Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ DAILĖS VINGIAI DABARTIES LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VIKTORAS VIZGIRDA   
Dail. V. Vizgirda kelionių metu Lietuvoje turėjo progos artimiau susipažinti su tenykščių dailininkų kūrybiniu darbu ir jų gyvenimu. Su jo surinkta medžiaga buvo supažindinta ir išeivijos visuomenė New Yorke (Lituanistikos instituto suvažiavime), Bostone, Los Angeles, Toronte ir kt. Spausdiname dail. V. Vizgirdos skaidrių rodymą lydėjusių komentarų santrauką.

Šiandien mokslinė ir dokumentinė lietuvių dailės istorija dar neparašyta. Betgi atsigręždami į labai netolimus laikus, pradedant kad ir pirmąja lietuvių dailės paroda Vilniuje 1907 m., matome spalvingą panoramą, kuri su įvairialyčiais bangavimais tęsiasi iki dabarties.

Reikia prisiminti, kad po antrojo pasaulinio karo okupuotoje Lietuvoje likusiems dailininkams, kaip A. Žmuidzinavičiui, P. Rimšai, Petrui Kalpokui, J. Šileikai ir daugeliui kitų, kūrybinis darbas siejosi su klausimu: būti ar nebūti? Staigiame politiniame posūkyje jų praeities kūryba liko tik muziejinė liekana, be jokios reikšmės sovietinėje santvarkoje.

Prokomunistinių pažiūrų dailininkams socialinis realizmas savaime buvo neatsiejama naujo gyvenimo dalis. Tai, pvz., liudija V. Dilkos "Kolūkio steigiamasis susirinkimas," A. Dimžlio "Kovotojai už Tarybų Lietuvą" ir daugelis kitų.

Tačiau to laikotarpio dailė Lietuvoje nebuvo vien išdava naujo režimo, kuris visą gyvenimo raidą pakeitė iš pagrindų. Kūrybinė forma dažnai susidėsto nepriklausomai nuo išorinių reiškinių.

Iš praeities fondų iškyla jau mirę tapytojai J. Vienožinskis, V. Kairiūkštis, dekoratorius - vitražistas S. Usinškis, pasakų pasaulio kūrėjas K. Šimonis. Jie, kaip ir dauguma senosios kartos dailininkų, kūrybiniame kelyje patys suformavo savo meninę pasaulėjautą.

J. Mikėno jau ARSo parodoje 1932 m. išstatyti darbai liudijo jo kūrybinę jėgą. Ieškodamas vidinės išraiškos, jis vienas iš pirmųjų perteikė lietuvių liaudies meno gilios išraiškos įvaizdžius. Jo kūryba įvairiais pereinamais laikotarpiais rodo savitą skulptūrinės formos supratimą. Giluminė susikaupimo nuotaika dvelkia iš jo figūrinių kompozicijų. Savo išgyvenimusv jis su didele jėga įkūnijo kompozicijose, judesyje ir ritmo paprastume, skulptūrinės formos išraiškoje.

Pokariniame laikotarpyje J. Mikėno darbai jau neprasiveržė naujais kūrybiniais polėkiais. Tik "Pirmosios kregždės" užbaigė jo kūrybinį gyvenimą socialistiniu požiūriu prasmingiausiu kūriniu, kuris atitinka paties dailininko likimą.

Mikėno darbų poveikyje subrendo ir dabarties skulptūra Lietuvoje. Liaudiškos formos samprata, kuri jungia lietuvių skulptorių šeimą į darnų tautinį kolektyvą, yra paveldėta iš Mikėno kūrybinio palikimo.

Lietuvių dailėje ir šiandien dar reiškiasi nepriklausomybės metais subrendę dailininkai su jiems įprastu braižu.

L. Kazoko kūrybos nepalietė nei išoriniai įvykiai, nei jo paties gyvenimo nelaimės. Jo impresionistiniai ir nostalgiški gamtovaizdžiai yra tik labiau išieškoti ir subtilesni.

Rimto Kalpoko kūryba subrendo jo jaunystės atradimų ekstazėje. Jo peizažai ir portretai reprezentuoja ankstesniųjų laikų palikimą.

Vieno iš ryškiausių ARSo sąjūdžio dalyvių A. Gudaičio kūryba išsidėsto per visus laikotarpius nuo ARSo pradžios iki dabarties. Joje tenka ieškoti visų ištakų dabarties lietuvių dailės Lietuvoje suklestėjimo.

A. Gudaičio visas menas — tai gilios išraiškos, plataus polėkio ir lakios minties kūryba, vispusiškai paliečianti lietuvių buities gyvenimą. Pačiu jautriausiu ir vaizdingiausiu būdu ji yra perkelta į jo drobes, retu gajumu atsispindi jo peizažuose, portretuose, figūrinėse kompozicijose.

Savo kūrybinį credo A. Gudaitis išsako vien spalvų kontrastais ir turtinga gama, visa tai surikiuodamas išraiškingų formų įrėminime, gaivalingoje kompozicijoje. Savo tapyboje jis surado itin originalų potėpio būdą. Įgimtų gabumų ir ištvermės dėka jo kūryba vis prasiskleidžia naujais ir originaliais to paties braižo poslinkiais. Kartkartėmis netikėtos naujovės įsiterpia į jo kūrybos visumą. Savo gaivališkumu ji jau išeina iš autoriaus gyvenimo ribų. Ji domjnuoja jo paties išgyventą laikotarpį. Ji užgožia ir visus iš šalies menininkui primetamus įpareigojimus. Šiandien jo menas yra pasiekęs savo aukščiausią subrendimą.

A. Gudaičio žanrinės ir žmogiškos buities kompozicijos, kaip "Žmonės žiūri į žvaigždes'' (1973), "Sūnus palaidūnas" (1972), "Pasitarimai (1971) ir kt., byloja apie gyvenimo aktualijas, kurias išryškina dabarties realybė. Prisimena H. Daumier ir G. Rouault personažai ir "Teisėjai", kurie pozuoja su tikroviška išvaizda, be revoliucinio patoso ir be gyvenimo šypsenos.

Jeigu norima kalbėti apie tautinį naujovių ir originalumo pradą lietuvių tapyboje, tai neišvengiamai tenka atsigręžti į Gudaičio asmenybę: jo darbai įtaigauja šių apraiškų kultą. A. Gudaičio kūrybos epochinis poveikis ryškėja, kada tik paliečiami naujausi poslinkiai lietuvių dailėje. Jo tapybinės formos braižas netiesiog jau prasiskleidė individualiais atspalviais daugelio sekančios kartos dailininkų kūryboje.

Mikėno meninei pasaulėjautai yra artimas ir skulptorius Petras Aleksandravičius. Jo kūryboje nėra paviršium plūduriuojančių efektų. Jos vertę ne kiekvienas gali pastebėti, juo labiau įvertinti. Kada Mikėnas beveik nelauktai išniro su savo kūryba, tai Aleksandravičiui laikas krauna vertybes. Iš pažiūros labai paprastas jo menas yra giliai išgyventas, formų kuklume slypi gili nuotaika. Jo, kaip dailininko, kelias yra išbalansuotas: kūrybiniai pasiekimai jo darbuose kraunasi be didelių sukrėtimų.

Prie senesnės kartos kūrybingų skulptorių reikia priskirti ir R. Antinį. Jo darbus daugiau įtaigauja jų paskirtis ir poreikiai, negu jo, kaip dailininko, savita prigimtis. Jo visa kūryba tad yra išblaškyta periodiniais tarpsniais su skirtingo atspalvio kūriniais, nors ir paženklintais autoriaus individualiu braižu.

Lygiagrečiai su socialistinio realizmo pirmūnais Lietuvoje brendo ir jaunesnės kartos dailininkų grupė, kūrybinį darbą pradėjusi dar r klausomoje valstybėje. Nesileisdami vien tik į politinę tematiką, šie dailininkai iš dalies išvengt socialistinio realizmo štampo.

A. Petrulis nuo pačių savo kūrybos pradmenų yra ištikimas vieningam braižui, kuris liudija jo įsitikinimų pastovumą. Kūrybiniame kelyje pasiekti rezultatai rodo jo gabumų lygį ir grynosios tapybos sampratos pastovumą. Jo kūrinių ypatybe — tapybinis sodrumas, mozaikinis spalvų žaismas ir visą kūrybą apibendrinanti nuotaika, liudijanti jo jautrų spalvų derinimą.

A. Motiejūno (m. 1979) tapybinė galia reiškėsi išraiškingais spalvų ir formos kontrastais po-impresionistiniame fovistų stiliuje. Jo drobių nuotaika dažnai kaitaliojosi pagal tai, kaip autorius i? gyvena kūrybinį momentą.

M. Račkauskaitė-Cvirkienė visoje savo kūryboje išvystė originalų impresionistinį pasaulį, harmoningų ir subtilių spalvų, kur viskas iki detalių išstudijuota pačiu jautriausiu būdu. Jos peizažų kompozicijos harmoningai išsidėsto drobėse. Skirtingų metų laikų gamtovaizdžiai skiriasi savo nuotaikomis, ar tai būtų pavasariškas gamtos atbudimas, ar rudens pageltusiais lapais pasipuošę medžiai, ar balto sniego pasakos. Jos portretai, kartais vaiskių spalvų ar nutapyti sidabrine gama, perteikia aplinkos nuotaikas, vaizduojamos asmenybės charakteringus bruožus.

Jaunesnieji dailininkai, kurie pradėjo reikštis dar Stalino laikais ir kurių dalis yra jau pagal rusų sistemą perorganizuoto Vilniaus dailės instituto auklėtiniai, įsiterpia tarp režimo poreikių ir pastangų atsipalaiduoti nuo oficialaus meno štampo. Jų, kad ir politinės tematikos kūriniuose, ieškoma daugiau tapybinės išraiškos. Atitrūkę nuo aktualijų, jie skiria daugiau laisvės savo braižui.

Skulptoriaus J. Kėdainio mėgiama tema — tai jo originaliu braižu atvaizduotas darbo žmogus. Jo kūryba iš dalies atsipalaidavo nuo tradicinių įtakų ir turi tik jam būdingų atspalvių. Žmogaus kūno laisvi judesiai ir fizinė jėga jo kūryboje nuotaikingai pavaizduoja ne vien likiminį darbą ir pareigas, bet taip pat personažų gyvenimo emocinį krūvį. Visa tai sutampa ir su socialistinės ideologijos pažiūra.

Ryškiais gabumais, profesiniu įgudimu, naujais polėkiais ir braižų įvairumu reiškiasi eilė tapytojų, kaip naujų išraiškos formų ieškotojas L. Katinas, daugiau nuosaikūs B. Uogintas ir akvarelės meistras P. Stauskas, viena jautriausių tapytojų - spalvininkių B. Mingilaitė, vienas gabiausiųjų portretistų V. Karatajus, ekspresionistas A, Krištopaitis, originalių formų tapytojai A. Šiekš-telė ir R. Kunca, dekoratyvus J. Mackonis.

Toliau eilė dailininkų, jau tiesiogiai atstovaujančių oficialiam menui dabarties Lietuvoje. Jų kūryboje susipina socialistinio realizmo pastangos su naujausiomis dailės apraiškomis, kurios aplinkiniais keliais skverbiasi į lietuvių dailę iš Vakarų pasaulio.

Vytautą Mackevičių galima jau apibūdinti kaip tapytoją - profesionalą, kuris rodo gyvenamojo laikotarpio politinę santvarką, ją pailiustruodamas su mokykliniu pasiruošimu. Jo paveiksle "Taikos šviesa" sėkmingai išspręstas į dvi dalis padalyto paveikslo vientisumas.

K. Bogdano kūryboje neužtinkame liaudies meno įtakos, kaip kad kitų mūsų skulptorių darbuose. Jo kūryba yra akademinio charakterio su apvaldyta skulptūrine forma. Tematika — įžymybių portretai revoliucinių įvykių fone.

S. Jusionis yra vienas ryškiausių peizažistų pokarinėje Lietuvoje. Jo spalvingi, daugiausia rudeniniai, gamtovaizdžiai nuotaikingai perteikia lietuviškos gamtos, senų stuobrių, rudeninėm liepsnom žėrinčių ar pavasarį skaidriai žydinčių medžių žavesį. Nusidriekusios kalvelės, daubų ežerėliai, bėgantieji keleliai, senos ir apsamanojusios sodybos vešlios augmenijos tankumynuose jungiasi į darnią visumą. Visa jo kūryba yra sodriai grubių potėpių spalvinis žaismas. Jusionis sąmoningai transformuoja lietuvišką gamtovaizdį pagal savo prigimtį. Jo peizažų architektūra visad yra sucementuota į apibendrintą ir ryškių kontrastų ansamblį.

G. Jokūbonis ryškėja kaip vienas stipriausių lietuvių skulptorių su jau įgudusia technika monumentaliems darbams. Nesiblaškydamas ieškojimuose, surado kietą, kone klasikinį stilių savo kūryboje. Iš jo taiklaus ir bekompromisinio kalto išėjo nemaža stiprių kūrinių, kaip monumentalus paminklas Pirčiupio aukoms, individualiai sukurti paminklai Kiprui Petrauskui ir Maironiui. Susikaupimu ir ramybe dvelkia J. Vienožinskio, K. Kubilinsko, tėvų ir kiti antkapiai. Visi jo darbai yra masyvinio pobūdžio. Jo atvaizduotų personažų išraiškoje nėra perdėjimų. Vien tik neryškios užuominos kalba apie giliai paslėptus pergyve: mus.

Vienas iš ryškiausių tapytojų yra A. Savickas. Jis jaučia, kaip reikia derinti daiktų išdėstymą didelėse drobėse. Jo kompozicijose ne vien figūros, bet ir visa aplinka suvedama į darnu visumą. Jis vengia detalių, jo drobės neperkrautos, jų dekoratyvinė jėga slypi plačių potėpiu plokštumose, kurių užbaigimą sprendžia labai vau dingas tonų derinys. Savickas yra nuotaikos dailininkas, kaip ir Van Goghas. Jo spalvos derinasi su grynosios tapybos samprata. Kartais skaidr kartais prigesintos, bet visad sodrios, nors ir nieko džiuginančio jose nėra — dažnai jo temos yra tik liūdnų įvykių iliustracija. Turinio požiūriu humaniškąją pusę jis visad priešpastato prieš pereinamųjų įvykių srautą. Jo išraiškingas piešiu figūrų kompozicija ir judesiai visad pabrėžia temos reikšmę, kokia ji būtų — tragiška ar alegorinė kasdienybėje. Jo drobėse gamtos grožis ir gyvenim: džiaugsmas persipina su tragedijos ašaromis ir krauju.

Tapytojas V. Gečas yra vienas iš atkakliausiu politinės tematikos apologetų, išsiskiriantis iš kitų dar ir tuo, kad apsčiai domisi tarptautiniais įvykiais, kaip rasių problema, Vietnamas ir pan. Jo kombinuota tapyba yra artima ir Vakarų Europoje ar Amerikoje tebeklestinčioms dailės srovėms, kada į paveikslo kompoziciją, be tapybinių efektų, įspraudžiami koliažai, kaip foto nuotraukos ir kitos, jau ne dažų prigimčiai priklausančios medžiagos. Gečas turi nemaža sumanumo surasti neįprastą kompoziciją, gerą spalvų ir piešinio skonį, originalų tapybinį braižą. O tai jį jau išskiria iš standartinio srauto.

S. Veiverytės būdo ypatybės leidžia nugalėti jos plataus masto tapybai dideles ir moters prigimčiai svetimas kliūtis. Ir portretuose, ir figūrinėse kompozicijose monumentalaus svorio, bet kartu plastinės ir grakščios formos jos drobėse yra nutašytos taikliu teptuko valdymu. Kiekvienai drobei ji suranda ribotą tonų kiekį, bet ir su kukliomis priemonėmis atskleidžia save, kaip tapytoją, sodrių potėpių ir išraiškingų formų vaizdais. Geras piešinio valdymas ir spalvų sugretinimo orientacija leidžia jai pasiausti su neribota laisve kompozicijoje ir figūrų judesiuose.

S. Džiaukštas yra vienas iš žymiųjų figūrinių tapytojų. Šalia A. Savicko, L. Tuleikio, S. Veiverytės ir V. Gečo, jis tarytum užskleidžia tematinių menininkų kolektyvą jau su užuomina laisvesnės kūrybos prasiskleidimui. Jo tematika — tai arba gyvenimo tikrovė, žmogaus darbas ir pareigos, arba buities scenos ir liaudiška tematika, kur jis visą savo dėmesį sukaupia kompozicijos, originalių formų ir spalvų darnos problemų sprendimui. Čia jis jau atskleidžia visą savo pajėgumą kaip tapytojas, laisvai valdantis piešinį, spalvų įtaigumą, visą paveikslo kompoziciją, bendrą kūrinio sąrangą, kuri yra įvairi, retai pasikartojanti, nuotaikingos išraiškos.

L Piekuras yra eksperimentų dailininkas, paskendęs į pseudorealybė s aplinkas, kurios sąlygoja kokį nors veikimą. Jo kūrybos braižas ir vaizdinis efektas yra raiškus, bet poreikiams naudoja dar neužtikrintas priemones.

G. Petrovos kūryboje žymiai mažiau įtampos, kurios niekad netrūksta kitų tematinėse kompozicijose. Buities scenos iš kaimiečių ir žvejų gyvenimo yra darniai išlaikytos sudėtingoje kompozicijoje. Daugeliu atvejų ji yra dekoratyvi ir skaidrių spalvų. Vaiskių tonų sąranga liudija dailininkės skonį ir gabumus spręsti tapybines problemas.

Kaune gyvenantis tapytojas P. Porutis yra prislopintos nuotaikos dailininkas. Jo aštrių, pilkšvų, o kartais ir niūrių tonų iliustratyvinėse kompozicijose ritmas ir idėjinė išraiška nustelbia tapybinį sodrumą.

Skulptorius V. Vildžiūnas, atkakliai bekovodamas naujų kelių ieškojimuose, jau išsilaisvino nuo visų dabarties Lietuvoje priimtų kūrybos dogmų ir tarytum pradeda naują atgaivą jau išsekusiame dirvone. Kūrybinis pradas jo darbuose gaivinasi visai kitais šaltiniais, negu tradicinis mūsų skulptorių palikimas, ir jo atradimai jau atitolo nuo įprastų standartų. Skulptorių Vildžiūną troškina alkis naujos klasikinės formos, atitinkančios dvidešimtąjį amžių. Jo abstraktinė kūryba dažnai dar turi aliuzijų į regimo pasaulio formas, yra sąmoningai sumanyta ir jautriai išbaigta. Ji rodo autoriaus naujų ieškojimų programą. Keletas antkapių ir paminklų (įvairaus braižo) liudija jo pasiektus rezultatus. Tarptautiniame forume pažymėtinas kūrinys "Deivė-paukštė" Kalifornijos universiteto Los Angeles F. D. Murphy atviro oro muziejuje, įsiterpęs tarp žymiausių pasaulinio masto skulptorių kūrybos, kaip A. Calder, A. Bourdelle. J. Lipchitz, A. Maillot, H. Moore, A. Rodin ir kt.

Skulptorių kūryba yra susieta su techniškais ir medžiagų sunkumais. Toje srityje nauji eksperimentai užtinkami rečiau negu tapyboje ar grafikoje. Betgi naujieji skulptoriai Lietuvoje skverbiasi į naujų atradimų ir originalių išraiškos formų bandymus. Iš sėkmingai besireiškiančių skulptorių ypač paminėtini: K. Stoškienė, K. Kisielis,]. Klem-kiemė, L. Strioga, A. Kmieliauskas, A. Ambra-ziūnas, A. Zokaitis, R. Daugintis, G. Karalius, Y. Šerys, R. Antinis (jun.) ir kt.
Lietuvių grafikos raida pasižymi poslinki 1 įvairumu. Dar nepriklausomoje Lietuvoje ryški gabumų grafikai V. Petravičius, T. Valius, P. Augius ir V. K. Jonynas paliudijo, iki kokio lygi galima pratęsti lietuvių liaudies kūrybines apraiškas. Pokarinėje Lietuvoje, reikalaujant socialistinio realizmo, dailininkams jau liko uždavinys išlaikyti lietuvių grafikos meną reikiamame lygyje. Grafišką kūrinių kokybė Lietuvoje liudija dabarties lietuvių dailininkų gajumą. Taiklių apibūdinimų apie lietuvių grafikos išsivystymą randame Ingridos Korsakaitės apybraižoje "Gyvybinga grafikos tradicija" (1970).

Ryškiausiai besireiškiančius grafikus dabarties Lietuvoje galima surikiuoti pagal jų kūrybos ir braižo savybes.

Liaudinės ir politinės tematikos grafikai būtų J. Kuzminskis, V. Jurkūnas ir E. Jurėnas. Jie yra skirtingi vienas nuo kito, nepaisant braižų giminystės ir jų kūrybą įtaigaujančios sąsajos. Liaudiškam stiliui išskirtinai priklaus J.Kuzminskio liaudies dainų motyvais sukurti lakštai.


J. ČEPONIS Aušros Vartai

Kita grupė, kaip A. Makūnaitė, A. Skirutytė, A. Tarabilda, G. Didelytė ir kiti, parafrazuodami liaudiškus motyvus, susirado skirtingus braižus buitinėje aplinkoje, senos praeities padavimuose, pasakose, ornamentiniame ir puošeiviškame stiliuje.

Iki šiol nepalyginami linijinės grafikos meistrai lietuvių dailėje, kaip S. Krasauskas (m. 1977) ir R. Gibavičius, turi savo atskirus pasaulius. Jų kūryboje taikli linija gimsta pagal autorių prigimtį ir temperamentą. Jų meno pasaulėjauta prasiskleidė į gilumines išraiškos ribas.

Kita dalis grafikų, naudodami mišrias technikas ir paneigdami tradicinę grafikos sampratą, su naujais bandymais įsiterpia į eksperimentinio meno sritis.

Vytautas Valius, suvokdamas liaudies meno paslapčių poveikį, kuria mistine nuotaika persunktus lakštus jo paties determinuota technika. Tai tematinės kompozicijos, artimos dievadirbių kūrybiniams užmanymams. Juose grafišką braižą apipavidalina kompozicijos ir gilių tonų jaudinantis derinys.

V. Kisarausko grafikoje prieblandų dramas gaubia patamsių spalvų nuotaikos ir juodų-baltų dėmių dekoratyviniai deriniai, veikią gilios praeities paslaptimi, akmeninių pastatų, šarvuotų riterių ir deformuoto žmogaus (Ex libris) šiurpulingomis išvaizdomis.

S. Valiuvienė ankstesniame laikotarpyje dar laikėsi tradicijų ir neišėjo iš bendro gardo, kuriame prasiskleidė pokarinis lietuvių grafikos suklestėjimas liaudišku stiliumi. Vėlyvesniuose darbuose, jau kone tapybiniuose, jinai leidžiasi į kraštutinumus ir yra jau priskirtina prie labiausiai avangardinių grafikų Lietuvoje. Jos raižiniuose iš-

J.ŠVAŽAS NAKTIS UOSTE

raiškingi gamtovaizdžių medžiai, pastatai, saulė ar išsidriekę debesys įsijungia į visumą lygiomis teisėmis su vaizduojamais personažais. Ypač ryški jos kūrinių įtampos nuotaika.

V. Klemkos kūryboje dėmesin įstringa braižo originalumas. Tolygiai originalios ir jo kompozicijos, kur realūs vaizdai persipina su pasakų ir kaimiškos buities gaivalingais vaizdais.

B. Žilytės kūryba yra sudėtinga ir besikeičianti. Bet peržvelgus visus jos išvaikščiotus takus, regime nenutrūkstamą giją, kuri ženklina jos pasaulėjautos pastovumą. Jautrumas surasti skirtingas išraiškos formas įvairiais atvejais yra jos įgimta savybė. Žaismingos iliustracijos jos kūryboje staiga pereina į gilios išraiškos atšiaurius "Žalgirio mūšio,, vaizdus skirtingos nuotaikos, bet to paties temperamento ir estetinio skonio. Jos visų iliustracijų spalvų deriniai ir jų žavesys pratęsia liaudies meno spalvinį grožį naujoje dimensijoje.

Kartu su A. Steponavičium jos atlikta sieninė tapyba Valkininkų sanatorijoje formų ir spalvą išradingumu yra nauja ir originali apraiška lietuvių dekoratyvinėje dailėje.

A. Steponavičiaus kūryba yra bene labiausiai prieštaringa likiminėse sąlygose. Kada jo kartos grafikai subrendo kolektyvinėje aplinkoje, įsisavindarni liaudies meno poveikį ne tik pagal savo supratimą, bet ir pasimokydami vienas iš kilo, tai A. Steponavičius liko "atskalūnu" savo draugų tarpe. Jo menas nepritampa prie jokios mokyklos ir yra originalus įnašas į lietuvių grafiką. Steponavičius grafišką formą atpalaiduoja nuo bet kokios disciplinos, tačiau savo liustracijų filigraniniame raizginyje nepraranda piešinio kontroles. Šiol kūrybos gražiausi pavyzdžiai yra K. Borutos, V.Mykolaičio-Putino, K. Sajos, J. Baltušio, K. Kubilinsko ir kitų kūrybos iliustracijos.

S. Kisarauskienė, spalvindama grafišką piešinį, palaipsniui priėjo ir prie tapybinių problemų sprendimo. Bet jos spalvų skalė yra sąmoningai ribota. Tai išraiškos grafiška tapyba, kur keli neutralūs tonai yra pajungti dramatinei nuotaikai sukurti. Jos piešinys lieka nepriderintas dailės darbų standartams Lietuvoje. Gilus įsijautimas į formos išraišką rodo jos kūrybos originalią pasaulėjautą.

A. Švažo grafika yra tarytum naujas liaudiškos buities spontaniškas prasiveržimas primityvaus, grubaus gyvenimo tikrove ir tragizmo persisunkusiu vaizdu, išsakytu savita grafine forma. Praeities laikų gūdus misticizmas A. Švažo kūriniuose yra atkeltas į šių dienų gyvenimo įtampą.

L. Tuleikis išsiskiria kaip figūrinių ir grupinių scenų tapytojas, atsigręžęs į liaudies primityvią ir grubią prigimtį. Jis vengia to, ką galima būtų vadinti estetine kultūra. Surambėjęs ir nejudrus kaimo žmogus sodriu ir plačiu teptuko pabraukimu yra perkeltas į jo drobes kaip socialinio ir kasdieninio gyvenimo dalyvis. Jo kompozicijose tema visad yra raiški ir personažai rodo savo pergyvenimus kokių nors įvykių vyksme. Kartais Tule ikio drobėse nėra veiksmo, ir jo nutapytas žmo-gys yra sustingęs savo išraiškinga poza kaip dalyvis įvykio, kuris jau praėjo. Visa jo kūryba yra dramatinė įvairiausiais išraiškos atspalviais. Jo žmogų sieja su gamta didelė įtampa, lygiai ir jo spalvingi peizažai yra persunkti grėsmingos nuotaikos. Tuleikio kompozicijose daug išradingumo, jo paveikslų forma visad yra įsprausta į rėmus išbalansuotoje pusiausvyroje. Sodrios ir kontrastinės spalvų dėmės patarnauja tų formų surikiavimui.

J. Čeponis yra reiklus tapytojas, kuris nesiskaito nei su formos, nei su spalvos tikrove. Galutinai dar nenutoldamas nuo realaus pasaulio, jis demonstruoja lietuviškos dailės mokyklos tęstinumą, bet į kitų savo kolegų dabarties poslinkius jau įsijungia su naujais ir originaliais bandymais. Jo ekspresionistiniame žvilgyje į gamtą visas tradicines tapybos dorybes nustelbia drąsa tiek formos išraiškoje, tiek ir spalvų deriniuose. Jo spalvos labai sodrios ir kartu dramatinės. Jų santykiuose didelė įtampa ir daug jėgos, kuri veikia žiūrovą kontrastais ir dinamika. Čeponio figūrinės kompozicijos ir portretai yra traktuojami tolygiai, kaip ir gamtovaizdžiai ar natiurmortai, kur dailininkas į jį supančią aplinką žvelgia per vaivorykštės spalvų deformuotą prizmę.

A. Stasiulevičiaus kūryba yra skirta Vilniaus senamiesčio ir naujų kvartalų vaizdavimui. Tai pasakiškas miestas, perkeltas į drobes su senų gatvelių romantika ir bažnyčių bokštais. Praeities pėdsakų ir paslapčių paženklinti mūrai Stasiulevičiaus kūryboje atsiskleidžia dailininko pergyvenimuose sumanytomis kompozicijomis. Ir naujieji miesto pastatai rūsčiomis architektūros formomis ir autostradomis rodo dailininko žvilgį į dabarties gyvenimo naujas apraiškas. Kiekvienoje jo kūrybos drobėje matome vis skirtingus architektūrinius ansamblius, jau nužmogintus, tarytum jų gyventojai būtų išnykę, lyg niekad ir nebuvę. Bet Stasiulevičiaus Vilniaus miesto neįprastas vaizdavimo būdas pribloškia mus savo tikrove. Jis lieka gyvas vidaus nuotaikomis. Jo subtilios ir išieškotos spalvos yra atitolusios nuo gyvenimo tikrovės, visad išbalansuotoje paveikslo kompozicijoje statinių formos neatitinka architektūros standartų. Vietoj realaus miesto ir žmogiškos aplinkos Stasiulevičius priešpastato savo vidaus išgyvenimus. Tai intelektualinė kūryba, kada menininkas jau pabėga nuo minios ir išsako tik savo sielos gelmėse paslėptą širdgėlą.

L. Surgailio dekoratyvinėje tapyboje yra tematika, bet jos kūrybinė galia slypi abstraktinėje plokštumų kompozicijoje ir spalvų gamoje. Jo realizmo kilmė yra iliuzijų pasaulis. Žiūrovui jis rodo ne tikrovę, bet jo gyvenimą supančios aplinkos nuotaiką — taip, kaip jis ją išgyvena. Jo kompozicijos sudėtingos, užmojai išradingi ir labai komplikuoti. Surgailio menas yra vaizdinis, ir esamomis sąlygomis, kaip ir jam giminingieji Kisarauskas, Stasiulevičius, Tuleikis, Antanavičius Čeponis ar Gečas, jis yra avangardo tapytojas. Jo kūryba kai kuriais atvejais yra groteskinė, tarytum pasityčiojanti iš gyvenimo realybės, bet kartu liudija autoriaus estetinį skonį tapybinių formų sąrangoje.

J. Švažo (m. 1976) darbai — socialistinio realizmo teorijos poveikyje — ankstyvesniame kūrybos laikotarpyje aprėpė portretą, rytietišką gamtovaizdį, figūrines kompozicijas ar iš darbo sugrįžusio žmogaus intymią šeimos aplinką su duonos kepalu ir pluta. Tačiau formos poreikiuose ar spalvų sampratoje jis niekad nesileido į realistinį gamtos kopijavimą. Vėlyvesniame jo kūrybos laikotarpyje jau dominavo suprastintos ir plačios dekoratyvinės dėmės pusiau abstraktiniuose gamtovaizdžiuose, pramoninių kvartalų, uostų ir laivų aplinkoje. Jo ryškios plokštumos ir darnios spalvos yra artimos impresionistų tapybos sampratai, bet dekoratyvinių potėpių platumas mums atskleidžia žavius vaizdus su labai originaliu tapybiniu braižu, kuriame jis rodosi kaip raiškios nuotaikos dailininkas.

V. Antanavičius yra sūnus palaidūnas, kuris sugrįš į bendrą gardą, kada ateis naujos kartos.
Sunku tad jį įrikiuoti į dabarties bendraminčių draugų tarpą. Jis kaunasi savo pergyvenimų garde, ir tas pateisina jo, kaip dailininko, pasirinktą gyvenimui kelią. Antanavičiaus kūryba yra jo gyvenimo auka visuomenei, o ne rūmų papuošimui skirti darbai. Jo kūrybinė forma išplaukia iš jo prigimties ir charakterio be pašalinių įtakų. Kada per rudens purvą klampoja žmogus, tai visą gyvenimą jau išvargęs kūnas įgauna naujas dimensijas. Savo išvaizda jis priartėja prie keturkojo gyvulio, kurį Antanavičius perkelia į savo drobes kaip pagrindines kūno liekanas, dar tebealsuojančias, be snukio ir kanopų. Antanavičius, kaip šuva - valkata, Vilniaus skersgatviuose graužia dvėselienos kaulą. Jo nutepti įvaizdžiai lieka gyvi ir savo išraiška mus įtikina labiau, negu paradinėje uniformoje atvaizduotas žmogus.

V. Kisarauskas lietuvių dailės naujausių apraiškų kolektyviniame rate turi uždarą pasaulį. Jo menas, kaip ir daugelio jo bendraminčių, yra flgūratyvinis. Kisarauskas, ieškodamas pusiausvyros jį supančioje aplinkoje, jau įsitvirtino jo patiem sukurtų modelių tarpe. Jo išraiškos menas yra be jokio kompromiso — pačiu žiauriausiu būdu pabrėžia vaizduojamųjų daiktų charakterį. Kartais ir skaidriomis spalvomis, bet niūria nuotaika palydi jis savo personažus į drobes. Jo kūryba yra atšiauri savo gūdumu. Ji daugiau mus jaudina, negu žavi. Kisarausko kūryboje dabarties žmogaus gyvenimas ir aplinka atitinka kūrėjo šauksmą, ir brangakmeniais sušvitusios oranžinės ir raudonos dėmės jo kūriniuose žėri kaip žarijos jau užgesusio laužo pelenuose. Neabejotinai Kisarauskas eina priešakyje avangardinio judėjimo, ir jo draugų kūryboje jau užtinkame pėdų, kurios seka jo pramintu keliu.

V. Ciplijauskas iki šiol lietuvių dailėje palyginti kuklų impresionistinį žvilgį į gamtos vaizdavimą išvystė į žymiai platesnio akiračio kūrybą. Jo didelio formato figūrinės kompozicijos, išraiškingi portretai ir peizažai bendroje lietuvių dailės panoramoje įsiterpia su naujais polėkiais, šaltų tonų koloritu ir savaimingu braižu. Ciplijauskas su savo kūryba įsijungia į dabar lietuvių dailėje dominuojančias sroves kaip stipri pajėga. Iš tikrųjų jo darbai į pajėgiausių lietuvių dailininkų kūrybą įneša kažką jau matyto, bet kartu ir gaivinančio Ypačiai pabrėžtina jo portretinė kūryba.

Dėmesys turi būti kreipiamas ir į pačią jauniausią dailininkų kartą, tuo labiau, kad jos pasireiškimai yra nuolat garsinami. Be abejo, dailininkų prieauglis yra. Gal net daugiau, negu natūralus, nes dailės kūryba yra favorizuojama komunistinės kultūros ugdymo poreikiams. Valstybiniu ir plačiu mastu organizuojamas meninis g venimas Lietuvoje yra neįtikėtinai gyvas. Vilniai muziejuose, parodų rūmuose, M. K. Čiurlionio g lerijoje Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir daug ki kitur parodos vyksta be jokių pertraukų. Gausi yra užsakymai tapybai, paminklams, knygų iliustr; vimui, pastatų dekoravimui.

Šalia matomų naujovių, vidurinėje ir jaune nėje dailininkų kartoje pastebimas grįžimas ir realizmą, kuris betgi jau neturi ryšio su Stalin laikų socialistiniu realizmu. Poslinkis nėra organizuotas. Kiekvieno dailininko kūryba vystosi ir dividualiai ir skirtingoje pakopoje.

L. Gutauskas yra vienas iš realistinio stiliau nuotaikingų tapytojų. Jo nuosaiki kūryba yra šveln dekoratyvi ir išieškotų spalvų. Jo paveikslų raiJ kūmas yra literatūrinis, kur galima surasti este tinio pasigėrėjimo subtiliuose tonų perėjimuose tarytum tarp eilučių, kaip ir to paties autoriau poezijoje.

Naujų ieškojimų ir abstraktinių formų siekinu yra paskendęs rašytojas R. Lankauskas. Jau vien tik jo temperamento dėka susiklosto nauji vaizdiniai spalvų deriniuose. Literatūrinę kūrybą pradėjęs prieš dvidešimt penkerius metus, jis yra tarp pačių iškiliųjų dabarties rašytojų, išsiskiriantis savo individualizmu. Dailės kūrybos jis ėmėsi vėliau. (Jo ankstesniųjų darbų nuotraukų yra duota šių metų kovo numery. Red.).

Toliau seka jaunesnės kartos įvairaus braižo tapytojai.

A. Martinaitis
dažų derinius sudėsto į spalvingų dėmių pynę, kurios žėrintis mirgėjimas suteikia jo drobėms žaismingos nuotaikos. Jo kūriniuose yra daug detalių, bet nieko nėra per daug. Viskas surikiuota į išraiškingą visumą — darniai skambančios muzikinės simfonijos pavyzdžiu.

R. Bičiūnas
, tarytum žaismingas iliustratorius. kartais primityvus ar lankstus tapybinių problemų sprendime, su jaunatvišku temperamentu išdėlioja vaivorykštės skaidrumu spindinčius tonus drobėje.

Visai kitokio pobūdžio lietuvių dailės novatoriai yra superrealistai, naujų idėjų ir asociacijų ieškotojai Linas Katinas ir P.Vaitiekūnas.

Aktyviai besirieškianti jauniausioji dailininkų karta bando kurti fotografinį neorealizmą Socialistinio realizmo ir gyvenimo atgaivai ieško išeities naujoje tematikoje — šalia herojiniu siužetų vaizduoja žmogų savo kasdienybės aplinkoje. Betgi tos rūšies "izme" jau neįmanoma surasti kas man naujo, kas nebūtų dar išsemta. Pirmieji pavyzdžiai demonstruoja realizmą, kuris yra atpalaiduotas nuo kūrybinių pradų.

A. Švėgžda neabejotinai yra didelių gabumą pajėga. Jo "Studentų talka kolūkyje" reprezentuoja dar vieną individualaus pasireiškimo atžalą lietuvių tapyboje. Ši jautri drobė nevaizduoja nei arimų, nei juodos žemės ar purvinų padargų, bet rudeninėm spalvom žėrinčiais tonais perduoda atitrukusio nuo kasdienybės saito ūkaujančio jaunimo nuotaikas. Kitokio pobūdžio savo drobėse jis jau leidžiasi į tapybai prieštaringą sritį, artimą fotografiniam realizmui.

Kiti Švėgždos kartos besireiškiantieji naujų realistinių krypčių ieškotojai yra K. Dereškevičius, A. Kuras, A. Šaltenis, R. Martinėnas.

Taikomojoje ir dekoratyvinėje dailėje dabar Lietuvoje yra plati dirva. Apipavidalinami gausiai statomi viešieji pastatai ir aikštės. Tuoj po karo pasireiškęs architektūros puošeiviškumas šiandien išvirto į architektūrinių formų kūrybą. Yra iškilių dailininkų visose srityse.

Monumentaliosios tapybos ir mozaikos kūryboje pažymėtini B. Žilytė, A. Steponavičius, R. Gibavičius, V. Trušys, V. Kisarauskas.
Monumentalių darbų sukūrė vitražistai A. Stoškus, A. Garbauskas, A. Morkūnas, I. B. Gylytė.

Kilimų ir gobelenų pasireiškę dailininkai yra J. Balčikonis, M. Švažienė, B. Valantinaitė-Jokūbonienė, D. Kvietkevičiūtė.

Keramikoje ypač sėkmingai reiškiasi A. Ličkutė-Jusionienė.

Visai naujas, jau liaudies meistrų menas, tai stogastulpiai, statomi su entuziazmu. Čiurlionio kelių įspūdingi stogastulpiai darniai įsijungia į gamtovaizdžio papuošimą. Taurus paminklas karo žiaurumo aukoms atminti yra Ablingos stogastulpiai, jaudinančiai įsiterpę tarp kalvelių, žalumos ir dangaus fone.

Lietuvių dabarties dailės kryptingumo raida nepriklauso nei nuo režimui ištikimų menininkų, nei nuo opozicijos. Tai yra įtakingo vidurkio sąjūdis, kuris šiandien dominuoja visą lietuvių dailės suklestėjimą.

Lietuvoje oficialus ir neoficialas menas nėra surikiuotas vien pagal turinį ir formą. Dailininkų darbai ir grupuotės susiskirsto į tai, kas tinka priimti į parodas ir kas ne, kurie gauna užsakymus ir kurie ne, nors parodose ir užpirkimuose matome darbų, kurie priklauso ir avangardui. Jie yra toli pažengę nuo oficialių normų.

Betgi daugelio užpirkimų ir parodų paskirtis dažnai sukausto menininkus ne vien turinio, bet ir formos požiūriu. Lieka pasirinkimas — suderinti savo braižą su valdančios klasės skoniu ir pažiūromis į kūrybą ar pasirinkti pasipriešinimo kelią. Ne visiems tai vienodai sekasi bet katroje iš dviejų galimybių.

Tad valdžios užsakymai ir parodos suskirsto kūrybą į dvi dalis — kuri yra priimtina ir kurios nėra kur dėti. Privati ir kolekcionierių rinka tik pastaruoru laiku pradeda vystytis. Kiekvieno dailininko gyvenimas tad yra individualus, kaip ir jo darbai, ir klaidinga manyti, kad visi dailininkai yra valdžios vienodai globojami.

Neatsižvelgdami į viską, lietuvių dailininkai rodo dideles pastangas išlaikyti lietuvių tautą gyvą ir kūrybingą.

Vilniaus bokštai ir mūrai, su juose slypinčia praeities laikų dvasia, tarytum užburia lietuvių menininkus kūrybinei paskirčiai, sujungia juos į vieną giminingą šeimą.

Atrodo, kad nuo 1907 metų istorija kartojasi periodiniais poslinkiais, praturtindama lietu v: dailę naujais įvaizdžiais, ir šiandien jau galima kalbėtis apie lietuvių dailės mokyklą.

Žvelgdami į tikrovę, matome, kad lietuvių menas, tiek savame krašte, tiek ir svetur, kaip mes jį bevadintume — realizmu, kubizmu, siurrealizmu, pop art, minimaliniu ar maksimaliniu menu — yra tik tolimesnis mūsų tautos kūrybin: galių išsivystymas, neatsižvelgiant į pereinamuosius nukrypimus prieštaringo gyvenimo sąlygomis.

Dabarties didžiųjų tautų grumtynėse mažųjų tautų atsparumo ir išsilaikymo laidas yra jų kūrybinis gajumas. Poeto K. Bradūno žodžiais tariant, "skaičiumi mažos, jos gali būti didelės savo kūrybine galia, savo dvasinių polėkių ir savo mokslinių akiračių platumu bei savo minties gilimu".

Betgi laisvėje ar nelaisvėje sutelktų tautos kultūrinių lobių pagrindą vis tik sudaro savame krašte iš tautos kamieno išsiugdžiusios vertybės, kurias kūrybiniai išeivijos pasiekimai tik papildo.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai