Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SVARBESNIEJI VEIKALAI SVETIMOMIS KALBOMIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. Tomas Žiūraitis, O.P   
I. TEOLOGIJA IR RELIGIJA
1. Gyvosios dvasios teologija
Michael Schmaus: Die psychologische Trinitätslehre des heiligen Augustinus, Aschendorff, Münster, 1967, 451 p., DM 76.00. Autorius yra tradicines ir moderniosios teologijos nuosaikus    derintojas    (plg.    Aidai 1966,    Nr. 6, p. 286). Aiškindamas pagal šv. Augustiną švč. Trejybės psichologišką charakterį vaizdžiai nušviečia Švč. Trejybės personalistinę prasmę.

Heribert Mühlen: U na Mystica Persona, Schöningh, Paderborn, 1967, 629 p.; minkštais viršeliais DM 48.00, kietais DM 54.00; to paties autoriaus: Der Heilige Geist als Person, Aschendorff, 1967, 344 p., DM 33.00 ir DM 35.00. Autorius — Vatikano II ekspertas, dogmatinės teologijos profesorius Paderborne. Pirmajame veikale jis aiškina Bažnyčios gyvastingumo paslaptį ir jos autentišką veiksnumą kaip šv. Dvasios veikimą kiekvieno krikščionio gyvenime. Antrajame veikale nagrinėja Švč. Trejybės personalistinę teologiją, iš esmės reiškiančią "Aš-Tu-Mes" (asmenišką ir bendruomenišką) santykį, analogiškai suprastą tiek paties Dievo (Triasmenes Asmenybės) atžvilgiu, tiek kiekvieno asmens ir visos žmonijos išganymo požiūriu.

Robert Brungs, S.J.: Building the City — Christian Response and Responsibility.,    Sheed   and   Ward, 1967,    249 p., $5.00. Visata nebūsianti paversta į visišką nieką net pasaulio pabaigoje, o tik perkeista "visuotinės mirties būdu". Ką reiškia šios "mirties" perspektyvoje statyti ir atstatyti Dievo Karalystę ? Tai kiekvieno žmogaus, ypač krikščionio, ir visos žmonijos, kaip Dievo Tautos, pati svarbiausia atsakomybė visatos bei išganymo istorijoje. Nors ir pasigendame gilesnio sprendimo, veikalas gana įdomus pačios problematikos pobūdžiu,  ypač ryšium su"naująja teologija" ir iš dalies su teilhardizmu.

William Dunphy, edit.: The New Morality — Continuity and Discontinuity, Herder and Herder, 1967, 192 p., $4.95. Filosofijos ir teologijos profesorių (Saint Michael College, Toronto) studijinių straipsnių rinkinys šiais klausimais: krikščioniškos moralės autentiški principai ir šių dienų mokslo pažanga, tradicinė ir naujoji morališkumo samprata; moralines pedagogikos antropologinė orientacija Vatikano II pastoracinėje dvasioje ir t.t. Kuria prasme iš tikrųjų verta kalbėti apie krikščioniškos morales senumą ar jos naujumą — pagrindinis autorių rūpestis.

Hans Urs von Balthasar: A. Theological Anthropology, Sheed and Ward, 1967, $7.50. Teologinė antropologija — tai paties žmogaus istorijos teologija, skirtinga, bet ne atskirta nuo filosofijos istorijos. Atrodo, geriausiai šį skirtumą nurodo tokie veikalo skyriai: santykis tarp išganymo istorijos ir pasaulio visa-to istorijos, tarp žmogiškosios ir krikščioniškosios dvasios; žmogus ir laikas; Kūrėjo kalbėjimo būdas ir per Kristų, ir per žmogų.

Michael Schmaus: Meditationen über Christus und der Laie nach dem Konzil, Verlag Josef Habbel, Regensburg, 1968, 148 p., DM 11.80. Moderniosios teologijos klasikas aiškina krikščioniškos misijos visuotinumą ir jos pagrindinius uždavinius. Kristus ir žmogus kultūros bei išganymo istorijoje; naujojo dangaus ir naujosios žemės nuolat progresuojantis tapsmas; žmogiškosios kūrybos pažanga nėra amžina ("kein ewiger Fortschritt"), nes ji vyksta laike. Šie svarstymų pagrindu aiškinama pasauliečio padėtis ir paskirtis Vatikano II dvasioje, kuri yra Bažnyčios mokslo ir gyvenimo autentiškas tobulėjantis tęstinumas, o ne esmiškas naujas išradingumas.

Edgar J. Goodspeed: A History of Early Christian Literature, Chicago University Press, 1966, $5.95. Pirmųjų krikščionių svarbiausių raštų santrauka, ištraukos, komentarai. Apdairus skaitytojas giliau įžvelgs dar ir tokią istorinę tiesą: pati krikščionybe — filosofijos ir teologijos organiškos damos tobuliausia puoselėtoja, žydų filosofas (teisingiau — teosofas) Filonas (apie 25 pr, Kr. - 50 po Kr.), o ne Petras Damianas (1007 - 1072) buvo tas, kuris pirmą kartą istorijoje filosofiją pavadino teologijos tarnaite. Toji "tarnaite" tik iš dalies "įsipilie-tlno" ir kai kurių Bažnyčios Tėvų raštuose, bet ne pačioje krikščionybėje. Laikyti krikščionybę filosofijos priešybe ar bent neigiamu atovei-kiu — tai kartoti seniai atgyvenusį prietarą (plg. šv. Tomas Akvi-nietis, Met. I, 2; Nr. 42).

Johann von Gardner, Willibrord Go-del, Friedrich Heiler ir kiti: Kult und Kontemplation in Ost und West, Friedrich Pustet, Regensburg, 1967, DM 9.80. Gyvosios dvasios teologija kaip mokslas ir sielos kultūra Rytuose ir Vakaruose. Turinyje: ortodoksija kaip religinio tobulėjimo pagrindinis centras; kiekvienos sielos prigimties krikščioniškas pašaukimas; akcija ir kontemplacija indų religijos mistikoje; bizantiška kulto samprata; romėniškoji kulto samprata nuo ankstyvųjų viduramžių iki Vatikano II; evangelikų Dievo garbinimas.
2. Ekumeniškas dialogas

Alois Müller: Das Problem von Befehl und Gehorsam in der Kirche, Benzinger Verlag, 320 p., DM 19.80. Sių dienų pažiūros į autoritetą, laisvę ir paklusnumą gerokai pasikeitu-Bios ir Bažnyčios gyvenime. Nežiūrint pažiūrų kaitos, daugiau ar mažiau, bet nuolatos keičiasi apaštalavimo priemones, o ne pati Bažny-Bia, kaip tai liudija Jos mokslas ir istorija. Taigi krikščioniško autoriteto ir paklusnumo problema spręstina ne pagal pažiūras, bet pagal autentišką Bažnyčios mokslo tęstinumą — Vatikano II dvasioje.

Jacques Maritain: The Peasant of the Garonne, Halt, Rinehart and Winston, 1968, 277 p., $6.95; originalas: Le paysan de la Garonne, Desclée de Brouwer, Paris, 1966. Autorius — pasaulinio garso pran-efizų katalikų filosofas, nuosaikus liberalinių pažiūrų ideologas. Dabar apsigyvenęs mažame tėvų domininkonų vienuolyne prie Garonos upės, netoli Tulūzos. Todėl jis save vadina "kaimiečiu iš Garonos". Kaimie-ci dažniausiai pasižymi nuoširdžiu atvirumu, tiesiakalbe rimtimi, drąsia ir sveika kritika. Ta prasme ir
J. Maritain "valstietiškai" parašė tą savo veikalą, būdamas jau 84 metų ir kaip pasaulietis kritiškai svarstydamas šių dienų religinę padėtį. Tai naujų stabų garbinimo, radikalaus liberalizmo, atkaklaus neomo-dernizmo padėtis, vis labiau gaivinama naujosios "moralės", liberalinės katalikų teologijos su Teilhard de Chardinu priešakyje.

Dietrich von Hildebrand: Trojan Horse In the City of God, antrasis leidimas, Franciscan Herald Press, Chicago, 1967, 263 p., $4.95. Šis fenomenologinės krypties filosofas, lyg papildydamas J. Maritainą, "valstietį iš Garonos", vietomis pasisako daug griežčiau ir vaizdžiau šitokiais ekumeniško dialogo ir moderniosios sielovados klausimais: teisingo ir klaidingo Bažnyčios atnaujinimo bei atsinaujinimo samprata; grėsmė krikščionybei supasaulėti; tikrojo dialogo esmė; ekumenizmas ir sekuliarizacija; religiškas gyvastingumas ir kaitos prasmė; Teilhard de Chardin — apgaulingas pranašas ir t.t. Bažnyčią ištiko po Vatikano II tragiška krizė svarbiausia dėl to, kad vardan religinės laisvės, atnaujinimo, eku-meniškumo ir sveikos tolerancijos įvedamas Trojos arklys Dievo mieste.
Liselotte Höfer: Mysterium Unitatis — Pastoraltheologisches zum Ökumene - Dekret des II. Vatikanischen Konzils, Seelsorge-Verlag, Freiburg, 1967 150 p., apie DM 12.00. Protestantų teologo objektyvi sielovados studija pagal Vatikaną II. Autorius pateikia eilę kritiškai pagristų patarimų, priimtinų tiek protestantams, tiek katalikams, jei vieni ir kiti reikiamai išpažintų krikščioniško vieningumo pašaukimą.

Antoine Paplauskas - Ramūnas: Dia'oqi'e entre Rome et Moscou, — Vladimir Soloviev, porte-parole du mouvement oecuménique en Russie, Editions de l'Université d'Ottawa, 1966, 251 p. Įvadą parašė Vienos arkivyskupas, kardinolas F. König. Autorius — lyginamosios pedagogikos profesorius Ottawcs kat. universitete. Pagrindinė veikalo tematika yra ne tiek dialogas tarp Romos ir (krikščioniškos) Maskvos, kiek pats Solovjovas kaip ekumeninio sąjūdžio pradininkas Rusijoje ir uoliausias savo laiku to sąjūdžio ugdytojas. Turint mintyje bent iš esmės visą Rytų ir Vakarų krikščionijos ekumeninės problemos istoriją, kaip autorius ją nušviečia, paaiškės Solovjovo ekumeniškumo nuostabus pavyzdys, visada aktualus krikščioniškos vienybės viltims.

Florent Gaboriau, O. P.: Dleu dans le dėbat des hommes, Editions du Centurión, Paris, 1967, 256 p., Fr. 21.00. Dievo problema, kaip ją sprendė filosofai ir teologai nuo seniausių istorijos laikų iki šių dienų. Vertingo metodo studija, teikianti progos (be autoriaus sugestijų ar įtakos), tartum diskusijų forma tų mintytojų idėjas (Dievo klausimu) išklausyti, jas vertinti ir vienaip ar kitaip apsispręsti.

Raymond Nogar, O. P.: The Lord of the Absurd, Herder and Herder, New York, 1966, 157 p., $3.95. Ekumeniškas dialogas yra tik priemonė, o ne pats Bažnyčios misijos tikslas. Antraip, pagal autorių, skelbiama tik "ekumenišką" babelogą! Modernus babelogas — modernūs ir jo dievai: "miręs Dievas", "evoliucionizmo dievas",   "absurdo  viešpats"   ir  t.t.

II. FILOSOFIJA IR PASAULĖŽIŪROS KULTŪRA
1. Personalistinė ir egzistencine filosofija
H. Gouhier: Biaise Pascal, Vrin, Paris, 1966, 408 p. Pascalio filosofinio įnašo analitiška atranka, esminga Pascalio laikų dvasiai ir dabarties personalistinei ir egzistencinei problematikai. Pagrindiniai autoriaus svarstymai: Pascalio projektas krikščionių apologijai sukurti; pasislėpusio Dievo paslaptis kaip giliausia tobulėjimo prasme; širdies logikos primatas; savo asmens didingumo ir menkumo kritiškas įvertinimas kaip kultūrines ir religinės pažangos sąlyga.

Howard V. Hong and Edna H. Hong: Sören Kierkegaard's Journals and Papers, Vol. I, A-E, Indiana University Press, 1967, $15.00. Amerikoniškoji Kierkegaardo laida. Numatyti 5 tomai. Juose bus sutelkta: moksline Kierkegaardo gyvenimo apžvalga; visi jo raštai, pateikti chronologine tvarka; raštai apie Kierke-gaardą; visa iki šiol pasirodžiusi bibliografija Kierkegaardo klausimais. Pirmasis tomas, pažymėtas "Vol. I, A-E", reiškia alfabetinę temų tvarką. Šiame tome išspausdinta septyniasdešimt devynios temos, nuo "A (abstract)" iki "E (extraordinary)".

Ralph Harper: The Seventh Solitude — Metaphysical Homelessness in Kierkegaard, Dostoevsky and Nietzsche; John Hopkins Edition, Baltimore, 1967, 153 p., minkštais viršeliais — $1.95. Vienatvę galima pajusti net ir tada, kada esama tarp kitų, ne vienumoje, bet svetimoje aplinkoje. Ir griežčiausias atsiskyrėlis, gyvendamas vienumoje, gali nejausti jokios vienatvės. Vienatve — tai įvairių rūšių ir laipsnių dvasine svetimybe, tam tikra dvasinė bena-mybė. Juo labiau žmogus pergyvena savo gyvenimo beprasmiškumą, juo labiau jis svetimas sau ir kitiems.

Tokią vienatvę, arba svetimybę, autorius vadina metafizine benamybe; ji iš esmes yra būdinga ir "septin-tajai vienatvei". Vienintelė iš tos vienatvės esanti išeitis — tai nostalgija, nes tik nostalgijoje esą galima rasti egzistencinės prasmės savitumą kaip savo metafizinės tikrovės namus ("a metaphysical home"). Iš tikrųjų autorius labai įdomiai nušvietė, lyg pats nenujausdamas, tai, kad metafizinė nihilistinės vienatvės prasmė — tai nerasti joje jokios prasmės, o tik tos vienatvės neužmirštiną psichologinę reikšmę.
H. Rombach, Hrsg.: Die Frage nach dem Menschen, K. Alber Ver-lag, Freiburg/Mūnchen, 1966, 492 p., DM 52.00. Sutelktinis 23 mokslininkų veikalas. Filosofinė antropologija ir jos personalistinė, egzistencinė šių dienų problematika: asmens klausimas, žmogus kaip eksperimentas, krikščioniškoji antropologija; menas, tikrovė ir žmogaus žmoniškumas, filosofinio požiūrio būtinumas psichoterapijoje, modernusis žmogus ir jo ateities klausimas, eg-zistencialinė antropologija ir t.t.

J.-Y. Jolif, O. P.: Comprendre l'homme, Ėd. du Cerf, 1967, 314 p., Fr. 21.00. Tai pats išsamiausias fi-lofosinės antropologijos įvadas tomistinės ir moderniosios filosofijos principų šviesoje, žmogiškosios apraiškos apriorinės sąlygos, jų analitiška kritika pagal šias penkias kategorijas: žmogaus visetas, kaita, diferenciacija, dialektinė ir metafizinė tikrovė. Kiekvienas atskiras žmogus vienu ir tuo pačiu momentu esąs ir visiškai tas pats asmuo ("tout entier soi"), ir kitoks negu tas pats asmuo ("autre que soi"). Žmogaus asmeninė tapatybė ir jo asmeniškas įvairėjimas — tai visų tų penkerių kategorijų paslaptis, kurioje glūdi tartum neribotos galimybės vis tobuliau pažinti žmogų.
Adrian van Kaam: The Emergent Self, Dimension Books, Wilkes-Barre, 1988, $7.95. Vertinga mokslinė po-puliarizacija konkrečioms asmens pilnatvės apraiškoms studijuoti pagal antropologijos, filosofijos, psichologijos, etikos ir sociologijos moderniąją metodiką.
Friedrich Heer: The intellectual history of Europe, The World Publishing Co., 1966, 558 p., $12.95. Europos intelektualinės kultūros raida, pradedant pirmuoju amžiumi ir baigiant devynioliktuoju (t. y. 1945). Autorius yra "idėjų istorijos" ir vidurinių amžių tarptautinio garso istorikas, profesoriaująs Vienos universitete.

2. Krikščioniškoji pasaulėžiūra ir teilhardizmo problema

Bernard Delgaauw: Teilhard de Chardin und das Evolutionsproblem,
C. H. Beck'sches schwarze Reihe, München, 1986, 123 p. Pagal autorių, Teilhard'o mokslas nėra nei filosofija, nei teologija, bet savo rūšies "ekumeniškas mintijimas", pateikiąs naujos problematikos tiek filosofiniu, tiek teologiniu požiūriu, siekiant "bendros kalbos" tarp krikščionių ir nekrikščionių. Nors Teil-hard'ui daugiau esminga ne evoliucijos teorija, kiek evoliucionizmo dilema, autorius tos dilemos visai neliečia.

Henri de Lubac, S. J.: The Religion of Teilhard de Chardin, Desclee Co. 1967, 380 p., $5.95. Veikalo originalą jau anksčiau aptarėme (Aidai, 1965, Nr. 6, p. 279). Šia proga pateikiame keletą pastabų vertimo reikalu. Vertimas aplamai yra geras. Tik veikalo pavadinimas turėtų būti: "The Religious Thought of Father Teilhard de Chardin" (originale: "La pensé religieuse du Père Teilhard de Chardin"). Autorius nagrinėja Teilhard'o raštų religinę mintį, o ne tai, kokia buvo Teilhard'o (ir dar kaip jėzuito!) religija. Teil-hard'as buvo giliai religingas, paklusniai atsidavęs Kristaus, Bažnyčios ir viršininkų valiai, bet sykiu ir įsitikinęs, kad jo mokslas, o ne Bažnyčios doktrina yra autentiškos krikščionybės tikrasis mokslas (plg. Esquisse d'un universe personnel, le 4 mai 1936: Oeuvres, vol. VI, p. 113). Tokį savo įsitikinimą jis pabrėžė dar įsakmiau tame konfidencialiame laiške (1950 spalio men. pradžioje), apie kurį ištisai H. de Lubac'as neužsimena šiame savo stambiausiame veikale, nors yra netgi atskiras skyrius Teilhard'o laiškams. Tas laiškas nebėra archyvine paslaptis; jis spaudoje žinomas jau nuo 1963. Veltui ieškotume to laiško ir visuose kituose H. de Lubac'o veikaluose, išskyrus tą atvejį, kur jis, neteisingai aiškindamas Teilhard'ą, tik labai fragmentiškai apie tą laišką užsimena (plg. šio veikalo originalą, p. 340, note 4). Tai trijų eilučių citata, visiškai iškreipianti Teilhard'o mintį, nes klaidingai nurašyta: vietoj "intégrité" turi būti "intégralité".

Henri de Lubac, S. J.: Teilhard de Chardin — The Man and His Meaning, Mentor-Omega Books, New York, 1967, 206 p.; originalas: La Prière du Père Teilhard de Chardin, Librairie   Arthème   Fayard,   Paris,
1984. Tai speciali studija autoriaus teilhardinei apologijai ir savo interpretacijai papildyti: Teilhard'o religinės dvasios formavimosi laikotarpis; "asmeniškasis Dievas"; kosminis Kristus; Teilhard'o kūrybos ribotumai; antrasis Kristaus atėjimas; Teilhard'as kaip krikščionybės gynėjas ir t.t. Kadangi anas minėtas, Teilhard'ą "inkriminuojantis" laiškas jau buvo kito autoriaus net ištisai išspausdintas 1963, tai gal dėl to ir H. de Lubac'as (labai savotiškai ir netiesiogiai) užsimena apie tą laišką (plg. 180-181), pakaltindamas iš-spausdintoją (Maxime Gorce: Le Concile et Teilhard, Éditions Henri Mes-seiler, Neuchâtel, 1963, p. 196-198) dėl jo tariamai vienašališkų, perdėtų komentarų. H. de Lubac'as labai objektyvus tol, kol nesusiduria su Teilhard'o evoliucionizmo problema. Jis yra gana įdomus naujo Teilhard'o kūrėjas, ber perdaug subjektyvus paties Teilhard'o aiškintojas.

Madeleine Barthelemy-Madaule : La personne et le drame humain chez Teilhard de Chardin, Éditions du Seuil, Paris, 1967, 334 p. Autorė jau anksčiau savo disertacijoj nagrinėjo Bergsono ir Teilhard'o santykį (1963). Ji teisingai pastebi, kad Teilhard'o gyvenimas buvo reto atvejo nuolatine drama, didžios įtampos grumtynes tarp jo tikėjimo į evangelijų Kristų ir jo įsitikinimo kosminio Kristaus idealo atžvilgiu. Suprantama, nuoširdus įsitikinimas jokiu atveju negali būti nusikaltimas, o tik geros valios atvejis, vertas atitinkamos pagarbos ir kritiškos rimties. Atrodo, kad autore kaip tik ir vadovaujasi tuo principu, nagri-nėdama šiuos klausimus: Teilhard'o antropologine dialektika; gyvenimo ir minties sintezės dinamizmas kaip krikščioniškumo bei kosmiškumo darnos problematika Teilhard'o idėjų kultūroje ir t.t. Pagal autorę, šios rūšies dramos konkretūs dabarties atstovai galėtų būti tokie, kaip Gabriel Marcel ir Jean Paul Sartre, kuriuos gretindami principiškai suprasime ir šių laikų krizę.

Josef Pieper: Tod und Unsterblich-keit, Kosel-Verlag, Mūnchen, 1968, 208 p., minkštais viršeliais DM 11. 80, kietais — DM 14.80. Tomistines filosofijos ir jos istorinio pagrindo modernus tyrinėtojas nagrinėja idealistinio materializmo naujas pastangas, kovojančias prieš mirties ir nemirtingumo krikščionišką sampratą. Netiesiogiai autoriaus pasisakyta krikščioniškos pasaulėžiūros ir teilhardizmo metafiziniu klausimu.
Dr. Tomas Žiūraitis, O.P


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai