Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
J. KRALIKAUSKO ROMANAI APIE MINDAUGO EPOCHĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. J. Grinius   


Lietuvos žemių sujungejo Mindaugo mirtis traukia rašytojų dėmesį. Ją jau yra savo dramose vaizdavę lenkų J. Slovackis ir lietuvių V. Krėve. Ano Lietuvos karaliaus mirčiai savo naujausią romaną — "Mindaugo nužudymą" — paskyrė ir Juozas Kralikauskas. Jo ankstyvesne "Titnago ugnis" taip pat vaizdavo Mindaugo epochą. Šitie abu "Draugo" premijomis vainikuoti romanai lyg rodytų, kad J. Kralikauskas yra užsimojęs apie pirmąjį Lietuvos karalių duoti trilogiją, arba trilypį romaną. Mindaugo ir jo ištikimųjų Par-naus ir Gaudižado vardai, sutinkami abiejuose jau paskelbtuose J. Kra-likausko istoriniuose romanuose, leidžia laukti trečiosios — vidurinės dalies, kurioj turėtų būti Mindaugo krikštas ir vainikavimas.
Šiuo tarpu teturint "Titnago ugnies" ir "Mindaugo nužudymo" romanus, nesudarančius vieno kūrinio, vis dėlto matyti, kad juos labiausiai jungia Mindaugo vardas. Abejuose romanuose Mindaugas yra jų nematomuoju centru, nors ne jo asmens ir ne jo veiksmų tiesioginiam vaizdavimui atsideda autorius. Tas pirmasis Lietuvos žemių sujungėjas, rašytojo retai teišvedamas į pirmąjį planą, yra kitų herojų veiksmų judintojas. Už ar prieš jį kalba ir veikia kiti.


Tai ypač pasakytina apie "Titnago ugnį", kurioj J. Kralikauskas vaizduoja Lietuvą Mindaugo įsigalėjimo pradžioje. Jis parodo joj žmones nuo pačių žemųjų sluogsnių, sunkiai   prasimaitinančių   ūkininkų, iki didžiųjų žemvaldžių, mažų kuni-gaikštukų, kuriuos rašytojas vadina rikiais. Lenkdamas po savo valdžia didžiuosius žemvaldžius, Mindaugas proteguoja iš žemesniųjų sluogsnių kilusius narsius vyrus. Tarp šių yra Gaudižadas, bebrų medžiotojas, tapęs arklininku ir pagaliau drąsiu kariu. Mindauginio titnago svaidomos žiežirbos uždega energija mažuosius, bet svilina akis didžiūnams, kurie vieno kunigaikščio valdžią Lietuvoj laiko savivalia. O tas kunigaikštis mažai tepaiso net artimos giminystės ryšių. Kas nenori laisvai vykdyti jo valios, tuos Mindaugas šalina iš tėviškių, iškeldina kitur, arba nužudo. Šito susilaukia visi tie rikiai, kurie sąmokslais stengiasi Mindaugo galiai kenkti arba jį nužudyti. Mindaugui sekasi pagal savo norus tvarkyti rikius ir dėl to, kad jam dažnai pritaria kriviai, kurių vienas antras supranta centralizuotos valdžios reikalą, nes priešai pradeda Lietuvą supti iš visų pusių. Sakysim, krivė Prutas pranašauja, kad "Mindaugo laukia tokia visagalybe, kokios dar neregėjo nė seniausieji medžiai". Žynys Viltautas praneša Mindaugui apie Kernavės Tautvilą ir Eitvydą, padariusius sąmokslą su Bulevičiais. Tai padeda Mindaugui užimti Kernavę. Lietuvos sujungejo titnaginė valia ir didžiūnų maištavimai bei kova sudaro romane tą įtampą, kuri patraukia skaitytoją "Titnago ugny". Prie jos prisideda pavieniai epizodai su spalvingais asmenimis, įdomiais įvykiais bei tragiškomis scenomis (Kriavo Visimantų savižudybė).
 
"Mindaugo nužudymo" romane pats karalius veiksme daugiau pasirodo negu ankstesniame kūriny. Tačiau dabar jo kova su vidaus priešais sunkesnė negu jo įsigalėjimo pradžioj. Dabar širšėmis yra sukilę stabmeldiškos religijos žymieji atstovai kriviai, kuriems Mindaugas atrodo tikėjimo ir tėvynės išdaviku. Žemaičių krivis Tautgina tiesiog laimina Treiniotą, kai šis vyksta į są-mokslingą žygį prieš Mindaugą. Šiam sunku kovoti, nes jis jau senas, antrosios žmonos Mortos netekęs, našlys, nebeturįs kas jam patartų ir tvarkytų šeimos vidaus reikalus. Laikina svainės Daumantienės pagalba tik įpainioja jį j konfliktą su Daumantu, kuris iš ištikimojo virsta priešu. Nors kryžiuočių puolimai prieš Lietuvą tuo tarpu sumenkę, bet Mindaugo priešais yra tapę Žemaičiai, kurie bijo, kad naujose derybose su ordinu karalius dar kartą jų nedovanotų vokiečiams.
Karaliaus sumanymas sustiprinti savo teises į visą Lietuvą, vainikuojant karalium sūnų Ruplį (rašytojas jį vadina Replių) tik pastūmi žemaičių vadą Treiniotą į sąmokslą su Daumantu.

Kadangi karalius Mindaugas, kurį žemaičiai pašiepia reksu, turi daug priešų, veiksmas "Mindaugo nužudyme", kaip ir "Titnago ugny", eina įvairiose Lietuvos vietose atskirais epizodais. Juos jungia kruvino priešiškumo įtampa. Ji čia tirštesnė negu pirmajame romane, nes naujasis vidaus priešas, žemaičių vadas Treiniotą, gauna sąjungininku galingą rikį Daumantą, kuris (kaip ir V. Krėvės dramoj) buvo Mindaugo šalininkas, o tampa kruvinu priešu dėl pasklidusių apkalbų apie jo žmoną ir Mindaugą.

Daumanto ir jo žmonos Ulės (V. Krėvė ją vadino Aldona) epizodai "Mindaugo nužudyme" yra centriniai. Juose atskleidžiami tokie visuotiniai žmogiški jausmai bei aistros kaip meilė ir šeiminė ištikimybė bei neištikimybe, kad jie visada pasilieka aktualūs ir įdomūs eiliniam skaitytojui, mažiau linkusiam gėrėtis estetinio vaizdavimo ypatybėmis, kurių romane daug. Be to, šituose epizoduose J. Kralikauskas visai naujai nušviečia Mindaugo ir jo svaines Daumantienes santykius, kurie tiek patį karalių, tiek jo mirusios žmonos Mortos seserį pakelia augščiau brutalių papročių ir gaivalinių, krauju pritvinkusių aistrų, nekartą žudančiai prasiveržiančių abejuose J. Kralikausko istoriniuose romanuose.

Mindaugo ir Daumantienes atžvilgiu rašytojas tuo originalus, kad jis netiki judviejų svetimoteryste arba linkimu į svetimoterystę. Jei neklystu, Mindaugui tai buvo primetę rusų kronikininkai, kuriems jis atrodė tik priešu, kaip visi kiti "pogannye litviny" (pagonys lietuviai), ir todėl vertu žiaurios mirties, kokia ištiko karalių. Rusų krinikininkų paleistą šmeižtą kartodavo istorikai ir kai kurie rašytojai, nes tai atrodė romantiška. Sakysim, V. Krėve buvo Mindaugui aiškiai palankus, tačiau ir jis buvo pasinešęs tikėti rusų kronikininkams: savo "Mindaugo mirties" dramoj jis vaizdavo karalių, sulaikiusį Aldoną Daumantienę savo pily prieš jos pačios valią, nes ji buvusi graži ir seniui našliui patikusi. J. Kralikauskas savo romane šitokią versiją atmeta. Jis atskleidžia karalių, vertinantį Daumantienę ne biologiniais ir fizinio grožio motyvais, bet dėl jos moralines pagalbos, ypač dėl stropaus slaugymo, begydant jauniausią jo sūnų Gerstutį, kurį istorikai vadina Rupeikiu. Kai paskalų sujaudintas Daumantas paklausia Mindaugą, kodėl šis pas save sulaikąs jo žmoną Ulę, kodėl ji negrįž-tanti namo į Uteną, karalius atsako, kad tai jo priešininkų krivių prasimanymas. Iš tikrųjų "visiškai nieko blogo čia nėra . . . Šnekėk su Ule. Ir grįžkite Utenon sau nors ir rytoj", atsako Daumantui valdovas. Tai gi J. Krulikausko Mindaugas visai nesikėsina paveržti Daumantienes.

Visas nesusipratimas pagal J. Kra-likauską eina ne iš Mindaugo, bet iš Daumantienes. Ji nebenori grįžti pas vyrą į Utenos pilį ne dėl meilės senam svainiui našliui, bet dėl nemeilės savo vyrui Daumantui. Ir jos apsisprendime negrįžti lemia ne tiek meilės stoka savo vyrui, kiek jos nenoras pakartotinai patekti į skaudų pažeminimą, kurį ji patiria iš anytos, Daumanto motinos, nes ši ruse nekenčia lietuvių, kursto prieš marčią tarnus ir patį sūnų Daumantą, prikaišiodama Ulei Daumantienei nevaisingumą, bet nematydama, kad jos vedęs sūnus svetimauja su pasitaikiusiomis merginomis. Tačiau ir šį svetimavimą Ulė sutiktų atleisti savo vyrui, jei tik jis iš Utenos pilies išsiųstų savo motiną gyventi pas kitą sūnų, pas Narimantą arba kitur, nes anytos persekiojimų Daumantienę nebegali pakelti. Bet šią žmonos sąlygą patenkinti Daumantas nežada. Todėl ir Daumantienę atsisako iš Mindaugo dvaro grįžti pas vyrą Utenon. Šis pagrindas visai suprantamas: dvylikos metų pažeminimo bei kančių jai pakako. Šitas Daumantienes elgesys, be abejo, meta ant jos ir ant Mindaugo šešėlį, kuris duoda pagrindą staigiam vyrui Daumantui įtarti bei įtūžti tiek, kad prisiektų atkeršyti Mindaugui mirtim.
šitokia Daumanto, jo žmonos ir našlio Mindaugo santykių interpretacija atrodo tokiu pat rašytojo kūrybiniu laimėjimu, kaip jo sukurtas Ulės Daumantienes asmuo. Ši moteriškė atrodo šviesiausias paveikslas visam neapykanta, klastomis ir krauju alsuojančiame romane. Jos situacija tarp išdidaus, staigaus, mergišiau-jančio vyro, piktos rusės anytos ir ją užjaučiančio svainio Mindaugo tikrai dramatiška ir giliai žmoniška.

Nors mažesnis už Ulę Daumantienę, bet gana geras rašytojo kūrybinis laimėjimas yra Daumanto portretas. Tai priekabus, išdidus ir labai aistringas vyras, kuris sau viską leidžia, bet žmonoj ir Mindauge negali pakelti nė minties šešėlio apie neištikimybę. Vaizduodamas jo susitikimą su Mindaugu, rašytojas bene tris kartus primena, kad Daumanto "akys šaltos ir mėlynos kaip ledas". Prisimindamas ankstybesnį šio rikio elgesį su žmonėmis, skaitytojas jaučia, kad už jo ledo akių verda derva ir kraujas. Daumanto kerštinga kančia Kupolinės naktį bei jo priesaika prie tėvo kapo atkeršyti Mindaugui yra viena stipriausių vietų "Mindaugo nužudyme". Tačiau po to einančiame epizode, kuriame vaizduojama aistringojo rikio kelionė pas žemaičių Treiniotą, rašytojas Daumanto gerai tapytą paveikslą dėl menko preteksto apgadina.

Pirmiausia kyla klausimas, ar anais žilais laikais (XIII amž.) galėjo Daumantas joti vienas nuo Utenos iki Karšuvos pilies, kuri tada buvo pastatyta ties Jurbarku. Tokia ilga kelionė vienam be jokios palydos turėjo būti perdaug pavojinga net Daumantui. Be abejo, rašytojas paleidžia jį vieną dėl reikalo išlaikyti slaptumą, nes Daumantas iš Mindaugo valdomos srities keliauja pas karaliaus priešą Treiniotą. Tačiau ar išdidžiajam Daumantui vieniša kelionė be raitelių palydos nėra pasi-žeminimas? Ar tai sutaikoma su jo būdu?

Bet dar svarbesnis, Daumanto paveikslą žeminantis, yra miške uogaujančios, jaunos, dar nevisai subrendusios, merginos išprievartavimas. Kam šis brutalaus gyvuliškumo veiksmas buvo reikalingas? Ar autorius juo pataikavo šių laikų kriminaliai madai, kuri, rodos, reikalauja, kad kiekviename filme būtų išprievartauta moteris? Jei taip, tai šitoks nusilenkimas rimtam rašytojui netinka. Leisdamas Daumantui įvykdyti pasikėsinimą bei rodydamas jj ir nuskriaustą merginą po to, rašytojas lig tol gerai pieštą Daumanto paveikslą apžalojo pigiu būdu, pats užsitraukdamas įtarimą, kad pataikavo antimoraliai sekso madai. Todėl ir klausi: gal šiai meniniu atžvilgiu nereikalingai ir Daumantą žeminančiai scenai prireikė visos vienišos kelionės, nes ir vėlesnis pasilsėti sustojusio Daumanto pokalbis su Gedu apie Mindaugą ir šita proga prisiminimas patinų jėgos prieš pateles nieko Nalšios rikio paveikslui neprideda. Tiesa, šis pokalbis atskleidžia Daumanto veidmainišką dvejopą mastą sau ir Mindaugui, o rašytojas rikio paveikslui prideda vieną juodos spalvos dėmę. Bet ar lig tol Daumantas dar neatrodė tamsus? Ar anksčiau nebuvo matyti, kad aistrų veikiamas, tas rikis savanaudišką mastą taiko visur ir atrodo veidmainingas?. . . Kiti autoriaus brūkšniai tam brutalių aistrų tipui atrodo tinkami.

Beveik kontrastu prieš Daumantą J. Kralikauskas nupiešė Treiniotos paveikslą, šis storkaklis žemaitis — atsargus ir valingas vyras, kuris labiau seka svečio veidą ir jo balso intonaciją negu tariamų žodžių prasmę. Savo vidaus jėgą Treiniotą pirmiausia pritaiko kovoj su žemaičių priešais kryžiuočiais, o antroj eilėj ruošiasi pavartoti prieš Mindaugą, kai Daumantas išdėsto Mindaugo ir savo planus. Kad Treinotos ir Nalšios rikio sąmokslinis pokalbis kvepėtų krauju, rašytojas leidžia jame dalyvauti Treiniotos sakalui Tryškiui, kuris savo daiginiu snapu vis plėšo paukštieną, šitie sakalo draskomos paukštienos priminimai simboliškai sudramatina žemaičių vado ir Nalšios rikio sąmokslą. Tik gaila, kad atkakliojo Treiniotos paveikslą J. Kralikauskas nupiešė daugiau ar mažiau politinėj plotmėj. Neparodydamas jo privačiu žmogum, turinčiu šeiminių santykių ir jausmų, tą storkaklį vyrą rašytojas paliko vienašališką ir statišką. Gal autorius tyčiom norėjo, kad žemaičių vadas skaitytojui pasiliktų savo viduj neįžvelgiamas, lyg koks nepajudinamas stulpas. Bet tuo už Daumantą jis pasiliko mažiau įdomus.

Kiti žymesni "Mindaugo nužudymo" veikėjai dinamiški, dramatiški. Nors Mindaugą rašytojas mažai teparodo, bet iš kitų veikėjų kalbų bei veiksmų skaitytojas jaučia karaliaus dramatišką situaciją, nes jo titnaginės valios darbas, kurtas per visą gyvenimą, yra pakibęs ant plauko, kurį buvusis ištikimasis (Daumantas) nukerta. Dramatiškas ir karaliaus sūnus Replys, nes jis turi pergyventi sąžinės dramą, kurią rašytojas atskleidžia ištisame skyriuje: "Replys ir Gerstutis trijų kelių susikirtime". Tik šio skyriaus pradžia, kur autorius pasakoja Replio mintis, neturi jausminio dinamizmo, kurio apstu kituose skyriuose, nes čia į karalaičio mintis rašytojas įpina kai kurias istorines žinias skaitytojui, kad šis suprastų, kodėl krivės giminaitę įsimylėjusiam Repliui sunku apsispręsti tarp pagonybės, katalikybės ir graikiškos krikščionybės, kurią išpažįsta brolis Vaišvilga. "Mindaugo nužudyme" dinamiškiausi ir įdomiausi veikėjai yra Ulė Daumantienę ir Daumantas. "Titnago ugny" tokiais yra Gaudižadas ir Maldenė.

Vaizduoti tolimą praeitį, apie kurią mažai tėra dokumentų, rašytojui vienaip lengva, kitaip sunku. Atrodo lengva, nes mažai težinoma praeitis palieka daug laisvės kūrybinei vaizduotei. Ja ir naudojasi rašytojai. Sakysim, Alės Rūtos istoriniame romane "Žvaigžde viršum girios" lietuvių pagoniškos religijos šventės sukurtos kitokios negu J. Kralikausko istoriniuose romanuose, o Vydūnas senovės lietuvių šventes yra vaizdavęs vėl savaip. Toks nevienodumas kelia skaitytojui abejonių. Tai rodo, kad apie tolimą praeitį įtikinamai rašyti yra taip pat sunku. Rašytojui reikia daug ką išaiškinti ir atkurti taip, kad praeitis atrodytų tikra, nekeltų skaitytojui abejonių. O jas dar gali padidinti istorikas netikėtai surastais naujais dokumentais arba tyrinėjimais. Istorikas "Mindaugo nužudymo" atveju, pavyzdžiui, gali pasiteirauti dėl Daumanto tokio paveikslo, — žiauraus, brutalaus, neteisaus. "Lietuvių Enciklopedijoje" apie Daumantą skaitome: "Kronikos rašo, kad jis buvęs religingas, padėjęs vargšams, neleidęs silpnųjų skriausti, išmintingai teisęs. Rusų cerkvė laiko jį šventuoju" (IV t., 373 p.).

Dėl nenoro tapti melagiu nevienas rašytojas mieliau vaizduoja antraeilius ir trečiaeilius praeities asmenis bei sukuria visai naujų. Vieni, tokie kaip W. Scottas, vengia politikos, sutelkdami dėmesį į veikėjų nuotykius, perpintus žmogiškų jausmų ir aistrų, nes tai skaitytojui įdomiau. H. Sienkevičius ir V. Pietaris politikos nevengia, bet jų piešiamuose gausiuose nuotykiuose nukenčia veikėjų psichologija. Todėl L. Tolstojus savo "Kare ir taikoj" visai atsisako nuotykių ir pasilieka tik realistas psichologas. Kaip L. Tolstojus, taip ir J. Kralikauskas vengia nuotykių, bet neatsisako nei politikos, nei psichologijos. Jis atsisako .plačių realistinių paveikslų, kokių turi L. Tolstojus, Sigrid Undset ar mūsų Alė Rūta — kiekvienas pagal savo kūrybinį pajėgumą. Bet tie paveikslai "Žvaigždėj viršum girios" taip suskaldo ir sulėtina veiksmą, kad net pagrindiniai veikėjai atrodo pradingę.

šitoks plėtimasis J. Kralikauskui nepriimtinas. Jis savo istoriniuose romanuose nori būti glaustas ir dramatiškas. Jis įvykius ir žmones piešia gana siaurais epizodais, iškarpomis, lyg dramų scenomis, kuriose veikėjų dialogai atrodo prikrauti aistros ir tokie suglausti, kad lyg prašosi suvaidinimo scenoj, šituo atžvilgiu J. Kralikausko dialogai yra tikras kontrastas V. Krėvei, kuris savo dramų ("Šarūno" ir "Skirgailos") dialogus plečia ir ištęsia. Kitaip tariant, J. Kralikauskas savo asmenis ir įvykius piešia stambiais ryškiais brūkšniais, atsisakydamas daugelio detalių bei pereinamųjų tonų, palikdamas sąryšius tarp brūkšnių užpildyti skaitytojo vaizduotei. Taigi jo vaizdavimo būdas ir metodas nėra realistiški. Jie greičiau romantiški arba ekspresionistiški, nes atliekami aistringai stambiais, spalvingais potepiais, kurie kalbinėj išraiškoj neretai išvirsta beveik patarlėmis ir aforizmais. Šitokių trumpų, vaizdingų patarlinių posakių ypač gausu "Mindaugo nužudyme". Tai labai aiškus kūrybinis laimėjimas, nors ir ne realistiškai epinis. Jis liudija tikriau J. Kralikausko lyriškai dramatinį polinkį, sušildantį ekspresionistinį vaizdavimą, kuris skaitytojui gali atrodyti kampuotas. Todėl nereta vieta aptariamuose romanuose suskamba lyriniu dramatizmu. Kaip augštos įtampos, šitaip skambantį gabaliuką čia norisi pacituoti Daumanto priesaikos pluoštelį prie mirusio tėvo kapo. Negalios, skriaudos ir keršto sugelta širdimi Daumantas prabyla:
"Oi tėve, tėvuži! Mindys klastingai perskėlė pusiau mano skobnį ir perplėšė pusiau mano guolį. Jis perskėlė dvilypį riešutą, perplėšė porą, paglemžė antrąją pusę. Ne per dešimtį, jau ir ne per dvidešimt metų jis vis kibirkščiavo akimis ir vis ką nors puolė; piktai svetimuosius, bet dar pikčiau savuosius: nuožmiai tolimuosius, bet dar   nuožmiau   savo brolius, seserėnus, brolėnus ir galop svainį. Tegu jis prasmenga! Tegu jis pasižaksės, kai miniu jo vardą. Įsiskonėjo, matome, didžioji lydeka ryti mažesniąsias žuvis. Bet aš būsiu galop tas ešerys, kuriuo Mindys pasprings ir nusprogs" (178-9 psl.).
šitokių lyriškos arba dramatiškos spalvos vietų abiejuose romanuose daug, bet ypač gausu "Mindaugo nužudyme". Jos atskleidžia įtaigų subjektyvų vaizdavimą, kurį tiksliau vadinti ekspresionistiniu, nors ir literatūrinės srovės prasme, šitoks metodas neleidžia lygių, plačių, laisvai susiliejančių freskų. Jis verčia kuriamus paveikslus suskaldyti spalvingais, aštriais, retais brūkšniais, be aiškių ribų arba be ištisinių kontūrų. Vesdamas į trumpą sakinį, jis neleidžia parodyti daugelio detalių pilnumos, o tik pasirinkti vieną antrą charakteringiausią, kaip lyrikoj.

šitoks J. Kralikausko ekspresionistinis vaizdavimo būdas įgalina į nedidelius kūrinius sutalpinti didelę medžiagą, iš kurios kitam išeitų platūs freskai. J. Kralikausko pasirinkta istorinė medžiaga, pavaizduota realistiškai, jokiu būdu nesutilptų nedideliuose 200-250 puslapiuose, kaip ji sutelpa "Titnago ugny" ir "Mindaugo nužudyme". Tam tikriausiai reiktų du tris kartus platesnių kūrinių, realistiškai apmestų. Atsisakęs didelių paveikslų su įvairiomis detalėmis, J. Kralikauskas su vaizduojama medžiaga susidoroja sėkmingai, kartais meistriškai. Bet jo ekspresionistinis vaizdavimo būdas diktuoja ir atitinkamą medžiagą, kuri prisiimtų stambius ir staigius brūkšnius. Gal kaip tik dėl šitokio metodo rašytojas turėjo pasirinkti primityvius, pagrindinėmis aistromis gyvenančius veikėjus, kurie težino savo naudą, savo erotinę bei seksualinę trauką, narsą ir garbę, apmaudą, kruviną kerštą. To viso yra pakankamai abiejuose romanuose. Bet juose mažai tėra lėtų, melancholiškų arba giliai mąstančių žmonių, kuriuos ekspresionistiniu būdu sunkiau atskleisti. Gal dėl to mąstantis Treiniotą neišėjo rašytojui dinamiškas.

Todėl pagrįstai gali kilti klausimas, ar ekspresionistinis, į lyrizmą stumiantis vaizdavimo būdas tinka istoriniam romanui, kuris turėtų atkurti objektyvią tikrovę, daugiau ar mažiau atitinkančią praeities gyvenimą. Juk ekspresionistinis vaizdavimas labiau negu realistinis apreiškia kūrėjo sielą, nes atskleidžia labai aktyvų jo įsikišimą į objektyvią tikrovę. Ar šitoks subjektyvinis metodas tinka praeičiai vaizduoti, tebūtų galima atsakyti arba po nuodugnių "Titnago ugnies" ir "Mindaugo nužudymo" studijų, kurioms čia ne vieta, arba susilaukus iš J. Kralikaus-ko dar naujų istorinių romanų. Tuo tarpu tekeliama tik abejone, kuri nėra atremta į aiškius trūkumus. Ji pasitvirtintų, jei ateity rašytojo kuriami istoriniai veikėjai pradėtų į-gauti pasikartojančių bruožų. Kol to nėra, rašytojo pasirinktą ekspresionistinį vaizdavimo būdą praeičiai atkurti priimame kaip oroginalų reiškinį, kokio, regis, mūsų literatūroj dar nebuvo.

Bet čia pat reiktų pasakyti, kad ne tik metodą, bet ir pasirinktus personažus nulėmė ne šaltas svarstymas, o pirmiausia rašytojo prigimtis su jos polinkiais ir patirtimi, kitaip tariant, vaizdavimo metodui ir veikėjų pasirinkimui lemiamos reikšmės turėjo rašytojo sielos struktūra. Ji atrodo linkusi kūrybiškai reaguoti į tokią tikrovę, kurioj apstu aistrų ir kraujo tvaiko, šitokiam spėjimui trijų romanų medžiagos dar nepakanka. Turint tai galvoj, vis dėlto peršasi mintis, kad autoriaus gilesniems polinkiams Mindaugo epochos žmonės tiko: romanų herojus daugiausia valdo nesudėtingos stiprios aistros; iš žemės kylą garai ir kraujo kvapas ten sudaro tą tvaiką, kuris svaigina ir kuriuo gardžiuojasi Daumantas,  bet kuriame trošku tokiai moteriškei kaip Ulė Daumantienė. Tuo tarpu "Titnago ugnies" Maldenė atrodo išaugusi iš anos pritirštintos atmosferos: per prievartą girioj pagrobta ir vesta, ji prie savo vyro gali priprasti taip greit, kad pajėgia su juo nusižudyti drauge, nors prievarta mirti tėra stumiamas tik jos vyras Visimantas. Atrodo, kad aistra valdyti ir priešintis yra titnagais padariusi tokius vyrus kaip Mindaugas ir Treiniota.

Kaip sakyta, stiprių aistrų veikėjai romanuose tuo tarpu dar nėra įrodyta kūrybinio polinkio ypatybė Kralikauske, nes rašytojo intuicija leidžia pasireikšti įvairybei. Jo sukurti personažai tačiau liudija, kad J. Kralikauskas mėgsta dramatines situacijas ir dramatinius asmenis, šitai matyti "šviesoj lange" ir jo abiejuose istoriniuose romanuose.
Pabaigai linkėdamas sėkmingai baigti centrinę Mindaugo trilogijos dalį, drauge norėčiau, kad J. Kralikauskas neužmirštų pavaizduoti nepriklausomos Lietuvos žmonių ir mūsų laikų problemų. Atrodo, kad mūsų netolima praeitis ir mūsų laikų problemos romanistui kelia svarbesnių uždavinių negu tolima praeitis, nors ir kaip garbinga ji bebūtų.
Dr. J. Grinius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai