Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
HOCHHUTHO DRAMA APIE CHURCHILLĮ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Rimvydas Šliažas   
1966 nr. 6 buvome informavę apie R. Hochhutho pjesę, teisusią Pijų XII. šiame numery informuojame apie naują jo dramą, kaltinančią Churchillį. Įdomu pastebėti: kai autorius juodino popiežių, jo pjese buvo plačiai visame pasauly garsinama; dabar, kai naujoj savo dramoj autorius atsikreipė prieš Churchillį, nebešokama autoriaus sveikinti už "moralinį jautrumą". — Red.

Berlyne įvyko Rolf Hochhutho naujos dramos Soldaten (Kareiviai) premjera. Autorius pagarsėjo 1963 m. savo pjese "Stellvertreter" (Vietininkas), kuri kaltino Pijų XII pasyvumu dėl nacių II pasaulinio karo metu vykdyto žydų žudymo. Ginče, kuris vyko dėl pjesės meninį vertinimą nustelbė polemika, ar Hochhuth turėjo teisę tokį kaltinimą mesti popiežiui. Atrodo, panašus likimas atsitiks ir su jo nauju kūriniu. Vėl Hochhuth tyrinėjo daugybę dokumentų ir surengė teismą kitai istorinei asmenybei. Churchillis Hochhu-huthui tapo dramatiškai įdomia asmenybe tuo, kad jis, kaip ir popiežius, turėjo progą pasirinkti tarp gėrio ir blogio ir pasirinko blogį — Vokietijos miestų civilinių gyventojų bombardavimą ir lenkų generolo Sikorskio nužudymą.

Hochhutho drama nori įspėti prieš modernaus karo baisumą. Tačiau pasirinkęs visų dar gerai atsimenamą ir gerbiamą istorinę asmenybę, Hochhuth noroms neno-roms dėmesį sutelkia į Churchillio kaltės klausimą, o ne į karo baisumą. Be to, pats autorius sujaukia dalykus, įterpdamas su bombardavimais mažai ką bendra turinčią Sikorskio mirtį. Abu šiuos įvykius sieja tik Churchillio asmenybė, kuris tada parodomas kaip žmogus, kuris nesisaistė moraliniais dėsniais, kai tautos interesai reikalavo jų nepaisyti. Bombardavimas ir Sikorskio pašalinimas parodo tada tik šio žmogaus baisumo skalę — nuo masinio žudymo iki nepatogaus asmens sunaikinimo.

Kritikai taip ir suprato šį vaidinimą. Mažai kas svarsto jo meninę vertę (atsiliepimai po premjeros Berlyne buvo daugiausia neigiami). Daug plačiau svarstomas klausimas, kiek Hochhuth turėjo teisės apkaltinti Churchillį. Anglija taip tik ir suprato šį vaidinimą ir neleido jo Londone pastatyti.

Dėl bombardavimų Hochhutho kritikai atkerta, kad 1943 metais, kuriuos Hochhuth vaidinime atvaizduoja, tokių masinių bombardavimų vaidmuo dar nebuvo aiškus (po karo paaiškėjo, kad sąjungininkai  prarado  virš  Vokietijos beveik 100.000 savo lakūnų, o vokiečių moralė, nors ir sunaikinus miestus, nebuvo palaužta). Tokie teroristiniai bombardavimai, kaip Dresdeno, įvyko tik vėliau. Galima net teigti, kad tokių bombardavimų reikėjo anksčiau, nes daugiau žmonių būtų išlikę gyvi likusioje Europoje ir kacetuose. Šis klausimas lieka spekuliatyvinis.

Kitas reikalas su Sikorskiu. Faktas, kad generolas Sikorskis, laisvųjų lenkų kariuomenės vadas, žuvo 1943 liepos 5 jo lėktuvui vos pakilus nuo anglų bazės Gibraltare, vos prieš keletą dienų Stalinui nutraukus santykius su lenkų egzili-ne vyriausybe Vakaruose. Hochhuth teigia, kad Churchillis įsakęs Sikorskį nužudyti, nes Sikorskis su savo reikalavimais garantuoti Lenkijos rytines ribas ir patikrinti lenkų karininkų išžudymą Katyne apsunkinęs anglų ir rusų santykius ypatingai kritišku laikotarpiu, kada anglams žūt būt reikėjo rusų kaip sąjungininkų.

Hochhuth užsispiria šiuo klausimu ir teigia, kad turįs paslaptingą liudininką ir dokumentų, kuriuos atskleisiąs vėliau. Jam pačiam šie faktai apkaltina Chur-Chlllį: Milovan Djillas, per karą buvęs jugoslavų karinis atašė Maskvoje, buvo Stalino paprašytas į-spėti Tito saugotis, kad anglai nesurengtų jam Sikorskio likimo. Kad anglai nužudė Sikorskį, Stalinas sužinojęs iš Benešo. Gi šis galėjęs sužinoti, nes jo gero draugo generolo Prchal sūnus vairavo Sikorskio lėktuvą ir vienintelis išliko gyvas. Djillas apie Stalino Įspėjimą rašo savo "Pokalbiuose su Stalinu", šios knygos rankraščiuose, juos slaptai nešant į Vakarus, paslaptingu būdu dingo vienas sakinys, būtent, kad Stalinas liudininku nurodė Benešą; mat, jei tik Stalinas būtų tai pasakęs, būtų lengva teigti, kad jis melavo, tačiau Benešu galima pasitikėti.

Kitas įtarimas kyla iš Gibraltaro t;ubernatoriaus elgesio: jis ne-' lesiog įspėjęs Sikorskį neskristi savo lėktuvu ir bandęs jį sulaikyti. Po nelaimės šis gubernatorius bu-ves ypatingai susigraudinęs, lyg kaltas jausdamasis.

Kitą įtartiną rolę suvaidina anglų žvalgyba. Grįždamas iš Artimųjų Rytų, Sikorskis pavežėjo tris žvalgybos narius, kurie norėjo su juo skristi, kadangi jiems skubiai reikėję grįžti į Londoną. Tačiau, kai Sikorskis užtruko Gibraltare 24 valandas ilgiau negu buvo numatyta, šie žvalgybininkai pasiliko su juo, staiga nebeskubėdami. Jie net užsispyrė skristi su Sikorskiu, kai net kai kuriems lenkams, kurie norėjo palydėti generolą, nebuvo vietos, šie žvalgybininkai lėktuve atsisėdo gale prie vieno išėjimo; lenkai buvo patalpinti patalpose be išėjimo ir be langų. Toj vietoje, kur lėktuvas buvo tamsoje sustojęs įsibėgėjimui, buvo rastas iš lėktuvo iškritęs pašto maišas. Vadinasi, kas nors atidarė išėjimą; gal su tuo maišu ir iškrito anglų agentai, atlikę savo darbą, nes jų lavonai nebuvo rasti.

Pasirodo dar, kad anglas, vadovavęs tai žvalgybos šakai, kuri pravedė sabotažo veiksmus ir nužudymus, Sikorskio žuvimo dieną buvo Gibraltare. Paties piloto išsigelbėjimas neaiškus: neva jis buvęs išmestas per langą. Bet kaip jis suspėjo   užsidėti išsigelbėjimo diržą, kai visi kiti buvo rasti be jo?

Hochhuth interpretuoja paties Churchillio elgesį ir randa įtartinų momentų: Churchillis savo atsiminimuose nemini Sikorskio, nors tas generolas buvo svarbus asmuo ir jo pažįstamas. Hochhuth mano, kad tai grynai dėl to, kad išdidus Churchillis nenorėjęs iš vienos pusės atskleisti tiesos, o iš kitos — meluoti.

Kritikai prileidžia, kad Sikorskio mirtis yra paslaptinga. Tačiau jos ryšys su Churchilliu niekur neįrodytas ir net netikėtinas. Sikorskis buvo žmogus be reikšmės ir įtakos. Churchillis su tokiais apsieidavo ne labai mandagiai, kaip rodo de Gaulle pavyzdys, bet jis jų nežudydavo, nes — kam?

Lieka išvada, kad Hochhuth vėl parašė neaukštos meninės vertės vaidinimą ir vėl sukėlė ginčą, apkaltindamas kitos tautos didžią asmenybę už tuos dalykus, kuriuos iš tikro patys vokiečiai pradėjo ir vykdė (išskyrus neaiškų Sikorskio žuvimą).
Rimvydas Šliažas




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai