmu vergavimo ir laisvės temomis, su aiškiu užsiangažavimu stovėti virš srovių ir sąjūdžių. Dominuoja liudijimo autentiškumo momentas: pragare esu buvęs, dabar pragaro buvimą liudiju!
Šis motto vienodai tiktų žurnalo prozos, memuarų, svarstybų ir poezijos žanrams. Lietuviams, aišku, tai jokia naujovė. Tas motto lietuviams juo skaudesnis, nes jų valstybės suverenumo griūtis priklausė nuo svetimos valstybės intervencijos.

Galima tik spėlioti: jei trečioji lietuvių emigracinė bangelė būtų gausi ir gautų jos leidinius mecenuojančią leidyklą, ir pas mus susiformuotų tos trečios bangelės (toli gražu ne bangos!) savas leidinys, a la Kontinentas, kuris visai nesidomėtų per tris dekadas susigulėjusia tremties buitimi ir struktūra, net šnairomis į visa tai pažiūrėtų, ir autarkiškai skelbtų savo patyrimą, savo idėjinį bagažą, savo diagnozes ir prognozes.

Juk ir vienetais besuskaičiuojama trečioji lietuvių egzilės bangelė atnešė į mus būdingas trečiajai rusų egzilės bangai nuotaikas: smerkimus tremties idėjiniam ir politiniam susiskaldymui (tai gi yra demokratinio pluralizmo žibėjimas!), prometė-jinį nerimą (toks demokratinėje realybėje ne kotiruojamas!), raginimus užsiimti būsimos Lietuvos valstybinės santvarkos įvairiopais projektais politinio susitvarkymo planais, tiesiogiai braunantis į aktyvaus Lietuvos pogrindžio idėjinę ir intelektualinę potenciją.

Tremtis tuoj pajuto prokurorišką oktavą: o tu, ištižėli, kur iki šiol buvai?
Mes net sužinojome, kad A. Amal-rikas per toli nukėlė SSSR "laidotuvių" laiką. Esą, SSSR sugrius ryt poryt!

Kai kurie smarkūs trečios rusų egzilės bangos proveržiai, kaip rašė Novoje Russkoje Slovo redaktorius Andrėj Sedych, siekė savotiškų cour d'etat redakcinėse sferose — stumti senus redaktorius iš jų senų krės-lų.

Apie tą laiką gimė Kontinentas — savarankiškai, nieko neišstumdamas

Plačios intelektualinės bazės de-monstracijai žurnalas rado originalų tedą. Buvo sudaryta redakcinė ko-jegija iš ... 28 asmenų. Bent pusė buvo ne rusų tautybės, ne bėg-nai. nieko bendro neturį su egzilės specifika. Tai buvo pasauliui rmomų asmenų santalka, pritarimas, knr būta ir staigmenos momentų mačiajai publikai. Tai nuspalvino naujagimį žurnalą nelyginant internacionalizmu.

E. Ionesco, A. Koestler, M. Džinas. Igatio Silone, Saul Bellovv ... Su re vardų baterija Kontinentas atrodė knistelėjęs virš eilinių egzilinių lei-finių. Tačiau redakcinės kolegiios vardai veik nesirodo savo raštais žurnalo puslapiuose. Keli davė gana „lakoniškus pasikalbėjimus. Švystelėjo keli trumpi vertimai rusų kalba.
Nenuostabu! Tų asmenų kūrybinis pasaulis, jų žinios apie antisovietinę specifiką neparemtos asmeniška patirtimi. Tačiau jų svarstybos tomis temomis, nors ir teorinės, būtų gal plesnės, vertingesnės už grynai pilietiško patyrimo rašymus?

Dėl savo prisidėjimo prie Konti-iento, garsūs rašytojai neteko SSSR cenzūros pakantumo: jų knygos išmestos iš bibliotekų, vaidinimai iš sovietinės scenos repertuaro.

Kontinento tomeliai bemaž nuo pirmojo numerio turi stabilų medžiagos išdėstymą. Tomelis padalomas į dvi dalis. Apytikriai pusė knygos per 200 puslapių) skiriama kūrybos apraiškoms (dailioji proza, poezija); kita knygos pusė — politika, įstoti; a. aktualybės, recenzijų mozaika ir principiniai ad hoc pasisakymai.

Antroji Kontinento laidos pusė apytikriai panaši į Vakarų Vokietike leidžiamą solidaristų sąjūdžio organą Posiev. Šia prasme tarp abiejų leidinių yra tam tikras paralelizmas. Dėmesiu literatūrai Kontinentas užgriebia solidaristų leidžiamo žurnalo Grani repertuarą. Kontinento literatūra, giliau ar plačiau, visada turi disidentinių motyvų, vergavimo būklės koloritą.

Kaip minėjau, Kontinentas prorečiai skelbia net gana preciziškus eseserinio milžino skaldymo planus. Dargi šia dingstimi žurnalas leidžia pasisakyti etninių SSSR mažumų publicistams. Tad, jei paveldėto iš caro gadynės imperializmo tema nepraėjo lietuviui ekonomistui, SSSR dalybų vizijos Kontinente nėra tabu.

Tačiau skaldymo publicistai rūpestingai skiria rusų tautą nuo sovietinio valstybinio režimo. Režimas yra blogis, kuris turi būti nušalintas. Naujos valstybės renesansas prasidės su naujomis demografinėmis prielaidomis. Vyksta įdomus sąvokų, terminų vartojimo būdas: ruso sąvoka ne sutapatinama su komunisto sąvoka, ir atvirkščiai. Kur veikia komunistas rusas, ten veikia tik komunistas ir tautybės sąvoka eliminuota. Komunizmo doktrinos išpažinimas nušalina asmenį iš jo etninės prigimties.

Pas mus gi blykstelia priešingos teorijos. Tvirtinama, kad lietuviai su kompartijos bilietais kišenėse yra tikra lietuvybės tėvynėje išlaikymo garantija, užkardas prieš beatodairi-nę rusifikaciją.

SSSR subyrėjimo tonacijoms būdingu pavyzdžiu tenka laikyti (Kontinento 13-asis numeris) į laisvę prasiveržusi o armėno Eduardo Oganesiano energingas filipikas dėl būsimojo SSSR pertvarkymo. Jis rašo: "Tokiu būdu sovietinis bendrabutis, sovietų socialistinė santvarka ir epocha reikalauja Sovietų Sąjungą padalyti į tikras valstybines formacijas, arba konfederacijas, arba rusiškojo bendro gyvenimo, arba atsiskyrimo būdu. Tai padarys ateitis, tai nuspręs pačios tautos ... Iš to laimės nerusiškos tautos, kurios nereikalingos kieno nors globos ir nori pačios rūpintis savo likimu".

Būdinga, kad mokslininkas, buvęs sovietų pilietis, naudoja seną frazeologiją. Mums tai keistoka. Argi sovietinė santvarka yra "socialistinė"? argi anksčiau ar vėliau pavergtos tautos vadintinos "rusiškomis tautomis"?

Tad Kontinentas drąsus ir liberalus SSSR-Rusijos ateities dalinimo poligone. Liberalumas turėti prieš akis SSSR subyrėjimo galimybę ir mums kaip ir savas, laukiamas ir suprantamas. Drįstame viltis, tai talkins spręsti Pabaltijo suverenumo dilemas su sąlyga, jei nenumatytos jėgos, kaip Laokoono gyvatės, neįsiverš į vyksmo areną. Dėl to mig-lingo ateities pramatymo ir tenka vadinti ateities planus adventisti-niais, utopiniais spektakliais.

Sovietinė santvarka, tvirtina Kontinento raštų visuma, yra priešas visų: rusų ir nerusų. Sovietinis imperializmas yra pikto šaknys. Šiai tezei ryškinti tryliktame žurnalo tome skaitome Michailo Karpovičiaus rašinį, kurį redakcija paėmė iš amerikiečių žurnalo, "Rusų imperializmas ar komunistinė agresija?". Rašinys parašytas prieš ... 25 metus.

Seno straipsnio perspausdinimas rodo, kad autoriaus tvirtinimai ir nūn aktualūs. Ar tai nėra žurnalo idėjinės ir moralinės platformų ryškinimas? Galbūt tai savotiška žurnalo replika į tą lietuvio mokslininko studiją, kurios (kaip čia rašiau' redakcija nepriėmė. Per skaudūs buvo lietuvio ekonomisto ir istoriko tvirtinimai, kad imperialistinių siekių siautulys Maskvai tradicinis ir nepriklausąs nuo valstybinio herbo išvaizdos.

Kontinentas (ir M. Karpovičius) stato rusų tautą už bet kurio valstybinio režimo ribų. Tautos negalima kaltinti valstybinės santvarkos nusikaltimais. Susikerta "populus" ir "natio" sąvokos, natio titulu paženklinus režimą. Modernūs tarptautiniai sinedrionai privertė vokiečių tautą sumokėti žydų tautinei valstybei 960, 000,000 dolerių už nacistinės Vokietijos poelgius. Tauta buvo sulydyta su režimu. Tai precedentas Pabaltijui: kokios formos bebūtų ateityje Rusijos valstybė, ji privalėtų, kaip vokiečiai žydams, atmokėti Pabaltijo valstybės okupacijų žalą.

M. Karpovičius yra kitos nuomonės. Jis sprendžia klausimą grynai humanitarinėje plotmėje, neigdamas tęstinį kolektyvinį atsakingumą prieš tautą ar prieš asmenį. O juk atsimename, kad 1918 metais jaunieji Lietuvos politikai sugebėjo priversti SSSR atmokėti Lietuvai už jos teritorijos naudojimą caro valdymo metais! Gal tai buvo našus precedentas Vokietijos-Izraelio sandėriui, ir už tokį precedentą, aišku, Izraelis turi būti dėkingas išradingiems 1918 metų Lietuvos politikams.

Teko platėliau sustoti ties ta efemeriška problema, kur idealistinis naujos kartos neatsakingumas už dingusios kartos veiksmus susikerta su kolektyvinės nuodėmės atpirkimo momentu. "Gulago salyne" prasitar-ria jo garsus autorius: "Užmiršti praeitį reiškia prarasti abi akis".

Tautos atskyrimas nuo valstybės ir rusuose nėra nauja koncepcija. Suidealintas "narod" visada atrodęs valstybės (tai yra valdančiųjų) vergas ir visokeriopo gėrio šaltinis. Šiomis tendencijomis gyva rusų literatūra. Todėl M. Karpovičiaus seno rašinio pakartojimas galbūt Kontinento platforminis atradimas, įneštas į modernių skersvėjų pagairę.

Visas tas kazuistikos (gal sofistikos?) raizginys susijęs su lietuvių santykiavimu su Kontinentu. Mums visada bus įdomūs milžino kaimyno ekspansijos ir geografinės plėtros užkulisiai, teorijos, prisipažinimai, kaltinimai ir apsikaltinimai. Ir išsiteisinimai.

Žurnalo lektūros niagaros svaigina skaitytoją, kuris, ne kvaršindamas galvos dėl polemikos ekvilibristikos, pasineria į kronikinius ar beletristinius puslapių sūkurius. Štai ta marazmais alsuojanti sovietinė buitis, milžinė valstybė, voras voratinklyje.

Tad skaitytojai, trečios bangos emigrantai, sužino, kaip jie stovėjo nesibaigiančiose eilėse prie maisto krautuvių, kaip jie "kombinavo" pragyvenimą, kaip buvo suimami, kalinami, laikomi "psichuškose". Tai sunkių sapnų prisiminimo žanras. Tai apl ite ratu ri n tieji atsiminimai, škicai, prailgę dėstymai. Tarp jų pasitaiko puikių šio žanro deimančiukų. Čia skamba individo savitumas, intelekto bagažo našumas pasakojimui. Tenka ir pastebėti, kad kalba čia ne prasčiokai, ne kolchozo vergai, bet elementas, kuris ten ką nors vedė, tvarkė, dėstė, vadovavo. Veikė ar pagal sovietinį žargoną "dalyvavo šlovingoje komunizmo statyboje".

Greta to žanro nepralenkiamas stovi senas satyrikas M. Zoščenka, atskleidęs tikrovę prasčiausio sovietinio žmogaus žargonu.

Juk reikia atlaikyti didžiulę dvasinę traumą po sovietinio gyvenimo susitikus su laisvojo pasaulio savybėmis. Reikia perjungti bėgius, susigyventi su asmens vertei priderančia padėtimi. Ir nuostabu, tai liudija Kontinentas (rodo tai ir kitų kraštų telkiniai), kad ilgas dekadas visaip tramdomas žmogus laisvėje tuoj atgauna savo individualumą. Jis eina viešumon. Jis nori kitataučių forumų. Dar vakar jis gyveno po "homo sovieticus" etikete. Šiandieną jis jau "homo erectus" — žmogus su drąsiai pakelta galva. Tie žmonės, kaip bitės į avilį, suneša į Kontinentą pakeltos galvos atradimus. Kontinentas tampa smegenų trestu, diskusijų forumu.

Tad į Kontinentą braunasi pergyventos, perkentėtos, giliai pasąmonėje įsirėžusios buities linksniavimai, visaip perkratomi įvairiažanrėje lektūroje.

Bendrinė žurnalo platforma ryški kritikos, recenzijų, apžvalgų skyriuose. Vertinami leidiniai, knygos įvairiomis kalbomis. Vertinimais, aptarimais, sprendimais, komentarais sudaroma pažintinė, plačiausio spektro lektūra. Čia žurnalas tikrai universalus, anttautinis, iškyląs iš emigracinės specifikos rėmų. Aktualija pervaroma per įvertinimų ir analizės žaizdrą.

Stebina romanų skelbimo būdas, spausdinant veikalą per du, per tris numerius. Šitaip vieno romano pirmoji dalis sutelpa tame pat numeryje su kito romano viduriu, su trečio romano pabaiga. Tie prozos gabalai, po 80 puslapių, smulkaus teksto, atrodo savotiškas užkardas vienur pradėti, veikalo nenuskaityti iki galo, kitur gi atkakliai prisiminti, ką esi skaitęs prieš tris mėnesius, prieš pusmetį. Romanų skelbimas dalimis juo keistesnis dėl to, kad rusų egzilyje veikia kelios stambios leidyklos. Knygos laikomos pagarboje. Kiekvienas periodinis leidinys jas puikiai reklamuoja; to pas mus, mūsų apyvokoje, nematyti. Kontinentas nevengia ir ilgesnių prozos gabalų vertimų.

Dailioji žurnalo proza labai "žodinga", kai kada simboliškai abstrakti, epizodiškai pointilistiška. Kai kuriems dalykams trūksta kondensuotumo. Kontinento prozininkai bendrai mėgsta kalbėti plačiai, ir čechoviško lakonizmo čia neieškok.

Kiekvienoje žurnalo laidoje pasirodo 7-10 poetų: originalais ir vertimais. Per visą jų rikiuotę įtraukiame jų eilių aromatą, sugauname jų sintezės kvapą, susekame bendrą kūrybos manierą: surrealizmą, bėgimą nuo klasikinės formos, poetinių šaradų sprendimą. Už regimo teksto šifruotina potekstė.

Šifravimas tampa tikru darbu. Jis vargina skaitytoją. Kūrinys atrodo rebusas, kuris atima skaitytojui džiaugsmą gėrėtis minties evoliucija, kuria garsėja klasikai.

Tai, aišku, eilinio skaitytojo įspūdis, kai jam pritrūksta mazochisti-nio malonumo kankintis įsavinamo eilėraščio metaforiniais labirintais.

Egzilės poezija, gal dar nuo Ovidijaus laikų, ištikima minoro oktavai jai svetima optimizmo gaida.

Eilėdarai netrūksta manieringumo, frazės alogiškumo. Josifas Brodskis, kuris laikomas stambiu rusę egzilės poetu (stambus jis buvo :r Sovietuose) dažnai kankina Kontinento skaitytojus sakinio lūžiu eilutėje. Tas "enjambment", retas svečias poezijoje, primena mikčiojimą Brodskis valdo tai virtuoziškai.

Rusų egzilės poezijoje nereta: žavi nuoširdumas, stilistinių figūrų gracija, metaforizmas, parafrazė, net neologizmų atakos iki pat sovietinio ar got šifro. Kaip ir prozoje, šmėkši graudus leitmotyvui atėmė, patyrėme!
Ukrainiečių poeto Vasilijaus Golo-borodkos eilėraštyje "Katerina" atkakliai skamba refrenas:
"Juodi paukščiai susuko lizdus mano akyse
Juodi paukščiai klykauja mano akyse
Juodi paukščiai savo sparnais uždengė man pasaulį"

Tas makabriškas refrenas galėtų būti motto daugeliui eilių ir daugeliui poetų. Poetas Goloborodka rašė Ukrainoje ir dingo ten kaip daiktas! Jo eilių rinkinys ukrainieičių kalba išleistas Paryžiuje.

Kas čia mus stebina, kas gali nepatikti, kas atrodo manierizmu, ten. diktato šaly, turi savo gilią prasme
kontinento 1975 m. vokiškosios laidos viršelis

ir tragišką esmę: tai kova už savo tarybinį individualumą.

Reikia įvertinti šiurpią poeto disidento eilėraščio odisėją, kol eilėraštis įsitalpina dailiame Kontinento tomelyje, nelyginant pamestinukas. patekęs į prabangų vaikų darželį. Tad negalima matuoti anapus kūrybos mūsų standartais, mūsų madomis ir masteliais . . .

Nedrąsu reziumuoti sudurtinius įspūdžius, kuriuos skaitytojas, kaip turistas tas muziejuje, gauna iš Kontinento. Juk darbas dar taip neseniai pradėtas. Žurnalas tačiau jau turi savo skaitytoją ir veikia jį.

Pabaltiečiai stovi nuošaliau nuo Kontinento kontinento. Čia, aišku, kalbos barjeras, ir daugiau. Mūsų eg-zilė pastatyta ant kito pamato — mus svetimi išbloškė iš namų. Daugiui sprendimų mes turime nuosavas formules. Netenka abejoti, kad Kontinentas stovi saikingo ir atsargaus konservatizmo pozicijoje. Tai koalicijos platforma, ir todėl, žurnalui dar nepasirodžius, mūsų spaudoje su skardėjo Igorio Golo rūstoko kvieslys. Bet, kaip žinia, koalicija niekada nenušviečia iki akinančio blizgesio savo idėjinio skydo. Koalicijai lemta gyventi kompromisais. Ir koalicija su kuo? Su rusų visuomenei nežinoma lietuviška visuomene? Todėl ta efemeriškoji koalicija yra labiau teorinio, strateginio pobūdžio, be gilesnio įsi-šaknojimo vienos į kitą.

Mums tačiau miela, kad žurnalas palankus esminėms pabaltiečių problemoms. Kalbėti apie nūdieną naudinga. Liesti tolumas, futurum se-cundum — nepraktiška.

Gal Kontinentas taps tuo centru, kur, kaip žaizdre, kalama disiden-tizmo filosofija, strategija? Herz-eno Kolokol, iš Vakarų skambinęs caro Rusijai, turėjo kitus uždavinius. Ar Kontinento misija prilygs senam Kolokolui? Platūs Kontinento tomeliai neleidžia jam turėti smogiamosios jėgos, nei skambėti manifestu. Kontinentas greičiau analizė, ne lakoniška sintezė.

Ir 1944 metų lietuvių pabėgėlių banga nėra gimininga trečiajai rusų bėglių bangai. Bet, koja apčiuopdami pamatą, randame jį savą, bendrą: laisvės ir laisvės savo tautai!

Kontinentas nėra vampyras, kaip polėkiškai palygino, redakcinį darbą beaptardamas, jo vyr. redaktorius. Kontinentas, norime tikėti, kovoja su vampyrais.
Jurgis Gliaudą



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai