Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RUTKŪNO "MĖLYNA DIENA" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. V.   
Benediktas Rutkūnas: MĖLYNA DIENA. Eilėraščiai. Putnam, Conn., 1967, 95 p.
Nuo pirmųjų savo knygų Benediktas Rutkūnas buvo žinomas kaip lakaus žodžio, vaizdo ir nuotaikos autorius. Tos savybės atsispindėjo ir jo lyrikoje ir beletristikoje. Dabartinis jo eilėraščių rinkinys yra pirmas po dvidešimties metų pertraukos. Per tą laiką rašytojo gyvenimo kelias buvo erškėčiuotas. Tačiau nei kasdieniniai vargai, nei ligos nepakirto jo į-gimto entuziazmo raštui, lyrinio jautrumo, vaizduotės ir kalbos gaivumo. Tiesa, jis savo pasauliu ir regėjimais pasiliko tarsi senovinis, neprisigėręs moderninės išraiškos ir galvosenos. Gal dėl to daugumas ligšiolinių recenzentų apie naują B. Rutkūno knygą prasitarė niurnomis ir padėjo į šalį. Ir tai visai be reikalo. B. Rutkūnas šioje knygoje išsaugojo bruožą, kuris nyksta kai kuriuose kituose mūsų poetuose: jis nesigaudo dienos madų, o dainuoja save. Tai jo paties rūpesčiai, sielvartai, mąstymai ir džiugesiai.

Poetas visa tai išreiškia natūraliai ir paprastai, tuo pritapdamas prie tradicinės lietuvių lyrikos — tiesioginės, iš širdies ir vaizduotės ateinančios. Dar neseniai tokia lyrika kai kuriuose kraštuose buvo niekinama ir pajuokiama: esą, poeto reikalas ne jautria styga skambinti, o būti generacijos veidrodžiu ir metafiziku. Dabar į madą vėl grįžta eleginė lyrika. Teisybė guli kur nors viduryje: ir vienoje ir kitoje poetinėje mokykloje galima rasti didžiai blogų ir didžiai gerų autorių. O grįžtant prie Benedikto Rutkūno lyrikos, tektų priminti, kad jam būdingas ne lyrinis mai apie pasaulio ir dainos prasmę, tai jo amžinieji ilgesiai ir veržimasis, maldos ir mąstymai, jo žvilgsniai, kuriais aprėpiamas visas žmogaus gyvenimo kelias, šie eilėraščiai rodo, kad B. Rutkūnas nėra poetas mąstytojas, kuris mums atskleistų naujus įžvelgimus į butines problemas. Ir jo į-vaizdžiai šioje lyrikoje nėra nauji
—    jie daugiausia atskamba iš anos tradicinės lyrikos sąvokų, kaip, pvz., "nuo lopšio žengiame į karstą" (19 p.). Bet šios rūšies eilėraščiuose geras dalykas yra tai, kad autorius čia nepozuoja, o prabyla apie tai, kas jam iš tikrųjų knieti.
Daugiausia tokių eilėraščių aptinkame pirmame knygos skyriuje
—    "Aš dainuoju".
Antras skyrius yra "Vardai", čia sudėta daugiausia įvairiems asmenims dedikuota poezija. Iš jų išskirtume nededikuotąjį — "Mažytės rytas", kuris įdomus savo žaismingu nuskambėjimu. čia turime ir tą gamtinį entuziazmą bei žvalumą, kuris toks savas trečiajam skyriui — "Mėlyna diena".

šioje knygos dalyje bus sudėti bene geriausi dabartinio rinkinio eilėraščiai. Temos čia yra kaip paprastai lyrikoje: pavasario džiaugsmas, vasarų derliaus laukai, šienapiūčių dainos, žiemos godos ir t.t. Autorius laisviausiai dainuoja, kai jis pasijunta gamtos erdvume, mūsų žemės platybėse. Kai daugumas tokio amžiaus poetų jau nutyla ir plunksną padeda, Benediktas Rutkūnas šiuose savo eilėraščiuose yra gaivus, liaunas ir natūralus žodžio parinkime arba jų sudurtinėse kombinacijose. Jam beržai yra rainakelniai, naktis si-dabrakė, "linaburis luotas —paukštė sniegasparnė", sapnai žvainakiai ir panašiai. Kaip vikrus yra B. Rutkūnas būdvardžio parinkime net ir retesnei kombinacijai, taip lygiai jis apsukrus ir natūralus veiksmažodžių pasigavime. Toks kalbos gaivumas šiai jo lyrikai teikia plastinį judrumą ir tono paprastumą. Kaip tik dėl šio paprastumo kiti ir nepastebėjo tų eilėraščių estetinės vertės: jie niekuo tau nešoka į akis. Gal čia savo padarė ir tokių geriausių eilėraščių trumpumas — kartais jie tiesiog miniatiūriniai. Tačiau jie parašyti su skoniu ir mostu ir su artistiniu pabaigos netikėtumu. O tarp tokių eilėraščių "Mėlynoje dienoje" galima nurodyti "Mėnesiena", "Žalias džiaugsmas", "Vasaros preliudas", "žirgeliai ganosi" ir dar keletą kitų, štai "žirgeliai ganosi":
Naktis ta vis man menasi,
suklususi tylos    - - -
širmi žirgeliai ganosi
dobiluos.

Ugniakuras kūrenasi
pašiliuos.
Žirgelis ristas manasai —
atoluose žaliuos.

žvaigždė žvaigždelę genasi —
nukrinta į šilus
Naktis žalia man menasi,
pilna tylos.

Nieko glušinančio — pasakytume. Nors kuklu, bet lyriškai nuotaikinga ir su skoniu.
A. V.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai