Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DANGAUS IR ŽEMĖS SŪNŪS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Naujokaitis   

Praėjusiais metais Lietuvių Enciklopedijos leidykla atidavė knygų rinkon ir išsiuntinėjo prenumeratoriams Vinco Krėvės raštų šeštąjį tomą. Tai baigiamasis tomas, išsiski-riąs iš kitų tuo, kad jame išspausdinta dar niekur viešumoje neskelbtų V. Krėvės raštų: viso gyvenimo kūrinys —- "Dangaus ir žemės sūnūs". Savo apimtimi, nuotaikomis ir stiliumi šis veikalas įsijungia į tokių kūrinių eiles, kaip Miltono Prarastasis rojus, Klopštoko Mesijas, T. Manno Juozapas ir jo broliai. Šio veikalo pirmoji dalis buvo išleista atskira knyga 1949 metais. Cia ji vėl pakartojama drauge su pirmą kartą spausdinama antrąja dalimi ir trečiosios dalies fragmentais (deja, trečioji dalis liko neparašyta). Kaip ir visi V. Krėvės raštų tomai, ir šis pastarasis yra stambi 470 puslapių knyga. Apie 50 puslapių užima teksto paaiškinimai, Krėvės gyvenimo ir kūrybos datos, trumpas jo kūrybos aptarimas ir vertinimas, L. Dambriū-no paruoštas V. Krėvės raštų žodynėlis ir paties V. Krėvės paskutinė vieša kalba, pasakyta minint jo 70 metų amžiaus sukaktį. Paaiškinimus ir kūrybos aptarimą paruošė V. Mačiūnas, redagavęs šiuos V. Krėvės raštus.

"Dangaus ir žemės sūnūs" — bib-linius laikus vaizduojąs literatūros kūrinys. Vietomis rašytas dramine forma, vietomis paprasto pasakojimo būdu, bet ištisai kupinas dinamikos, dramatinių konfliktų, giliu įsijautimu ir pažinimu atskleidžiąs anų laikų gyvenimo spalvas, gyvus žmones, jų idealus, pasaulėžiūras, siekimus ir kovas. Tai nėra šventojo Rašto scenų pakartojimas, bet savaimingas literatūros kūrinys, atsiremiąs į patį šventąjį Raštą ir kitus istorinius, filosofinius, archeologinius šaltinius. Vyskupas V. Padolskis 1950 metais Aiduose yra plačiai nagrinėjęs V. Krėvės nukrypimus nuo Evangelijų mokslo (žmonių atsiradimas žemėje, Juozapo gyvenimas, jo šeima, santykiai su Marija, Kristaus mokslo giminystė su esėjų sekta, krikščioniškų bendruomenių užuomazga prieš Kristaus laikus ir kt). V. Krėvės veikalas yra literatūros, ne religinis, kūrinys, ir dėl to poetinė laisvė nelaikytina silpnybe nei trūkumu.

"Dangaus ir žemės sūnūs" literatūrinėmis priemonėmis atskleidžia spalvingą Palestinos gyvenimą Kristaus gimimo laikais.
Išrinktosios tautos laisvės ir politinės galybės troškimas ir pažadėtojo Išganytojo laukimas yra svarbiausi žydų tautos gyvenimo judintojai. Kalbėkime veikalo žodžiais: "Buvo skaudūs ir sunkūs laikai Dievo išrinktajai tautai: kraštą užplūdo netikėlių ginkluotos minios, kurios tikrojo Dievo nepažinojo ir amžinojo pasaulių Kūrėjo negerbė... Nebuvo, kas juos būtų galėjęs sudrausti, ir tie, kurie išdrįso stovėti Dievo įstatymų sargyboje, buvo edomitų rankomis kalaviju žudomi. .. Tikrųjų Dievo gerbėjų krauju apsiplovė kalnai ir slėniai, o upės ašaromis patvino .. . Dievoti parusimai, įstatymų mokytojai ir su jais visa išrinktųjų tauta karštai  maldavo  Dangaus Viešpatį, kad pasigailėtų ir pasiųstų angelą išganytoją, kurį dar pranašų lūpomis yra pažadėjęs. . . Bet dar nepanoro Amžinasis išgirsti savo tautos balso, ir nesusirado, kas ją išvaduotų ir nuo išniekinimo apsaugotų šventuosius Dievo Namus . .. Dar nebuvo kupina kančių taurė, kurią Teisingiausiojo rūstybė lėmė išrinktiesiems išgerti iki dugno. . . Nes turtingi tautos vadovai ir kiti edomitų akyse garbingi vyrai, kuriuos Amžinasis buvo paskyręs Jo įstatymams saugoti, užmiršo Dievo įsakymus ir nuklydo takais ir šuntakiais, kuriais vaikšto tik nedori stabų garbintojai (17 psl.)..."

Išganytojo viltis buvo tokia didelė, kad žmonės žinojo pranašystes apie jo atėjimą ir gyveno didžiuliu laukimu. Tačiau daugumos Išganytojo supratimas buvo daugiau politinis, materialinis, negu dvasinis, idėjinis: ateis Išganytojas, atsisės Dovydo soste, nubaus ir atkeršys priešams, iškels Izraelio galybę, kad viešpatautų ir valdytų kitas pasaulio tautas, turtais ir galybe pertekęs. Neretai neramios dvasios vyrai pasiskelbdavo Žadėtaisiais, ir ginkluoti sukilėlių būriai siautė krašte ir prievartavo ramius žmones tariamojo Išganytojo vardu. Buvo net tokių, kuri'; įsikalbėdavo sau esą pašauktaisiais priartinti Dievo karalystę. Tačiau socialiniame ir politiniame gyvi ;niine viešpatavo piktas dėsnis: dantį 3 už dantį, akis už akį. Šitą ideologiją skelbė ir palaikė Rašto ir Toros mokytojai parusimai (fariziejai), įstatymo formų saugotojai, Talmudo kūrėjai, labai įtakingi tautoje, bet šiaip žiūrį ne tiek tikėjimo dvasios, kiek formų, veidmainingais žodžiais pridengia savo nenuoširdu elgesį. Jie ir buvo tikrieji tautos vadai, suformavę tokią tautą, kuri neapkentė kitų, niekino net savo tautos narius, laisviau galvojančius, kitokių gyvenimo formų bejieškančius. Tautos turtingieji, iš kurių tarpo buvo net vyriausieji kunigai, liberališkai nusiteikę ir savo dvasia artimesni krikščionių artimo meilės supratimui, vadinami sadukimais (sadukėjais), neturėjo tiek įtakos, kad galėtų nuosaikesne linkme pakreipti tautos siekimus, šitų dviejų vadovaujančių sluogsnių gyvenimas ir vaidmuo V. Krėvės veikale ryškiomis spalvomis suspindi dramatiniuose susidūrimuose, Dievo valios aiškinime, santykiuose su pačia tauta ir valdančiais romėnais ar jų patikėtiniais idomie-čiais.
Gana taikliais žodžiais, nors su pagiežos ir nusivylimo priemaiša, apibūdina žydų tautą edomitų kilmes valdovas Erodas: "Nedėkingi bukapročiai šitie žydai! Nesuprantu, kodėl Amžinasis iš visų pasaulio tautų pasirinko sau pačią kvailiausią! Nedėkingas darbas tokiai tautai viešpatauti! (114 psl.). Žydai — tamsūs užsispyrėliai, jie tiki kiekvienu" melagiu, kuris juos apgaudinėja jų Dievo vardu (116 psl.). Tamsūs, todėl išdidūs, kerštingi, todėl žiaurūs, kvaili ir neapsišvietę, todėl išminčiais, vieninteliais išminčiais pasaulyje save laiko. Kas ne žydas, tas jiems ne žmogus. .. Jie sakosi viską žiną, ką Dievas žino, ir dar daugiau (133 psl.). Nepasitikėk žydu, kai ruošiesi kovai su kitu žydu, net jei jis būtų vienas antram didžiausiu priešu (116 psl.) ... Netikiu jų žodžiais, nes jie apgaulingi... Žydas pralaimėjęs lenkiasi kaip nendrė, ir minkštas kaip vilna, bet nesukalbamas ir akiplėša, kai pajunta savo galią" (140 psl.).

Tačiau esama ir kitokių žydų. Net pats vyriausias kunigas Hannahas (Annas) pataria Jehudai nevartoti prievartos prievartai nugalėti, kerštą palikti Teisingajam. O Esėjų bendruomenėje, tiesa, žydų niekinamoj, randame tikruosius Kristaus mokslo principus. Scharija ben Eleazaras moko: "Nedaryk kitam, ko nenori, kad kitas tau darytų, elkis su artimu ir broliu tavo, kaip norėtų tavo širdis, kad jie su tavim elgtųsi (63 psl.) . .. Kiekvienas, kuris gimė ir gyvena, kaip mes gimėm ir gyvenam, yra mūsų artimas . . . Kas niekina kitą todėl kad jis ne žydas, niekina savo širdyje Yą, kuris leido ir nežydui gimti ir gyventi pasaulyje ir nustatė jo dienų skaičių" (65 psl.) ... Panašią bendruomenę Jehuda randa ir paniekintam Hagaros kaime. Panaši artimo meilė yra ir Aleksandrijos "Dievo sūnų" bendruomenėje, kur skelbiama, kad nėra nei žydo nei heleno, tik visi Dievo vaikai.

Religinis, moralinis, socialinis, politinis ir kultūrinis žydų tautos gyvenimas V. Krėvės veikale vaizduojamas ne atitrauktai, filosofiškai, bet realių žmonių veikla, jų buitimi. Piemenys, pirkliai, ūkininkai, amatininkai, krašto turtingieji, kunigai, mokytojai ir Rašto žinovai, žvejai, muitininkai, maldyklų saugotojai, kareiviai, maištininkai — visi jie gyvi ir anų laikų spalvomis spindį, artistiškai į sceną išvedami ir jų veiksmai, poelgiai ir troškimai ryškia šviesa nušviečiami. Daugumas pagrindinių veikėjų yra tikri istoriniai asmenys, Evangelijų ar kitų dokumentų paliudyti. Nedaug yra visai sugalvotų. Tačiau su tų asmenų gyvenimo įvykiais autorius elgiasi laisvai. Kiek įdomių epizodų duota Simonui, būsimajam apaštalui Petrui, kiek šilumos juose! Nuostabiai šviesus ir simpatiškas esėjų mokytojas Scharija ben Eleazaras savo humanistinėmis idėjomis, gal tikrovėje visai ir nebuvęs. Bet kaip literatūrinis personažas jis tikrai gyvas, realus, tikras. Daug gražių spalvų turi nuolankusis, ramusis, klusnusis, rūpestingasis Juozapas. Tai kontrastas maištininkams, visokias skriaudas, nepriteklius, persekiojimus, niekinimus priimąs jautria širdimi, bet kantriai ir ramiai. Tų ryškių spalvų mažiau tenka Ješuai (Jėzui) ir Mirja-mai (Marijai). Savo švelnumu ir vidaus šviesa jie veikia mažąją aplinką, bet išorinio jų veiklumo autorius neišryškino. Tiesa, trečiosios dalies fragmentuose jų veiklos bruožų esama ir giliai dramatiškų, tačiau pirmosiose abiejose dalyse apie juos daugiau veikiama kitų — vienų teigiama linkme, kitų neigiama.
Bene pačiu spalvingiausiu veikalo asmeniu reikėtų laikyti Erodą, romėnų iškeltą į žydų tautos valdovus, bet nekenčiamą kaip netikrą žydą (edomitą), pamilusį visa širdimi helenistinę kultūrą, nesilaikantį žydų papročių. Krėvė rodo, kaip galinga Erodo asmenybė palūžo nesuderinamoje dviejų skirtingų pasaulių — šviesaus kosmopolitinio helenų ir uždarai fanatiško žydų — kryžkelėje. "Mano nelaimė, kad siela esu helenas, o mane prievartauja ir verčia, kad elgčiausi, kaip žydas" (146 psl.). O norėjo jis kadaise būti šviesus ir geras žydų karalius: pravedė kelius, išnaikino plėšikų gaujas, statė rūmus, puošė šventyklas, atvedė į Jeruzalę vandentiekį, o vis negalėjo įtikti žydams. Jis skundžiasi: "Buvo metas, kada svajojau, kad būsiu žydams tėvas ir geradarys, elgsiuosi su jais, kaip su savo vaikais. Nenorėjau būti žiaurus, bet jie privertė mane... Maniau juos išaugštinti, padaryti pasaulio pažiba, bet jie nieku pavertė mano pastangas. Svajojau išdabinti Jeruzalę, kad ji būtų gražiausias pasaulio miestas, ir jo man pavydėtų net Romos valdovai, ir štai žydai privertė mane pabėgti ir apsigyventi tyruose... Matau dabar, kad man mirus žus, kas man buvo padaryta, kad amžiams apie mane bylotų ..." (147 psl. Graikai patarėjai stebisi dvilype Erodo elgsena: koks tu geras ir atlaidus mums, koks griežtas ir žiausus žydams! "Nedera nekęsti tautos, kurią valdai!" (143 psl.), išsitaria vienas graikų. Ir pats Erodas skundžiasi: "Negali tu suprasti, kaip sunku viešpatauti tautai, kurios nekenti" (135 psl.). Tragiška Erodo asmenybė žavi skaitytoją charakterio spalvų turtingumu.

Vienas iš pagrindinių veikalo asmenų yra Jehuda iš Kerioto (Judas Iskarijotas). Jis daug kuo skiriasi nuo tradicinio Judo Išdaviko. V. Krėvė laisvai sukuria ištisus jo gyvenimo epizodus ir originaliai piešia jo ryškius charakterio bruožus. Tai vienas didžiųjų maištininkų ir skeptikų, nesėkmių ir nusivylimų lydimas, drąsus jis žodžiais ir veiksmais, nebeturįs ko prarasti ir nebežinąs ko jieškoti. Pirmą kartą jį sutinkame būryje jaunų ginkluotų vyrų, einančių į talką pasiskelbusiam tariamajam žadėtajam. Būsimąjį Išganytoją jis įsivaizduoja kaip žemiškos žydų galybės kūrėją, suteiksiantį naudos ir savo rėmėjams. Bet pakliuvęs į Erodo kareivių rankas, išduoda priešams savo tariamąjį išganytoją, kad tuo pats išsigelbėtų. Bet išduotojo mirtis ant kryžiaus sukelia baisias kančias Jehudos sieloje, o kartybių taurę dar papildo buvusio draugo Barabos nusigręžimas, tėvo prakeikimas, žmonių panieka ir valdžios persekiojimas. Pasijunta esąs prakeikimo žyme paženklintas, kuris iš visur patiria tik panieką ir neapykantą. "Dangus yra tuščias, ir žmogus yra paliktas vienas sau" (186 psl.), taria nusivylęs Jehuda. Laimę ir gyvenimo džiaugsmą teikia tik turtas (187 psl.). Gyvenk, kaip žvėrys gyvena, kurie tiesos nejieško, tik maisto, teisybės nepažįsta ir pasigailėjimo nejunta, kai alkani, ir tavo dienos bus laimingos . . . Nepasiduok apgaunamas išminčių ir mokytojų, kurie Dievo vardu skelbia tiesą kitiems, bet patys jos nesilaiko ir pamiršta ją, dar savo pamokymų nepabaigę" (188 psl.). Esu žemės sūnus ir apie dangų negalvoju, tik apie duoną kasdieninę, kurią iš manęs pagriebė kiti, ir to aš neužmiršiu ir neatleisiu, nei žmonėms, nei Dievui.. . Mano širdyje tik žiauri neapykanta tiems, kurie, mane nuskriaudę, ramiai sau ir sočiai šiandien gyvena, kai aš neturiu, kur galvą priglausčiau ... Keršto ir teisybės ji trokšta sau ir tiems, kurie, kaip ir aš, žmonių ir likimo skriaudžiami.. . Neužmiršk, kad žmogus nemoka nusilenkti tiesos žodžiui, bet tik prievartai".. . (218 psl.). Nuolatos veržiasi iš Jehudos širdies rūstūs, pilni pagiežos žodžiai. Ir tokį Jehudą parduoda muitininkai į vergiją, iš kurios išperka jį "Dievo sūnūs", pamaldžio-ji bendruomenė, kurioje Jehuda pajunta tikrą artimo meilę ir broliškumą. Bet ir iš ten jį išveja vienišumo jausmas. Paskui jį viename trečiosios dalies fragmente sutinkame Išganytojo gundytojo vaidmenyje. Tačiau Getsemano darže Jehuda vis dėlto neišduoda Ješuos, o tik jį guodžia... Tačiau pikto įsikūnijimas nėra Jehudos pavertęs ne žmogumi. Tas žmogiškasis tragizmas yra V. Krėvės sukurto personažo jėga ir didybe.

Kitas maištininkas yra Jehuda iš Hamalos. Jo kelio pradžia yra panaši į pirmojo Jehudos. Tik savo nepasisekimuose ir nusivylime jis neprieina tokio skepticizmo ir neapykantos. Jo didžiausia klaida, kad tikėjo, jog prievartą galima nugalėti prievarta. Tai lyg lietuviškasis Blinda, "svieto lygintojas", išėjęs su kardu rankoje skriaudžiamųjų užstoti, sukuria jėgą, kurios nepajėgia savo rankomis valdyti, ir prievarta ir skriaudos įsigali visame krašte, nors ir daroma lygybės ir teisingumo vardu. Ir dėl to ištinka Jehudą iš Hamalos skaudi prakeikimo bausmė, kurią jam meta galingasis žydų Sinedrionas: "Dievo prakeiktasis yra Jo akyse biauresnis, negu edomitas ar kitas stabų garbintojas — jis neturi pasilikti mūsų tarpe, jei nenorime užsitraukti Amžinojo rūstybės ir Viešpaties galingųjų bausmės. .. Ir nei vienas tų, kurie ten buvo, nepriminė ir neprasitarė, kad prieglaudos jieškąs yra išgelbėjęs jų žmonas ir vaikus iš vergijos pavojaus. . . Pamaldi širdis neturi gailėtis Dievo pasmerktojo" . .. (270 psl.). Piktos ironijos žodžiai lydi nelaimingą ir persekiojamą Jehudą iš Hamalos, kol pagaliau autorius jį nuveda į Juozapo šeimą, kad ten patirtų tikros artimo meilės ir dieviškos jaunuolio Ješuos globos .. . Tačiau šis antrasis Jehuda iš Hamalos savo ryškumu lieka lyg pirmojo Jehudos iš Kerioto šešėlyje.

Prie spalvingų asmenų priklauso ir maištininkas Baraba. Jo kelio pradžia panaši į abiejų Jehudų. Bet jis toliau parodomas tuo Evangelijos sūnumi palaidūnu, kuris suvargęs grįžta į turtingo tėvo namus ir ten išskėstomis rankomis sutinkama-:. Tačiau vėliau jis virsta baudžiamąja rykšte "svieto lygintojams",   Jehudos  maištininkams,  kai paliečiami jo ir jo tėvo turtai. Žiauriu kerštu įsiliepsnoja Barabos širdis, ir jo ginkluotas būrys išdurinė-ja akis, kerta rankas, žudo žmones už tikrą ar tariamą svetimo turto pasisavinimą. Ir jo, kaip piktadario, darbais susirūpina romėnų valdžia. Tačiau tolimesnis Barabos likimas taip ir pasilieka knygoje neatskleistas.

Ryškiu charakteriu galime dar laikyti vyriausiąjį kunigą Hannahą, aukso vidurio ir politinės išminties žmogų, Šemakją, vieną įtakingiausių fariziejų, žvejus Joną ir Nata-naelį, Erodo patarėjus helenus ir kt. Visame veikale beveik išimtinai tėra tik vyrai veikėjai. Be Mirjamos (Marijos), kuri taip pat beveik nepasirodo pagrindinėse scenose, randame minimą Erodo žmoną, taip pat Mirjamą, ir dar mergelę prie šulinio. Tai ir viskas. Matyt, toks buvo anų laikų vaizduojamojo krašto gyvenimas. ..

Kadangi veikalas nebaigtas, tai pilno kompozicinio vaizdo neturime. Pradedamas didingu prologu — anksčiau negu amžiai gimė. Angelų sukilimas, Dievo didybė, blogio ir gėrio pradų gilieji šaltiniai, žmogaus tremtis ... O toliau eina per abi veikalo dalis, kurios viena su kita glaudžiai susijusios savo nuotaika ir į-vykiais, realūs žydų tautos gyvenimo vaizdai. Juose esama kai kurių spragų, bet visuma sudaro darnų vieningo veikalo vaizdą. Nenuoseklumo ir net prieštaravimų esama fragmentuose ir varijantuose, nuotrupose.

Iš silpnybių galėtume paminėti vaizdų, idėjų ir pokalbių pasikartojimą. Skirtingų epizodų ginčai yra gana panašūs ne tik forma, bet ir turiniu. Rastume kai kurių supainiojimų (kai kada sunku atskirti, kuris Jehuda veikia, vienu metu atsiranda du Barabai, ir neaišku, kuris jų kalba). Neišvengta ir psichologinių spragų, pvz. Jehudos kančia dėl tariamojo žadėtojo mirties (apgaviko ir suvedžiotojo mirtis silpnina kančios didybės tikėtinumą), Ješuos atsiskyrimas nuo rūpestingojo Juozapo Jeruzalėje ir jaunuolio nepasigedimas ištisą dieną, Ješuos pasikalbėjimas su Janahanu (Jonu Krikštytoju) šventykloje ir kt.

Stiliaus atžvilgiu čia turime trečiąjį Krėvę. Atsimename V. Krėvės dainuotinį stilių, nuostabiai turtingą ir nepakartojamą, Dainavos šalies senų žmonių padavimuose ir Šarūne. Kas galėtų pamiršti blaivų, paprastą,  lengvą,  bet kartu ir vaizdingą Šiaudinės pastogės šnekamosios kalbos stilių! O trečiasis Krėvė prabyla iškilmingu, jautraus patoso kupinu, bet konkretaus vaizdingumo Šventraščio stiliumi. Žydų dejavimai, maldos, prakeikimai, lūkesčiai ir viltys dažnai suskamba psalmių tonais:
"Palaimintas dangaus Viešpats savo darbais: Jo kantrybės dienos nusidėjimui pasibaigė!. . Atėjo puikybės pažeminimo metas ir nusidėjimui rūsti atlyginimo valanda! . . Drebėkite nusiminę, kurie nedorybės keliu ėjote: štai amžinosios pražūties praraja jau yra atsivėrusi po jūsų kojomis ! .. Džiaukimės ir Amžinajam Dievui garbę giedokime: pažvelgė Teisusis palankia akimi į teisingųjų širdis! Jo rūstybės pirštas jau sugriovė neteisingumo rūmus ir jų pamatus savo ranka išardys!.." (121 psl.).

"Per gausios mano viešpačių dovanos gyvenimo nuskurdintiems vargšams ir per didelė malonė jūsų, — tarė jiems žemai nusilenkdamas Juozapas, Jokūbo sūnus, dailidė iš Nazareto, ir jo širdis pasidarė nerami, išminčiaus žodžių nusigandusi" (43 psl.).
"Juozapas ir Mirjama valgė pasigėrėdami ir gėrė pieną ir tyrą vandenį, ir viskas buvo jiems skanu, kadangi buvo alkani ir ištroškę" (59 psl.).
"Ir paliepė tarnams paruošti puotai skobnis ir vaišino visus, kurie buvo matę jo nusiminimą, kad dabar matytų jo džiaugsmą" (161 psl.).

Dar pora žodžių apie visus V. Krėvės raštus. Juozas Kapočius, išleisdamas V. Krėvės kūrybą šešiuose stambiuose tomuose, pastatė autoriui gražų paminklą. Tiesa, ir Lietuvoje buvo leidžiami tomais to paties V. Krėvės, Maironio, Vaižganto, Vienuolio, žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos ir kitų raštai, tačiau tokio pavidalo jie anose sąlygose neturėjo.
Gražūs savo išvaizda išleistieji tomai. Labai talpūs, tačiau dėl to talpumo kiek nukenčia skaitytojo akys, estetinis puslapio vaizdas. Dr. Vincas Maciūnas kruopščiai atliko redaktoriaus pareiga:, pridėdamas kiekvienam kūriniui metrikines žinias, paaiškinimus. Dėkui redaktoriui ir leidėjui. O dabar eilė skaitytojui — kiekvienam lietuviui. Krėvė nepaseno ir nepasens: jo atvaizduoti žmonės gyvi ir tikri, jų draminė kova tebėra mūsų visų žmogiškoji kova, jo kalbos grožis yra mūsų kultūros neišsenkamos marios.
Pr. Naujokaitis


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai