Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TIES PLAČIU LITUANISTIKOS BARU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. PETRAS JONIKAS   
Prof. Pr. Skardžiaus 70 metų amžiaus sukaktuvėse

Šiemet sukanka 70 metų įžymiam mūsų kalbininkui prof. Pranui Skardžiui. Tai gera proga čia bent trumpai peržvelgti mokslininko gyvenimą ir darbus.
Gyvenimo keliu

Sukaktuvininkas gimė 1899 m. kovo 26 d. (pagal sen. kalendorių) Subačiuje. Ten gavo ir pradinį mokslą. 1912-14 m. lankė Panevėžio miesto keturklasę mokyklą, kur mokslą dėl karo teko nutraukti. 1920 m. stojo jau į valstybinę Panevėžio lietuvių gimnaziją, kurią 1923 m. ir baigė.

1923-25 m. Lietuvos Universitete studijavo lietuvių kalbą, lietuvių literatūrą ir lyginamąją kalbotyrą. Čia jam teko glaudžiau bendradarbiauti su J. Jablonskiu: jam pats raštininkavo ir parūpindavo daugiau raštininkų, padėdavo jam taisyti studentų rašomuosius darbus, su juo dirbo terminologijos bei rašybos komisijoje, išvertė S. Smailso "Vyriškumą", o J. Jablonskis ištaisė to vertimo kalbą, ir kt. K. Būgos paskaitų tegavo klausyti tik du semestru.

Po Būgos mirties, 1925 m. rudenį, gavęs Švietimo Ministerijos stipendiją, drauge su A. Saliu išvyko į Leipzigą toliau savo studijų tęsti; čia jis pagrindiniu dalyku studijavo baltistiką, o šalutiniais — slavistiką ir filosofiją. Svarbesni jo profesoriai ten buvo: J. Gerulis, R. Trautmannas, H. Junkeris, H. Drieschas ir kt.

Baigęs Leipzigo universitetą daktaro laipsniu, Pr. Skardžius 1929 m. pavasarį grįžo į Lietuvą ir netrukus pradėjo dėstyti Lietuvos Universitete, Humanitarinių Mokslų Fakultete. Trūkstant  lietuvių  kalbotyros  specialistų,  jam jau iš pat pradžių teko dėstyti beveik visus pagrindinius bei šalutinius šios srities dalykus ir dar vieną kitą pridėtinį kursą: istorinę lietuvių kalbos gramatiką, lietuvių kalbos istoriją, lietuvių kalbos akcentologiją, prūsų bei latvių kalbą, kurį laiką net lietuvių kalbos dialektologiją, senovinę bažnytinę slavų kalbą, rusų kalbos istoriją ir kt.; be to, jam teko dar vadovauti lietuvių kalbos seminarams bei proseminarams. Tik po metų kitų, A. Saliui perėjus iš Teologijos - Filosofijos f-to į Humanitarinių Mokslų f-tą, jis gavo kiek atsikvėpti ir pamažu koncentruotis ties sau artimesniais dalykais.

Šalia universiteto, Pr. Skardžiui teko dirbti ir kitur kalbos mokslui ir jo praktikai. Uoliai reiškėsi bendrinės kalbos kultūros reikalui įkurtoje Lietuvių Kalbos Draugijoje; ilgą laiką buvo jos pirmininkas. Dalyvavo rašybos ir terminologijos komisijoje, skaitė bendrinės kalbos paskaitas per radiją, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų suvažiavimuose ir kt.
1934-35 m. Valstybinio Dramos Teatro aktorius mokė bendrinės tarties ir kirčiavimo.

Karui baigiantis, 1944 m. su šeima pasitraukė į Vakarus. Dvejus metus gyveno Gottin-gene. Po karo Tūbingeno universitete, kur studijavo būrys lietuvių studentų tremtinių, 1946-49 m. vadovavo (pakaitomis su A. Saliu) baltų kalbų skyriui ir ten skaitė kai kuriuos ir lituanistikos dalykus.

Prasidėjus tremtinių emigracijai iš Vokietijos, Pr. Skardžius su šeima 1949 m. pabaigoje atvyko į JAV. Apsistojo Clevelande. Čia, bedirbdamas fabrike, lankė vietos bibliotekininkystės mokyklą (Library School), kurią baigė magistro laipsniu. Clevelande pergyveno ir skaudžią šeimos nelaimę: 1955.XII.13 automobilio nelaimėje žuvo jo žmona. Nuo 1956 m. pradėjo dirbti Kongreso bibliotekoje, kur ir dabar tebedirba.

Ir JAV gyvendamas, kiek sąlygos leido, Pr. Skardžius neatsitraukė nuo kalbotyrinių studijų. Su kitais atgaivino Amerikoje ir Lietuvių Kalbos Draugiją. Yra JAV-se įkurtojo Lituanistikos Instituto narys.

Raštai

Pr. Skardžius, su pamėgimu ir uoliai dirbdamas, yra parašęs nemaža kalbos mokslo darbų, nors bent nuo II pas. karo pabaigos jau ir nebeturėjo normalių studijų sąlygų.

Didžiausias ir bene reikšmingiausias jo veikalas yra skirtas žodžių darybos problemai (Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1943, 768 psl.), kuria domėtis pradėjo jau studento metais. Šiame darbe, pasiremdamas gausia lietuvių kalbos tarmių ir senovinių raštų medžiaga, jis plačiai nagrinėja vardažodžio ir veiksmažodžio darybą, priesagas bei sudurtinius žodžius, neretai palygindamas su artimesnėmis ar ir tolimesnėmis giminaitėmis kalbomis, nurodydamas, kur įmanoma, kurios lietuvių kalbos lytys yra senesnės, o kurios naujesnės. Nors autorius yra vėliau pasisakęs, kad šiuo darbu pirmiausia rūpinęsis paskelbti gausią sukauptą medžiagą, kad ji karo metu nežūtų, o ne viską nuogaliai aiškinti, jo "Lietuvių kalbos žodžių daryba" yra labai svarbus lietuvių kalbos (ar ir apskritai baltistikos) įnašas, kuriuo plačiai naudojasi tiek lietuvių, tiek ir kitų tautų baltistikos ir indoeuropeistikos mokslininkai. Šis veikalas apskritai pakeičia kadaise garsią, bet dabar daug kur pasenusią A. Leskieno lietuvių kalbos vardažodžių darybos studiją, juo labiau, kad tas darbas nagrinėja ir Leskieno neliestas sritis. Jau seniai viena Vokietijos mokslinių veikalų leidykla yra Pr. Skardžiui pasiūliusi išleisti vokišką šio darbo laidą ir tuo būdu padaryti veikalą labiau prieinamą užsienio kalbininkams; bet dėl moksliniam darbui nepalankių gyvenimo aplinkybių jis lig šiol to negalėjo padaryti.

Kita šaka, kuria Pr. Skardžius visą laiką yra domėjęsis, yra lietuvių kalbos kirčio mokslas, akcentologija. Matydamas, kad rimtesniam lietuvių kalbos kirčio svarstymui yra būtinas istorinis požiūris, jis gilinasi į XVI a. autoriaus Mikalojaus Daukšos raštus, kurie yra kirčiuoti, ir parašo akcentologinę studiją (Daukšos akcentologija, Kaunas 1935), kuri kartu yra ir jo habilitacinis darbas. Čia jis gauna patirti, kad nevienur Daukšos kirčiuota skirtingai tiek nuo dabartinės Daukšos tėviškės tarmės, tiek nuo kitų šiandieninių lietuvių kalbos tarmių. Kai kurios lytys Daukšos kirčiuota senoviškai (pvz. dar gerai pažintos, kaip ir daiktavardžių, keturios dviskiemenių būdvardžių kirčiuotės), nors jo raštuose šalimais jau imamos vartoti ir nau-jovinės, šiandieninės lytys (pvz. sunkumas, vyriausias šalia sunkumas, vyriausias). Studija praplečia ir pagilina mūsų lietuvių kalbos akcentologijos žinias ir kartu duoda progos patikrinti J. Endzelyno sudarytą lietuvių ir latvių kalbų kirčio bei priegaidžių atitikmenų teoriją.

Įsigijęs istorinės lietuvių kalbos akcentologijos patirties, Pr. Skardžius galėjo jau pagrindžiau spręsti ir praktinius kirčio klausimus — mūsų bendrinės kalbos norminimo reikalui. Anuo metu daug kas tarmiškai ar ir net žargoniškai kirčiavo. Todėl Pr. Skardžius paruošė tokiam praktikos reikalui "Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo" (Kaunas, 1936) vadovėlį, skiriamą pirmiausia mokyklos, teatro ir šiaip kalbėtojų reikalui. Šis vadovėlis gera dalimi yra prisidėjęs prie mūsų bendrinės kalbos kirčiavimo ap-tvarkymo.

Jau daugiau bendru požiūriu mūsų kalbos akcentologijos sritį Pr. Skardžius apžvelgia savo "Lietuvių kalbos kirčiavime" (Čikaga, 1968). Šiame populiariame mokslo darbe (veikalas rašytas Pedagoginio Lituanistikos Instituto studentams ir šiaip kiek nusivokiančiai apie kalbos mokslą mūsų šviesuomenei), remdamasis tarmių ir istoriniais duomenimis, jis parodo, kiek mūsų bendrinės kalbos kirčiavimas skiriasi nuo anokių duomenų, kas tame kirčiavime, remiantis pirmiausia mūsų pačių kalbos faktais, yra sena, kas nauja ir kas dar nepaaiškėję.

Trečia Pr. Skardžiaus mokslinio darbo sritis — slaviškieji mūsų kalbos skoliniai. Šių skolinių lietuvių kalboje yra gausiau negu skolinių iš kitų kalbų, ir nevienu požiūriu buvo svarbu imtis jų tyrinėjimo, ypač kad to dalyko nuodugnaus, patenkinamo nagrinėjimo nebuvo. A. Brūcknerio studija (Die slavischen Lehnwörter im Litauischen, 1877) daug kuo buvo trūktina ir pasenusi. Todėl Pr. Skardžius savo disertaciniam darbui pasirenka mūsų kalbos slaviškųjų skolinių sritį, ją susisiaurindamas senoviniais (XVI-XVII a.) lietuviškaisiais raštais (Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen — Tauta ir Žodis VII, 1931, ir atskirai). Jis čia pateikia gudiškųjų ir lenkiškųjų (retkarčiais ir kitų slavų kalbų) lietuvių kalbos skolinių žodyną, duodamas atskirų skolinių reikšmės apibrėžimus, jiems pavaizduoti pateikdamas po vieną antrą sakinį bei žodžių grupę iš senųjų mūsų tekstų ir slaviškąją skolinio formą. Taip pat nurodomi ir svarbesnieji skolinių perdirbiniai lietuvių kalboje. Šis darbas turėjo sudaryti pirmąją jo slaviškųjų skolinių studijos dalį; dar prieš karą buvo pradėta rinkti medžiagą ir antrajai šios studijos daliai, bet dėl vėlesnių įvykių šis darbas, kaip ir keli kiti jo stambesni ruoštieji darbai, buvo nutrauktas.

Pr. Skardžius, rūpindamasis kalbos mokslo tiesa, jo dėsnių ieškojimu, negalėjo užmerkti akių ir aktualesniems mūsų kalbos praktikos klausimams — bendrinės kalbos problemų sprendimui, kuriam juk kalbininko specialisto pagalba buvo reikalinga. Atsikūrusios valstybės gyvenimas kėlė eilę tokių problemų ir reikalavo negaištamo jų sprendimo — rašybos, terminologijos, kalbos taisyklingumo, grynumo bei skolinių ir kt. srityse. Pr. Skardžius, kuriam su bendrinės kalbos klausimais teko ir anksčiau susidurti, verčiant ką į lietuvių kalbą, dirbant su J. Jablonskiu, ėmėsi ir bendrinės kalbos klausimų nagrinėjimo. Dar studentaudamas Leip-zige, parašė straipsnį apie "Bendrinę kalbą ir jos vartojimą" (ŠD 1927-1928). Mesdamas žvilgsnį į svarbesnius atskirus bendrinės kalbos raidos klausimus, nagrinėjo XVI a. autoriaus M. Daukšos įnašą bendrinei kalbai (Daukša pirmasis bendrinės kalbos kūrėjas D. Lietuvoje — APh. IV, 1933), o taip pat J. Jablonskio vaidmenį bendrinės kalbos susidaryme (J. Jablonskis ir dabartinė lietuvių bendrinė kalba — APh. VI, 1937). Yra parašęs gana daug populiarių straipsnių ir kitais specialiais bendrinės kalbos klausimais (ypač bendrinės kalbos laikraštyje "Gimtojoje Kalboje", ėjusioje nepriklausomojoj Lietuvoje, o paskui ir JAV). Po karo tremtyje atsidūrusiems lietuviams paruošė (kartu su St. Barzduku ir J. M. Laurinaičiu) "Lietuvių kalbos vadovą" (Bielefeld, 1950).

Nemenkas yra Pr. Skardžiaus ir redaktoriaus įnašas. Jis yra suredagavęs "Archivum Philologicum" (1930-1939), Vytauto Didžiojo Universiteto Humanitarinių Mokslų Fakulteto kalbotyrinio metraščio, aštuonias knygas. Redagavo praktinį lietuvių kalbos žurnalą "Kalbą" (1930 m. išėjo 3 sąsiuviniai), o taip pat (kartu su A. Saliu) L. Dambrausko paruoštą "Kalbos patarėją" (1939). Būdamas "Gimtosios Kalbos" redakcinės komisijos narys, Pr. Skardžius padėdavo šio laikraščio redaktoriams suredaguoti bei peržiūrėti kai kuriuos straipsnius. Jis yra sukirčiavęs tekstą V. Kamantausko paruoštoje chrestomatijoje (Kirčiuota lietuvių literatūros chrestomatija, 1929). Jau būdamas JAV, iš pradžių vedė kalbos skyrelį "Dirvoje", paskui "Drauge", tuos skyrelius beveik pats vienas ir prirašydamas.

Be monografinių veikalų, paskelbtų atskiromis knygomis (jos aukščiau paminėtos, šalia metų nurodant ir jų išleidimo vietą), Pr. Skardžius yra pasireiškęs ir gausiais moksliniais straipsniais, kurių tik vieną antrą pavadinimą tesame paminėję. Tie straipsniai buvo išspausdinti Lietuvos ir užsienio žurnaluose bei leidiniuose. Straipsniuose liečiami klausimai ne tik jau anksčiau iškeltų sričių, kuriuose Pr. Skardžius daugiausia pasireiškė, bet ir kiti kalbiniai dalykai, pvz.: Suvalkiečių kalba ir mūsų rašyba (ŠD 1927-28), Dėl skolinių kirčiavimo lietuvių kalboje (ŠD VII, 1928), Mėnesių pavadinimai lietuvių kalboje (APh. I, 1930), Savaitė ir dienos lietuvių kalboje (Kalba II 1930), Dėl Univer-sitas lingvarum Litvaniae autoriaus (APh. I, 1930), Lietuvių latvių kalbos žodyno dalykai (APh. III, 1932), Sugli imprestati dalia Slavo dell'antico Lituano (StB IV, 1934-35), Naujų bendrinės kalbos pagrindų beieškant (Vr. IV-V,    1932), Priesaga -ingos ir jos vartojimas (Vr.XI, 1934), Analoginė balsių kaita (APh. V, 1935), Dėl priesagų vartojimo (Žd. XXIII, 1936), Lituanistikos Institutas vis dėlto mums reikalingas (NR   1935), Dėl pusdalyvių raidos (APh. VI,    1937), Lietuvių kalba, jos susidarymas ir raida (Tremties metai, 1947), Martynas Mažvydas ir jo vaidmuo bendrinės kalbos istorijoje (Aid. V, 1947), Lietuvių kalba ir jų senovinė kultūra (Aid. VIII, 1948), Kalbiniai vysk. Baranausko darbai ir nuopelnai (Aid. V, 1953), Kunigas ir dvasininkas (dvasiškis) (Aid. 1953),Lietuvių mitologiniai vardai (Aid. V, 1954), Zur Entstehung des e-Ausgangs im Litauischen (ZslPh. XXIII, 1954), XVI a. lietuvių asmenvardžiai (Aid. 1954), Veiksmažodiniai daiktavardžiai su -imas ir jų vartosena (Aid. VI,1955), Tarybinės kalbotyros teorija ir praktika (Aid. III, 1956), Alte Wurzelnomina im Litauischen (IF LXII, 1956), Die Bindevokale in den litauischen zweistaemmigen Personennamen (Festschrift f. M. Vasmer 1956), Russ. vitina und lit. vytinė (ZslPh. XXVI, 1957), Tarybinė kalbotyra Lietuvoje (Aid. X, 1958), Zum Wandelai, ei > ie im Litauischen (ZslPh. XVI, 1958), Russisch-weissrussisches djaklo (dziaklo) und litauische duoklė (Lingua Posnaniensis VII,1958), Lit. zweistämmige Personennamen mit mant- und mantä bewegliche Habe" (ZslPh. XXIX, 1960), Kalbotyrinis darbas Lietuvoje (Aid. III-IV, 1962), Dievas ir Perkūnas (Aid. VI-VII, 1963), Lietuvių kalbos kirčiavimo senumas (Aid. VI, 1965), Dėl kai kurių mūsų tikrinių vardų aiškinimo (Aid. II, 1968), Lietuvių bendrinės kalbos raida ir dabartis (Aid. 1969) ir kt. Čia apskritai nesuminėtos kalbinės recenzijos bei nekrologiniai straipsniai, kurių Pr.Skardžius taip pat nemaža yra parašęs.

Pr. Skardžiaus mokslinio darbo metodas, kalbinių   klausimų   svarstymo   būdas   apskritai yra toks pat, kaip ir įžymiųjų kalbininkų K. Būgos ir J. Endzelyno. Tačiau ir vėliau labiau ėmęs plisti naujasis struktūrinės kalbotyros metodas Pr. Skardžiui neatrodė nenaudingas ten, kur jis padėjo daryti konstruktyvias išvadas, pagrįstas pačios mūsų kalbos duomenimis.

Pr. Skardžius kalbos dalykų svarstyme remiasi autentiškais faktais, pirma juos iškvosda-mas analitiškai, o paskui apžvelgdamas sintetiškai. Kalbos duomenys turį būti, kaip ir F. de Saussure'as teigęs, pirma sinchroniškai, o paskui diachroniškai tiriami. Kalbėdamas apie M. Daukšos kirčiavimą, Pr. Skardžius nusako visai modernią pažiūrą į kalbotyrinį metodą: " . . . visybei tirti (kalbama apie viso Daukšos kirčiavimo tyrimą. P. J.), savaime aišku, turi būti vartojama visa tiriamoji medžiaga, ir priešingai, atskirą dalyką tiriant, turi būti dažnai atsižvelgiama į kalbinės medžiagos visumą, nes tik šiuo būdu galima tikriau patirti priežastines jungtis; kalboje juk . . . kaip ir kiekviename meno paveiksle, viskas yra tarpusavyje susiję" (Pr. Skardžius, Daukšos akcentologija, psl. 13).

Šitoks kalbininko darbo metodas padėjo Pr. Skardžiui išvengti subjektyvumo ir norminiame mūsų bendrinės kalbos klausimų svarstyme. Užuot priėmęs kokią nebūdingą ar žargoninę mūsų bendrinės kalbos formą, jis pirma peržiūri atitinkamus mūsų kalbos tarmių ir istorinius kalbos raidos duomenis, jų būdingumą mūsų kalbai, jų raidos polinkius, kiek tos naujovės mūsų bendrinei kalbai iš tikro reikalingos, ir tik tuomet nusprendžia tokių lyčių teiktinumą ar atmestinumą. Tai ir yra tikrai objektyvus ir pagrįstas šios rūšies klausimų svarstymo būdas, o ne a priori palinkimas į kokią išvadą ir paskui tam paremti pasirankiojimas atitinkamų duomenų.
Prof. Pr. Skardžiaus išvarytasis darbo baras yra didelis ir reikšmingas.

Sukaktuvininkui linkime ilgus metus kūrybingai darbuotis lietuvių kalbos mokslui!

Šiame straipsnyje vartojamos santrumpos: Aid. — Aidai, APh. — Archivum Philologicum, IF — Indogermanische Forschungen, NR — Naujoji Romuva, StB — Studi Baltici, ŠD — Švietimo Darbas, Vr. — Vairas, ZslPh. — Zeitschrift f. slavische Philologie, 2d. — Židinys.
 
Ronchamp koplyčia Prancūzijoj, projektuota Le Corbusier
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai