Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jurgis Blekaitis   

SIELA

Kai Tu mirei,
kelias dienas akių dugne vaidenos
baukštus balandis. Baltas, neramus.
Vos pamatau — pakyla, nuplasnoja
ir dingsta pilkšvumo] keistoj, ne mūsų žemės.
Širdim žinojau: Tu. Tai Tavo siela.

Ir geras man tasai graudus ir giedras
žinojimas. Toks kai kada ruduo:
tyli šviesa, pavirtus išmintim,
plačiai atskleidus, laiko žemei dangų,
kaip veidrodį. Ir matosi mažiausia,
suspurdus sieloj jausmo atžala.
Taip skaudžiai viskas aišku:
dangus ir žemė,
ir tu pats — tarp jų,
ir net mirtis.


Kas Tu buvai, žinau ir neužmiršiu:
balandis, baltas ir baukštus.

LAUKIMAS

Aš augau į savo gimimą,
ir viskas tebuvo laukiančios, neregės akys,
įbestos dar neperžvelgiamon naktin.

Ranką suleidau kietai į žemę,
ir pirštai skverbės pro molį ir akmenis,
ieškodami gaivios versmės,
ir leido šaknis.

Kitą iškėliau aukštai į tamsą,
ir atėjus rytmečiui, ji sulapojo
ir pražydo, gerdama lietų ir saulę.

Dabar aš laukiu: prinoks mano šakose
vaisiai
didelės vaiskios žvaigždės.
Kaip akis, jas įbestu
ir peržvelgsiu naktį.

MARE NOSTRUM

Siūbavo Baltija vilnim vakarėm,
Ir iš jo sapno plaukė Lietuva.
Saulėleidžio bures danguj išskleidus,
Sparnuota valtim skriejo virš vandens,
Nebesulaikoma, kaip apreiškimas.
O pro miražą rūsčiai šaukė bangos.
Lyg bandos pašiauštais gaurais stumbrų,
Jos strimagalviais veržėsi į krantą,
Jos šniokštė, dėbčiojo smaragdinėm akim
Ir virto jam putodamos po kojom.

Siūbavo pušys. Sūrūs vėjai taršė
Jo plaukus, juodą rūbą ir mintis.
— Kad taip ir man! Kad taip visa jėga
Išrėkti visa, kas širdy pritvinko.
Taip šėlt, taip šaukt — laisvai, iš pat gelmių! —

(Čia dingtelėjo šypsanti mintis,
Kad juk ir Baltija pati eiliuoja:
Herojiškais hegzametrais skanduoja
Bangas. Tik jūroj nėr cezūrų.
Čia sušukuotų posmų neieškok!
O rimai? Byra patys. Ketera
Rimuojasi su debesies skara,
Abi vienodai plyšta, kibirkščiuoja
Ir taikstosi užliet mane).

— O ne!
Ne aš — paveikslas Viešpaties. Tai — jūra.
Viršum gyvybę gimdančių gelmių
Tokiom bangom Kūrėjo mintys verda . . .

Ir man — kūryba? Ne. Man — juodas darbas.
Dėl rimo nenurimstu per naktis.
O Jis gal tik lengvučiai susvajojo —
Ir stojasi bedugnėje dangaus
Liepsnojantys, kaip žodis Jo, žvaigždynai.
Prieš juos — kas mano žodis? Ir kas aš? —

Lyg atsakydama, žara užgeso,
Ir šiurpas nukrėtė pušis. Purslais
Aptaškė jį banga, tačiau jo mintys
Ir pačios jau ištvino vilnimis.

— Daina man duota. Ne. Aš duotas dainai.
Ir šaukia ji mane —- palikt trapius
Žmogaus sapnus. Prabilt, kaip Jis, kaip jūra.
Aš — Dievo tarnas ir todėl — tautos.
Kiekvieno pilkojo vargdienio tarnas.
Aš budinu ir brandinu jame
Brangiausią sapną — laisvę, laisvę, laisvę . . .
Lyg pasaką, jam Lietuvą seku.
Aš pats, dar gyvas, virstu į paminklą.
Kas mano marmurėjančiam veide
Dar beįžvelgtų nerimą ir audrą?

Jam rodės, kad ne vakaras: dvasia
Ūmai pritemo.
— O vakarės vilnys —
Dar šiąnakt jas įliesiu į eiles. —
Tarpe pašiurpusių pušų Maironis
Sutirpo su šešėliais. Vienumon
Jis tolinos skubiu žingsniu. Paminklas
Žingsniavo marmurinėn ateitin.
Naktis ir kunigo drabužis slėpė,
Kad jo krūtinėj blaškos Baltija.

SNIEGAS

Kaip ta dienų pūga sumaišo mūsų pėdas,
kaip uždengia ir paviršių, ir gilumą,
kaip tie akli sūkuriai užneša tiesą
savo tūkstančiais žaižaruojančių melų!

Sniego apakintomis akimis, neatpažįstu
gyvenimo
ir tik noriu išgirsti jo užmirštą aidą.
O kai įsiklausau — nuščiūva skurdžiausi
šauksmai ir šūkiai,
ir kalasi iš po sniego patys slopiausi balsai.

Vėl matau: mano vaikystės Kauno
senamiestis.
Kodėl užsikvietei mane — nesam draugai —
šią pavasarėjančią pavakarę?
Šį vienintelį kartą?
Sniegas virsta po kojom juodu purvu,
nuo arklių šlapumo geltonuoja tarpuvartėje.
Ledo žvakės varvina senkančią žiemos jėgą
lašas po lašo. Pilkšva ir balzgana —
lyg po mirties.

Juodos durys vartuose — kaip bedantė
burna,
kuri mus praryja. Drėgni laiptai į rūsį.
Pavargusi tavo motina linkteli galva be žodžio.
Kur tu užsikvietei mane, Jocheli?
Negi čia gyvųjų namai?

Siluetas priešais gęstantį langą,
tu atsimainei.  Našlės skalbėjos silpnas sūnus,
ištįsęs, pakumpęs džiūsna popieriniu veidu,
su liūdesiu, sutelktu akyse per kartų kartas
(taip, giliai po žemėmis, tirpstant ledynams,
lašas po lašo telkias slapti ežerai),
Jochelis, mūsų vaikiško žiaurumo amžina,
nebyli auka.
tu prabilai lyg senovės pranašo, lyg Talmudo
balsu.

Virpančiu tavo žodžiu man prakalbėjo Bialikas-
apie Vilnių, tavo ir mano giminės pažadėtąjį
miestą:
— "Kai sambrėškyje tu man nusilenksi..."

Pro vario dūdų maršus, pro šūkius ir
vėliavas,
pirmąkart prasiveržė į mane kreivos gatvelės,
sklidinos ligi stogų žmogaus nedalios.
Upė nešėsi nuplaudama žmogaus nuodėmes,
jo nevilties nuslopintą šauksmą.
Tu man atvėrei siauras duris į užgintą Vilnių.

Bet, kai iš požemio išėjau į žiemos vėją, j
is pagavęs nusinešė tavo balsą —
ir negrąžino jo pusę amžiaus.

— — —

Naujametinis sniegas linksmas ir girtas, kaip aš.
—    Alsuok manimi — aš gyvenimas, —
šnabžda snieguolės, šokdamos ties akimis
mano pirmos mylimosios.
Žingsniai nežino kelio, stoviniuoja ir grįžta.
Žvilgsniai nieko neklausia ir viską žino.
—    Alsuok manimi — aš jauna gyvybė,
aš tavo didelė ateitis, aš nežinau mirties. —
Tirpsta snieguolės ant laukiančių lūpų,
ir aš greitinu jų tirpimą.

Vilnius savo glėby sūpavo mūsų jaunystę,
ir mes gėrėm snaigėse žėrinčias džiaugsmo
spalvas:
žvilgsnio ir upės žalumą ir žydrumą,
gatvių sankryžos žiburio auksą,
oranžines ir raudonas kalėdines vitrinas.
Mes auginom save didžiuliam rytojui
ir telkėm krūtinėj laimingą tikėjimą,
kad viskas šiame mieste, šioje žemėje,
kiekviena kibirkštėlė jaunose akyse,
net spindinčios snaigės trapus praskridimas, —
turi nemirštamą prasmę.

—  —  —

Vėliau šąlančiam Vilniuje girgždėjo miręs
sniegas.
Bet net ir nuožmiausiam speige, sako,
tris žiemas nesilaikė sniegas ir tirpo
Panerių tarpumiškėje, ties giliu grioviu,
kuriame vienas ant kito, klodas ant klodo,
gulėjo Bialikai ir Gaonai, senamiesčio skalbėjos
ir jų liesi, popierinio baltumo sūnūs,
romių rabinų barzdos dengė kūdikių kūnus,
gulėjo turgaviečių sukčiai ir didelės, baltos
moterys.
Kiekvienam nuraminti alkiui užteko po švino
kąsnelį,
tik nėščioms moteriškėms sumaitindavo du.

Ar tik ne iš ten dabar
sugrįžo pas mane tavo balsas, Jocheli,
prasimušęs pro metų ir metų sniegus:
— "Kai sambrėškyje tu man nusilenksi. .."
 

lr aš lenkiuosi tau ligi žemei ir Vilniui,
į kurį mano širdy tu pravėrei slaptas duris.
Taip, akimirką tesilaikė sniegas ant jaunų lūpų,
tris žiemas tirpo sniegas Panerių tarpumiškėj.
Ir tiesa, kad viskas o viskas turi prasmę.
Ir tiesa, kad niekas ničnieko neturi prasmės.

1969 m. kovo 18 d.


J. Bakis    Kompozicija (metalas)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai