Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RUMUNIJA IR VATIKANAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. V. Mar   
"Mainos rūbai margo svieto ..." Po 20 metų žiaurios kovos prieš katalikų Bažnyčią, Socialistinės Rumunijos Respublikos ministras pirmininkas Gheorghe Maurer, lankydamasis Romoje, 1968 sausio 24 buvo priimtas pop. Povilo VI privačioje audiencijoje. Jį lydėjo Rumunijos užsienio reikalų ministras Cornelio Manescu ir Romos ambasadorius Cornel Burtica. Kaip Vatikano spaudos komunikatas praneša, ilgame (daugiau nei valandos) pokalbyje buvo pasikeista nuomonėmis, kaip pagerinti susipratimą tarp tautų ir valstybių, kaip išlaikyti taiką pasauly, spręsti kylančius konfliktus, atsisakant naudoti jėgą ir vadovaujantis tik abipusiu susipratimu bei pasitikėjimu. Popiežius, be to, kalbėjo svečiui apie katalikų Bažnyčios padėtį Rumunijoje, pareikšdamas savo pagarbą "kilniai rumunų tautai". Pokalbis vykęs labai nuoširdžioje atmosferoje ir baigėsi pasikeitimu dovanomis: popiežius padovanojo svečiui retą leidinį — Vergilijaus raštų tris tomus bei savo pontifikato medalį, o Maurer — brangią iš 1700 metų rumunišką ikoną, vaizduojančią Švč. Trejybę, ir plokštelėse įrašytą kompozitoriaus G. Enescu operą "Oedipe". Taigi viskas gražu, teikia vilčių geresnei ateičiai. Bet pažvelkime, kokia yra katalikų Bažnyčios padėtis Rumunijoje, apie kurią popiežius kalbėjo socialistinės valstybės ministrui pirmininkui.

Baigiantis II pasauliniam karui, rusai Rumuniją okupavo 1944 rugpiūčio mėn. Kitų metų kovo mėn. sudaryta koalicinė "Liaudies fronto" vyriausybė. Komunistų tada Rumunijoje buvo tik apie 1000 asmenų. Bet jie tuojau įsigavo į atsakingas valdžios vietas, įvedė savo diktatūrą ir uždraudė visas kitas partijas. Karalius 1947 turėjo atsisakyti sosto ir išvykti iš Rumunijos. 1948 pavasarį paskelbta nauja konstitucija, visiškai panaši į Sov. Sąjungos 1936 konstituciją, ir prasidėjo vad. komunizmo statyba.

Kadangi pagal Markso-Lenino mokslą svarbiausias komunizmo priešas yra katalikų Bažnyčia, tad ir prasidėjo jos naikinimas, persekiojimas. Rumunijoje iš 20 mil. gyventojų katalikų buvo per 3 milijonus (17 proc. visų gyventojų), stačiatikių 13 milijonų. Katalikai buvo lotynų ir rytų apeigų, pastarieji vadinami "graikų katalikais". Jie 1923 konstitucijoje buvo pripažinti kaip Rumunijos Bažnyčios dalis.

Rytų apeigų katalikai Rumunijoje atsirado tada, kai 1698 ir 1700 Transilvanijos stačiatikiai nutarė prisijungti prie Romos Bažnyčios. Kai 1948 Rumunijos komunistinė valdžia paskelbė, kad jau daugiau nėra unitų, kad jie Rumunijoje neegzistuoja, jie tada turėjo Alba Julijos arkivyskupiją ir 4 vyskupijas (Oradea Mare, Cluj, Lugoj ir Maramures). Po karo buvo dar įsteigtas Bukarešto apaštališkasis vikariatas. Visose tose vyskupijose buvo 1.570000 tikinčiųjų, 1800 parapijų, 1810 kunigų, 3 kunigų seminarijos, daugelis vidurinių mokyklų, mokytojų seminarijų, profesinių mokyklų. Vienuoliai bazi-lionai turėjo 5 vienuolynus, jėzuitai — 2, asumcionistai — 3. Jiems talkino dar į rytų apeigas perėję pranciškonai ir krikščioniškųjų mokyklų broliai. Dvi rytų apeigų moterų vienuolijos turėjo 8 vienuolynus, jų narės užsiėmė mergaičių mokymu ir labdara. Stipri buvo rytų apeigų katalikų spauda: 20 savaitraščių ir mėnraščių, 5 spaustuvės leido įvairias religinio turinio knygas. Katalikų Akcijos organizacijoje buvo 450.000 narių vyrų ir 340.000 moterų, neminint gausių jaunimo organizacijų.

Komunistinė Rumunijos valdžia nutarė visiškai sunaikinti rytų apeigų Bažnyčią. Pirmiausia jie pasijungė savo tikslams stačiatikių Bažnyčią. Valdžia išvalė iš stačiatikių dvasiški jos eilių visus, kurie nebuvo palankūs naujam režimui, įstatydami į jų vietas sau palankius ir atsidavusius asmenis. Kai 1948.11.28 mirė patriarchas Nikodemas, Rumunijos komunistinis parlamentas išrinko jo vieton patriarchu valdžios žmogų Justinijo-ną, kuriam buvo pavesta visos Rumunijos Bažnyčių reikalų tvarkymas. Jis 1948.VI.6 savo kalboje pareiškė:
"Aš ypačiai kovosiu, kad mūsų šventoji rumunų stačiatikių Bažnyčia, ištikima naujai socialinei santvarkai, atitiktų tautos troškimus ir viltis. Mūsų mintys tuojau krypsta į graikų katalikų dvasiš-kiją, kuriai atėjo laikas išsivaduoti iš cezaro-papizmo; ji yra mūsų tėviško rūpesčio dėmesyje. Nesileiskite apgaunami priešų! Būkite rumunai, verti jūsų protėvių, kurie savo gyvybės kaina išlaikė nepažeistą bendrąjį rumunų tautos palikimą ... Kas mus skiria? Niekas kitas, kaip jūsų ištikimybė Romai ir jūsų jai pasidavimas. Grąžinkite šią ištikimybę mūsų tautos Bažnyčiai... Atsidarys plačios galimybės mūsų veiklai ateityje, kada darbuosimės ne izoliuoti, bet susijungę į galingą Tautinę Bažnyčią, kuris priims į savo prieglobstį visus — dvasiški ją ir tikinčiuosius, visą mūsų brangiosios tėvynės Rumunijos tautą".

Kai po šio patriarcho Justinijo-no "pakvietimo" rytų apeigų katalikai nepajudėjo, valdžia griebėsi jėga juos priversti tapti stačiatikiais. Visi rytų apeigų vyskupai ir žymesnieji dvasininkai buvo sukišti į kalėjimus. Bet "savanoriškam" prisijungimui norėta duoti "legalumo" skraistė. Visi dvasininkai turėjo pasirašyti valdžios paruoštą raštą, kuriuo iš kiekvieno departamento išrenka po du atstovu, irgi valdžios iš anksto parinktus ir pasiūlytus. Kurie atsisakė tokį "rinkimą" pasirašyti, ėjo į kalėjimą. Kiti, prigrasinti, apgauti ar suklaidinti pasirašė, ir taip buvo išrinkti 38 delegatai, kurie susirinkę Cluj mieste 1948.X.1 "vienbalsiai" nutarė visų rytų apeigų katalikų vardu prisijungti prie Rumunijos stačiatikių Bažnyčios. Po to susirinkimo "delegatai" turėjo vykti į Bukareštą ir "maldauti" patriarcho Justini jono priimti juos į vienybę. Pakeliui du "delegatai" pabėgo ir pasislėpė, o likusieji 36 buvo Justini jono iškilmingai priimti; paskelbtas "Atsišaukimas", kuriame, pagarbinus komunistinį režimą, sakoma, kad naujose Rumunijos Liaudies Respublikos gyvenimo sąlygose "nutraukiami ryšiai su Romos Bažnyčia, svetima mūsų tautos interesams ... ir iškilmingai pareiškiama prisijungimas prie Rumunijos stačiatikių Bažnyčios". Lygiai "delegatai" pareiškė nutraukia bet kokius ryšius su Vatikanu. "Nuo šiandien klausysime tik šventos rumunų stačiatikių Bažnyčios vadų".

Valdžia pasiskubino sankcionuoti "savanorišką" rytų apeigų Bažnyčios "prisijungimą" ir 1943.XII.1 dekretu paskelbė: "Grįžus graikų katalikų parapijoms prie rumunų stačiatikių kulto,... visos centrinės graikų katalikų organizacijos (metropolijos, vyskupijos, kapitulos, vienuolijos, dekanatai, vienuolynai, įstaigos, draugijos, bet kokios rūšies ir vardo, daugiau nebeegzistuoja". O antrame to dekreto skyriuje sakoma: "judomas ir nejudomas aukščiau minėtų institucijų turtas, išskyrus senųjų parapijų turtus, grįžta Rumunijos Valstybės nuosavybėn, kuri tuojau perima jų valdymą". Po to visos rytų apeigų katalikų katedros, bažnyčios, koplyčios ir kiti pastatai buvo atiduoti stačiatikių dvasiškiams. Patriarchas Justinijonas bandė prikalbinti kalėjime esančius vyskupus prisidėti prie stačiatikių, bet visi atsisakė ir liko kalėjimuose, kur pamažu vienas po kito išmirė, šiandien likęs gyvas tik Cluj-Gherla vysk. Julius Hossu, 83 metų senelis, uždarytas viename stačiatikių vienuolyne, kuriam pereitų metų gruodžio mėn., švenčiant 50 metų vyskupavimo sukaktį, popiežius Povilas VI pasiuntė gražų pasveikinimo, pagyrimo ir paguodos žodį.

Bet ir dauguma dvasiškijos nepasidavė schizmai. Netgi iš karto pasirašiusieji "prisidėjimą" prie stačiatikių, savo sutikimą atšaukė ir perėjo į nelegalų gyvenimą, slapstydamiesi kalnuose, miškuose, palaikomi ir globojami tikinčiųjų. Valdžia išleido įsaką prieš "valkataujančius" kunigus, kuriems griežtomis bausmėmis grasinant draudžiama eiti kunigo pareigas; skiriamos didelės premijos pinigais, kas suseks ir praneš policijai apie besislapstančius kunigus. Grasinama 8 metų kalėjimu ir turto konfiskavimu tiems, kurie priglaus tokius kunigus ar nepraneš valdžiai, kur jie laikosi. Taigi dabar rumunų rytų apeigų Bažnyčia yra tik katakombose.

Negeresnis likimas ištiko ir lotynų apeigų Bažnyčią. Pagal 1927 konkordatą Rumunijoje buvo arkivyskupija Bukarešte ir 5 vyskupijos (Alba Julia, Satu-Mare, Ora-dea-Mare, Timisoara ir Jasi). Lotynų apeigų katalikų (daugiausia vengrai, vokiečiai ir Moldavijos rumunai) buvo 1.174.000, jie turėjo 694 parapijas, 1077 kunigus, 76 mokyklas su 15.396 mokiniais berniukais ir 50 mokyklų mergaitėms (13.300), 1 dienraštį, 23 savaitraščius vengrų ir vokiečių kalbomis. Katalikų Akcijoje buvo 560.000 vyrų ir 360.0C0 moterų narių.

Komunistinė Rumunijos valdžia prieš lotynų apeigų Bažnyčią panaudojo kitokį metodą: panorėjo suskaldyti katalikus ir įkurti nepriklausomą nuo Romos "Bažnyčią". Pagal komunistinius įstatymus apie kultus, kiekviena religinė bendruomenė turėjo suredaguoti ir valdžiai pateikti savos Bažnyčios statutą. Tuo pat laiku valdžia paskelbė, kad pripažįstanti tik dvi lotynų apeigų vyskupijas: Alba Julia ir Jasi. Panaikintų vyskupijų valdytojai buvo areštuoti. Visgi vyskupai suredagavo ir 1948. X.26 pateikė valdžiai reikalaujamą statutą; valdžia jį atmetė, nes jame buvo pabrėžta popiežiaus teisės ir jo jurisdikcija dvasiniuose dalykuose viso pasaulio katalikams. Kulto ministras atsakė, kad Romos popiežiaus primatas ir jo jurisdikcija rumunų katalikams yra pasikėsinimas prieš Rumunijos Liaudies Respublikos suverenumą. Kai vyskupai nesutiko statuto perredaguoti pagal valdžios norą, jie buvo 1949.VI.29 areštuoti. Tada valdžia kreipėsi į likusius generalinius vyskupijų vikarus, kad jie paruoštų reikalaujamą statutą, bet šie atsakė neturį įgaliojimų tai padaryti.

Tada imtasi skaldymo politikos. 1950.11.28 stačiatikių Sinodas paskelbė atsišaukimą į visus Rumunijos krikščionis prisidėti prie kovos už taiką. Esą Vatikanas ir katalikai susidėję su karo kurstytojais ir ruošia pasaulinį karą; reikia tad gintis ir ginti taiką. Tam reikalui kulto ministras 1950.IV.27 sušaukė visų tikinčiųjų kongresą Targu-Mures mieste. Katalikams atsisakius tame kongrese dalyvauti, vis tik valdžia ten pasiuntė keliolika kunigų ir pasauliečių, jau anksčiau kalėjimuose atitinkamai "paruoštų", kurie turėjo pasisakyti prieš savo dvasinę vyresnybę. Kongresui pirmininkavo ekskomunikuotas katalikų kunigas Gotha. Kongreso metu buvo sudarytas "Katalikų akcijos komitetas", kurio uždavinys buvo surinkti katalikų parašus po taikos "atsišaukimu". Kitas komiteto uždavinys — paruošti lotynų Bažnyčios Rumunijoje   statutą.   Valdžia    statutą tuoj patvirtino ir pareikalavo, kad dvasiškija jį priimtų. Kas to nepadarė, vėl ėjo į kalėjimus. Pirmieji ten pateko dar iki tol buvę laisvi vyskupai ir kiti vyskupijų valdytojai, pateko ir daugybė dvasiškių bei pasauliečių. O "Katalikų akcijos komitetas", tapęs komunistų įrankiu, išleido atsišaukimą į tikinčiuosius, kaltindamas vyskupus, kam jie nenorį dėtis prie taikos palaikymo ir pan. Nuncijus O'Hara buvo apkaltintas šnipinėjimu ir išvarytas iš Rumunijos (1950.VII.7).

O tuo tarpu "Katalikų akcijos komitetas" veikė toliau skaldymo linkme. Jis sušaukė 1950.IX.16 Georgheni kongresą, kuriame dalyvavo suvaryti 120 kunigų ir 150 pasauliečių, nežinodami, ko jie į tą kongresą vyksta (programa nebuvo iš anksto paskelbta). Kongrese vėl pirmininkavo ekskomunikuotas kun. Gotha. Kalbėta apie taiką ir reikalą sunormuoti Bažnyčios ir Valstybės santykius. Buvo nutarta sušaukti dar didesnį visų parapijų atstovų suvažiavimą. O tuo tarpu valdžia jėga paskyrė klebonais kunigus "progresistus", nesidedančius prie "taikos sąjūdžio" grūsdama į kalėjimus.

Pagaliau 1951.111.15 buvo sušauktas "Visuotinis katalikų suvažiavimas" Cluj mieste, kur dalyvavo 601 parapijos atstovai. Pagrindinis šio suvažiavimo tikslas buvo galutinai aprobuoti valdžios paruoštą lotynų Bažnyčios statutą. Suvažiavimo nutarimas tuo reikalu taip skamba: "Visuotinis Suvažiavimas paveda Statuto vykdymo Tarybai imtis šventos pareigos padėti dviejų vyskupijų vyr. organams be vilkinimo įjungti Bažnyčią į esamą santvarką, tuo būdu patenkinant troškimą visų taiką mylinčių katalikų". Tuo būdu komunistinė valdžia manė jau galutinai suskaldžiusi lotynų apeigų Bažnyčią Rumunijoje.

Katalikų tarpe vyko baisus sąmyšis. Kunigai parapijose buvo nuolat kaitaliojami. Tikintieji bijodami, kad naujasis jų klebonas nebūtų "progresistas", nustojo lankę pamaldas, kol neįsitikindavo, kad jis yra vienybėje su Roma. Dėl to ir kunigai "progresistai" skelbėsi tikintiesiems, jog jie yra vienybėje su Roma ir klauso popiežiaus. Valdžia savo darbą atbaigė, sukišdama į kalėjimus ir koncentracijos stovyklas visus kunigus, kurie atsisakė dėtis prie schizmos. Savo žygiui pateisinti valdžia suvaidino viešus žymesniems dvasininkams teismus, kur suimtieji buvo kaltinami valstybės išdavimu, šnipinėjimu Vatikano naudai. Karo teismo prokuroras pulk. Ar-deleanu kaltinamajame akte aiškiai pasakė: "didžiausias mūsų tautos priešas yra Vatikanas, tai tikras tarptautinis vėžys". Bukarešto teisme vysk. Pacha, 81 metų senelis, gavo 18 metų kalėjimo, o kiti — 10-15 metų tokios pat bausmės. Vietoje nuteistų vyskupijų valdytojų valdžia įstatė arba "progresistus", arba ekskomunikuotus bei kitaip vyskupų nubaustus kunigus.

Bet laikui bėgant valdžia pastebėjo, kad kunigai "progresistai" neįvykdo iš anksto nustatyto plano: tikintieji jų vengia, neklauso, o spiečiasi aplink Romai ištikimus kunigus. Pakeista tad taktika: kalėjimuose  buvę  vyskupai  perkelti į savo rūmus, bet be teisės iš jų iškelti kojos. Tada užsienio turistams buvo galima parodyti, kaip Romai ištikimi vyskupai gyvena patogiai ir "laisvai". Kai 1954 sausio mėn. mirė vysk. Cisar, buvo leista iškilmingos laidotuvės Bukarešto katedroje. Sulaikyta antireliginė propaganda, kunigams "pro-gresistams" įsakyta pamoksluose pabrėžti savo ištikimybę ir prisirišimą prie šv. Sosto. Bet visgi komunistų pastangos smarkiai apardė katalikų eiles. Trūkstant dvasininkų aptarnauti tikinčiuosius, jų uolumas sumažėjo. Ateistinis ir materialistinis jaunimo auklėjimas irgi daro savo, kai religijos mokymas leidžiamas tik sekmadieniais bažnyčioje popietinėmis valandomis.

Kai Rumunijos komunistai paskutiniu laiku pradėjo atsipalaiduoti nuo Maskvos ir dairytis į Vakarus, Rumunijos lotynų apeigų Bažnyčios padėtis buvo tokia: vienintelis "laisvas" yra Alba Julia 72 metų vysk. Aronas Marton (neskaitant uždaryto rytų apeigų senelio vysk. J. Hossu). Marton nebuvo išleistas į Vatikano II susirinkimą; atvyko tik vienas kitas valdžios paskirtų valdytojų. Jų vienas — Petras Plesca 1965X11.16 Romoje buvo konsekruotas vyskupu   ir   paskirtas   Jasi   vyskupijos apaštališkuoju administratorium, bet valdžia oficialiai jo tokiu nepripažįsta, nors jo darbo ir nevaržo.

Su tokiu Bažnyčios ir Valstybės santykių Rumunijoje balansu ministrui pirmininkui Maurer, kuris atrodo norėjo būtinai aplankyti popiežių, buvo nepatogu pasirodyti. O ir Vatikanui rūpėjo kaip nors padėti Rumunijos katalikams; atrodė, kad tam aplinkybės yra palankios. Susitikimui kelią paruošti pereitų metų lapkričio mėn. į Rumuniją nuvyko Vienos kardinolas Koenig, kuris turėjo pasikalbėjimų su stačiatikių patriarchu Justini jonu, su vyriausybės nariais. Tų pokalbių vaisius: nuimtas namų areštas vysk. Marton, kuris iki tol galėjo nueiti tik 50 metrų tarp savo būstinės ir bažnyčios. Dabar jis laisvas lankyti savo vyskupiją, šventinti kunigus ir teikti sutvirtinimo sakramentą.
Prieš karą
Nuncijus — 1
Vyskupų — 12
Kunigų ir vienuolių — 3331
Bažnyčių, koplyčių — 3795
Parapijų — 2490
Vienuolynų — 160
Kat. mokyklų (su 28.000 berniukų) — 224
Kat. mokyklų mergaitėms (23.000 mokinių)
Labdaros įstaigų — 160
Kat. laikraščių — 30

Iki tol jam buvo griežtai draudžiama susitikti su užsieniečiais. Be abejo, kard. Koenig pranešė Vatikanui ir apie kitus dalykus, kas leido Maureriui susitikti su Povilu VI. Nors ilgas privatus Povilo VI su Maureriu pokalbis lieka slaptas, bet nugirsta, kad Šv. Sostas reikalauja didesnės laisvės Bažnyčios misijai: atgaivinti nunciatūrą, nekliudyti paskirti naujų vyskupų ir pertvarkyti esamas vyskupijas (paliktas iš 6 tik 2) ir aplamai duoti daugiau laisvės religiniam gyvenimui. Kiek bus iš to pasiekta naudos, parodys tik ateitis. Jei Rumunijos komunistinei valdžiai pasiseks ir šioje srityje atsipalaiduoti nuo Maskvos, gal kas nors ir pagerės. Tam duomenų, atrodo, yra.

Pilnesniam vaizdui, kiek yra nukentėjusi Rumunijos katalikų Bažnyčia, duodame palyginamąją lentelę prieš karą ir 1955 metų,
1955
Nuncijus — išvarytas
Vyskupų — 2  (vienas uždarytas)
Kunigų ir vienuolių — 1405. Kiti: 55 nužudyti, 250 žuvę ar dingę, 200 kone. stovyklose, 200 kalėjimuose.
Bažnyčių, koplyčių — 700. Kitos: 2734 rytų apeigų atiduotos stačiatikiams, 300 lotynų apeigų uždarytos.
Parapijų — 683.  Kitos: 1807 atiduotos stačiatikiams Vienuolynų — 25 Kat. mokyklos — visos uždarytos
Labdaros įstaigos — visos uždarytos
Kat laikraščiai — visi uždaryti.
Dr. V. Mar

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai