Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRIE SLENKSČIO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALOYZAS BARONAS   
Populiarus daktaras Petkus buvo nuolat šaukiamas per garsiakalbį, ir kai užsnūsdavau, nugalėdamas kojos skausmus, man rodės, kad tą šaukimą girdėdavau ir tada, kada daktaro iš viso ligoninėj nebūdavo. Kai baigiau sveikti, daktaras valandėlę stovėjo prie lovos ir iš lėto pasakojo:
— Tie svetimi reikalai dažnai labiau rūpi, kaip savo. Turiu pacientą, jau senosios kartos lietuvį, visą sugraužtą vėžio ir tepalaikomą tik specialiu aparatu.
— Ištraukit jungiklį, ir viskas, — pasakiau. — Kam jį bekankinti?
— Jis be sąmonės. Bet to padaryti negalima. Vaikai paduos į teismą ligoninę, reikalaudami milijono dolerių.
— Tai geri vaikai, jei taip savo tėvą myli.
— Ne, čia ne meilėj o pinigai. Už juos leistų tėvui kankintis metų metais. Kai jis buvo senelių prieglaudoj, jį atsimindavo, per Kalėdas atviruką tepasiųsdami.
— Baisu, — pasakiau.
— Ne, nebaisu. Čia tokia mada. .Čia dauguma vaikų taip savo tėvus laiko. Pagaliau kam jie benaudingi? — pridėjo daktaras. — Gamtoj taip yra, bulvė išaugina bulviukus ir pati supūna.
— Bet žmogus juk turi ir meilės.
— Myli tik tėvai vaikus, o vaikų meilė dažnai praktiška, — aiškino daktaras. — Aš žinau atvejų, kur tėvai vaikus be sąmonės laikė namuose, sugebėdami prižiūrėti reikalingus aparatus, net keletą metų. Vienos našlės sūnus, sužeistas motociklo nelaimėj, mirė po devynių, kita mergaitė po šešiolikos metų. Tėvai paseno, išseko, išsikankino, bet nepavargo. Juos palaikė meilė. O žinau tėvą, kuris, norėdamas sumažinti vaikams rūpestį, pats ligoninėj ištraukė jungiklį, kad greičiau numirtų ir nebebūtų šeimai našta.
— Bet juk tai savižudybė, — pasakiau.
— Ne, tai auka.
— O jei tėvas girtuoklis pasidarytų galą, tada vaikai gautų miesto pašalpą, jie būtų geriau aprūpinami, tada taip pat būtų tėvo auka. Kada gi yra aukai ribos?
— Nepagydomumą nustato daktaras.
— Beviltiškas alkoholikas taip pat yra nepagydomas, — prieštaravau, pasikėlęs kietoje ligoninės lovoje. Pro akis greitkeliu į abi puses bėgo mašinos, dieną ir naktį visi skubėjo, ir buvo pasiutusiai liūdna. Čia jautiesi nereikalingas, matydamas savo bejėgiškumą.
— Bet alkoholikas privalo turėti vilties, jis turi apčiuopiamos vilties, jį galima, bent teoretiškai, pagydyti. Todėl jo savižudybė nepateisinama. Nepateisinama savižudybė ir žmogaus, kuris nebenori būti šeimai našta.
— Jei taip, tai reikia turėti vilties ir tam, kuris be sąmonės. Juk atsiras naujų vaistų, gal įvyks stebuklas, gal maldos žmogų išgelbės, ir iš viso viltis nežino formulių.
— Ne, medicina yra pajėgi nustatyti, kada žmogus mirs, — paprieštaravo daktaras.
— Taip, bet ir ji daro labai daug klaidų.
— Suprantu, daro, — pusiau sėdom į palangę atsirėmęs, kalbėjo daktaras, — bet yra dalykų, kurie visai aiškūs.
— Daktaras Petkus, daktaras Petkus, — suskambėjo garsiakalbis iš ligoninės centrinės, ir daktaras pakėlė prie mano lovos esančio telefono ragelį. Po minutės pasakė:
— Anas vėžininkas miršta. Einu, užsuksiu pas tave vėliau, — ir išėjo į koridorių, kuriame vis kas nors skubėjo, kalbėjosi, tarškėjo ir mane nepabaigiamai erzino.
Aš vėl žvelgiu pro langą. Mane liūdnino keliu bėgančios mašinos. Buvau vienas ir džiaugiausi, kad vėliau ateis žmona ir atneš dalį gyvenimo, o pagaliau aš žinojau, kad iš čia išeisiu. Bet vėl mane griebė neviltis, ir sielojaus prisiminęs atvejį, kada ligoninėj nepagydomai serganti dukra prašė tėvus leisti jai mirti, o vietos laikraštis parašė: Laikykite ją gyvą, kol įmanoma. Teologas ten teigė: "Gyvenimas yra Dievo dovana. Tik Dievas yra gyvenimo viešpats, o žmogus tėra tik laikinas to jam duoto gyvenimo administratorius,\ Bet juk žmogus gali aukotis, jis gali aukoti savo gyvybę, kad išgelbėtų kitus iš rūpesčių, kaip aukojasi sunkų darbą dirbdamas ligi širdies smūgio, kad isb ' šeimą.
Po valandėlės išgirdau koridoriuj verkiančią moterį. Prie mano durų stabtelėjo daktaras, ir mačiau, kaip jis norėjo nuo tos moters ašarų ištrūkti.
— Ak, daktare, pasibaigė kančios. Bet kam jos taip ilgai jį laikėte? Mums tiek daug kainavo, o viskas tik jo kančių pailginimui.
— Bet juk negalėjom jo išgelbėti ir nezeuėyjm jo numarinti. Turėjom laukti, — ramiai paaiškino daktaras.
Tuo tarpu priėjo pusamžis vyras ir paėmė moterį už rankos:

V. KISARAUSKAS Kompozicija

— Eime. Užteks.
Abu nuėjo koridorium, o daktaras tarė:
— Čia to mirusio duktė ir žentas.
— Duktė verkia, o žentas ne. Gera dukrelė, — pasakiau.
— Ak, ką čia! Negali suprasti, ar jai gaila tėvo, ar prarastų pinigų. Ligoninės personalas jautė, kad, jungiklį ištraukus, būtų užvesta milijono dolerių byla. Pagaliau kas čia žino? Bet einu, per ilgai užtrukau. Jau tuoj kabinete priėmimo valandos.
— Aš vis tiek nesuprantu, kaip taip galima elgtis su savo tėvu, tai yra norėti uždirbti.
— Jie nieko blogo nepadarė. Juk ką nors laimėti visų svajonė. Ir tai labai nekenksmingu būdu. Čia niekas nenužudomas. Rytoj vėl užsuksiu, gal po dienos galėsiu tave išrašyti namo.
Vėl žiūrėjau į pavasario popietėj užkimštą mašinomis greitkelį. Duktė būtų buvusi laiminga. turėjusi progą su ligonine pasibylinėti, ir kiti ją būtų laikę labai gera dukrele, kovojusia už sav beveik mirusio tėvo gyvybės pratęsimą. Daba: verkia, kad tėvas per ilgai buvo kankintas, bet ką padarysi, kad maišosi meilė, pinigai, ašaros ir pasiutimas gyventi. Ir mąsčiau, kad daktarui prie visų rūpesčių prisideda dar vienas rūpestis: ką daryti su žmogum prie amžinybės slenksčio, ar stumtelėti jį, ar dar sulaikyti.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai