Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SIMANAS DAUKANTAS IR JO PALIKIMAS LIETUVOS ISTORIJOS SRITYJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ZENONAS IVINSKIS   

Šimtmečio sukakčiai (I864. II. 24 - I964. 12. 6) nuo pirmojo lietuvių tautos istoriko mirties

I.    S. Daukanto gyvenimo sunkios sąlygos.
II.    S. Daukanto pasiruošimas Lietuvos istorijos srityje.
III.    S. Daukanto istorijos veikalai ir jų reikšmė lietuviams.

"Kaipogi sunku yra neturčiui ką nors gera padaryti savo vientaučiams: veltui jis trumpins savo poilsį, veltui nešiosis knygų ryšinė-lį, laipiodamas iš vieno čiukuro į kitą, vis vildamasis bene gaus pragumo pažvelgti, ką tenai rašo apie lietuvių tautą, kad tuo tarpu alkis ir nuogis skatins jį dieną ir naktį kitą darbą sunkiai dirbti. Kas pikčiau, vargai, rūpesčiai ir sunkūs darbai ilgainiui ir geležinę jo sveikatą suvirina; o pražilęs ką benuveiksi? Tai, mielas skaitytojau, jei esi aukštai mokytas vyras, atminęs, jog man nebuvo nei galios, nei valios nei didelio akylumo, nerūgok ant manęs, nerasdamas čia nei pragmatinės, nei sinchroninės lietuvių istorijos, tiktai trumpą aprašymą jų veikalų, be išguldymo jų priežasčių...".

Šitais graudžiais žodžiais, kurie paties Daukanto buvo 1850 m. parašyti "Pratarmėje" jo trečiojo darbo iš Lietuvos istorijos srities ("Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje"), yra autentiškai išreikšta jo sunki gyvenimo dalia. Tos tiesiog tragiškos aplinkybės Daukantui visą laiką kliudė įgyvendinti savo reikšmingus užsimojimus. Juk ir pačiam mokslui eiti jis neturėjo jokių stipendijų, ir, kaip pasakojama, su šešiais rubliais kišenėje, pėsčias iš Žemaičių nuėjęs į Vilnių. Ten užbaigęs gimnaziją (1816), savo studijas vainikavo filosofijos magistro laipsniu (1825). Paprastai, tiesa, Daukantas vadinamas teisės magistru, bet jis pats gi ant titulinio lapo minėtos knygos, kai jis vienintelį kartą rašė savo pavardę šalia jam į-prasto slapyvardžio, pažymėjo "Jonas Einoras, kitaip Simonas Daukantas, raštininkas, Piloso-pios Magistras".


Neturėdamas galimybės pasilikti pačioje Lietuvoje, Daukantas, po trumpo pasižvalgymo Karaliaučiuje ir jo archyve, ištisus 25 metus, su mažom petraukom, yra ištisai praleidęs užsienyje (1825 - 50 m.). Pradžioje jis dirbo Rygos generalgubernatoriaus raštinėje, o nuo 1835 metų pradžios gavo valdininko vietą Petrapilyje senate, kur 1837 m. buvo pakeltas Lietuvos Metrikos skyriaus vedėjo pavaduotoju.

Ten Daukantas, būdamas rūpestingas valdininkas, galima sakyti visai neturėjo sąlygų mokslui. Savo laiškuose istorikui Teodorui Narbutui vis skundžiasi jis didele laiko stoka. Pvz. 1843.9.19 jis rašo: ". . . neturiu laiko net laiškui parašyti dėl valdžios darbų" (MS 738). Bet daug labiau jo skundas per minėtus laiškus tęsiasi dėl jo labai menkos sveikatos. 1846.6.24 Daukantas viename iš savo gausių laiškų Narbutui karčiai skundėsi:
"Mano likimas buvo ir yra labai liūdnas, todėl ir atsakau taip sutrukęs. Sėdėdamas per dešimtį metų drėanam ir šaltam archyve, po 8 arba 9 valandas beveik nesikeliant nuo vietos, taip baisiai nutirpdavau, kad paskui einant visą laiką nejausdavau kojų; taip gyvendamas gavau ligą, kurios patys daktarai neatspėja: Trijų Karalių vigilijoje šoko man kraujas į galvą taip baisiai, jog man rodėsi, kad aš pasiusiu arba kitos dienos nebesulauksiu, ir vos-ne-vos, daktarų padedamas, per keturis mėnesius tiek pasitai"iau, kad galėjau vaikščioti; nuo tos ligos taip nusilpo nervai, kad žirnis krisdamas mane gąsdina, ir kojų sopulys, ypač vienos, toks didelis, kad negaliu toliau eiti per kelis šimtus žingsnių. Ir taip aš tebesikankinu lig šios dienos. Gydytojai sako, kad tai esanti podagra, bet savo gyvenime aš neišgėriau vyno nė pusės gor-čiaus ir jokių ištaigų nemačiau; po kiekvienų mano pietų būčiau galėjęs suvalgyti dar kitus, jei būtų pasitaikę. Nei mano tėvas nei senelis, miške gyvendami, ne tik nematė, bet ir girdėti negirdėjo podagros ..." (MS 760-761).

Beveik už penkerių metų (1851.IV.22) Daukantas vėl skundėsi — iš Varnių jau — Narbutui dėl savo akių ligos, kuri pasidariusi tokia didelė, jog 1850 metų gruodžio mėn. sveikatos pataisymui gavęs mesti tarnybą (MS 773-774). Bet ir Lietuvoje jo sveikata jau nedaug tepa-sitaisė, nes savo senam prieteliui Andriejauskui 1862 m., kai jau gyveno Papilėje pas kun. I. Vaišvilą, ilgą laišką paskyrė Daukantas aprašyti savo visai sumenkusiai sveikatai (MS 779-781). Laišką pradėjo žodžiais "Tikrai ne kartą esi jau pagalvojęs, kada ateisianti žinia, jog miręs Daukantas. . .". Bet jis ir begyveno dvejus metus.

Kas 19-jo amž. pirmoje pusėje užsiėmė mokslu, turėjo būti turtingas, kad galėtų supirkinėti, daugiausia privačiose rankose esančius dokumentus ir šaltinių knygas. Daukantas tų sąlygų nė iš tolo neturėjo. Net ir jo mokytojas I. Onacevičius, kurį Daukantas taip gerbė ir Petrapilyje, galima sakyti, jam akis užspaudė, iš savo gausaus rinkinio dykai dokumentų neskolindavo. Nebuvo, žinoma, jokių fondų, nė aplinkui geraširdžių mecenatų, kurie paremtų idealius Daukanto užsimojimus. Apie juos Daukantas savo minėtoje darbo "Pratarmėje" iš savo liūdno patyrimo rašo:
"Tas, katras nori kokios norint tautos veikalus aprašyti, turi būti vyras augšto mokslo ir turtingas, kad galėtų perveizėti garsias kny-ginyčias ir vietas, kuriose yra laikomi dokumentai: Bet dar sunkiau yra aprašyti veikalus lietuvių tautos, kurioje nėra nei knyginyčių įsteigtų, nei surinktų dokumentų, kurie tuo tarpu kas dieną įvairiais pragumais gaišta . .. Nors visko to man dejuojant ir stokojant, vienok meilė ir gailestis taip garbingos lietuvių tautos gundina ir skatina mane, vargo pelę, negurti savo ryžimuose jei ne būtinai tobulai lietuvių veikalus išguldyti, tai bent vieną jų dalį dėl užlaikymo pačios jų kalbos parašyti. Bet skau-gus (pavydus) mano likimas ir to man neleidžia atlikti kaip reikiant".

Štai tos sunkios sąlygos, paties Daukanto laiškų ir jo raštų liudijimu, kuriose jis dirbo, ir rašė, anot Aleksandro Bruecknerio, "ad ma-iorem Lithuaniae gloriam" (Polska i Litwa, 1914, 369). Tos lietuvių tautos meilės vedamas Daukantas buvo daugiadarbis. Jis išspausdino, ar paliko rankraščiuose įvairios tautosakos (pasakų, priežodžių, patarlių, mįslių, dainų), porą neužbaigtų žodynų, maldaknyę, elementorių, vertimus (Fedro pasakų, C. Nepo — žymiųjų vyrų gyvenimus). Daugiausia produktyvumo Daukantas parodė Petrapilyje, nes ten jis per 15 metų parašė beveik visus savo darbus, daug dėmesio skirdamas lietuvių liaudžiai, kuri dar Daukanto laikais nešė baudžiavą. Jis išleido eilę praktinio pobūdžio knygučių, kurios iš vokiečių, ar rusų kalbų verstos, kaip auginti apynius, kaip kultyvuoti tabaką, kaip rinkti medžių sėklas. Išleido Daukantas bičių ir ugnies knygutes, taip pat knygutes apie sodus, apie girių kirtimą, davė miškų ūkio instrukciją ir kt. Minėtos knygutės buvo išleistos Petrapilyje, iš kur Daukantas su nemažu vargu rūpinosi jų platinimu Lietuvoje. Tik knygutė apie sėjamąsias pašaro žoles vienintelė tebuvo išspausdinta Vilniuje 1854, kai jau Daukantas buvo grįžęs tėvynėn su sunykusia sveikata.

Yra įdomu, kad Daukantas savo leidiniuose vis vartodavo kitą slapyvardį. Jų galima nuo tų knygučių titulinių lapų prirankioti keliolika: S. Tiewelis, M. Žeymys, M. Szauklys, K. W. Mylė, J. Laukys (Būdas 1845), J. Ragaunis, J.
Girdenis, J. Purwys, A. Wajnejkis, J. Wangis, A. Žeimys, J. Warnas, A. Dagys ir kt.
Anksčiau buvo aiškinama, jog savo slapyvardžius Daukantas yra keitęs, norėdamas parodyti, kad lietuvių tautoje yra eilė rašytojų, jo žodžiais, "raštininkų". Vacl. Biržiška ir apie Daukantą rašantieji okupuotoje Lietuvoje (pvz., M. Lukšienė) yra ėmę teigti, jog savo slapyvardžiais Daukantas norėjęs pasislėpti nuo rusų akių. Paskutinis aiškinimas tačiau neišskiria galimybės, kad vis naujais slapyvardžiais Daukantas bus norėjęs taip pat parodyti daugiau lietuvių autorių, kada jų dar tikrai labai maža tebuvo. Juk apie Daukantą tikrai galima sakyti, kad jis, pats nejieškodamas jokios garbės ir atsisakęs nuo galimybės iškilti to meto lenkiškai kalbančioje visuomenėje, aukojosi tik lietuvių tautai, jos vargstančiai liaudžiai. Ta jo meilė visam kam, kas lietuviška ir lietuvių, buvo tokia didelė, jog tiesiog nebekritiškai idealizavo tautos praeitį, nebematė jos trūkumų praeityje, nepakentė ir kitų jos kritikos. Šitokio nusistatymo vyras, kuris visą gyvenimą tik lietuvišku žodžiu sielojosi, galėjo turėti ir mintyje, jog kiekvienu nauju slapyvardžiu bus parodyta, kad lietuviai nėra tokie skurdūs savo rašto srityje, kaip ne kartą buvo sakyta.

Daukantas visus savo veikalus terašė lietuviškai, kai tuo pat laiku lenkiškai vis daugiau ėmė atsirasti stambių knygų apie Lietuvą. Čia turiu galvoje pirmiausia du nusipelniusius Lietuvos praeities tyrinėtojus, kurie vienais metais su Daukantu žengė į grabą. Šiais metais sukako taip pat šimtas metų, kai Vilniuje mirė (1864.1.4) Mykolas Balinskis. Be kitų stambių darbų ir šaltinių rinkinių iš Lietuvos istorijos srities, jis davė du svarbius tomus Vilniaus miesto istorijos, studiją apie jėzuitų akademiją Vilniuje ir 4-tą tomą svarbaus veikalo lokalinei istorijai (Starožytna Polska) paskyrė taip pat Lietuvai.

Žymių nuopelnų Lietuvos istorijos srityje įsigijo dvi dienas vėliau už Daukantą Vilniuje akis užmerkęs T. Narbutas, su kuriuo Daukantas ilgus metus susirašinėjo. Be kitų veikalų ir šaltinių leidinių, Narbutas, kaip žinome, išgarsėjo savo iki šiol, apimties atžvilgiu, stambiausia Lietuvos istorija (9 tomai) iki 1572 metų (Žigimanto Augusto mirties).

Ir Balinskis, ir Narbutas, turėdami už Daukantą žymiai geresnes galimybes pačioje Lietuvoje užsiimti Lietuvos istorija, kaip jų gyvenimo faktai rodo, niekada nestokojo lėšų. O Daukantui buvo sunku rasti pritarimo ir įeiti į ano meto istorija besidominčią, bet lenkiškai skaitančią visuomenę, jau vien dėl to fakto, kad jis

S. Daukanto paminklas Papilėje, pastatytas 1930 m. (bronza ir cementas)
Skulptorius — Vincas Grybas

pirmasis Lietuvos istoriją, kaip ir visus kitus savo darbus, išdrįso rašyti vien tik lietuviškai. Per raštą Daukantas, gyvendamas toli nuo savo tautos, stengėsi ją veikti, sąmoninti ir šviesti. Bet jis buvo ne tik produktyvus liaudies švietėjas ios pačios kalba. Jis paliko lietuviškai tris rankraščius iš Lietuvos istorijos, kurių nė vienam tačiau nebuvo lemta būti išleistam dar jam gyvam esant. Tik pirmąją lietuvių kultūros istoriją lietuviškai, savo ketvirtą istorijos srities darbą, pats Daukantas išleido Jokūbo Laukio pavarde Petrapilyje 1845 m., tai knygai duodamas antraštę "Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių". "Būdas" susilaukė dar trijų leidimų: 1) Plymouth, Pa. 1892 (išl. "Susivienijimas Lietuvių Kat. Amerikoje", 2) Kaune 1935 (redagavo ir žodynėlį pridėjo J. Talman-tas, išl. Sakalo b-vė) ir 3) Čikagoje 1954 (Vyt. Saulius gražiai perspausdino kauniškį leidimą).

Daukanto "Būdo" šaltinius ir jo metodą, lygindami jį su tuo pat laiku išleistu J. Jaroševičiaus (Jaroszewicz) trijų tomų Lietuvos kultūros istorijos veikalu (Obraz Litwy pod wzglę-dem jej cywilizacji) esame kitomis progomis plačiau palietę (žr. bibliogr. priedelį). Tad apie jį čia nebekalbėsime. Galima pridėti, jog "Būdas" buvo perdirbtas ir vokiškai, kai Daukanto ten pateiktoji medžiaga buvo padėta pagrindu V. Jungferio veikalo "Alt-Litauen, Eine Dar-stellung von Land und Leuten, Sitten und Ge-braeuchen, Berlin - Leipzig, 1926).

1822 metais Daukantas parašė "Darbus senųjų lietuvių ir žemaičių", išlikusius dviejuose rankraščiuose ir teišspausdintus po šimto metų (1929) Kaune (išl. Myk. ir Vacl. Biržiškos). Iki 1838 metų Petrapilyje Daukantas užbaigė pirmąją dalį savo pagrindinio 1100 lapų folio Lietuvos istorijos veikalo "Istorija žemaitiška", kuri, kaip ir Narbuto Lietuvos istorija, tebuvo privesta iki Žigimanto Augusto mirties. Tik 1891-96 m. "Vienybėje Lietuvininkų" (Plymouth, Pa.) ta Daukanto istorija, "ištaisius" jos sunkią kalbą, buvo išspausdinta ir dviem tomais atskirai išleista (1893, 1897). 1849-50 metais Daukantas supopuliarino savo istorijos svarbiąją dalį, kaip ir "Darbus", ją užbaigdamas Vytauto veikalus lietuvių tautos senovėje") buvo Tilžėje išleista 1893.

Čia tebandysime trumpai sustoti prie Daukanto istorijos trijų veikalų. Įdomu, kad jų tarpusavio santykio, panaudotų šaltinių ir kitų įvairių, ypač Daukanto metodo klausimų, niekas iki šiol nuodugniai nėra tyrinėjęs. O tai būtų gera tema ištisai disertacijai net kuria svetima kalba.

Atsakytina yra pirmiausia klausimas, kokį pats Daukantas turėjo pasiruošimą istorijos srityje.

II
Istorijos mokslus Daukantas turėjo progos studijuoti Vilniaus universitete. Ten pagrindiniu istorijos profesoriumi 1815-18, 1822-24 m. išgarsėjo kritiškas Jokimas Lelevelis. Daukantas tačiau labiau sutapo su romantiškai nusiteikusiu Ignu Onacevičiumi, kuris pirmasis savo paskaitose Vilniaus universitete (nuo 1818) su didele praeities meile paliesdavo Lietuvos istoriją. Nors per paskelbtą 1821 m. konkursą istorijos katedrai užimti jis jos negavo, o turėjo pasitenkinti statistikos ir diplomatikos paskaitomis, tačiau ir tada Onacevičius užgriebdavo Lietuvos istoriją.

Juozas Jakštas (Ateitis, Kaunas 1943 m. nr. 105) mums buvo kondensuotai pateikęs tuos I. Onacevičiaus asmens ir jo dėstymo bruožus, iš kurių labiau suprantamas darosi didesnis Daukanto prisirišimas prie šio savo mokytojo negu prie kritiško savos istorijos mokyklos kūrėjo Lelevelio.
V. Grybas — Simarías Daukantas

Jau turime apie Onacevičių Januszo Iwasz-kiewicziaus naują medžiagingą monografiją, išleistą dabar (1961 m.), praėjus 17-kai metų nuo autoriaus mirties per 1944 m. Varšuvos sukilimą. Iwaszkievicziaus tyrinėjime plačiai panaudoti Vilniaus universiteto ir švietimo kuratoriaus archyvai, paties Onacevičiaus gausi korespondencija ir daug tokios medžiagos, kuri per antrą pasaulinį karą yra žuvusi. Autorius naudojo ir lietuvių studijas (A. Janulaičio, V. Maciūno). Nors pats Onacevičius iki tam tikro laipsnio buvo kritiškas ir turėjo gerą istorijos metodą, per eilę metų įgytą Vokietijos mokyklose (Iwaszkiewicz 119), tačiau paskelbti jo straipsniai ir išlikusios nuotrupos jo darbų, kurių jis nedaug tepaskelbė, rodo jo didelį pamėgimą apie Lietuvos praeitį vaizdingais posakiais kalbėti. Savo sukurtais gyvais Lietuvos is-istorijos pasakojimais Onacevičius buvo savo klausytojų, jų tarpe ir Daukanto, nuoširdžiai pamėgtas. Savo mokytojo dėstymo vaizdingumą bandė Daukantas perkelti ir į savuosius raštus.

Gyvenimo likimas taip panorėjo, kad Daukantas su Onacevičium dar ilgiems metams (iki paskutiniojo mirties) susitiko ir Petrapilyje. 1828 m. pašalintas iš Vilniaus universiteto, Onacevičius, beveik drauge su Daukantu, nuo 1835 m. apsigyveno Petrapilyje. Būdamas archeologijos komisijos nariu ir dirbdamas Rumiance-vo muziejuje, jis prisirinko sau iš Lietuvos istorijos labai daug medžiagos (Iwaszkiewicz 114). Bet nebespėjo parašyti ne tik savo didžiojo veikalo (kelių tomų) Lietuvos istorijos, bet ir monografijos apie Gediminą, nes 1845 m. kovo 18 d. Petrapilyje mirė.

Daukantas labai apgailestavo savo mokytojo mirtį. Kai tuo pat laiku mirė ir kitas jo draugas, Vilniaus universiteto kuratoriaus Adomo Čartoriskio sekretorius, Daukantas graudenosi Narbutui: "Jųdviejų asmenyse nustojau ištikimiausių ir nuoširdžių prietelių, kitų tokių nerasiu; tai man liūdna ir skaudu" (MS 743). Kitame laiške, apgailestaudamas, kad ne Narbutas nupirko Onacevičiaus gausius medžiagos ir nuorašų rinkinius, Daukantas teisingai apie Onacevičių pasakė: "Šiaip ar taip, jis buvo mokslininkas, kuris mokėjo kitus raginti, o pats maža tedirbo. Pernai man labai prikibus, buvo davęs žodį aprašyti Gedimino viešpatavimą, bet to niekuomet nepadarė" (MS 748).

Paprastai Daukantas-istorikas techarakteri-zuojamas iš jo paties parašytų istorijos veikalų. Bet toji skubota charakteristika pilnai neatidengia Daukanto istorinių horizontų, jo žinijos Lietuvos istorijos šaltinių srityje. Kokį istorinį pasiruošimą Daukantas turėjo, kiek jis nusivokė Lietuvos istorijos šaltinių srityje ir kokius uždavinius kėlė Lietuvos istorijos tyrinėjimui, geru įrodymu yra jau cituotoji korespondencija, ypač su T. Narbutu. Ja iki šiol per maža domėtasi, kai užtenkamai parodyta dėmesio Daukanto bibliotekai, jo rankraštiniam palikimui, ar jo studijoms Vilniaus universitete.

Toji korespondencija mums gyvai atveria Daukanto plačią orientaciją tuomet žinomų Lietuvos istorijos šaltinių srityje, net jo sugebėjimą juos kritiškai įvertinti. Štai jis žino likimą įvairių dokumentų Žemaičių ir Vilniaus vyskupijose (714). Jis siūlo Narbutui autentiškų dokumentų iš Vilniaus kapitulos archyvo (724). Jis pamini jam, kad Vilniaus miesto planas, net iš Kazimiero Jogailaičio laikų esąs pas Ukmergės maršalkos brolį (714-715). Daukantas nurodo savo laiškuose ir privačiose rankose esančių dokumentų (708-709)! Jam yra taip pat žinoma Dorgičino bažnyčios sandėlyje esanti dėžė su ten švedų karų metu jėzuitų paslėptais originaliais dokumentais (740). Jis labai apgailestauja, kad Radvilų archyvas išgabentas į Lenkiją (737) ir t.t.

Savo įdomioje korespondencijoje su Narbutu kalba Daukantas apie visą eilę iki tol jau išleistų ir Lietuvos istoriją liečiančių dokumentų rinkinių. Nors jis pats savo istorijos veikaluose jų nepanaudojo, bet jis juos gerai pažįsta. Daukantas kalba apie Dogielio, Muchanovo, Ru-miancevo, Dregerio leidinius, t. y. istorikui ir dabar studijuotinus kodeksus (720-721). Jis iš-cituoja dviejų tomų Obolenskio Lietuvos Metrikos rinkinį, aprašo svarbias Lietuvos Metrikos archyvo vietas (724), atkreipia dėmesį į naujai pasirodžiusį tomą "Akty Zapadnoj Rossij" (749-750), rekomenduoja svarbų Napierskio kodeksą (696), heraldikai tirti siūlo Dvožeckio rinkinį (711). Daukantas duoda Narbutui patarimų ir chronologijos moksle (704-705), kuriame jis pats gerai nusimanė, ir siunčia tuo reikalu knygų.

Pats neturėdamas jokios galimybės Lietuvos istorijos dokumentų išleisti, Daukantas įvairiai talkininkavo Narbutui, jam vis siūlė savo pagalbą, davinėjo patarimų, siuntinėjo svarbių dokumentų (698, 705-707) jo istorijos būsimam dešimtam tomui, kuris nebuvo išleistas. Matyti, Narbutas jau buvo pailsęs prie savo istorijos tomų, kuriuos lenkų kritika negailestingai sutiko, su pagrindu prikisdama jam kriticizmo stoką. Uoliai vis ragindamas atsakyti kritikams (741), Daukantas toliau vis skatino Narbutą, kad vienuoliktame tome tespausdintų vien dokumentus (695).

Jis duoda ir patarimą Lietuvos istorijos šaltinių rinkinį pavadinti ne "Kodeks Dyploma-tyczny", nes "tas išsireiškimas . . . yra baisus", o "Acta Lithuanorum". Jie leistini sąsiuviniais prenumeratos keliu (708). Ant titulinio lapo turįs būti padėtas Aušros Vartuose (Vilniuje) esąs Lietuvos herbas, "nes tai yra paskutinis tautos ženklo paminklas, kuris netrukus gali išnykti" (721). "Tie aktai — rašo Daukantas Narbutui kitame laiške — bus mūsų tautos istorijos kertiniu akmeniu, ir mūsų priešininkai polemikoje nebedrįs slėpti teisingiausių faktų" (726). Čia Daukantas, žinoma, turėjo galvoje lenkus, kuriuos jis vis įtarinėjo lietuvių naudai kalbančių šaltinių nuslėpimais, jų falsifikavimais . . . Todėl Daukantas skubina Narbutą greičiau leisti tą šaltinių rinkinį, kad kiti pirma neišleistų.

Šitam tikslui Daukantas, kur ką gero nugriebdamas, siuntinėjo Narbutui. Iš Onacevičiaus jam iškaulino net kryžiuočių sudarytą Lietuvos kelių aprašymą "Litauische Wegeberichte" (žr. Liet. Encikl. 16, 281), taip svarbų Lietuvos istorijos šaltinį (748). Daukantas nepagailėjo ir siuntė Narbutui labai vertingą rankraštį, jėzuito Alberto Vijuko-Kojalavičiaus sudarytą D. Lietuvos Kunigaikštijos Herbyną (120 maxim. folio lapų) ir laiške tiksliau neįvardintą "knygą, kur yra ant 220 lapų surašyta įvairių istorijos faktų 262" (713). Kitame ilgame laiške, kuris pilnas istorijos žinių (715-728) (1843 m. birželio 29 d.), kaip visada iš Petrapilio, Daukantas reikšmingai pabrėžė, jog Ka-jalavičiaus Herbynas:
"Yra svarbus ne tik herbams ir lietuvių šeimoms tirti, bet ir Lietuvos istorijai po paskutinės (Liublino) unijos, nes jame yra tokių faktų, kurių niekur kitur nerastum. Gal kartais lenkams, kurie turi savo rankose archyvus, jie buvo ir žinomi, tačiau kadangi jie jiems buvo nemalonūs, tai ir nutylėjo. Dėl tos prieažsties, spausdinant reikia būti atsargiam, kad, korektūrą vedant, nepatektų kokiam "koroniažui" (suprask lenkui)" (715-716).

Kaip matyti iš to išsamaus laiško, Daukantas tik todėl jį siunčia Narbutui, kad tas jį būtinai išspausdintų:
"Rankraščių prašau iš savo rankų niekam nedavinėti; lenkai visokiais būdais norėjo iš manęs išvilioti, davinėjo 80 raudonųjų (auksinių), pats grafas Bačinskis davinėjo 70, kad galėtų savo noru pertaisyti, tačiau už nieką neduosiu. Spausdinti leidžiu su sąlyga, kad mano rankraštis visas man būtų grąžintas, ir juo greičiau, tuo geriau; kaštuoti Karaliaučiuje jis daug negali . . . Jeigu pats neįsigalėtum, tai ar nerastum kur kokio Vytauto kareivio, kuris Tamstai padėtų pabaigti tą didelį darbą — argi jau būtų visų senovės getų (lietuvių) širdyse užgesęs kraujas! Argi nepasigailėtų Dievas, ar neatsi-bustumėm kada, atsiminę žinomąjį priežodį: kas save gerbia, tą ir kiti gerbia" (719).

Bet čia buvo tiesiog Daukanto tragedija, jam kainavusi daug sielvarto, kad Narbutas ne tik to svarbaus rankraščio išspausdinimu nepasirūpino, bet jo jam ir negrąžino. Ko Daukantas labiausiai bijojo, tai ir įvyko, tik jau po jo mirties. 1897 m. Krokuvoje Kojalavičiaus Herbyną išleido lenkas Fr. Piekosinskis. Nagauda-mas žinios apie savo brangius rankraščius, nei sulaukdamas jų grąžinimo, Daukantas nusiminė, nuo to sakėsi tiesiog antrą ligą gavęs (761). Atvejų atvejais jis ragino Narbutą "spausdink, ką pagaudamas: nes mes visi esame mirtingi, ir laikas prabėgs, kuris daugiau nebegrįš. Jeigu negalima visko suimti, tai gerai bent kiek pagauti" (706). O tuoj po Onacevičiaus mirties Daukantas jam savo laišką užbaigė: "Reikia skubintis, nes niekas nežino savo gyvenimo galo, ir todėl teisingas priežodis: 'Šiandien gyvename, rytoj pūvame'" (744). Vis ir toliau Daukantas visokių patarimų Narbutui davinėjo:
"Kad ... būtum išspausdinęs savo rinkinius ir paskui būtum keliavęs į Romą pažiūrėti 12, 13 ir 14 amžių Vatikano rankraščių, liečiančių mūsų istoriją, tai būtų koseąuenter, kaip sako vokiečiai, nes ten rastum viską, ką čia vokiečiai rlepia arba tyčia sunaikino, kad pasaulis nepamatytu jų piktadarybių. Čia (Petrapilin) važiuoti neišsimoka, čia nieko neprileidžia prie rankraščių. Maloningasis Kapitonas (Narbutas) nori vienas padaryti tai, ką kituose kraštuose 200 arba 300 žmonių ligšiol negalėjo įveikti, ir, matyti, ketini gyventi šimtą metų; apie save aš visai kitos nuomonės: aš manau, šiandien gyvenu, rytoj pūsiu, todėl, ką pats negaliu padaryti tuojau padaryti užleidžiu kitam. Mano nuo monė, kelti sumanymus ir daryti projektus šimtui metų tai tuščias darbas, ir sumanytojas neturi savęs vilioti, kad po jo mirties kas kitas eitų jo pėdomis ir įvykdytų jo sumanymus" (753-4).

Apie 1843-45 m., kaip rodo tik maža dalis čia pacituotų Daukanto laiškų Narbutui, jis nusivokė tada Lietuvos istorijos šaltinių srityje ir davinėjo jam naudingų pastabų. Kaip jis pats juos savo anksčiau rašytuose darbuose pritaikė?



III
Skamba gyvu paradoksu, tačiau yra faktas, jog ikišiol Daukanto istorijos dvitomis, originale sudaręs 1100 psl. folio, yra vis dar pati plačiausia spausdinta Lietuvos istorija lietuvių kalba iki 1569 m. Liublino unijos resp. Žigimanto Augusto mirties (1572), nebent iš dalies galėtų būti lyginama J. Šliupo trijų tomų "Lietuvių tauta senovėje ir šiandien" (1904-9). Tiesa, yra atskirais klausimais tyrinėjimų, gerų mokslinių studijų, apie pora Lietuvos valdovų kritiškų monografijų, tačiau neturime ištisinio veikalo, kuris, palyginti, taip plačiai vienu mostu apimtų ke-turis-penkis pirmuosius amžius Lietuvos istorijos. Reikia pripažinti, kad V. Daugirdaitės-Sruogienės, kaip ir A. Šapokos redaguotoje Lietuvos istorijoje kai kuriais klausimais yra daugiau pasakyta, bet, pvz., Šapokos istorijoje nuo Gedimino iki paskutiniojo Gediminaičio, t. y. Žigimanto Augusto mirties pasitenkinta 187 puslapiais (su iliustracijomis), kai Daukantas tam laikotarpiui skiria visą antrą tomą (531 psl.— be iliustr.).

Jau iš pirmojo Daukanto Lietuvos istorijos bandymo, jo "Darbų" (1822), kurie už keliolikos metų buvo žymiai plačiau apipavidalinti jo "Istorijoje žemaitiškoje", ryškėjo jo rašymo metodas. Pastoviai naudodamas kelis pagrindinius autorius, Daukantas juose apie Lietuvą randamus faktus populiarino, savais žodžiais išplėtė, bandė gyvais vaizdais pristatyti lietuvių visuomenei. Savo "Prataryme" pasisako mūsų istorikas dėl šaltinių. Nepatenkintas M. Stryjkovs-kiu, kuris "darbus lietuvių ir žemaičių jaukė su darbais lenkų ir gudų", jis susižavėjo Kojalavičiaus   lotyniškai  rašyta   Lietuvos   istorija (1650, 1669). Daukantas pastebėjo, nors "toji istorija yra trumpa ir daug dar trūksta, užvis toje dalyje, kurioje aprašo darbus lietuvių žemaičių; bet jaunam lietuviui ar žemaičiui, norinčiam išmokti lotyniškai, nebereikia geresnės knygos". Daukantas tačiau nepastebėjo, jog Ko-jalavičius, naudodamas beveik ištisai tik Stryj-kovskio kroniką, patį tekstą yra žymiai pabloginęs, Stryjkovskio vietas apie lietuvių valstybinę sąmonę žymiai susilpninęs, visas pastangas skirtis nuo Lenkijos išpeikęs.

Iš vokiečių autorių Daukantas "Darbuose" dažnai citavo Aug. von Kotzebue "Preussens aeltere Geschichte" (1808), nes Joh. Voigto didžiojo devyntomio veikalo (Geschichte Preussens) pirmasis tomas tepasirodė 1827 metais. Šį autorių Daukantas plačiai tegalėio įvesti tik į "Istoriją žemaitišką. Iš rusų autorių jis dažnai citavo Karamzino "Istorija gosudarstva Russijs-kogo". Dar gana kukliai "Darbuose" Daukantas tesigriebė pačių šaltinių.

Savo "Istorijoje žemaitiškoje" visą eilę pastraipų iš "Darbų" beveik tais pačiais žodžiais pakartodamas, Daukantas citavo jam gerai pažįstamus senuosius vokiečių bei Livonijos istorijos autorius (Hiaern, Schloezer, Gebhard), su kuriais turėjo progos susipažinti tarnaudamas Rygoje. Naudotų šaltinių jo istorijos plačiajame tekste taip pat žymiai daugiau. Dažnai Daukantas paėmė į rankas iki šiol tebenaudojamus ir svarbius Lietuvos istorijos šaltinius, kaip Dusburgietį.Olyvos kroniką, Vygandą Marbur-gietį, Dlugošą, Luką Davidą, Miechovitą, I. Danila vičiaus išleistą (1827) Lietuvos metraštį, Pretorijaus "Preussische Schaubuehne", Czackio "O litewskich i polskich prawach" (1801) t. y. 1529 metų Lietuvos Statutą. Į savo veikalo antrąją pusę, nuo Vytauto mirties, Daukantas jau visai mažai benurodė šaltinių, o nuo Kazimiero valdymo pradžios (1440 m.) iki galo (1572 m.) per 227 psl. (304-531) besutinkamos tik penkios nuorodos (307, 526, 528). Jų tarpe dvi citatos iš J. Lasickio apie Žemaičių "dievus". Ar originalo rankraštyje buvo jų daugiau, reikia abejoti. Šituo atžvilgiu Daukanto Istorija nė iš tolo negalėjo lygintis su amžininkų kaip Voig-tas, Jaroševičius ir kt. istoriniais veikalais.

Matyt, rašydamas populiarią Lietuvos istoriją "ne dėl mokytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų . . ., kurios geba savo vaikams darbus jų bočių prabočių pasakoti . . ." (Iš "Darbų" "Pratarymo"), Daukantas žymiai mažiau šaltinių naudojo negu parodo jo korespondencija. Žinoma, gali dar kilti klausimas, ar tuos gausius duomens, kurių pripildyti minėtieji laiškai, mūsų istorikas teįsigijo Petrapilyje, kai jo istorija jau buvo užbaigta (1833 m.). Be to, eilė šaltinių rinkinių, kaip Obolenskij (2 tomai), Napiersky (Monumentą Livoniae antiqua, 1839), J. Voigto Codex diplomaticus Prussicus (1836-1861 m. 6 tomai) ir kt. versmės buvo leidžiamos, Daukantui savo tekstą užbaigus.

Laiškai rodo, kad jis turėjo aiškią nuomonę apie įvairius šaltinius, tačiau savo Istorijoje šaltinių kritika neužsiėmė. Daukantas savo veikalą nuspalvino jam charakteringais posakiais, į aną žilą praeitį nukėlė gana konkrečius vaizdus, lyg jis pats būtų anais laikais gyvenęs, aprašomus dalykus stebėjęs iš arti. Ir Valančiaus Žemaičių vyskupystėje matome nemaža tokio stilistinio nuspalvinimo. Tačiau jis savo teigimus vis j ieškojo paremti šaltiniais, dažnai panaudodamas gana vertingas, net iki šiol ne-beišlikusias versmes. Todėl Valančiaus Vyskupystė dar ir šiandien tarnauja mokslui. Ji rodo jo kritiškumą, objektyvumą. Suprantama, kodėl Valančius Daukanto Lietuvos istorijai darė didelių priekaištų. Kai šis su palaužta sveikata iš Petrapilio grįžo ir apsigyveno, Valančiaus kviečiamas, Varniuose, jis tikėjosi, kad jo protektorius pagaliau išleis jo tūkstanties su viršum lapų didžiąją Istoriją. Valančius, santykiams įsitempus, esąs pasakęs: "Ar girtas būdamas rašei?" Jeigu tas kietas posakis yra autentiškas, jis iš dalies Valančiaus lūpose suprantamas dėl dviejų skirtingų Lietuvos praeities traktavimo būdų, kuriais Valančius ir Daukantas prie jos ėjo. Valančius daug kartų objektyviai, kritiškai, šaltiniais pasirėmęs, pasakė tiesos žodį ir apie augštus dignitorius, jis siekė realiai - istoriškai viską išaiškinti, kaip iš tikrųjų yra buvę. Daukantas gi savo Lietuvos istorijoje lietuvius teidealizavo, tekėle jų praeito gyvenimo šviesiąsias puses, tokiu būdu norėdamas pamokyti savo tautiečius, jiems gryna savo tarmės kalba gyvus praeities vaizdus pristatyti. Tokis buvo Daukantas. Lyginant jį net su kitais Vilniaus universiteto lietuviais, kaip, pvz., Simanu Stanevičium, kuris įdomiai ir gana kritiškai yra rašęs iš lietuvių mitologijos (žr. V. Maciūnas), metodo atžvilgiu Daukantas atsiliko.

Bet, kai į Daukantą, į jo rūpestingai surašytus Lietuvos istorijos puslapius įsiskaitai, aptinki originalių pastabų ir formulavimų, kur netrūksta ir visai teisingų faktų, apdairių charakteristikų ir įvertinimų. Tai galima, pvz., pasakyti apie Saulės kautynes, kurių platų aprašymą užbaigia Daukantas, minėdamas, kaip "Vol-kinas (Volkvinas), kala vi jonų mistras ... su brūkliu užsiaustas per makaulę, sukneito su 48 brostviais (riteriais)". Štai vėl išdėstyta plačiai žinomoji 1336 metų Pilėnų tragedija. Autorius

Šis atvirukas buvo išleistas Amerikoje pirmojo pasaulinio karo metu ar prieš jj. Jis vaizduoja Simaną Daukantą. (Dešinėje jkypai tai jrašyta). Lengva pastebėti, kad piešėjas pasinaudojo amerikiečio tipu. Atkreiptinas dėmesys į drabužj, knygų spintą, židinio lempą, gaublj, tropiklnių kraštų gėlę. Visa tai nesiderina su lietuviška aplinka. Tai Amerikos šviesuolis, gyvenęs 19 amžiaus gale. Atviruko antroje pusėje parašyta: Iszleistojas T. J. Abraitis, Chi-cago, III." Leidėją vedė patriotiniai tikslai — išeivijos lietuviuose paskleisti savus veikėjus. Atliko tai, kaip sugebėjo, — jstatė juos į amerikiečių stilių.

faktus ėmė iš J. Voigto, bet nuo savęs patriotinės šilimos įliejo (II 47-49). Apie ilgas kovas su kryžiuočiais Daukantas papasakojo daug faktų, paimtų iš autentiškų kronikų. Ir apie Jadvygos prievartinį ištekinimą už Jogailos Daukantas pateikė esmę, teisingai pastebėdamas:
"Bet grakšti karalaitė nuo jaunų dienų su Wilelmu tėvo rūmuose augusi, tarėsi it būtų jam pažadėta esanti, nuogąstavo (krupostavo) šiaurės eržilo, kaipo nuožmaus Lietuvos, kaipo nugalavusio savo dėdę ir krūpavo sau pažįstamą krikščionį į nepažįstamą pagonį iškeicti..." (II 170).

Toliau vėl teisingai išdėstyta, kaip abu tiedu jaunieji susitiko Krokuvos pranciškonų vienuolyne, kai Wilhelmo šalininkai apie Jogailą paskalas leido "gauruotą it ne žmogų esant, bei didei smarkūną, kursai ... ir visus savo gentis išsmaugęs" (t. p. 170).

Dar gyviau Daukantas yra atvaizdavęs Vorsklos kautynių faktus (II 218-220), ar Žemaičių priespaudą po kryžiuočių jungu. Jis autentiškai   citavo   vertimą   garsiojo   Žemaičių skundo prieš ordiną (II 226-228), kurio tikram veidui parodyti išvertė vieno kartūzo vienuolio priekaištingą laišką didžiajam magistrui (II 203 - 205). Susijaudinęs mūsų istorikas sako apie ordino okupaciją Žemaičiuose:

"Kas gal tas kruvinas dienas aprašyti: mano plunksna linksta nuo gailesčio ir neišgal tos gadynės vargų, pagaliaus jų šašuolietį (šešėlį) užpiešti. Žaliukai vyrai pakriušo (sudžiūvo) nuo darbų, jaunikaičių liemenys pakumpo nuo žambrių (arklų) ir dalgių svetimiems kraugeriams betarnaujant, kurie jų kalbą, būdą bei apdarą niekino ir apjuokė ..." (II 234).

Žinoma, dar labiau susijaudina patriotas Daukantas, kai aprašo Žalgirio kautynes, kur 100,000 ordino "plienu ir variu aplietų vyrų" stojo prieš Vytauto ir Jogailos pulkus (II 240), kai Kęstutaičio vyrai "kardais tvoras tvėrė, ragotinėmis rindas (eiles) ramstė" (II 241).

"Kas nu aprašys tą kraujų šlakėsi ir tą aitrą, su kokia tenai grūmėsi, vyrai it aržuolai glėbiais rumuliuojuosi . . . Jau šūsnys (krūvos) svieto ir žirgų suverstais riogsojo, laukai kardais, raguotinėmis ir skydomis nukreikti takšojo, čia žirgai sugrusti kežojo; vienok likusiejie dar su visudidžiausia aitra pergale tebsivaržė. Tuom tarpu Vytautas, paskubėjęs atvesti šešis pulkus lenkų atrėmė kryžeivius ..." (II 241-242).

Daug vaizdingumo įdėta aprašant Lietuvos krikštą, Vytauto pastangas karūnuotis. "Sako (Vytautą) palaidotą esant Vilniaus katedroje dešiniojoje pusėje didžiojo Altoriaus, bet šiądien veltui tenai Lietuvys ar Žemaitis veizės, norė-dams jo pelenuose apraudoti kruvinas dienas savo tautos" (II 275).

Pas Daukantą, kaip matome, literatūrinis momentas jo Istorijoje yra stiprus, bet tokiu būdu rašomas Lietuvos istorijos veikalas netenka savo mokslinės vertės istoriniu požiūriu. Į jį reikia žvelgti iš dalies kaip į literatūrinį kūrinį. Vadinasi, Daukanto pastangos pristatyti lietuvių tautos praeitį vaizdingai ir populiariai sumažino jo kritiškumą. Daug tos rūšies priekaištų galima padaryti I tomui jo Istorijos, bet jų tenka ir II-jam. Tą kritiką jau galima pradėti nuo pat pirmojo psl. antrojo tomo, kai Daukantas Gedimino viešpatavimą pradeda perdėm legendariniu - literatūriniu nelaimingosios Živilės epizodu.

Labiausiai, žinoma, lenkai kritikavo Daukanto metodą. Gana nepalankiai lietuvių atžvilgiu nusistatęs žinomas lenkų kultūros istorikas -kalbininkas Al. Brueckneris, be abejo, prieškarinių lietuvių-lenkų santykių dvasioje, aštriai hiperkritiškai vertino Daukanto Istoriją. Pvz., 1913 m. jis rašė, jog Daukantas apie "istoriografijos meną", apie (istorijos) kritiką, apie praeities tyrinėjimo uždavinius teturėjęs tokią skurdžią nuovoką, jog gėdą darąs Vilniaus mokyklai. Nors savo istoriją parašęs 1850 m., galėjęs padėti tačiau 1650 ar 1750 metus ... (Pols-ka i Litwa w dziejowym stosunku, 1914, 368).

Žinoma, A. Brueckneris perdėtai tendencingai žvelgė į Daukanto istorinį palikimą. Juk Daukantas pats sakėsi nesistengęs rašyti mokslinio tyrinėjimo su dideliu šaltinių bei nuorodų aparatu. Yra išryškėjusios ir kliūtys, dėl kurių Daukanto Istorija išėjo ne mokslinė. Šalia didelio noro rašyti populiariai, jo didelis patriotinis nusistatymas, pereinąs į nepasitikėjimą, net kartais neapykantą lenkams (MS 716-717, 734-735), buvo taip pat kliuvinys silpnos fizinės sveikatos daugiadarbiui istorikui. Jis tad į-tarinėjo "koroniažus", jog jie tyčia darą korektūros klaidas tekstuose, kad tik būtų pakenkta Lietuvos garbei. Pvz., Narbuto veikale sąmoningai jie esą nukėlę lietuvių vardo pirmą paminėjimą kronikose iš 1009 į 1090 metus, kad tik būtų vėliau (MS 716).

Kai lietuvių tauta turėjo sau atskirai at-sidalinti aną ilgų unijinių laikų bendrąjį palikimą, kur politinio ir ypač kultūrinio gyvenimo "pasienio" ruožai vos įžvelgiamai buvo užžėlę, Daukanto aiškus nusistatymas lenkų atžvilgiu buvo suprantamas ir lietuvių tautos ateičiai reikalingas. Juk Daukantas iš viso buvo pirmasis 19-tojo amžiaus pirmos pusės rašytojas, kuris nurodė lietuviams jų visai atskirą, savitą, nuo bendrojo palikimo nepriklausomą kelią. Tad ne vienu atžvilgiu Daukantas buvo aušrininkų pirmatakas. Jo žvilgsnio ir jo turėtos dvasios į praeitį apsčiai aptinkame ne tik pas eilę 19-jo amž. galo veikėjų, žinoma, ir pas pačius iškiliuosius aušrininkus (J. Basanavičių, J. Šliupą), bet ir žymiai vėliau, pvz., net J. Aleksos raštuose (Lietuvių tautos likimo klausimu I-II, 1925, 1933).

Daukantas yra atlikęs savo didelę rolę. Jis buvo savo vietoje, ir jo didelis patriotizmas, romantiška savo krašto meilė, kuri uždėjo antspaudą visam jo Lietuvos istorijos rašymo būdui, tada nešė savo vaisius. Nepriklausomoje Lietuvoje, nors ir labai buvo vertinamas Daukanto palikimas, tačiau, žinoma, istorijos tyrinėjimo srityje buvo pasukta teisingu — kritišku keliu (A. Alekna, J. Jonynas, A. Janulaitis, K. Jablonskis ir kt.). Buvo išauginta kritiška istorikų generacija, iš kurios keli (P. Šležas, A. Šapoka, J. Matusas) per anksti yra spėję akis užmerkti.

Nors Daukantu istoriku mūsosios kartos iau per maža besidomi — o apie įsiskaitymą į i o Istoriją nebegali būti kalbos — tačiau reikia apgailestauti, kad prieš šimtą metų vartoti metodai, mūsų tremtyje vėl iš dalies išsimuša priekin. Jeigu Daukanto Lietuvos istorijos rašymo būdas ir jos interpretavimas buvo suprantamas 19-jo amž. pirmoje pusėje, tas pats Daukantas šiandien, vardan Lietuvos praeities meilės ir jai pagarbos, sudraustų vienus Lietuvos istorijos perrašinėtojus varganoje okupuotoje Lietuvoje. Ten dialektinio materializmo metodo ir klasių kovos šūkio vardan žalojama Lietuvos istorija. Bet Daukantas taip pat apgailestautų, kaip jis apgailestavo, kad Danilavičius ir Narbutas neišmoko lietuviškai (MS 764), kad lietuviai laisvajam pasaulyje savo istoriškuose darbuose vėl iš dalies pamėgo mitus, nebesugeba kritiškai vertinti ir tyrinėjimuose tinkamai panaudoti šaltinių. Tik genetiniu istorijos metodu tyrinėjama Lietuvos istorija, surikiuojant jos visuomeninės reikšmės įvykius į psicho-fizinį priežastingumą, labiausiai    galima    patarnauti
Lietuvos istorijos praeities tyrinėjimui mūsuose ir svetimųjų tarpe. Yra baimės, kad šie vėl gali pradėti mūsų šiandieninį istorijos įnašą vertinti perdėm Bruecknerišku žvilgsniu.

Tomis mintimis norėčiau ypač apeliuoti į lietuvių tautos atžalyną, į mūsų jaunąją kartą. Ji turi ant kritiškai-mokslinių pamatų pastatyti Lietuvos istorijos rūmą. Tik tada jis įgys pastovesnės vertės mūsų ateičiai.

Santrumpos ir kai kas iš bibliografijos

Iwaszkiewicz — Iwaszkiewicz, Janusz, Ignacy 2e-gota Onacewicz — historyk Litwy, Studia i Materialy z dziej6w nauki polskiej. Šeria A, zeszyt 4, Warszawa 1961 41-126 p.

Ivinskis, Z., Simanas Daukantas ir Lietuvos istorija, Naujoji Romuva, 1936, Nr. 11-12; Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar, L. K. Mokslo Akademijos Suvažiavimo Darbai, III, 1940, 320-341 (ten, be kitko, įvertintas S. Stanevičiaus); Ikišioliniai lietuvių kultūros istorijos tyrinėjimai. Bibliografiškai-kritiška apžvalga, Aidai, 1960, Nr. 1, 22-30 p.

Kalnius, A., Daukanto pažiūros i kalbos ir tautos santykius, Židinys, 1939, Nr. 11, 515-528.

LE — Lietuvių Enciklopedija: kadangi joje beveik visi čia straipsnyje minimi vardai ir šaltiniai plačiau aptarti, nurodant atitinkamą bibliografiją, čia nieko išsamiau nebeminėta.

Lovvmanski, Henryk, Joachim Lelewel jako historyk Litwy i Rusi, Z badan nad pracami historycznymi J. Lelewela, Poznan 1962, 79-98.

Lukšienė, M. Simonas Daukantas (įvadas) leid. "Simonas Daukantas", rinktiniai raštai, Vilnius 1955. Daukantui okupuotoje Lietuvoje yra parodyta nemaža susidomėjimo: išleistos jo "žemaičių pasakos", paskelbti straipsniai (rink. iš Vilniaus universiteto istorijos, 1955 - Z. Kondratas; rink. Lietuvių literatūros instituto darbai I 1947 - J. Lebedys, O. Miciutė). K. Korsako redaguotoje "Lietuvių literatūros istorijoje" I 1957 463-479 psl. M. Lukšienė davė iš dalies priimtiną Daukanto apybraižą.

Maciūnas, V., Lituanistinis sąjūdis 19-jo amžiaus pradžioje, Kaunas 1939 (šitoji daug naujos medžiagos duodanti studija, dėl Lietuvą ištikusių sutemų, per maža iki šiol buvo panaudota ir įvertinta).

M S — Mūsų Senovė, 1922, Nr. 4-5, 690-795 psl., (Aug. Janulaičio išleisti S. Daukanto laiškai). Kitą bibliografiją žiūr. LE 4,

Namai, kur gimė S. Daukantas

 




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai