Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TOSCA SEPTINTOJI ČIKAGOS LIETUVIŲ OPEROS PREMJERA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VLADAS JAKUBENAS   

Idėja statyti G. Puccinio "Toscą" buvo keliama jau keletą kartų Čikagos lietuvių operos veikėjų sferose. Tosca remiasi ne didingomis masinėmis scenomis, kurių joje beveik nėra; visas pasisekimo svoris čia gula ant keleto svarbiųjų veikėjų, kurie turi būti ne vien išlavinti dainininkai, bet ir kone profesinio tipo aktoriai. Tie svarbieji asmenys yra: pati Tosca, garsi Romos dainininkė, tapytojas Cavaradossi, slaptas revoliucijonierių šalininkas; Scarpio, Romos policijos viršininkas; šalia jų yra kitų mažesnių, taip pat charakteringų rolių, kaip iš kalėjimo pabėgęs trumpalaikės Romos respublikos konsulas Angelotti, policijos šnipų viršininkas Spolet-ta bei komiškas zakristijonas. Choro rolė yra antraeilė: šalia trumpos scenos su vaikų choru pirmame veiksme ir bažnyčios minios unisonu giedamo "Te Deum", antrame veiksme choras už scenos atlieka kantatą.

Įdomu, kad opozicija "Toscos" statymui buvo pasireiškusi labiau iš choro, kurio valdyba ir nariai norėdavo didesnių uždavinių. Turint omenyje, kad Čikagos lietuvių operos choras susideda iš mėgėjų, operų paruošimui skiriančių savo laisvalaikį, tokios rūšies opozicija prieš "Toscą" buvo maloniai stebinanti ir tikrai pagirtina. Mūsų choras sėkmingai jau nugalėjo keletą operų, kur jo rolė buvo didelė ir atsakinga, kaip "Carmen", "Trubadūras", "Aida". Ypač sunkių chorų buvo pernykščiuose "Pajacuose", ne taip sunkių, bet už tai daug — "Cavale-rijoje". Šiemet operos choras, jau dabar besiruošiąs kitų metų Verdi "Requiem", sutiko pasitenkinti antraeile funkcija "Toscoje".


G. Puccinio operų tarpe "Tosca" yra jei ne stipriausia, tai bent vieningiausia. Jau pats jos libretto turinys reikalauja dramatizmo, žiaurumo ir net brutalumo, atmiešto lyrine dalimi, kiek tai liečia Toscos ir Cavaradossio aistringą meilę. Kiek toli "Toscos" turinys remiasi tikrais asmenimis su tikrais jų vardais, neteko smulkiau patirti: tam reikia detalių istorinių studijų; jos istorinis momentas yra paimtas iš tikrovės ir tų laikų nuotaika tiksliai atvaizduota. Veiksmas eina Romoje 1800 metais.

"Toscos" muzika yra pilna kontrastų; šalia tiems laikams gan radikalių harmonijų ir dramatiškai brutalių epizodų, ji turi ir daug švelnumo bei lyrikos. Įdomu, kad joje bene stipriausiai, palyginus su kitomis Puccinio operomis, reiškiasi R. Wagnerio propaguojama "leitmotyvų" sistema; jau pirmieji drastiškai moduliuoją akordai, kuriais prasideda opera vieton uvertiūros, yra glaudžiai surišti su Scarpio asmeniu; savo aiškią muziką, visur pravestą, turi Toscos ir Cavaradossio meilė; energingas motyvas yra surištas su Angelotti kovingumu; žaisminga, tam tikros melodijos muzika lydi zakristijoną. Tų "leitmotyvų" nėra daug, bet jie ryškūs ir visoje operoje pravesti. "Toscos" nuolat besikeičią ritmai, kaprizingi tempai, dažnai iš smulkių gabaliukų, veiksmo eigai pritaikyta muzika sudaro problemų solistams, o ypač dirigentui; ji laikoma viena iš sunkiausių "repertuarinių" operų.

Mūsų operos ansambliui "Toscos" sunkumai problemos nesudarė: pastatymas buvo vienas iš sklandžiausių. Tiesa, juk tai jau septintas mūsų operos pastatymas ir aštunta opera, prisimenant, kad pernai buvo pastatytos dvi trumpesnės operos.
Žiemos metu buvo žinių, kad operos spektaklis vėl grįš į populiarią Marijos augštesniosios mokyklos salę, lietuviškos apylinkės centre. Si žinia buvo džiaugsmingai priimta mūsų visuomenės, tačiau ji nepasitvirtino. Iškilo sunkumų galutinai susitarti su salės savininkėmis, seselėmis kazimierietėmis. Buvo vėl pasamdyta miesto centre Studebakerio salė, tik šiemet pavyko palankiau susitarti su scenos darbininkų unija. Marijos mokyklos salėje scenos darbus vykdė patys choristai, gi miesto centre pernai unija jų visai neprileido, reikalaudama sekmadienio dvigubomis kainomis samdyti neproporcingą skaičių darbininkų. Finansinė atmosfera šiam sezonui ir šiaip nebuvo šviesi: pernykštis sezonas pasibaigė su nemažu deficitu; lėšoms surinkti ruošiamas balius buvo paskutiniu momentu atšauktas dėl prezidento Kennedžio nužudymo. Buvo didelių finansinių nuostolių. Artėjant spektakliams, po lietuvišką Čikagą pasklido žinios, kad kažkas netvarkoje esą su St. Baro balso stygomis; kaip matysime, tai nepasitvirtino.

Spektaklio sceninis apipavidalinimas vėl turėjo sunkumų dėl Studebakerio salės scenos nepatogumų: ji plati, bet negili. Tai labiausiai atsiliepė dailininko V. Virkau pirmo veiksmo dekoracijose: bažnyčia išėjo plokščia ir, žinant Romos bažnyčių puošnumą, itin kukli. Antrame veiksme Scarpio darbo kabinetas, kur čia pat už sienos yra tardymo - kankinimo kamera, galėtų būti ir asketiškai paprastas, kaip jį matėm šį kartą. Paskutinio veiksmo kalėjimo mūrai turėjo savo įprastą išvaizdą, tik gal horizonte galėjo būti nupiešti kokio nors žinomo Romos pastato, pvz. Šv. Petro bazilikos kontūrai. Antrojo veiksmo už scenos dainuojama choro kantata nebuvo tinkamai akustiškai sustatyta: choras buvo per garsus, o Toscos solo menkai girdimas. Tokie dalykai dažniausiai priklauso ne nuo dinamikos, kiek nuo nuotolio: vienas metras atskirų vienetų sustatyme gali duoti didžiausią skambesio skirtumą; tai gerai žinoma plokštelių gamintojams. Šiuo atveju sunku spręsti, ar čia būta neapsižiūrėjimo per repeticijas, ar tiesiog trūko vietos už scenos. Premjeroje, trečiame veiksme, per mažai girdėjosi piemenuko (A. Giedraitienės) solo; vėliau tai buvo išlyginta.

Kaip paprastai, sumažintos sudėties orkestre negausūs, čia pat prie publikos sėdį variniai pučiamieji nebuvo pakankamai atsveriami taip pat negausių stygininkų, kas dinaminėse vietose davė aštroką skambesį, ypač salės dešinėje pusėje. Kai kas ir šį kartą kaltino dirigentą, kad jis "per garsiai leidęs orkestrą". Čia tenka kategoriškai pareikšti: jis dėl to nekaltas. "Toscos" muzika yra junginys nuoširdaus lyrizmo su žiauriu dramatizmu, net brutalumu, kur orkestras yra ir privalo būti garsus. Originalioje versijoje Puccinio operų orkestracija, išskyrus gal paskutiniąją, jo paties nebaigtą "Turandot", yra įdomi, bet sunki ir perkrauta. Tai savotiškai kontrastuoja su daug kur lengvai plaukiančia muzika. Dideliame teatre orkestras yra įdubime, varinių grupė gi paslėpta po scenos pakraščiu; nors jų yra kone trigubai daugiau, negu mūsų sumažintame orkestre, bet, atsverti atitinkamo kiekio stygininkų, jie duoda skardų, tirštą, bet išlygintą, švelnesnį garsą. Mūsų sąlygomis, sumažinus aštrų "fortissimo" vietų garsą, gal būtų apsaugotos klausytojų dalies ausys, bet visam pastatymui būtų atimta įtampa. To dirigentas nedarė ir neturėjo daryti.

Jei "Tosca" yra sunki dainininkams, tai ji ypač sunki dirigentui. Prasilavinęs muzikas, turįs dirigavimo techniką, tinkamai pasiruošęs, gali sklandžiai pravesti tiek lengvą, tiek sunkią operą. Visas klausimas, koks bus rezultatas. Dirigentas A. Kučiūnas minėtų ypatybių turi pakankamai; mūsų visuomenei jis pasirodė jau su septyniais operiniais pastatymais. Pernai jam pirmą kartą teko susidurti ne su plačios linijos monumentaliomis operomis, bet su muzika, kuri smulkesniais epizodais vaizduoja scenos veiksmą ("Cavaleria Rusticana" ir "Pajacai"). Pernykščiai patyrimai, ypač su "Cavaleria", galėjo sudaryti įspūdžio, kad tos rūšies operos jam tolimesnės. Tačiau šių metų "Tosca" tokios nuomonės nepatvirtino. Suprantama, kad operos techniški sunkumai dirigentui vargo nesudarė: jis veikalą vedė preciziškai ir tvirtai; tačiau ir emocingoji pusė buvo pravesta pakankamai įspūdingai, netrukdant scenos veiksmo. Daug sykių mačius "Toscą" įvairiuose teatruose, gal yra tekę ją girdėti audringesnę, tempų pakeitimus staigesnius ir dramatiškesnius, bet tai, ką girdėjome, vis dėlto stato "Toscą" į geriausių A. Ku-čiūno pasirodymų tarpą. Kai kurie maži netikslumai, ypač soliniuose pačios Toscos epizoduose gal prikištini dirigento nenorui duoti laisvę solistei; St. Baro (Cavaradossi) atžvilgiu jautei daugiau nuolaidumo. Tačiau toje srityje, kaip ir paprastai mene, vienos tikros teisybės nėra. Cituojant "didžiųjų" pavyzdžius, Toscanini neduodavęs jokių laisvių dainininkams, kiekvieną detalę pajungdamas savo sukurtai stilistinei spektaklio idėjai; tuo tarpu dažnas Čikago Lyric Operos svečias Tullio Serafim, atrodo, pats gėrisi kiekviena gero dainininko gaida, solistinėse vietose duodamas jam pilną laisvę tiek tempo, tiek gaidų užtęsimo atžvilgiu. Kuris iš šių dviejų pavyzdžių teisingas? Nežinia; atrodo, kad abu, kiekvienas savaip, pagal savo individualybę.

"Tosca" buvo Lietuvoje viena iš geriausiai išverstų operų, nevisur artimai prisilaikant itališko originalo, bet pilna ryškių, klausytoją pasiekiančių frazių ryškiuose vaidybiniuose momentuose. To vertimo pilno teksto spausdinta knygutė buvo šio straipsnio autoriui parodyta mūsų žinomos chormeisterės ir dainavimo pedagogės Alice Stephens su pastaba, kad ji tą tekstą nemokamai siūliusi Čikagos lietuvių operos vadovybei. Kaip ten bebūtų, mūsų žinomai dainininkei, dainavimo pedagogei, kritikei ir tekstų vertėjai Izabelei Motekaitienei buvo užsakytas naujas "Toscos" vertimas; tas faktas nebuvo paminėtas spektaklio programose. Tačiau ir scenoje girdėtas tekstas pilnai neatstovavo I. Mote-kaitienės vertimui. Scenos tarp Toscos ir Ca-varadossio buvo gerokai pertaisytos; abi Toscos rolės atlikėjos tas pataisas suvienodino. Kaip atrodo, čia bus kaltas per didelis I. Motekaitienės sąžiningumas itališko originalo atžvilgiu. Poetiški pirmo veiksmo prisiminimai apie laimingas Toscos valandas, praleistas Cavaradossio vasarnamyje, yra pilni posakių, kaip "Stellate ombre" (žvaigždėti šešėliai) "Bisbigli di minuscoli amo-ri" (mažų amūrų šnabždesiai), "volte stellate" (žvaigždėti skliautai) ir panašiai. Tie posakiai, sklandžiai ir tiksliai išversti, davė dainininkams nepatogių šnypščiančių garsų, ir buvo dainininkų, gerokai paj ieškojus, Įvairiais būdais pakeisti. Toliau, šio straipsnio autorius, padėjęs J. Vaz-neliui paruošti zakristijono rolę, iš atminties į-dėjo keletą ryškių Kauno vertimo posakių, kurie, puikiai pasiekdami publiką, perduoda sunkiai išverčiamo itališko posakio mintį, bet ne tikslų turinį. Atrodo, kad A. Brazio atlikta Scar-pio partija atitiko I. Motekaitienės vertimą; kitur gi būta I. Motekaitienės, Kauno operos ir dalyvių kūrybos teksto mišinio. Taigi net pritaikant garsius karaliaus Saliamono teisinius sugebėjimus, sunku spręsti, kaip turėjo pasielgti operos vadovybė I. Motekaitienės darbo atžvilgiu, redaguojant programos tekstą. Galima užtat drąsiai tarti, kad iš scenos girdėtas "Toscos" tekstas buvo skambus, aiškus ir pakankamai tikslus.

Ta proga įdomu pastebėti, kad Europos kalbų tarpe lietuvių kalba užima gan augštą vietą savo tinkamumu dainavimui. Po italų ir rusų kalbų, ji, greičiausiai, būtų arti trečios vietos; šiaip kartą per kalbų gražumo konkursą (deklamuojant, o ne dainuojant) antrą vietą buvo laimėjusi estų kalba; dainavimo tekstus verčiant, jos pastovus kirtis pirmame skiemenyje gali sudaryti keblumų. Lietuvių kalboje vis dėlto yra viena problema: kai kurie poetiški žodžiai, kaip "šnabždesys", "šypsena", "džiaugsmas", "žvaigždė" dainavimui skirtuose tekstuose turi būti vartojami atsargiai, nekraunant jų daug paeiliui; tai ypač aktualu, verčiant iš italų kalbos, kur tie patys žodžiai patogiai skamba dainuojant ir yra mėgiami operų libretuose.
Šio spektaklio naujenybė: pastatymo patarėju, iš tikrųjų režisierium buvo iš New Yor-ko pakviestas Lloyd Harris. Šis iškilmingai skambąs faktas pradžioje sukėlė baimės. New Yorko operų režisierius galėjo būti "olimpiškas" asmuo, pratęs veikti "ant visko gatavo", turįs reikalą su pasauliniais solistais, kuriems, jei jie ir blogi aktoriai, jis nieko negali pasakyti, išskyrus sutvarkymą, kurioje scenos pusėje kada stoti. Tikrenybė buvo daug geresnė. Pasirodo, L. Harris yra dirbęs Čikagos Lyric Operoje kaip režisieriaus padėjėjas; tom pačiom pareigom yra ir New Yorke; puikiai pažįsta ne tik operų pastatymus, bet ir pačią muziką, pats neblogas dainininkas, bėdos reikalu pavadavęs mažose rolėse. Iš New Yorko Harris dažnai išvyksta panašioms pareigoms į apylinkę režisuoti operų pcstatymų. Bloga pusė buvusi, kad jis galėjęs tik du kartu atvykti trumpam laikui prieš pat premjerą. Tačiau jo rūpestingu darbu visi buvo patenkinti; jo darbo vaisių jautei operos dalyvių tipų charakteristikoje ir vaidybos smulkmenų sklandume.

Pagaliau prieikime prie tų asmenų, be kurių joks operos spektaklis negali įvykti: prie dainininkų solistų. Jie buvo vis tie patys: mūsų dainininkų elitas, be kurių mes negalime apsieiti ir kur kai kuriems balsams nėra pakaitalo, o bent kol kas neteko girdėti ir atitinkamo prieauglio. Kol kas mes esame laimingi: mūsų solistai neserga, o kasmet vaidindami ir dainuodami, jie progresuoja ir auga.

Pagrindinis dėmesys priklauso abiems Tos-coms, kurias atliko dvi mūsų žymios dainininkės: Prudencija Bičkienė premjeroje balandžio 19 d. ir Danutė Stankaitytė likusiuose dviejuose spektakliuose balandžio 25 ir 26 d.
Prudencija Bičkienė Čikagos lietuvių operoje yra, palyginti, naujokė: yra tai jos antras pasirodymas; antra vertus, Toscos rolė jai ne-benaujiena: ji ją dainavo jau ketvirtą kartą.

Pr. Bičkienės iškilimas į operos sceną ėjo nelengvais keliais. 1958 m. ji laimėjo visu JAV mastu pravedamą American Opera Audition stipendiją Italijon; su Toscos role debiutavo Milano "Teatro Nuovo"; sugrįžus Amerikon, tą pačią rolę dainavo Cincinnati, vėliau, taip pat laimėjusi konkursą, atliko "Toscą" kuklesnio pobūdžio Čikagos Park District Opera Guild pastatyme. Pr. Bičkienė kitą vasarą dainavo Grant Parko koncerte "Toscos" ištraukas. Kurį laiką dalyvavusi Čikagos Lyric Operos chore, vėliau keletą kartų buvo kontraktuojama, kaip mažų rolių solistė, neskaitant koncertinių pasirodymų amerikiečių klubuose ir draugijose, ar kaip solistė su provincijos miestų simfonijos orkestrais.

Mūsų spektaklyje Pr. Bičkienei tereikėjo "Toscą" persimokyti gimtąja kalba. Jos pasirodyme jautei patyrimą ir gerą rolės apvaldymą iki smulkmenų, tiek vokališkai, tiek vaidybiš-kai. Lyriniai momentai vis dėlto buvo ryškesni, negu žiauriai dramatiniai, tačiau viskas buvo logiškai sujungta į vieną vaizdą. Jos balsas, atrodo, yra daugiau lyrinis, negu dramatinis, nors gali duoti pakankamai dramatinės įtampos. Praeityje kartais jaučiamų sunkumų augštame registre dabar nebejautei: balso skalė gražiai išlyginta, gal tik reikėtų atkreipti dėmesį į viduriniame registre kartais pasireiškiantį "vibrato".
Čikagos Lietuvių Operos scenoje Pr. Bičkie-nę matome antrą kartą. Pernai jos atlikta Ned-da "Pajacuose" reikalauja lengvesnio, lyrinio balso; toje rolėje ji buvo padariusi itin ryškų įspūdį. Šių metų Toscos partija atsakingumo, dydžio ir bendro apvaldymo atžvilgiu buvo žymiai reikšmingesnė. Vis dėlto galėtų kilti klausimas: dirbant normaliomis Europos operinio teatro sąlygomis ir dainuojant visą eilę rolių, kuria linkme pasuktų Pr. Bičkienės karjera: ar lyrinių soprano rolių, kaip Margarita "Fauste", Mimi "Bohemoje". Elsa "Lohengrine" ir pan., ar dramatinių, kaip Aida, Leonora "Trubadūre" ir t.t. Palyginus abu pasirodymus lietuvių operoje, gal atrodytų, kad lyrinė linkmė būtų persvaroje. Tačiau dabartinėmis sąlygomis šis klausimas yra teoretinis; palyginimo turime per mažai, nes Tosca pasilieka svarbiausia ir geriausiai paruošta Pr. Bičkienės rolė.

Tam tikras įtampos trūkumas dramatinėse vietose turėjo ryšio ir su premjeros kiek rezervuota spektaklio eiga; iš trijų spektaklių pirmasis buvo pats tiksliausias, bet ir šalčiausias; antrojo veiksmo svarbusis Toscos vaidybinis partneris, kaip matysime, dar nebuvo pilnai įsigyvenęs į savo rolę.

Danutė Stankaitytė pradėjo didelę karjerą Čikagos lietuvių operoje; yra pasirodžiusi kaip solistė ir su provincijos simfoniniais orkestrais. Jos žymiausi pasirodymai buvo Leonora "Trubadūre" ir ypač tituliarinė rolė "Aidoje". Tosca buvo jai naujai išmoktas debiutas. Ši rolė jos dramatiniam balsui nesudarė vokalinių problemų ir buvo taip pat puikiai, jai įprastu tikslumu apvaldyta muzikaliai. Toscos rolė reikalauja kone profesinio aktoriaus sugebėjimų. Bendrais bruožais tariant, D. Stankaitytei pavyko gerai įsigyventi į šią rolę; gal nebuvo visiško lygumo ir detalių suderinimo, bet kas svarbiausia: buvo duotas gyvas, emocionalus tipas. Įdomu, kad ypač paliko atmintyje žiauresni, rūstūs momentai: jos pirmas, išdidus, savo meilužio ištikimumą įtarinėjantis išėjimas, keletas tylių, beviltišką nusiminimą ar pasišlykštėjimą Scarpio geiduliais išreiškiančių momentų, o ypač peilio suradimas ir gimstantis pasiryžimas nužudyti šį žiaurų tironą. D. Stankaitytės Tosca rodė tam tikro naujos rolės debiuto bruožų; bendras įspūdis — nevisai vieningas, bet su ryškiais, ekspresyviais momentais, tiek sceniniais, tiek vokaliniais. Galima būtų tarti, kad normaliomis operos teatro sąlygomis Tosca būtų viena iš ryškiausių D. Stankaitytės repertuare.

D. Stankaitytės turtingo balso medžiaga yra plačiai žinomas faktas. Galima konstatuoti, kad jos balsas rodo tam tikrų šviesėjimo, lyriškė-jimo tendencijų, nors ir pasilieka dramatiniu sopranu. Ši plėtotė, atrodo, yra natūrali ir organiška; jos balso valdymas yra subrendęs ir savyje užbaigtas.

Įdomu, kad garsioji antro veiksmo arija "Vissi d'arte" — "Vien tik menui", kuri dažnai sudaro visos šios operos svorio centrą, šį kartą abiejų Toscų atlikime neišsiskyrė iš bendros operos eigos. Abi solistės ją padainavo gerai, bet arijos sudarytas įspūdis įsijungė į bendrą spektaklio vaizdą, nepasilikdamas atmintyje, kaip ypač iškilus momentas.
Dramatiški ir net brutalūs "Toscos" vaidybiniai momentai sukelia daug sceninių nesusipratimų, kartais anekdotiškų. Kaune plačiai buvo prisimenama, kaip puikiai Toscą vaidinančiai M. Rakauskaitei nušokus operos gale nuo kalėjimo mūro, jos ilgas skvernas pasiliko šioje scenos pusėje. Vienas iš kareivių, pribėgusių paskui prie sienos, tą skverną pasistengė su koja nepastebimai nuo sienos ramsčio nustumti, tačiau publika gan plačiai nusijuokė. Mūsų operoje šis paskutinis šuolis meistriškai pavyko Pr. Bičkienei, kad net už scenos esantieji buvo nusigandę dėl jos saugumo. Antrame spektaklyje tas šuolis (pirmą kartą) esą nevisai natūraliai pavykęs D. Stankaitytei; trečiame spektaklyje, kurį teko matyti, jos buvo "nusižudyta" visai patenkinamai. Paskutiniame spektaklyje antrojo veiksmo gale, jau nužudžius Scarpio, D. Stankaitytei, nepaisant ilgų bandymų, nepavyko užpūsti vienos žvakės ant stalo pasilikusioje žvakidėje, prieš nunešant dvi degančias žvakes prie Scarpio lavono. Traukiant gi leidimą išvykti iš Romos, užgniaužtą lavono rankoje, popierio išsyk neištraukus, Scarpio ranka pasiliko iškelta, kas, mediciniškai žiūrint, nebuvo natūralu. Tuos dalykus kai kurie iš publikos pastebėjo ir . . . šyptelėjo. Nepaisant to, trečiojo spektaklio

Dvi premijas laimėjęs, Valeikos Dailės Studijos įrengtas laisvosios Lietuvos paviljonas Tarptautinėje Prekybos doje Čikagoje 1960 m.

Scarpio nužudymo scena buvo šiurpi ir įspūdinga. Panašūs sceniški "akcidentai" įvyksta kartkartėmis profesiniuose teatruose; teatralai turi daug anekdotų tokiomis temomis. "Toscos" atžvilgiu, jei būtų turėta keletas sceniškų repeticijų su visu ansambliu, pianistu ir dirigentu, o be to dar pora pilnų orkestrinių, būtų buvę galima visokias smulkmenas geriau suderinti. Mūsų kukliomis sąlygomis pasiektas sceniškas sklandumas laikytinas visai patenkinamu.

Stasys Baras prieš spektaklį buvo susirgęs balso stygomis. Buvo tragiškų gandų dėl jo dainininko karjeros ir dėl prieštaraujančių gydytojų specialistų nuomonių. New Yorke buvo surastas tenoras, gerai mokąs Cavaradossio rolę, kuris už kuklų atlyginimą apsiėmė pasėdėti už scenos, o už kiek didesnį — reikalui esant, perimti rolę. Daugiakalbis spektaklis gal kai kam keistai skambėtų, bet Kauno operos sąlygomis tai buvo gan dažnas reiškinys gastrolių metu: atsimenu vieną "Toscos" spektaklį, kur Scarpio (garsusis A. Kaktinš) dainavo latviškai, Toscą — estiškai, gi Cavaradossį (K. Petrauskas) lietuviškai; spektaklis buvo sklandus, visi vienas kitą suprato.

Mūsų atveju anam tenorui neteko įsijungti į spektaklį: St. Baras dainavo puikiai. Nesijuto jokio nuovargio tarp pirmo ir paskutinio veiksmo nei premjeroje, nei paskutiniame spektaklyje, kuris sekė, vos keletą valandų pamiegojus, po antrojo. Buvo galingo "forte", buvo ir gražaus "piano"; buvo, tiesa, kaip tai vis dėlto pasitaiko St. Barui, ir keletas nevisai intonuotų gaidų. St. Baras Cavaradossio rolę buvo išmokęs, gyvendamas vienerius metus Romoje. Neeikvojant daug žodžių, tarkime: Cavaradossio rolė St. Barui ypač tinka; buvo tai viena gražiausių, gal net gražiausia, profesionališkai atlikta jo rolė. Yra aiškios pažangos vaidyboje, ypač rankų valdyme, kur buvo natūralių, ekspresingų pozų; tai ypač svarbu operoje, kur dainininkui kartais tenka stovėti ir klausyti, beveik nejudant, tinkama kūno poza vaizduojant momento nuotaiką. Kai kur tačiau St. Barui pasitaikė nežymiai sau pačiam padiriguoti; tai nekilo iš silpno rolės mokėjimo, kuris buvo tvirtas, bet iš pripratimo repetuojant; tokie debiutantiškų laikų pripratimai scenoje turi būti "su šaknimis išrauti". Tačiau pasiliekame prie nuomonės: St. Baro Cavaradossį yra vertas plačios reguliaraus teatro operinės scenos.

Algirdas Brazis šiemet stovėjo prieš sunkesnį uždavinį: iki šiol, dainuojant Čikagos lietuvių operoje, jam tereikėdavo persimokyti roles lietuviškai, nes savo plačioje karjeroje jis jau būdavo dainavęs įvairiose didesnėse ar mažesnėse amerikiečių scenose. Scarpio rolė jam buvo nauja. Berepetuojant nuotaika, kaip paprastai, buvusi įtempta, Al. Braziui pavėluotai išmokstant savo rolę. Tačiau premjeroje jis dainavo teisingai, tiksliai, sukauptai; žinant jo ryškų vaidybinį talentą, vis dėlto jautei rezervuotumo, laisvumo stokos, ypač antrame veiksme; tai turėjo mažinančios įtakos ir jo partnerės Pr. Bič-kienės dramatinių momentų įtampai. Paskutiniame spektaklyje vaizdas jau buvo kitoks: A. Brazis surado pats save; jo grimas buvo geresnis, visa vaidyba ryškesnė, buvo duotas įspūdingas, savyje užbaigtas tipas. Tai ypač pakėlė antrojo veiksmo įtampą. Užtat tikslumo buvo mažiau: dirigentas A. Kučiūnas turėjo kreipti nemažai dėmesio sulaikant, ar parodant Braziui jo įstojimus. Visumoje ir šį kartą A. Brazio į-našas į spektaklį atsakingoje rolėje buvo ryškus ir reikšmingas.

J. Vaznelis pradžioje buvo visai susilaikęs nuo dalyvavimo šiame spektaklyje, nejautęs palinkimo prie ryškios, bet tik epizodinės Ange-lotti rolės. Vėliau jis apsiėmė taip pat epizodinę zakristijono rolę, kurią iš pradžių buvo išstudijavęs B. Jančys, žinomas kaip lengvo stiliaus solistas populiarioje B. Pakšto svetainėje. Jam vėliau atsisakius, J. Vaznelis liko visiems trims spektakliams. Zakristijono rolei dažniausiai parenkami nedidelio ūgio solistai, daugiau aktoriai, negu dainininkai, ir padaromi pilvota, komiškai nesklandžia figūra. J. Vaznelis, augštas, lieknas, geriausiai iki šiol pasirodė monumentaliose, gražaus vokalo reikalaujančiose rolėse, kaip senas ritieris Ferrando "Trubadūre", ar vyriausias žynys "Aidoje". Reikia pripažinti, kad šią jam iš esmės netinkamą rolę jis atliko geriau, negu galima būtų tikėtis, davęs zakristijoną kitokį, negu įprastai, gal kiek naivesnį, ne tiek komišką, bet vis dėlto įdomų. Buvo jaučiama nemažos pažangos, jnešant įdomių sceninių detalių, palyginus pirmą ir trečią spektaklį. J. Vaz-nelio zakristijojo rolės pravedimas parodė jo padarytą žymią pažangą nuo "Carmen" pastatymo, kur kitokio charakterio, bet taip pat vaidybinėje seno karininko Zunigos rolėje jam nebuvo pavykę surasti įdomų tipą.

Nemalonu pripažinti, bet silpniausią vietą šių metų "Toscos" pastatyme sudarė V. Lioren-tas: iš kalėjimo pabėgęs trumpalaikės Romos respublikos konsulas Angelotti. Jo neblogas bosas baritonas būtų buvęs visai pakankamas šiai rolei; jo partijos mokėjimas irgi nepateisino į-tempto dirigento mostų sekimo. Kas svarbiausia: jis suvaidino nepaprastai išsigandusią, visai palaužtą asmenybę, kuri būtų gal tinkama, vaizduojant iš kalėjimo pabėgusį kriminalistą-ap-gaviką. Angelotti, laisvamanis liberalas, o kartu italų patrijotas, kilmingos Romos giminės narys, nors ir ištrūkęs iš mirtin pasmerktųjų kalėjimo, vaizduojamas vis dėlto kovinga, toli gražu nepalaužta asmenybe.

Labai savo vietoje buvo Julius Savrimavi-čius — policijos šnipų viršininkas Spoletta; tiek jo duotas charakteringas, gamtos nuskriaustas tipas, tiek jo kiek savotiško tembro balsas — viskas tiko šiai nedidelei, bet ryškiai rolei.
Dėl Roberti — keletą žodžių dainuojančio policininko (V. Momkus) ir Sciarrone — tokių pat pareigų nebylioje rolėje galime pasakyti, kad jiems abiems trūko kariškos mankštos judesiuose, kaip tai paprastai tekdavo matyti tose rolėse kituose pastatymuose.

Pasibaigus paskutinio spektaklio paskutiniam akordui, pasidarė kažkaip liūdna. Sunkiomis sąlygomis, dirbant laisvalaikiu buvo duotas spektaklis, kuris, nepaisant kuklių dekoracijų, sumažinto orkestro, vis dėlto turėjo nemažą profesionalizmo dozę ir, pagal aplinkybes, gan nežymią mėgėjiškumo priemaišą: rezultatas, kartkartėmis galįs pasitaikyti ir mažesniuose profesiniuose operų teatruose. Spektaklis praėjo tris kartus, iš trijų spektaklių, tik berods antrame buvo keletas neišparduotų vietų. Čikagos, o net visos Amerikos mastu tokio pastatymo įvykdymas būtų nemažas kultūrinis įvykis: jis maždaug atitinka daugelio nemažų JAV miestų trumpus "Operos sezonus", kur vietinės "Opera Association" per metus pastato porą operų, pastatymus paruošiant vietinėmis jėgomis, o pirmosioms rolėms pasikviečiant ką nors iš New Yorko "žvaigždžių", ar "žvaigždelių". Čikagoje tai tebėra lietuvių tautinės grupės realybėn perkelta svajonė; didiesiems amerikiečių dienraščiams tokie spektakliai nėra verti paminėjimo, nors šiaip Studebakerio salės koncertai esti recenzuojami. Lietuvių operos spektakliai nėra visai nežinomi Čikagoje; muzikų tarpe jie komentuojami, kaip "outstanding"; ypač jie žinomi Čikagos Lyric Operos sferose, kur mūsų dirigentas A. Kučiūnas kasmet sezono metu dirba kaip "dirigento asistentas"; lietuvių operos lygis pakelia jo prestižą kitų jo kolegų grupės tarpe. Bet. . . pagal nepermaldaujamą, nusistojusią šios šalies tvarką, Lyric Operos spektaklių dirigentai yra ne iš Čikagos, net ne iš Amerikos, bet iš Milano, Vienos, Paryžiaus ar kitų tolimų ir garsių vietų. Tas pat yra ir su daininnkais: jų vietinė atranka dainuoja Lyric Operos chore, jei jie yra priimti ir jei patys tam jaučia reikalo, kartais vietiniai, iš lietuvių Pr. Bičkienė, J. Vaz-nelis bei A. Brazis gauna padainuoti mažas ro-liukes. Šiaip jau ir mažoms rolėms esti importuotų solistų iš Italijos.

Ir šiais metais lietuvių operos spektaklių suruošimas, lėšų sudarymas ir techninis prave-dimas gulė ant nepailstančių neapmokamų darbininkų: Operos choro vadovybės ir jos pirmininko A. Radžiaus pečių. Jų pareigos šiemet buvo dar sunkesnės dėl jau minėtų finansinių nepriteklių.

Taip pat nereikia užmiršti tylaus, bet atsakingo darbo, kurį atliko abu chormeisteriai: Alf. Gečas ir Faustas Strolia, sistemingu, nuolatiniu darbu, jau nuo rudens ruošdami operos chorą spektakliui. Dirigentas A. Kučiūnas, rudenį porai mėnesių "išnykdamas" pilno laiko darbui Lyric Operos teatre, žiemos sezono viduryje pradėdamas repeticijas su lietuviais, jau turi gauti daugiau ar mažiau išmokytą chorą, išlygindamas smulkmenas ir įjungdamas choro dalį į spektaklio visumą. Tegu "Toscoje" šiemet choro dalis ir nebuvo didelė, bet choro išmokymas, o taip pat ir ruošimas kitų metų Verdi "Requiem" pastatymui gulėjo ir gulės toliau ant chormeisterių A. Gečo ir F. Strolios pečių.

Kas toliau? Netenka abejoti, kad mūsų operos kolektyvas ir toliau gyvuos ir veiks. Kitais metais operinio pastatymo nebūsią, visas jėgas koncentruojant G. Verdi "Requiem" pastatymui, kuris numatomas miesto centro Orchestra Hali salėje originalo lotynų kalba, stengiantis pasisamdyti Čikagos simfonijos orkestrą. Šio įvykio paskyrimas žuvusiems už laisvę paminėti, turįs sujungti visus lietuvius, tiek chorus, tiek klausytojus vieno Čikagos choro vadovybėn, atrodo kiek dirbtinis. Tačiau toks pastatymas, sujungus nors keletą chorų, gali būti paruoštas ir gerai įvykdytas. Išėjimas su pasauline oratorija originalo kalba į miesto centro salę gali eventualiai suteikti koncertui ne siaurai tautinį, bet bendrą pobūdį, panašiai kaip kasmetiniai dviejų Čikagos švedų chorų oratoriniai pastatymai. Toks žygis gali pritraukti net ir didžiųjų Čikagos dienraščių recenzentus, kurie, simpatingajam F. Boro wskiui iš "Sun Times" mirus, tautinio pobūdžio parengimus nelaiko vertais dėmesio. Ta prasme Verdi "Requiem" projektas yra vertingas ir palaikytinas; esąs numatomas to veikalo pakartojimas Toronte, Kanadoje, ir lietuviškos koplyčios atidaryme Vašingtone.

Tolimesnėje eigoje ant Čikagos Lietuvių Operos vis tebekabo moralinis įsipareigojimas ką nors nuveikti lietuvių muzikos labui. K. V. Banaičio "Kastyčio ir Jūratės" operos pastatymas, šio straipsnio autoriaus nuomone, vargu ar numatomoje ateityje bus galimas dėl jau pakartotinai minėtų priežasčių: dėl orkestro partitūros nebuvimo ir dėl kai kur pasireiškiančio techninio primityvizmo muzikos faktūroje, susijusio su autoriaus liga operą baigiant. Tai reikalautų tam tikro techninio perredagavimo. Kiek realesnis dalykas būtų su J. Karnavičiaus "Gražina", kurios partitūros fotokopija esą pusiau privačiais keliais gali būti gauta iš Lietuvos; ši opera būtų pilnai įvykdoma Čikagos Lietuvių Operos jėgomis ir gerai atstovautų mūsų muziką. Dar būtų vienas pasiūlymas, irgi tik projektų srityje: Julius Gaidelis rašo operą iš tremtinių gyvenimo St. Santvaro tekstu ir esąs gerokai įpusėjęs. Šis mūsų produktingas ir talentingas kompozitorius, įsigijęs magistro laipsnį Bostono konservatorijoje, buvo kiek pakliuvęs į šiuo metu "madną" dvylikos tonų sistemos stiliaus įtaką; o tas stilius vargu ar kada nors ir kur nors galės būti sėkmingai sujungtas su tautine, dia-tonine, vokaline ir lyrine muzika, kurios laukia operoje mūsų ir kitų tautų publika. Paskutiniu laiku J. Gaidelio "Kantata apie Lietuvą", pastatyta Čikagoje "Dainavos" ansamblio, parodė mums jos autorių iš kitos pusės: jis tą veikalą rašė, turėdamas prieš akis lietuvių chorus ir solistus. Tai įspūdingas, emocionalus veikalas, kuriam harmoningai pavyko sukurti nesunkią, dia-toniškai, tautiniu atspalviu vestą chorinę partiją, sklandžias vokalines arijas su nebanalia, įdomia, irgi diatoniškai ir tonaliai vesta harmonija. Jei J. Gaidelio rašoma opera irgi eina panašiais keliais, tai būtų gyvo reikalo mūsų operos vadovams susipažinti su jo vykdomu darbu; atsiradus susidomėjimui, gal ir autorius, turįs augš-

A. Valeška prie "Pavasario" pietinio suskaldytam stiklui.
Nuotr. V. Maželio

tą kompozicijos techniką, sutiks bendradarbiauti, pritaikant savo veikalą Čikagos Lietuvių Operos pastatymo reikalui.
V. Klovos opera "Pilėnai", mūsų visuomenei žinoma iš neseniai išleistos plokštelės, su nedideliais pakeitimais irgi tiktų pastatyti Čikagoje. Bet turi ir politinę problemą. Šis žygis, užmiršus politinę pusę ir palikus vien operos turinį ir muziką, būtų dar viena išeitis.

Gyvendami sunkiose emigracijos sąlygose, negalime iš Čikagos Lietuvių Operos reikalauti neįvykdomų dalykų; antra vertus, jos vadovai yra morališkai įpareigoti išnaudoti kiekvieną galimumą įvykdyti skolą mūsų visuomenei: į pasaulinių šedevrų tarpą įjungti nors vienos lietuviškos operos pastatymą.

Baigdami konstatuokime trumpai: šių metų "Toscos" pastatymas buvo vykęs; Čikagos Lietuvių Opera nesmunka ir gyvuoja toliau.



 


 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai