Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TIKĖJIMO KRIZĖ IR PASAULIEČIAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MACEINA   
"O kuo jūs mane laikote?" (Mat. 16, 15)

Maždaug prieš 20 metų dėsčiau mintį, esą "santykis su Kristumi atskleidžia tiek atskiro asmens, tiek ištiso istorijos tarpsnio dvasią" (Niekšybės paslaptis, 1964, p. 71; šios knygos rankraštis buvo paruoštas jau 1948). Mūsasis tarpsnis esąs būdingas kaip tik tuo, kad jis, tiesa, "gręžiasi į Kristų", tačiau "į Kristų - žmogų", o ne į Kristų - Žmogų ir Dievą. Kristaus Dievybė arba nutylima arba net aiškiai neigiama (t. p.).1 Ši ano meto mintis rėmėsi į bendrų pokarinę nuotaiką, kurioje Krikščionybė kaip etika buvo aukštai vertinama, bet Krikščionybė kaip Dievo ir žmogaus sąjunga Kristuje buvo apeinama. Trumpai tariant, Krikščionybė kaip mokslas — taip; Krikščionybė kaip įvykis — ne.

Kad šitokios nuotaikos būta nekrikščioniškose srovėse bei grupėse, buvo nenuostabu. Bet kad jos atsirastų ir krikščionyse, atrodė neįmanoma. Priešingai! Atrodė, kad krikščionys kaip tik ir būsią tie, kurie Kristaus Pilnatvę — Jo dieviškumą ir žmogiškumą — išpažins ir gins ligi galo. Čia nesvarbu, kokiai konfesijai jie priklausytų. Kristaus Pilnatvė yra visos Krikščionijos pagrindas. Kol žmogus laiko save krikščionimi — vis tiek, ar jis būtų katalikas, ar stačiatikis, ar protestantas, — tol išpažįsta Kristų - Dievą ir Žmogų. Juk Kristaus padalijimas, arba perskyrimas ("solvit Jesum"), jau šv. Jono Apaštalo buvo laikomas antikristiniu ženklu (plg. 1 Jon. 4, 3). Užtat buvo nuostabu ir kažkaip nejauku, kai pastaraisiais metais teko vis dažniau sutikti žmonių, kurie save laiko krikščionimis ir net ruošiasi skelbti Krikščionybę kitiem, sykiu tačiau išpažįsta tik Kristų -žmogų, Jo dievybę arba aiškiai neigdami arba Ja nesidomėdami. Anas tad "Niekšybės paslaptyje" keltas užuominas kaip tik norėčiau dabar papildyti asmeniniu patyrimu ir iš viso kO padaryti vieną kitą išvadą.

1
Priešais mane sėdi evangelike studentė, studijuojanti protestantų teologiją pagrindine šaka ir besirengianti būti religijos mokytoja gimnazijoje. Ji atėjo egzaminų anksčiau, dar prieš semestro pabaigą, nes jos dėdė, žemėvaldis Pietų Amerikoje, pakvietęs ją atostogų, ir ji tuoj skrisianti praleisti vasaros jo haciendoje. Mano seminarinio kurso ir tuo pačiu jos egzaminų tema yra "Dievas kaip vertybė XX a. filosofijoje". Besikalbant apie Rudolfo Otto sakralines kategorijas (numinosum, tremendum, fascinosum), man kažkaip netyčiom išslydo pavyzdys Kristaus, einančio viršum jūros. "Ne", atsako studentė kukliai, tačiau ryžtingai, "Kristus negalėjo vaikščioti viršum vandens". — "Kodėl?", klausiu manydamas, kad teologijos studentei ir būsimai religijos mokytojai šis dalykas juk esąs savaime su prantamas. — "Todėl, kad jis būtų nuskendęs", atsako ji nuoširdžiu naivumu. Bet aš vis dar nesuvokiu tikros jos atsakymo prasmės. — "Bet kodėl gi jis būtų nuskendęs? Juk Kristus yra Dievas. Kodėl tad jis turėtų skęsti, norėdamas eiti viršum jūros?" — Studentė darosi ryžtingesnė, jaučia manyje "atsilikėlį" krikščionį ir todėl drąsiai atsikerta: "Ne, Kristus nebuvo Dievas"
—    "Tad kas jis Jūsų pažiūra buvo?" — "Kristus buvo Dievo Žodis, bet ne Dievas. Dievas per jį kalbėjo, bet Dievas Kristus nebuvo". — "Ak, šitaip" — nuleidžiu balsą ir pasiduodu. — "Žinoma, tada jis negalėjo eiti viršum vandens nepaskendęs", patvirtinu studentės logiškumą. Egzaminus ji išlaikė pažymiu "gerai", nes pažymys statomas už žinojimą, bet ne už tikėjimą.

Prie kavos puodelio kalbamės su katalikų teologijos studentu, rašančiu disertaciją apie gyvenimo prasmę sovietinėje filosofijoje. Tai gabus ir išsilavinęs vyrukas, išmokęs rusiškai, ruošiąsis būti kunigas arba stoti į jėzuitų orde-ną, vykti Pietų Amerikon ir įsijungti į socialinių partizanų eiles, kad vykdytų "revoliucijos teologiją", kaip ją vykdė Camillo Torres, kurio vardu dabar pasivadino vienas Mūnsterio katalikų studentų (teologų ir pasauliškių) būrelis. Šis doktorantas gyvena kunigų seminarijoje ir veikliai dalyvauja seminaristų pokalbiuose bei ginčuose. Šia proga klausiu jį, ar tiesa, kad Mūnsterio kunigų seminarijoje plintanti pažiūra, esą Jėzus yra kūninis Juozapo sūnus. — "Taip", atsako jis man. "Daugelis šitaip mano".

—    "O kokis Jūsų pačių nusistatymas?" — "Turiu atvirai prisipažinti, kad man tai nei šilta, nei šalta. Man visai vis tiek, ar Jėzus yra Juozapo sūnus kūnine prasme. Man tik svarbu, kad jis prisikėlė". — "Bet kaip gi jis būtų galėjęs prisikelti, būdamas Juozapo sūnus?", klausiu jį.

Doktorantas nutyla, kiek susimąsto ir taria: "Apie tai aš nė nebuvau pagalvojęs". — Truputį panagrinėjame, ką reikštų, jei Kristus iš tikro būtų kūninis Juozapo sūnus, ir kokia prasme tada Dievas gyventų jame, šiame Juozapo gimdinyje. Išvada: tokiu atveju Jėzus būtų ne žmogumi tapęs Dievas, o Dievo apsėstas žmogus. Jame būtų du asmens, kaip ir kiekviename apsėstajame.2 Galop: kuo Jėzaus prisikėlimas skirtųsi nuo Lozoriaus arba jaunikaičio iš Naimo prisikėlimo? Po keletos dienų doktorantas vėl užeina pas mane ir sako: "Seminarijoje papasakojau Jūsų mintis, ir jie neturėjo kuo jas atremti! Ar nesutiktumėte ateinantį semestrą paskaityti klierikams šiuo klausimu paskaitą ir su jais pasiginčyti?" — "Mielai", atsakiau, "jei tik fiziškai būsiu pajėgus".

Vėl prieš mane sėdi katalikas studentas, irgi studijuojąs teologiją, tačiau kaip pasauliškis (vok. Laientheologe); vadinasi, taip pat ruošią-sis būti religijos mokytojas gimnazijoje. Jis atėjo pas mane semestrinių egzaminų, nes manasis kursas "Filosofija ir tikėjimas" esąs užskaitomas ir kat. teologijos fakultete. Kalbamės apie Kari Jasperso formulę "Kristus kaip žmogumi tapęs Dievas yra filosofiškai negalimas" (plačiau apie šią formulę plg. Aidai 1968 nr. 3, p. 124). Studentas gražiai atpasakoja kurse pabrėžtą mintį, kad Krikščionybė rymo ne ant idėjos, o ant Kristaus asmens ir esmėje yra ne mokslas, o įvykis; jis net pacituoja V. Rozanovo posakį, esą "pavojingiausia Krikščionybei yra faktas, kad tikintieji kalba nebe apie Jėzų Kristų, o apie dieviškąjį Mokytoją", nuslysdami tuo būdu nuo asmens į mokslą ir sužalodami Krikščionybės pagrindus. Bet kaip tik šioje vietoje studentas prityla, pertraukia savo dėstymą ir kreipiasi į mane: "Norėčiau Jums prisipažinti, kad aš pats Kristaus asmens pirmenybę pripažįstu. Tačiau mano kolegos tik juokiasi iš manęs. Jie beveik visi yra įsitikinę, kad Krikščionybė yra tik etika — daugiau nieko. Į Kristaus dievybę jie arba visiškai netiki arba laiko ją mūsų laikų žmogui nereikšminga". — Šis jauno studento prisipažinimas mane giliai sukrėtė, ir aš jį paklausiau: "Iš kur gi ima Jūsų kolegos tokių minčių?" — Iš teologinių paskaitų", atsakė jis man. — "Negalimas daiktas!" -—" Tikrai! Argi negirdėjote 'Mūnsterio skandalo'?" — Prisipažinau, kad negirdėjęs. "Koks tai skandalas?", pasiteiravau. Čia studentas man papasakojo tokią istoriją. Kat. teologijos fakultete prof. L. . . (jo pavardę praleidžiu) vienos paskaitos metu visu rimtumu dėstęs Kristaus gimimo teoriją ("et conce-pit de Spiritu Sancto"); pagal šį profesorių buvę šitaip: kai Marija ėjusi aplankyti savo giminaitės Elžbietos, ji buvusi kalnuose užpulta plėšikų, išprievartauta, ir šio išprievartavimo vaisius buvęs — Jėzus. Ano profesoriaus dabar Mūnsteryje nebėra: jis buvo pakviestas į kitą, naujai įkurtą Vokietijos universitetą teologijai dėstyti. Kiti profesoriai maną, — vis pagal aną studentą, — kad Jėzus esąs romėnų legionininko sūnus. Baigdamas pasakoti šį "skandalą", studentas dar sykį pakartojo: "Beveik niekas iš mano kolegų teologų - pasauliškių į Kristaus dievybę netiki"...

—    O tačiau visi šie jaunuoliai ir jaunuolės (mergaičių esama irgi nemaža), išlaikę teologijos egzaminus, esti sukviečiami į katedrą pontifikalinių Mišių ir gauna iš paties vyskupo rankų diplomus su missio canonica dėstyti religijai mokyklose.

2
Tai gyvos ir asmeninės patirties pavyzdžiai. Spaudoje jų galima rasti ir daugiau. Sakysime, Mūnsterio diecezijos oficialus savaitraštis "Kir-che und Leben" (Bažnyčia ir gyvenimas) neseniai paskelbė straipsnį, esą Marija pradėjusi bei pagimdžiusi Jėzų taip lygiai, kaip ir visos kitos moterys; tapdamas tikru žmogumi, Dievas esą negalėjęs išskirti nė žmogiškojo atsiradimo būdo. Gavusi betgi daugybę skaitytojų laiškų, protestuojančių prieš šitokį Kristaus pradėjimo bei gimimo aiškinimą, redakcija pradėjo trauktis atatupsta. Trumpai tariant, mūsų kasdien kalbamo "Tikiu" išpažinimas "pradėjo iš Šv. Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos" šiandien yra laikomas —    viešai ar slaptai — mitu kaip tik tų, kurie šį išpažinimą turėtų laikyti ontologine tikrove. — Kokios išvados plaukia iš šių pavyzdžių?

a. Tikėjimo krizė yra daug gilesnė negu manome. Ji liečia ne klusnumą hierarchiniam autoritetui, kaip dažnai aiškinama, bet pačius Krikščionybės pagrindus. Hierarchija, anksčiau taip stipriai rėmusis autoritetu, dabar, tiesa, nustemba ir net pasimeta, susidūrusi su neklusnumo ir nedrausmės apraiškomis. Tačiau tai liečia dažniausia tik viršinius bei tradicinius tvarkos reikalus. Žinoma, tvarka Bažnyčioje kaip bendruomenėje turi būti. Tačiau kodėl ši tvarka turinti būti įsakyta bei nustatyta iš viršaus? Kodėl ji negali išaugti iš apačios, iš anos Dievo Tautos, kuri šiandien taip pabrėžiama? Neklusnumas ir nedrausmė dabar kaip tik ir yra noras bei pastanga — dažniausiai netaktiška ir todėl kelianti rūpesčio — kurti tvarką Bažnyčioje iš apačios. Bet kai šis netaktiškumas apiblės, neklusnumo apraiškos savaime išnyks. Jos, man atrodo, didesnės problemos šiandien nesudaro. Jos yra tiktai "storas būgnas triukšmadaris" (Putinas), garsus iš tolo,tuščias iš arti.

Visai kas kita yra tikėjimo pagrindų neigimas ar abuojumas jų atžvilgiu. Tai jau nebe drausmės ar tvarkos, o krikščioniškosios dvasios bei sąmonės reikalas. Ir štai, ši dvasia bei sąmonė pradeda Krikščionybę vis labiau moralinti, vis labiau laikyti ją psichologiniu bei etiniu dalyku, išleisdama iš akių ir net nebepajėgdama suvokti, kad Krikščionybė yra etika tik savo išvadose, bet ne savo pagrinduose. Jeigu Kristus yra žmogumi tapęs Dievas, istoriškai gyvenęs tarp mūsų" (Jon. 1, 14) ir toliau sakramentiškai tebegyvenąs su mumis "iki pasaulio pabaidos" (Mat. 28, 30), tai, žinoma, turime pasiklausti, kaip gi mums reikia elgtis Dievažmogio akivaizdoje ir kokį santykį turime megzti tiek sU juo pačiu, tiek su bendratikiais, tiek su priešais, tiek su pasauliu, už kurį jis mirė, kad atpirktų. Tai suprato ir vykdė jau patys pirmieji krikščionys. Išklausiusios šv. Petro kalbos pačių pirmųjų Sekminių dieną apie prisikėlusį Jėzų, Jeruzalės minios tuoj pat klausė: "Ką mes turimo daryti, vyrai broliai?" (Apd. 2, 37). Tai klausimas, keliamas kiekvieno, įtikėjusio į Kristų. Iš atsakymo į šį klausimą kaip tik ir kyla krikščioniškoji etika. Tačiau ji remiasi ontologija, vadinasi, anuo būties įvykiu, kad Dievas tapo žmogumi, kentėjo, mirė ir prisikėlė. Tai nebe etiniai nurodymai, o tikrovė, siekianti pačias būties gelmes. Tuo tarpu dabartinė krikščionių sąmonė anuos pagrindinius Krikščionybės įvykius ir anas būties gelmes kaip tik pamažu ir temdo. Ji pasilieka etika, bet neigia arba pastumia i šalį ontologiją. Ji žavisi Kristaus mokslu, bet nepaiso Kristaus kaip Dievažmogio asmens. Tragiškasis Dievo Avinėlis esti šios dvasios paverčiamas "cukriniu avinėliu", tokiu mielu moderniajam žmogui. Tuo būdu tikėjimo tiesos susiplokština, suplokštindamos tiek pačią religiją, tiek tikintįjį žmogų.

b. Tikėjimo krizė yra dabar pažadinta teologijos. Užtat ši krizė ir reiškiasi, kaip anie pavyzdžiai rodo, visų pirma teologiją dėstančiuose ir teologiją studijuojančiuose sluoksniuose. Tai proveržis, turįs gilių istorinių šaknų. Hierarchija (atpraskime sakyti "Bažnyčia" ten, kur kalbame apie hierarchiją, nes hierarchija yra tik viena bažnytinė funkcija, o ne pati Bažnyčia!) ilgus šimtmečius teologijos atžvilgiu buvo praradusi "vidurio kelią". Ji buvo tiek suvaržiusi teologinę mintį, jog bet koks originalesnis polėkis būdavo iš anksto įtarinėjamas, cenzūruojamas ir indeksuojamas. Tai ypač pasmarkėjo nuo pop. Grigaliaus XVI laikų, prasidėjus naujiems sąjūdžiams politikoje, socialinėje srityje, filosofijoje ir moksluose. Teologai turėjo neapsakomo vargo, mėgindami reikšti kokią nors naujesnę idėją, formuluoti kokį nors naujesnį atžvilgį tikėjimo tiesose, įglausti į savą sistemą kokį nors naujesnį filosofijos ar mokslo laimėjimą.

Nuosekliai tad teologiją studijuojantieji girdėjo dažniausiai tik nudėvėtas formules, nesusietas nei su gyvenimu, nei su šuoliais išsi-vystančia naujųjų laikų dvasia. Nenuostabu, kad teologija buvo pralenkta ne tik mokslų, bet ir filosofijos. Hierarchijos sprendimu susieta su šv. Tomo sistema ir stropiai saugoma, kad nuo šio saito neatsipalaiduotų, teologija atsidūrė galop tokioje padėtyje, kokioje ji buvo buvusi XI - XII a. Bizantijoje: ji komentavo tik tai, kas buvo ankstesniųjų pasakyta, bet beveik ne-bekūrė nieko naujo. Ir šitokia padėtis truko ligi pat pop. Pijaus XII mirties.

Todėl visiškai suprantama, kad pop. Jono XXIII ir II Vatikano susirinkimo įvykdyta "a-pertura" teologam atėjo per staiga. Jie nebuvo parengti originaliai, laisvai, sykiu tačiau santūriai ir organiškai mąstyti. Laisvė juos apsvaigino, ir dabar jie jaučiasi tarsi jauni kumeliukai, išleisti pavasarį iš tamsaus ir tvankaus tvarto į žaliuojančią pievą po ilgos bei šaltos žiemos. Jie šokinėja, spardosi, laksto, daužosi, manydami, esą reikia dabar visa iš naujo permąstyti, performuoti, pertvarkyti. Kaip pieva nėra tvarto tęsinys, taip ir naujoji teologija neturinti būti senosios tęsinys. "Mes juk negalime mąstyti taip, kaip M. Scheebenas (vienas iš didžiausių Vokietijos teologų XIX a.) mąstė — kartojamas dabar nuolatos toks pat naivus argumentas, kaip kad dailininkai sakytų: "Mes juk negalime taip piešti, kaip Rafaelis piešė". Iš kitos pusės, dabarties teologai įsitikinę, esą reikia drąsiai kaupti teologijon visa, ką yra sukūrę modernieji mokslai ir filosofija. [Kaip anksčiau teologam drąsos nuostabiai trūko (indekso baimė juos slėgte slėgė), taip dabar jų drąsa virsta savivale ir net akiplėšiškumu.3 Mados principas yra įsibrovęs į teologinę mintįji amžiais nekūrę darbo teologijos, dabarties teologai visu atkaklumu kuria "revoliucijos teologiją". Tačiau kadangi nei moderninė filosofija, nei juo labiau mados principas nesiduoda be niekur nieko įglaudžiami į tradicinį tikėjimą, tad teologai dabar griebiasi išaiškinti tikėjimo tiesas kitaip, būtent taip, kad jos susiderintų su filosofijos ir mados reikalavimais. Modernioji teologija nori pašalinti iš krikščioniškojo tikėjimo paikybės pobūdį, kuriuo taip gyrėsi šv. Povilas. Pagrindinis jos argumentas: modernusis žmogus tą ar kitą tikėjimo tiesą laikąs mitu ir todėl negalįs ja tikėti; reikią todėl ją "numitinti" ir tuo būdu atverti žmogui kelią į tikėjimą. Kadangi tačiau šis "paikybės pobūdis" yra susijęs su pagrindiniais Krikščionybės įvykiais (Kristaus pradėjimas iš Šv. Dvasios, jo gimimas iš Mergelės, jo dieviškumas, jo prisikėlimas, jo tikrovinis buvimas Eucharistijoje, jo realus veikimas Bažnyčioje ir 1.1.), tai visi šie įvykiai ir virsta dabar "numitinimo" objektais — ne tik protestantų teologijoje (tai vyksta jau seniai — Bultmann), bet ir katalikų. Tikėjimo krizė yra gili, nes tai teologinio mąstymo krizė.

c. Tikėjimo krizės užtvara dabar yra pasauliečiai. Jie šios krizės yra mažiausiai paliesti. Jie tik kiek sumišę. Mat, jie buvo įsitikinę, kad teologija tai ne kas kita, kaip mokomojo Bažnyčios autoriteto tęsinys. Tai, ką mokomasis autoritetas — popiežius ir vyskupai — skelbia principialiai, teologija išvysto konkrečiai. Normaliu atveju taip yra ir taip turi būti. Tarp mokomojo autoriteto ir teologijos negali būti plyšio ar net priešginybės, nes tokiu atveju teologija virsta privatine teologija, o privatinė teologija yra nesąmonė. Tik filosofija yra privatinė. O privatinė teologija yra tokios pat vertės, kaip ir kiekvienas privatinis "mokslas", sakysime, chiromantija ar astrologija. Betgi moderninė katalikų teologija, kiek ji dabar reiškiasi Vakarų Europoje (Vokietijoje, Olandijoje, iš dalies Prancūzijoje; atrodo ir Amerikoje, bet apie ją žinau tik iš spaudos), kaip tik ir yra išvirtusi į privatinę teologiją. Ji yra stipriai nutolusi nuo mokomojo Bažnyčios autoriteto, o kai kur net jam sąmoningai priešinasi. Dar daugiau: mokomasis Bažnyčios autoritetas kai kur (pvz. Vokietijos vyskupų konferencija 1967) net įspėja tikinčiuosius nepasitikėti naujomis teologų idėjomis bei teorijomis ir nelaikyti jų autentiniu tikėjimo tiesų aiškinimu, nes Kristus atrėmęs Bažnyčią ne į teologus, o į apaštalus bei jų įpėdinius. Šitaip įspėdamas, mokomasis Bažnyčios autoritetas kaip tik ir nurodo į privatinį dabartinės teologijos pobūdį, o tuo pačiu ir į šios teologijos virtimą nesąmone.4

Virsdama privatine, dabartinė teologija tuo pačiu netenka tarpininkaujančio vaidmens tarp pasauliškių, kaip Dievo Tautos, ir hierarchijos, kaip autentinės Apreiškimo skelbėjos bei aiškintojos. Vargu galėdamas pasikliauti teologija, šiandien mokomasis Bažnyčios autoritetas kalba tiesiog į Dievo Tautą. Kadangi pasauliškiai, kaip minėta, yra mažiausiai paliesti tikėjimo krizės (jie kiek svyruoja drausmės ir moralės srityse, bet jie nesvyruoja tikėjimo pagrinduose), todėl hierarchijos žodis randa juose didesnio atgarsio negu teologuose (Vakarų Europoje tai jaučiama labai aiškiai). Tuo būdu Dievo Tauta darosi šiandien pirmaeiliu tikėjimo tiesų nešėju, nebijančiu paikybės pobūdžio savo tikėjime, ko taip labai šiandien bijo teologai: juo labiau kuris teologas laiko save moderniu, juo labiau jis šio pobūdžio bijo ir savo teorijose stengiasi juo nusikratyti. Tai teikia pasauliš-kiams naujos sąmonės ir naujo santykio su hierarchija (nepamirškime, kad teologai nėra hierarchija!). Dievo Tauta vis aiškiau suvokia, kad kaip tik ji yra tasai pagrindas, kuriame laikosi Apreiškimas —neiškreiptas ir nesužalotas — ir iš kurio mokomasis autoritetas semia tiesų, skelbdamas jas vis iš naujo ateinančioms kartoms bei epochoms. Tai susieja Dievo Tautą su hierarchija tiek stipriai, jog pasauliškiai virsta tiesioginiais mokomojo žodžio klausytojais. Komentarų laikas jau baigėsi. Kai pirmiau hierarchija — popiežius ar vyskupas — tardavo žodį, teologai tuoj puldavo šį žodį Dievo Tautai iškomentuoti: esą reikia jį taip ar kitaip suprasti; esą popiežius ar vyskupas juo norėjo tą ar kitą pasakyti. Tarp hierarchijos ir Dievo Tautos vis įsiterpdavo teologinis komentaras, ir tik per šį komentarą pasiekdavo pa-sauliškius hierarchijos mintis. Šiandien tačiau atrodo, kad pasauliškiai hierarchijos žodį išgirs ir priims tiesiog — be komentarų ir ne per komentarus. Tuo būdu hierarchija virs jų hierarchija, Dievo Tautos hierarchija — ne tik principialiai (tai ji buvo visados), bet ir gyvenimiškai, nes ir hierarchija kalbės taip, kad Dievo Tauta ją išgirstų ir suprastų — irgi be komentarų. Hierarchija pajaus, kad ji turi užnugarį ne teologuose, bet pasauliškiuose.5

Be abejo, ši pagilėjusi pasauliškių sąmonė ir šis tiesioginis jų sąlytis su mokomuoju autoritetu konkrečiais pavidalais susiklostys tik žymiai vėliau. Visa tai dar tik užuomazgos. Tačiau kelias, atrodo, aiškus ir atviras. Didėjant plyšiui tarp teologų ir hierarchijos, Dievo Tauta savaime glaudžiasi aplinkui hierarchiją. Galimas daiktas, kad iš šio ankšto sąlyčio tarp Dievo Tautos ir mokomojo autoriteto išaugs ir nauja teologija — nebe privatinio pobūdžio, bet kaip hierarchijos žodžio tęsinys bei apipavidalinimas. Šios būsimos ir būtinos teologijos kūrėjai greičiausiai nebebus kunigai (Kunigystė juk įsteigta ne teologijai!), bet pasauliškiai, kaip tai yra buvę ir tebėra Rytų Bažnyčioje. Ir ši, iš Dievo Tautos išaugusi teologija, nesivai-pys tada, kalbėdama apie Kristų kaip apie "vieną iš pranašų", bet duos aiškų bei tvirtą atsakymą Petro lūpomis: "Tu Kristus, gyvojo Dievo Sūnus" (Mat. 16, 16).

1. Kad ši nuojauta nebuvo be pagrindo, patvirtina kat. teologų kongresas Romoje (1966 spalio 26 - lapkričio 1), kuriame Tūbingeno (anksčiau Miinsterio) u-to prof. J. Ratzingeris kalbėjo, kad "svarbiausia problema epochoje po Vatikano antrojo susirinkimo yra Dievo ir Kristaus problema", nes, Dievui mirštant moderninėje sąmonėje, "nyksta ir Dievažmogio misterija"; tada lieka "tiktai Jėzus kaip žmogus", ir teologine mintis "grįžta atgal prie liberalinio Jėzaus vaizdo" (plg. Herder-K'.rrespondenz 1966 nr. 11, p. 492).

2.    Dviejų Aš buvimas Kristuje pradeda vaidentis ir lietuviškojoje teologijoje. Sakysime: kun. F. Jucevičius (Dr. Th.), recenzuodamas mano "Dievo Avinėlį", rašo:
"Vienoje vietoje Maceina sako: "Kristus yra žmogus, tačiau ne asmens, o tik prigimties prasme'  (p. 50). šis posakis yra suprantamas, bet tik sutomistinto aristotelizmo rėmuose. Gi modernioji asmens samprata, su kuriu šiandien susiduriame antropologijoje bei psichologijoje, sunkiai pateisina šį teigimą. Ji nedrįsta prigimties atskirti nuo asmens, nes asmuo tėra tik pavieniai išsisakytoji prigimtis. Kitaip sakant, nėra tokios žmogiškosios prigimties, kuri išskirtų asmenį" (Aidai 1967 nr. 5, p. 239). Į šią kun. F. Jucevičiaus pastabą reikia atsakyti: 1. žmogiškojo asmens nebuvimas Kristuje yra ne Maceinos mintis, bet pagrindinė kristologinė dogma, paskelbta Chalkedono susirinkimo (451), kada dar jokio sutomistinto aristotelizmo nebuvo; 2. jei "asmuo tėra tik pavieniai išsisakytoji (aiškiau būtų: individualinė, Mc.) prigimtis", tai tada kiekvienas katinas ir šunelis yra 'asmuo'; asmuo čia sujaukiamas su individu; 3. jei "nėra tokios žmogiškosios prigimties, kuri išskirtų  asmenį",  tada ir Kristuje žmogiškasis Aš  gyvena kartu su dieviškuoju Aš (Logos); tada Kristus yra ne žmogumi tapęs Dievas, o Dievo apsėstas žmogus Jėzus iš Nazareto, nes įsikūnyti į kitą asmenį reiškia ne juo tapti, o jį apsėsti. - Kun. F. Jucevičiaus pastaba rodo, kur teologija nueina, jeigu ji moderninę psichologija ar antropologiją padaro mastu Krikščionybės tiesom aiškinti. Užuot pasiklausus, ar moderninė asmens samprata (ji šiandien yra tiek daugiareikšmė) yra teisinga, vad. ar ji pajėgia išaiškinti žmogiškąją tikrovę, ši samprata dabar priimama be jokios kritikos ir pagal ją mėginama permaigyti Chaldekono dogma, įvedant žmogiškąjį Aš į Kristų ir tuo paverčiant jį kažkokia dvejybine būtybe (apie šios kristologinės dogmos krizę dabarties teologių sąmonėje plg. strapsnį "Geschichtliche und anthropologische Christologie", Herder-Korrespondenz   1967 nr. 4, p. 173-178).

3.    Skirtumą tarp senosios ir moderniosios teologijos gražiai išreiškia jau cituotasis J. Ratzingeris: "Tradicinei teologijai gresia pavojus netekti tikrovės, moderninei — netekti tradicijos" (p. 491).

4.    Privatinės teologijos nesąmonė daugeliui gali būti iš sykio gal nevisai aiški. Jeigu tačiau atsiminsime, kad teologija, kaip ji šiandien save vadina, yra "tikėjimo mokslas (vok. Glaubenswissenschaft)" ir kad tikėjimas (bent katalikiškai suprastas) yra atremtas į Apreiškimą, duotą visai žmonijai, tai privatinė teologija kaip visuotinio bei viešo Apreiškimo interpretacija yra prieštaravimas savyje. Privatinė Apreiškimo tiesų interpretacija gali būti tik filosofinė (religijos filosofija), nepretenduojanti į autentiškumą, bet ne teologinė, kuriai autentinė interpretacija yra jos raison d'ėtre. šį pagrindą praradusi, ji virsta neprasmingu žaismu.

5.    Kad hierarchija šiandien iš tikro vargu ar gali pasikliauti teologais, rodo ir naujausias įvykis Vokietijoje. Prieš kurį laiką prof. Hubertus Halbfas išleido knygą "Fundamentalkatechetik" (Stuttgart, be aproba-tos), kurioj Krikščionybės įvykiai (Kristaus gimimas, jo stebuklai, jo prisikėlimas ir t.t.) interpretuojami mitų prasme. Pakvietus Halbfas Bonnos Pedagoginėj Akademijoj užimti katechetikos katedrą. Kölno kard. Frings kaip diecezijos vyskupas nedavė sutikimo. Prasidėjus ginčams dėl šio žygio, Vokiteijos vyskupų konferencija pasisakė (1968 birželio 15) Halbfas knygos atžvilgiu, rasdama ją "stipriai (weithin) prieštaraujančia iš Dievo išėjusiam ir Bažnyčios paliudytam apreiškimo žodžiui". Ir štai, man jau baigus šį straipsnelį, protestantų leidžiamame savaitraštyje "Christ und Welt" (1968 rug-piūčio 30) pasirodė kat. egzegeto ir benediktinų vienuolyno Michelsberg (Siegburg) abato Alkuin Heisingo, OSB, atviras laiškas minėtam prof. Halbfas. Perbėgęs šio profesoriaus dvasinio išsivystymo etapus, abatas pataria jam nesigriebti dabar kovos priemonių, bet drąsiai savame kelyje išsilaikyti, nes "ten, kur Jūs stovite, stovės po keletos metų ar dešimčių mūsų katalikų teologija, sielovados mokslas ir katechetika" (p. 16). (Be-siunčiant šį straipsnį spaustuvėn, jau pasirodė spaudoj žinia, kad minimasis benediktinų abatas A. Heisingas paliko benediktinus ir prašosi "laicizuojamas" — pasauliškių padaromas. Red.).






 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai