Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VALSTYBINGUMAS POLITINES EMIGRACIJOS FONE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALGIRDAS J. KASULAITIS   
1. Politinės emigracijos pobūdis

Valstybingumo tema savyje kaupia daug klausimų. Galima kalbėti apie valstybingumo realizavimą — Lietuvos valstybės atstatymą, apie valstybingumo idėjos sunykimą ir jos atstatymą, apie Lietuvos valstybingumo atstatymo vyksmą — būdus, priemones, metodus. Čia į valstybingumo klausimą bus žvelgiama iš emigracinės būsenos.

Daugelis problemų yra emigracijos jei ne apspręstos, tai labai stipriai sąlygojamos. Ar norime ar ne, emigracinė padėtis yra mūsų būsena. Ji mūsų neišsemia, bet ji yra realus mūsų gyvenimo ir veiklos veiksnys. Emigracinės būsenos pobūdžio tikslesnė samprata įprasmintų mūsų minties, žodžio ir veiksmo sferą. Tai sakau, nes tikiu, kad daugelis emigrantų, sąmoningai ar ne, nesuvokia mūsų gyvenamosios emigracinės būsenos esminio pobūdžio. Emigracijų yra visokių: duoninių, mokslinių, religinių ir kitokių. Jos visos turi savo specifinę charakteristiką, specifinius tikslus ir net būdingą filosofiją. Kokią emigraciją emigrantas pasirenka, tokia jį formuoja, įtakoja ir perkeičia. Duoninis - ekonominis emigrantas į pačią emigraciją ir jos klausimus žiūrės kitaip negu, pvz., religinis emigrantas. Pirmajam sprendžiamuoju veiksniu tarnaus ekonominės - socialinės sąlygos, antrajam religinės laisvės galimybės. Visi kiti veiksniai, tiesa, vaidins tam tikrą vaidmenį, bet tik antraeilį.

Kokia emigracija esame mes? Daugelis mūsų greitai atsakys, jog esame politinė emigracija. Ir tai yra teisingas mūsosios emigracijos pobūdžio aptarimas. Tačiau mums gresia didelis pavojus savo politinę būseną pakeisti duonine ar kitokia emigracijos būsena. Emigracija apskritai lietuviuose nebuvo tinkamai nei suprasta, nei išstudijuota net ir laisvės laikais. Jai todėl ir nepasiruošta. Pradžioje politinę emigraciją vadinome tremtimi. Tiesa, tam tikra prasme esame tremtiniai. Tačiau į tremties gelmę leidomės be jokios ribos. Gailėjomės tėvynės, bet dar daugiau savęs. Tarėme, jog broliai kenčia, bet mes kenčiame daugiau. Gailėjomės žūvančių partizanų, bet dar daugiau savęs, nes, mat, jie bent tėvynės žemėje palaidoti. Tremtinio aureolė buvo garbinga ir leido mums savęs gailėtis. Tačiau ji dūmu apnešė realybę.

Šiandien daugelis mūsų jau pasiduoda kitam kraštutinumui. Tremtinio aureolė jau bado akis, kai garaže du automobiliai, banke tūkstančiai, o prie ežero vasarnamis. Tremtis vieniems tampa duonine emigracija (aš daug daugiau galiu padėti Lietuvai būdamas turtingu), kitiems   intelektualine   emigracija   (emigracija negali   patenkinti   lietuvio   intelektualo),   tretiems religine emigracija (visi krikščionys yra broliai, todėl reikia kovoti už negrą ar ką kitą, nes jis arčiau — Lietuva toli). Tokios emigracinės sąvokos, nors kiekviena iš dalies teisingos, lygiai nusisuka nuo lietuviškosios realybės. Ji gi labai aiški:   esame politiniai  ir   tik politiniai emigrantai. Šia prasme mes esame apspręsti ne duonos, ne mokslo, ne meno, ne religijos, bet politikos. Tiksliau — valstybingumo. Kaip žmonės, juk, turime daugelį privilegijų: teisę į turtą, į meną, į mokslą, į religijos išpažinimą. Tačiau kaip lietuviams mums yra atimta teisė į valstybinę laisvę ir tautinę nepriklausomybę. Iš mūsų visų pirmiausia atimtos politinės teisės. Šveicaras gali gyventi be Lietuvos valstybės. Katalikas gali gyventi be Lietuvos valstybės. Intelektualas gali, ir darbininkas gali. Tačiau katalikas intelektualas, darbininkas, mokytojas, protestantas ar politikas lietuvis negali. Negali, nes jis negali atsisakyti prigimties. Valstybinė laisvė yra kiekvienos tautos, kiekvienos politinės bendruomenės prigimtinė teisė. Tautinė valstybė nėra būtinai pati geriausia tautos gyvatos palaikytoja ar maitintoja, bet dabartinėje istorinėje eroje pati tiksliausia ir pa-laimingiausia   tautos   susiorganizavimo   forma, tautinės kultūros skydas ir tautinės gyvybės kūnas. Kaip tik todėl pačia giliausia prasme mes esame politinė emigracija, mūsų tikslas yra valstybinė nepriklausomybė, mūsų uždavinys — valstybingumo puoselėjimas. Šiai realybei turi būti palenkta visa — ir mokslas, ir menas, ir pinigas, ir švietimas. Kitais žodžiais, lietuvis politinis emigrantas visų pirmiausia yra laisvės kovotojas, o tik paskiau turčius, mokslininkas, dainininkas.

Nesu nusistatęs nei prieš mokslą, nei prieš meną, nei prieš mokyklą etc. Nesuvokiu nė žmogiškosios egzistencijos kaip nekomplikuotos vienalytės amebos. Kai sakau, jog lietuvis turi visa palenkti valstybės laisvės atstatymui, sakau turėdamas galvoje aiškią šiandienos realybę. Valstybės kūnas nužudytas. Tauta ir valstybinė sąmonė žudoma. Kaip tauta ir kaip politinė bendruomenė esame mirties pavojuje, kuris sukuria ir naują realybę su naujomis normomis ir naujais primatais. Ši realybė ir jos tinkamas pergyvenimas neprieštarauja nei Dievui, nei žmogiškajai prigimčiai.

Kai žmogus suserga sunkia ir pavojinga liga, visas jo dėmesys nukrypsta į gydymą. Rašytojas palieka plunksną, artojas arklą, turčius pinigus ir eina ligoninėn. Nė vienas jų neatsisako nei savo profesijos, nei pinigų, nei religijos. Tačiau kiekvienas jų žino, jog kai pavojus gresia gyvybei, ji tampa pirmuoju rūpesčiu. Iš kitos pusės savanoriai ir partizanai irgi buvo įvairių profesijų, pašaukimų, turėjo įvairių tikslų ir užsiėmimų, buvo pasaulėžiūriškai vienaip ar kitaip nusiteikę, tačiau daugelis jų paaukojo pačią didžiausią gyvybės auką už tėvynės, tautos ir valstybės reikalus. Jie nesakė — esu intelektualas, tad kovoti negaliu, nes ruošiu doktoratą. Esu turčius, tad negaliu palikti dvaro ar fabriko. Esu studentas, tad mano didžiausia pareiga mokytis. Būdinga, kad žuvusieji yra aukštinami ir Bažnyčios, ne tik tautos. Jų tad gyventos realybės pajautimas buvo teisingas. Mirties ir emigracijos realybė peržengia daugelį ribų. Emigracija yra nenormalybė, ir čia glūdi jos prakeikimas ir palaima. Ji nepakeičia žmogaus iš esmės, bet tik sukuria jam naujas dimensijas ir naują realybę. Ji yra laikinumas, ne begalinis trukumas. Ji yra iššūkis, ne pergalės trimitas. Taip suvokta politinė emigracija gali būti palaiminga ir vaisinga būsena.

2. Valstybingumo idėja — emigracijos įprasminimas

Emigraciją suvokiant kaip laikinę politinio pobūdžio būseną, nesunku suprasti jos ryšį su valstybingumo idėja. Valstybingumas yra dvasinė būsena, politinės bendruomenės — tautos sąmonės būtis, pačia savo prigimtimi šaukianti realizacijos. Valstybingumas gimdo valstybę ir yra jos tėvas. Emigracijos rėmai ar kitokios ma-prialinės sąlygos jo neapsprendžia. Atvirkščiai, politinė emigracija gali būti ir dažnai būna palankesnė dirva valstybingumui tarpti kaip laisvas kraštas, nes politinės emigracijos realybėje valstybingumo idėja sužiba skaidresnėmis spalvomis. Apie pranašą Ezekielį vienas jėzuitas rašė: "Tuo laiku, kai senoji teokratinė valstybė žuvo, jis buvo pašauktas, kad svetimoje žemėje tremtinius ruoštų naujai valstybei, kuri turėjo būti įkurta" (R. Cornely, S. J., Compendium in-troductionis in Santa Scripturas, 1909, psl. 711). Gi po kelių tūkstančių metų, praeito šimtmečio gale jo palikuonis Teodoras Herzlis po pirmojo sionistų kongreso Šveicarijoje (1897) tarė: "Aš esu įsteigęs Izraelio valstybę". Juodu skyrė virtinė amžių, tačiau abiejuose buvo gyva žydiškoji valstybinė sąmonė. Abu gi buvo emigrantai.

Čekoslovakų valstybė buvo sukurta Pitts-burghe, svetimoj šalyj, be savo žemės po kojomis. Valstybinė sąmonė nebuvo nė kiek skaidresnė laisvės priešaušryje Lietuvoje, negu Šveicarijos, Skandinavijos, Amerikos, Rusijos lietuviuose. Tokių pavyzdžių daug. Jie tik paryškina prigimtinę teisę ir tiesą: valstybingumo gemalas nėra iš žemės ir daikto, bet tautinės sąmonės ir politinės brandos kūdikis. Emigracinė būsena ne tik nekliudo šiam kūdikiui tarpti, bet gali būti net ir labai palanki dirva. Laisvės ir nepriklausomybės netekimo kančia gali būti išskaistinančia ugnimi tokiai emigracijai, kuri suvokia save, jaučia realybę ir atsiveria kūrybai. Emigracijos nuogumas — nebuvimas valstybės aparato ir kitų žemiškų politinių rūpesčių gali būti gera proga praturtinti valstybinę sąmonę idėjų ir principų turtais. Betarpis sąlytis su kitomis politinėmis bendruomenėmis gali būti panaudotas kaip proga patiems gražiausiems perlams surinkti. Trumpai — emigracija gali tarnauti kaip žinojimo ir išminties troškulio patenkinimas, kaip didžioji valstybingumo mokykla. Tas pats Ezekielis liepia žydų tremtiniams suvalgyti knygą — pasisavinti idėjas, kurios maitins naujai gimstančią valstybę.

Pagaliau valstybingumo sąmonės ugdymas emigracijoje nesikerta su jos kasdienybe. Valstybingumo kūryba emigracijoje reiškia ne visa paaukoti, bet visa panaudoti. Pranašas Jeremijas tremtiniams skirtame laiške rašo: "Pastatykite namus ir gyvenkite juose. Sodinkite daržoves ir valgykite jas. Veskite žmonas, gimdykite sūnus ir dukteris, parinkite savo sūnums žmonas, o dukterims vyrus, kad jie gimdytų sūnus ir dukras, dauginkitės ir nemažėkite". Šie Jeremijo žodžiai tinka ir mūsų politinei emigracijai. Neatsisakykime nieko, bet visa panaudokime pagrindiniam emigracijos tikslui — laisvos valstybės atstatymui.

Nors emigracija yra nenormalybė, bet ji nėra nepakeliama našta. Teisingai suvokta ir išgyvenama, ji gali būti palaiminga. Tokią mintį skelbė Kazys Pakštas tardamas, jog "mes skrendame kaip angelas su kovos kalaviju ir kovoj dėl lietuvybės esame palaiminti, bet ne kankiniai". Gi Juozas Eretas stato net retorinį klausimą: "Ar tik ne pati Apvaizda ją (emigraciją, AJK) sudarė skirdama jai tą darbą, kurio dabar Lietuvoje negali dirbti laisvės netekusioji tautos dalis?" (Krikščionis ir kultūra, atspaudas iš LKM Suvažiavimo Darbų, V t., psl. 16).

Toliau J. Eretas rašo: "Kad emigrantai gali nuveikti didžius darbus, sukurti net pasaulinės reikšmės veikalus, parodo garsūs pavyzdžiai. Antai "Septuaginta" žydų mokslininkų buvo ne jų tėvynėje, o Egipte iš hebrajų kalbos išversta į graikų kalbą. Koranas atsirado Mohamedui gyvenant Medinoje, tremtyje. Dantė savo "Dieviškąją Komediją" sukūrė ne savo gimtinėje Florencijoje, o būdamas priverstas bastytis po svetimuosius. Commenius garsiuosius savo pedagogikos veikalus — arti 150 — rašė 30 metų karo varinėjamas po visą Europą ... O Mickevičius. Kažin ar jis pasauliui būtų davęs nemirtingąjį "Poną Tadą", jei jis kur nors tarp Gardino ir Vilniaus pertekliaus būtų buvęs lepinamas? Yra veikalų, kurių tėvynėje negalima sukurti, kuriuos teugdo — anot Dantės —tik sūri svetimųjų duona ir begalinis savųjų pasiilgimas . . . Krikščionio supratimu tremtis yra malonė, kad ir skaudi" (op cit., 17-18).

Tokioje krikščioniškoje emigracijos sampratoje glūdi ir esmingasis emigracijos ir valstybingumo ryšys. Valstybingumas užsimezga, kai politinė sąmonė ir tautos valia viena kitą apvaisina. Valstybingumas su laisve pagimdo savarankišką valstybę, kuri jau turi ir kūną — savo teritoriją, valdžią, konstituciją, įstatymus. Mes emigracijoje negalime nei sukurti nei atkurti savo valstybės, nes neturime laisvės. Tačiau mes galime ir net privalome žiūrėti, kad lietuviškasis valstybingumas, maitinamas deramu dvasiniu maistu, būtų visuomet pasirengęs apvaisinti laisvę ir atgimdyti Lietuvos vals-vos valstybę.

Valstybingumas nėra nemirtingas. Politinė sąmonė gali užgesti. Politinės bendruomenės — tautos valia gali degeneruoti. Šiandien lietuviškasis valstybingumas yra gyvas ir Lietuvoje, ir emigracijoje. Tačiau Lietuvoje jį sąmoningai žudo marksistinio komunizmo pseudoreligijos nuodai. Dešimtmečiams slenkant, lietuviškoji valstybinė sąmonė krašte gali būti nužudyta arba tiek sužalota, jog diaspora gali likti vienintelis sveikas lietuviškojo valstybingumo gemalas, galįs atgimdyti Lietuvos valstybę.

3. Lietuviškojo valstybingumo istoriniai bruožai ir pobūdis

Lietuviškasis valstybingumas turi jau eilės amžių istoriją. Iš tikrųjų, ne mes pirmi šiandien gyvai išgyvename laisvės netekimo rūpestį. Ir mūsų pirmatakų pasaulį dažnai užguldavo sunki ir troškinanti naktis.

Kada užsimezgė valstybingumo gemalas lietuviuose, tur būt, niekuomet nežinosime. Tačiau, kaip Simas Sužiedėlis sako, "savos valstybės išlaikymas nuo seno lietuviuose buvo gyvas ir stiprus" ("Lietuva", 1953 Nr. 3, psl. 4). Net nežinome, kada iš tikrųjų susikūrė pati Lietuvos valstybė. Anot S. Sužiedėlio, "Lietuvos valstybės pradžia toje žiloje senovėje neužčiuopiama: negalima jos susieti su jokia data, nei su jokio valdovo tikru vardu" (op. cit. 3). Atsire-miame daugiausia karaliumi Mindaugu, tačiau jokios abejonės nėra, kad jau anksčiau lietuviai pradėjo politiškai organizuotis.

Būdinga, kad valstybingumo mintis lietuviuose brendo ir realizavosi be didesnės išorinės įtakos. Politinis organizavimasis vyko, kai dar pašonėje nebuvo nei kryžiuočių, nei kitų stipresnių išorinių jėgų. Politinė sąmonė budo savaime, kai lietuviai pasiekė tam tikrą civilizacijos ir kultūros laipsnį.

Mindaugas, nors nepirmasis, lietuviškojo valstybingumo realizacijos procese suvaidino milžinišką vaidmenį. Atsivėrimas krikščionybei ir karaliaus vainikas jauną Lietuvos valstybę įteisino tarptautiniu požiūriu. To posūkio reikšmės valstybinėje istorijoje nepaneigia, kad Mindaugo palikuoniai prarado vainiką ir prigesino krikščionybę.

Gediminas žengė dar žingsnį pirmyn. Jis išdirbo aiškius valdymosi metodus ir sukūrė visai neblogą krašto apsaugos sistemą. Šimtai piliakalnių šiandien liudija apie jo strateginius gabumus ir, svarbiausia, valią ginti savo kraštą ir valstybę.
Jį sekė jo sūnūs ir anūkai, kurie lietuviškąjį valstybingumą atskleidė istorijai pilnu jo grožiu. Algirdas neabejotinai buvo savo laiko vienas pakiliausių politikų tarptautiniu mastu. Kęstutis buvo ne tik riteriškos dvasios, bet net praaugo savo laikus, ir jo asmens charakteryje galima įžiūrėti modernaus kario - valstybininko bruožų. Vytautas gi savo asmenyje jungė ir tėvo, ir dėdės valstybininko - politiko - karvedžio charakterio ataudus ir Lietuvos valstybę išvedė į jos viršūnę.

Vytauto mirtis buvo posūkis tiek Lietuvos valstybės, tiek lietuviškojo valstybingumo kelyje. Tačiau, jei valstybė po truputį žlugo ir pagaliau sugriuvo, valstybinė sąmonė išsilaikė ne tik liaudyje, bet ir aukštesniuose sluoksniuose. Kultūrinis suartėjimas su lenkais ir politinis su jais susidėjimas prieš didėjančią Maskvos įtaką nė toliau neišblėsino valstybinės sąmonės ir savarankiškumo jausmo. Net ir Liublino unija faktiškai buvo tik federacija, bet ne lenkų taip trokštamas vienas valstybinis ir tautinis kūnas. Ir nors lenkai bendrosios respublikos gadynėje persodino į Lietuvą daug ko, jie neįstengė užgožti valstybinės sąmonės, kuri net ir labai kai kuriais lenkiškais blizgučiais susižavėjusioje bajorijoje buvo gyva ir dažnai sąmoningai puoselėjama. Jau nekalbant apie ką kitą, karalių rinkimas kiekvienu kartu rodė lietuviškojo savarankiškumo jausmo gyvatą. Lygiai tą gyvatą rodo Lietuvos Statutas, kuris yra ne tik aukštos teisinės lietuvių kultūros paminklas, bet ir gyvas politinės išminties bei valstybingumo simbolis. Trumpai — Lietuvos - Lenkijos unija lietuviuose niekuomet nebuvo suprasta kaip valstybingumo atsisakymas, bet kaip federalinis ryšys apsaugai užsitikrinti. Neturint atskiro valdovo, kuris ne tik valstybę valdytų, bet būtų ir jos nepriklausomybės simbolis, valstybinę sąmonę įkūnijo visa eilė didžiųjų šeimų - kunigaikš čių: Radvilai, Chodkevičiai, Giedraičiai, Valavičiai, Oginskiai, Pacai, Sapiegos. Jie buvo savo meto tikrieji Lietuvos politiniai vadai ir savarankiškumo simboliai.

Lietuviškoji valstybinė sąmonė neišblėso net ir pačiais sunkiausiais laikais. Pvz., kai Tadas Kosciuška 1794 sukilo, pulk. Jokūbas Jasinskis sudarė visai savarankišką sukiliminę Lietuvos vyriausybę. Net ir tokiu momentu lietuviai gyvai jautė savarankiškumo impulsą.

Visas XIX a. nužymėtas rusiškojo imperializmo pastangomis sunaikinti Lietuvą. Tačiau tas pats laikotarpis turi ir aukso puslapių. 1831 ir 1863 sukilimai buvo probrėškos ne tik tautinio, bet ir valstybinio atgimimo. Jie reiškė laisvės troškulį. Dar būdingesni jie tuo, kad juose pirmą kartą prabyla liaudis — valstiečiai, kurie į amžiaus galą pakeičia bajoriją ir tampa tautinio atgimimo vairuotojais, valstybės atkūrėjais.

Būdingi jie ir tuo, kad jie pagimdė pirmas didesnes bangas lietuvių emigracijos, kuri jau turi aiškių politinės emigracijos bruožų. Pagaliau būdingi jie yra ir tuo, jog abiem atvejais lietuviai turėjo savo atskirus vadus, komitetus ir net vyriausybes, nepaisant lenkų pastangų išlaikyti bendrinę valstybę ir vaduotis kartu.

Tautinio atgimimo laikotarpis, 1905 revoliucija, I-jo pasaulinio karo metai ir Nepriklausomos valstybės periodas yra mums ne tik gerai žinomi, bet ir kupini valstybingumo apraiškų, kurių visų suminėti čia neįmanoma. Iškeltinas tik vienas faktas, turįs ryšio su šiandienine mūsų būsena. Tai lietuviškosios ano meto emigracijos įsijungimas į Lietuvos nepriklausomybės atstatymo procesą. Jau 1831 ir 1863 sukilimo pabėgėliai vedė politinę kovą už Lietuvos išlaisvinimą. Ir nors jų veikla yra gerokai sumišusi su lenkų pastangomis, juose jaučiamas istorinis lietuviškasis savarankumas. Vėlesnė emigracija yra jau maitinama naujai atgimusio ir iš kitų šaltinių liaudies - valstiečių trykštančio valstybingumo, kuris savo charakteriu ir siekiamais tikslais yra jau ano Gediminaičių valstybingumo tęsinys. Į laisvinimo kovą įsijungė ne tik politinė emigracija Švedijoje, Rusijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje ir kt., bet ir daugiausia duoninė emigracija Amerikoje. Čia našlės skatiko pavyzdžių buvo tiek gausu, jog dažnai negalima apie juos kalbėti be gilaus susijaudinimo ir nuoširdžios meilės tiems į kasyklas ir fabrikus persodintiems lietuviams valstiečiams, kurių meilė savo tautai ir kurių valstybinė sąmonė, nors pačiu paprasčiausiu rūbu aprengta, buvo tokia tyra ir sveika.

Tūkstantmetinis lietuviškasis valstybingumas imponuoja ne tik savo istoriniu amžium, bet ir savo charakteriu. Būdingas jam dinamiškas ekspansyvumas. Mindaugo ir Gediminaičių Lietuva nerimo savo sienose. Valstybinė energija spinduliavo į aplinką, ir kur buvo tuštuma, lietuviškasis valstybingumas kūrė tvarką. Tačiau ši valstybinė plėtra neturėjo imperialistinio pamušalo. Lietuviškąjį valstybingumą daugiau inspiravo politinis genijus ir istorinė misija: apsiginti nuo priešų Vakaruose ir apginti Europą nuo aziatinio priešo Rytuose. Šį teigimą sutvirtina faktas, jog lietuviai savo imperiją ne tiek valdė, kiek globojo. Anot S. Sužiedėlio, "Lietuviai pirmiausiai buvo valstybininkai: gabūs kitus valdyti, tolerantiški, santūrūs ir nelinkę kitiems savo tautos dvasios ir kalbos primesti" (op. cit., psl. 4). Tai ne imperializmo, bet teisingai suvokto federalizmo atšvaitą.

Būdingas ir lietuviškojo valstybingumo gajumas. Nesuskaitomi ir grobuoniški kryžiuočių puolimai, rodos, būtų galėję sunaikinti net ir tvirčiausią kraštą. Tačiau Lietuva po kiekvieno mūšio — laimėto ar pralaimėto — liko gyva. Valstybės nykimo laikai buvo slegiantys, tačiau nebuvo tokio laikotarpio, kuris nežibėtų valstybinės sąmonės žiežirbomis. Carinė okupacija buvo pats nevilties įsikūnijimas. Tačiau ir ji neįstengė užgesinti tautinės ir valstybinės sąmonės. Šiandiena šį gajumą tik patvirtina.

Būdingas ir lietuviškojo valstybingumo gylis — politinio turinio svoris. Gediminaičių politinį genijų pripažino ir jų bendralaikiai, ir šiandienos istorikai. Jų valdymo metodai buvo net pralenkę anų laikų politinius metodus. Prisimintinas čia vėl Lietuvos Statutas. Pagaliau Steigiamojo Seimo darbai jau modernioje valstybėje, nekalbant apie kitką, dvelkia modernios civilizacijos, gilios kultūros, plataus valstybingumo ir rafinuotos politikos potencialu.

4. Kūrimas ateičiai kaip emigracijos atpirkimas


Būti šiandien lietuviu reiškia kentėti. Tačiau tik betikslė ir beprasmė kančia yra mirties sėkla. Prasminga kančia yra gyvybės nesiliaujantis užtikrinimas. Nepaisant benamio dalios, mus gaivina didis ir nepalaužiamas tikėjimas savo tautos ateitimi. Praeities vingiai pulsuoja galia, ištverme ir gaivalingumu. Šiandienos realybė — skaudi, bet prasminga. Ateities vizija didinga savo galimybėse. Šis tikėjimas nėra tuščias. Jis išplaukia iš Kūrėjo valios, maitinamas istorinės tiesos, grūdinamas šiandienos realybės ir gaivinamas ateities vizijos.

Tačiau tikėjimas be kūrybos, be darbo yra tuščias. Tikėti reiškia kurti. Šalia tiesioginės kovos už Lietuvos laisvę, nematau prasmingesnio uždavinio politinei emigracijai kaip savos valstybės savo širdyje — skaidresnio nepriklausomos Lietuvos idealo sukūrimo. Emigracija atveria neribotų galimybių idėjinei kūrybai. Ši kūryba gi gilioj esmėj yra ir emigracijos atpirkimas.

Naujosios Lietuvos valstybės gemalas yra visų lietuvių širdyse. Jį išnešioti ir perduoti ateities kartoms — štai uždavinys, kuris turi įprasminti kiekvieno benamio gyvenimą. Jis toks kilnus ir prasmingas tiek savo idėjine didybe, tiek žmogišku paprastumu. Jis toks didis ir taurus, jog išsemia tuos, kurie turi meilės ir valios jam pasiaukoti. Tik tie, kurie pasiaukoja, kuria ateitį. Tik jų dėka šiandienos vizijos tampa rytojaus realybe. Tik tuos dvasios galiūnus, kurie pergali laiką ir emigraciją, seks ir jaunosios kartos, nes jos pačia savo jaunyste veržiasi į kilnesnį ir prasmingesnį gyvenimą.

Mums yra paliktas milžiniškas paveldėjimas, parodytas kelias ir praskleista ateities uždanga. Visa kita priklauso nuo mūsų.



 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai