Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
26-OJI EUROPOS LIETUVIŠKŲJŲ STUDIJŲ SAVAITĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė T. Karaliūnas   
Šiemet liepos 20-27 naujai kuriamame Belgijos universitetiniame miestelyje, Louvain-la-Neuve, vyko 26-oji Europos lietuviškųjų studijų savaitė. Kaip įprasta, paskaitos sudarė pagrindinę programos dalį, nors buvo ir parodų, literatūros vakaras ir pirmą kartą įvykęs Europos šalių LB pirmininkų posėdis su PLB valdybos pirmininku V. Kamantų ir kitais valdybos nariais. Dalyvių skaičius buvo palyginti mažas, nes neatvyko iš Amerikos laukiami turistai, o Europos jaunimas dalyvavo jaunimo kongrese.

Liepos 20 d. susipažinimo vakare Belgijos LB pirmininkė S. Baltus trumpai aptarė tos šalies lietuvių istoriją. Apskritai Belgija nebuvo lietuviams svetingas kraštas. Daugiausia lietuvių atsirado po antrojo pasaulinio karo. Didelė jų dalis buvo karo belaisviai, prievarta grąžinti į Sovietų Sąjungą. Nemažai jaunų išeivių dirbo anglies kasyklose ir pramonėje, bet dėl sunkių darbo sąlygų ir neaiškios teisinės padėties dauguma emigravo į kitus kraštus. Liko tik saujelė.

Studijų savaitę formaliai atidarė PLB pirmininkas V. Kamantas, trumpai aptardamas savaičių reikšmę ir išdėstydamas bendruomenės ateities planus. Savaitė užsibaigė vyskupo dr. Antano Deksnio koncelebracinė-mis mišiomis ir pamokslu.

Vilniaus universiteto 400 metų sukaktis buvo paminėta net trimis paskaitomis. Įdomiausia buvo Romos Grigaliaus universiteto profesoriaus istoriko dr. Pauliaus Rabikausko paskaita "Vilniaus universiteto reikšmė pirmaisiais dviem jo veiklos šimtmečiais". Prof. P. Rabikauskas įrodinėjo, jog neteisinga priekaištauti universitetui, kad jis nebuvo lietuviškas, o jo steigimo priežastis buvo nė švietimas, bet noras paruošti kadrus kovai prieš reformaciją. Jėzuitai įsikūrė Lietuvoje prieš universiteto steigimą, todėl būtų galėję kovoti prieš reformaciją ir be aukštosios mokyklos. Pagrindinis akstinas steigti universitetui buvo didikų noras, kad Lietuvos didžioji kunigaikštija prilygtų Lenkijai, kurioje jau buvo įsteigtas Krokuvos universitetas.

Prof. Rabikauskas pabrėžė, jog tvirtinimas, kad universitetas buvo lenkinimo židinys, neatitinka tikrovės. Profesoriai ir rektoriai dažniausiai buvo kitataučiai, o ne lenkai. Tiesa, lietuviai jėzuitai neretai skundėsi, jog lenkai juos skriaudžia. Ištyręs Vatikano archyvus, prof. Rabikauskas nurodė, jog lietuvių dėstytojų ir studentų skaičius ilgą laiką buvo gana didelis. Pavyzdžiui, 1669 metais iš dvidešimt dviejų kunigų dėstytojų trylika buvo lietuviai. Palyginti daug jėzuitų mokėjo lietuvių kalbą. 1761 metais 172 iš 588 Lietuvos provincijos narių kalbėjo lietuviškai. Diskusijose po paskaitos prof. Rabikauskas pastebėjo, kad, jo žiniomis, į universiteto jubiliejų nepakviestas nė vienas jėzuitas, nors šis ordinas valdė universitetą du šimtus metų.

Antrasis Vilniaus universiteto sukakties paskaitininkas prel. dr. Paulius Jatulis palietė universiteto istoriją nuo 1770 metų iki uždarymo 1832 m. Jis išvardijo žymiausius universiteto dėstytojus, jų mokslines specialybes, pareigas universitete, jų svarbesnius darbus. 19 šimtmečio pradžioje universiteto mokslo lygis neatsiliko nuo geriausių Europos universitetų. Ypač daug dėmesio buvo kreipiama į gamtos mokslus. Profesoriai ir studentai rūpinosi visuomeniniais klausimais, smerkė baudžiavą, propagavo liaudies švietimą. Universitetas vėliau virto Lenkijos patriotinės dvasios atgimimo židiniu, studentai organizavo slaptas draugijas, įsijungė į 1831 metų sukilėlių gretas.

Poetas Tomas Venclova atpasakojo savo studentavimo dienas, kai universiteto pagrindinis tikslas nebuvo įdiegti mokslą, bet skubiai perauklėti lietuvius inteligentus. Visokie šalutiniai užsiėmimai taip su-ėsdavo visą studentų energiją, kad nelikdavo nei laiko, nei noro mokytis. Bet studentų tarpe rezistencijos dvasia kėlė savo galvą, ir valdžia pašalino atskirus studentus ir dėstytojus.

Trys skirtos paskaitos buvo filosofijai ir teologijai. Prof. dr. Kęstučio Skrupskelio paskaita 'Mūsų išeivijos filosofija" lietė Markso ir lietuvių išeivijos filosofų, ypač Juozo Girniaus, žmogaus aptarimą ir to aptarimo pasekmes — sociali-nių-politinių pažiūrų skirtingumą. Marksui žmogus tai dirbanti būtybė, kuri darbu save kuria. Žmogaus gamybiniai santykiai nustato jo politinius bei moralinius įsitikinimus. Be to, Marksas tvirtina, jog žmogus turi galutinį tikslą, būtent gyventi beklasinėje visuomenėje. Todėl, siekiant šio tikslo, visos priemonės priimtinos, nes net ir demokratiškiausioje kapitalistinėje valdžia besiremianti prievarta.

Išeivis filosofas Juozas Girnius aptarė žmogų kaip neapsptęstą ir neužbaigtą būtybę, kuri save sukurti. Nesvarbu, kiek sąlygoja išoriniai veiksmai, jis laisvas pasirinkti savo poelgius. Pirmiausia ne ūkiniai santykiai, bet žmogaus laisvi sprendimai yra pagrindiniai istorijos varikliai. Girniui žmogus neužbaigta būtybė, todėl jis neišpažįsta jokios utopijos, kurios kūrimas pateisintų net ir laikinius žmogaus teisių pažeidimus.

Kun. Augustino Rubiko paskaita ""Žmogui skirta peržengti ribas" nagrinėjo Karolio Rahmerio teologiją. Paskaitininkas pripažino, jog šis

šimtmetis yra religinės krizės am žius, kuriame daug kas nustojo tikėti Dievą. Bažnyčios mokyme ir teologų tarpe buvo matyti sustingimas, pasitenkinimas senų dogmų pakartojimu. Rahneris buvo vienas pirmųjų katalikų teologų, reikalavusių religijos mintis taip pristatyti, kad jas suprastų net ir paprastas žmogus. Kitaip teologija virs "geto" mokslu, tik teologų suprantamu. Šių amžių teologijos išeitis yra dabarties žmogus, jo keliami klausimai bei rūpesčiai. Išryškėja, kad žmogus yra amžinai klausianti būtybė niekada nepatenkinta bet kokiu atsakymu į pagrindinius savo gyvenimo klausimus. Įsigalėjus vienam atsakymui, žmogus ima atsakymu abejoti ir pradeda ieškoti tolesnių išvadų. Šį žmogaus siekį visada peržengti ribas Rahneris panaudoja įrodyti Dievo buvimui: begalybės sąvoka, susieta su nesibaigiančiu klausimų kėlimu, implikuoja begalinės būtybės buvimą.
Tačiau kun. A. Rubi-kas pabrėžė, jog Rahneris nesiūlo naujos ontologinio argumento rūšies, o tvirtina, kad begalybės sąvoka yra tik keliarodis į Dievą.

Kunigas dr. Jonas Juraitis kalbėjo apie "Žmogaus kilnumo kilmę". Jis teigė, kad žmogaus kilnumas nėra dorovės sąvoka, bet ontologinė, kylanti iš pačios žmogaus prigimties ir nepriklausanti nuo kitų žmogaus savybių. Kilnumo versmė yra religinė ar antgamtinė, nors gali būti ir filosofiškai pateisinta.

Kitos sritys irgi nebuvo nuskriaustos. Prof. dr. Rimvydas Šilbajoris aptarė "Lietuvos prozos dešimtmetį 1968-78". Paskaitos pagrindinis uždavinys buvo atskleisti santykį tarp socialistinio realizmo peršamo tikrovės modelio ir meno veikalo tiesos. Nors komunizmas skelbia vienalytį amžiną tiesos aiškinimą, neišvengiamai kyla prieštaravimai tarp dogminių partijos reikalavimų ir rašytojo suvoktos tiesos. Socialistinis realizmas ilgą laiką varžė rašytojų vaizduotę, bet, didėjant prozininkų pajėgumui, prozos veikalai išsiveržia iš juos kaustančių rėmų. Anot prof. Šilbajorio, Lietuvoje yra trys rašytojų grupės, kurių veikalai mažiau ar daugiau prasiveržia pro ideologines grotas. Pirmoji grupė su savo būdingais atstovais Sluckiu, Bieliausku, Avyžiumi vis dėlto susiderina su skelbiamąja dogma. Tačiau jų pavaizduoti pagrindiniai charakteriai yra pasmerkti bergždumui, jei jie neišpažįsta partijos skelbiamų tiesų. Broliai Dirgėlos, Martinkus, Girdzijauskas priklauso antrajai grupei. Tačiau įdomiausi yra tokie rašytojai, kaip Grušas, Aputis ir Granauskas, kurių jokiu būdu negalima įsprausti į socialistinio realizmo rėmus. Prof. R. Šilbajoris užbaigė savo paskaitą su sąlyginiu optimizmu: sunkiai bundančių jėgų pakilimas sprogdina iš viršaus primestą, dažnai meninei tiesai prieštaraujantį socialistinio realizmo modelį. Sunku įsivaizduoti, jog partija galėtų atsukti laikrodį atgal.

Akiračių redaktorius prof. dr. Zenonas Rekašius kalbėjo apie lietuvių išeivių spaudą. Pabėgėliai, po antrojo pasaulinio karo atvykę į JAV, greitai pagerino spaudos turinį, kalbos kultūrą, įkvėpė idealizmo. Tačiau trūkumų tebėra nemaža. Sensta redaktoriai ir bendradarbiai, o pakaitų nematyti. Didžiausia išeivijos spaudos yda yra funkcijų sumaišymas: pirmiausia peršama "kova už Lietuvos laisvę", o ne informacija. Nepaneigdamas kovos svarbos, prelegentas priekaištavo, kad tendencingas žinių pristatymas neleidžia skaitytojui pačiam daryti atitinkamų išvadų.

Šiais metais minint Alberto Einšteino 100 metų gimimo sukakti, prof. dr. Vytenis Vasyliūnas kalbėjo apie šio didelio mokslininko reliatyvumo teoriją, kuri pakeitė mokslininkų pažiūras į erdvę ir laiką. Einšteinas suformulavo principą, pagal kurį visi gamtos dėsniai — tiek mechanikos, tiek elektromagnetiniai reiškiniai — nepriklauso nuo stebėtojo judėjimo. Tik šviesos greitis yra nekintamas. Iš to galima išvesti laiko reliatyvumą bei jo ryšį su erdve.

Dailininkas Alfonsas Krivickas darė pranešimą apie Adomo Varno kūrybą jo 100 metų sukakties proga. Adomas Varnas buvo Čiurlionio draugas, kartu su juo dalyvavęs pirmosiose lietuvių menininkų parodose. Dailininkas daugiausia pasižymėjo kaip portretistas, nors piešė ir figūrines kompozicijas, peizažus, buvo nepriklausomos Lietuvos pinigų ir pašto ženklų kūrėjas. Varno nuopelnai etnografijai taip pat nemaži, nes, pastebėjęs, jog Lietuvos kryžiai pradėjo nykti pakelėse ir kapinėse, jis apkeliavo visą Lietuvą, juos nufotografuodamas.

Meninė programa buvo įvairi. Vytenis Vasyliūnas suruošė vargonų koncertą Briuselio katedroje, o dail A. Krivickas parengė net tris parodas — Vilniaus universiteto 400 metų, Vakarų Europos lietuvių dailininkų darbų ir Adomo Varno darbų bei foto nuotraukų. Literatūros vakare savo kūrybą skaitė rašytojas I. Meras ir poetė L. Šimkutė-Pocie-nė. Tradiciniame Tėvynės vakare rašytoja I. Naudžiūnaitė-Joerg skaitė savo apsakymą, o Bostono etnografinis ansamblis parodė "Kaimo vestuves".
Rytmečiais pamaldas laikė prel. dr. Petras Celiešius. Paskaitas mode-ravo pasikeisdami Vincas Natkevičius ir dr. Jonas Norkaitis. Rengimo komisiją sudarė St. Baltus, A. Grinienė ir P. Bružas.
T. Karaliūnas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai