Aidai.eu Apžvalga

JONAS PUZINAS —MOKSLININKAS IR VISUOMENININKAS

Šių metų spalio 1 prof. Jonas Puzinas minėjo 60-tąją gimimo sukaktį. Man, kaip buvusiam prof. J. Puzino mokiniui ir šokiam tokiam Lietuvos praeities mylėtojui — o gal greičiau jos kritikui — maloni pareiga pasisakyti apie gerbiamą sukaktuvininką.

Nekalbėsiu čia daug apie prof. J. Puzino gyvenimą. Apie tai kiekvienas gali lengvai pasiskaityti Lietuvių Enciklopedijoje dvidešimt ketvirtajame tome. Kadangi to tomo redaktorius buvo pats prof. J. Puzinas, ir žinant jo kuklumą ir mokslinį atsargumą, nemanyčiau, kad ten apie jį būtų per daug primeluota. Paminėsiu tik, kad prof. J. Puzinas gimė 1905 spalio 1 Sva-ronių viensėdyje, garsiajame Deltuvos valsčiuje, kurio net keturi kunigaikščiai (prof. Z. Ivinskis, tur būt, iš pavydo juos vadina kuni-gaikščiukais) dalyvavo pirmajame žinomame Lietuvos tarptautiniame akte, 1219 m. sutartyje su Volini-jos kunigaikščio Danieliaus Romano našle. 1925 m. baigęs Ukmergės gimnaziją, J. Puzinas studijavo Lietuvos universitete lituanistinius dalykus ir pedagogiką, o 1930 m. švietimo ministerijos buvo pasiųstas į stambų Europos mokslų centrą — Heidelbergą — proisto-rės studijuoti. 1934 m. už disertaciją Vorgeschichtsforschung und Nationalbewusstsein in Litauen jis gavo filosofijos daktaro laipsnį. Nuo čia prasidėjo J. Puzino akademinė karjera Kauno Vytauto Didžiojo, Vilniaus ir Hamburgo Pabaltijo universitetuose, einant į-vairias pareigas ligi Vilniaus univ. Humanitarinių mokslų fakulteto dekano ir Pabaltijo univ. rektoriaus pareigų imtinai.

Prof. J. Puzinas buvo vienas pirmųjų naujosios nepriklausomos Lietuvos mokslininkų kartos atstovas, atėjęs į universitetą su rimtu moksliniu ir pedagoginiu pasirengimu. Kai 1918-20 m. kūrėsi Lietuvos universitetas, maža buvo žmonių, kurie būtų buvę rimtai pasirengę akademinei karjerai. Užtat prisėjo graibstytis savųjų ir svetimųjų, daugiau ar mažiau specialistų, o dažniausiai mėgėjų ar mylėtojų. Taip teisininkas ėmė dėstyti literatūrą, agronomas — pedagoginius dalykus, ekskunigis — anglistiką ir t.t. Tur būt, nesuklysiu pasakęs, kad kuriantis mūsų universitetui vadinamų socialinių mokslų fakultete, iš kurio vėliau išaugo humanitarinių mokslų fakultetas, buvo tik du vyrai, rimtai pasiruošę universitetiniam darbui — tai Kazimieras Būga ir Augustinas Voldemaras. Deja, pirmasis greitai mirė, o antrasis daugiau pamėgo užsienio reikalų ministro ir diktatoriaus darbą negu profesoriaus.

Vis dėlto tų pirmųjų, kad ir mėgėjiškų, Lietuvos mokslo kūrėjų ir universiteto organizatorių garbei reikia pasakyti, kad jie savo mokslinio pasirengimo spragas su kaupu užpildė dideliu entuziazmu ir pasitikėjimu savo jėgomis. Kartais tas pasitikėjimas buvo toks didelis, kad vėliau jis net pavirto savotišku nepakeičiamumo ir nepa-mainomumo mitu. Žinia, kaip dėl to kartais būdavo sunku naujam mokslo aspirantui prasimušti pro tą mitą ir įeiti į beveik uždara betampančią Lietuvos mokslo šventyklą. Gabumas ir darbštumas kartais čia daugiau kenkdavo negu padėdavo.

Kai apie 1930-sius metus atėjo į Lietuvos universitetą naujas Lietuvos mokslo derlius —su Pranu Skardžiumi, Antanu Saliu, Juozu Jakštu, Adolfu Šapoka, Vincu Maciūnu ir kt. — miniu čia tik humanitarinių mokslų fakultetą — atmosfera fakultete gerokai pasikeitė. Prie tos mokslinės atmosferos pakeitimo daug prisidėjo ir prof. J. Puzinas. Jis, gali sakyti, beveik iš nieko — iš T. Daugirdo, gen. Vlado Nagiaus-Nagevičiaus ir Tarasenkos mėgėjiškų kasinėjimų bei muziejinių darbų ir Eduardo Volterio ašaruvių — ne tik sukūrė Lietuvos proistorės mokslą, ne tik suorganizavo vieną geriausių priešistorinių muziejų pasaulyje, bet ir, o tai gal net svarbiausia, parengė visą eilę rimtų ir savarankiškų Lietuvos proistorės tyrinėtojų. Tuo, berods, retas kitas galėtų pasigirti.

Aš įsivaizduoju, kad prof. J. Puzinui buvo malonu skaityti 1961 m. Lietuvos Mokslų akademijos išleistą platų 560 puslapių Lietuvos archeologijos bruožų tomą, kurį parengė jo mokiniai Pranas Kulikauskas ir Regina Volkaitė-Kuli-kauskienė. Iš tikrųjų kiek daug padaryta per palyginti trumpą laiką Lietuvos proistorės dirvonuose. Bet, iš antros pusės, jam turėjo būti ir skaudu, kad tame tome, kuriame išvardinti beveik visi savi ir svetimi bet ką iš Lietuvos proistorės rašę (net ir Karolis Marksas), nėra paties didžiausio Lietuvos proistorės korifejaus prof. Jono Puzino vardo. Tiesiog ironiškai skamba, kada prisiminę jo 1939 m. paruoštą veikalą — "Naujausius proistorinių tyrinėjimų duomenis", kuris buvo paskelbtas Senovės IV tome ir už kurį prof. J. Puzinui buvo suteiktas privatdocento titulas, buvę jo mokiniai savo "Bruožuose" rašo: "Iki 1939 m. pradžios sukaupta archeologinė medžiaga buvo paskelbta anuometinėje spaudoje" (29 p.). Tik išnašoje jie išdrįso paminėti aną Senovės IV tomą, bet ne J. Puzino vardą.

Tenka su dideliu nusistebėjimu pasakyti, kad nei Lietuvos tautotyrininkai, nei kalbininkai, net nei istorikai taip bailiai nesielgia, kaip patys geriausieji prof. J. Puzino mokiniai. O, rodos, proistorė turėtų būti pats nekalčiausias vadinamų dvasinių mokslų, ir nei Marksas nei Engelsas jos neturėtų per daug varžyti. Tarp skliaustelių norisi priminti, kad ir išeivijoje vienas kitas ne visiškai galantiškai pasielgia su savo buvusiais mokytojais.

1944 m. pasitraukęs į užsienį, prof. J. Puzinas išsinešė didelį Lietuvos proistorės bagažą ir juo dalijosi su savo studentais Pabaltijo universitete ir Juozo Kapočiaus nenuilstamai leidžiamoje bostoniškėje Lietuvių Enciklopedijoje, kurią su didele kantrybe jis kartu su prof. V. Biržiška, dr. J. Girniumi, P. Čepėnu ir kt., padėjo privesti prie garbingo galo. Už tai prof. J. Puzinui tenka visų didelė pagarba. Tokio paminklo ligi šiol nė viena emigrantinė visuomenė nėra sau pasistačiusi. Tokio paminklo ligi šiol nesugebėjo pasistatyti nė savo kultūriniais atsiekimais smarkiai besididžiuojanti, ir dažnai ne be pagrindo, sovietinė Lietuva. Kad jai toji bostoniškė Lietuvių Enciklopedija yra aštri rakštis, matyti ir iš to, kaip skrupulingai jos egzistencija stengiamasi nuslėpti nuo Lietuvos žmonių. Su kokiu atsidėjimu ir tiesiog meile prie šio darbo triūso prof. J. Puzinas, visiems yra puikiai žinoma.

Šalia šio savo darbo Lietuvių Enciklopedijoje prof. J. Puzinas neatsiknojo ir nuo išeivijos visuomeninių ir politinių problemų, ypač pabraukdamas tų problemų kultūrinį aspektą. Nuo 1962 m. jis vadovauja Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Kultūros tarybai, prie kurios darnaus darbo sėkmingumo jo taktiška ir giliai tolerantiška asmenybė, be abejo, daug prisidėjo. Toms pačioms jo būdo savybėms reikia priskirti ir kitą laimėjimą — vadinamų mūsų politinių veikmių apjungimą. Kaip žinia, ankstesnės pastangos šia kryptimi nedavė jokių rezultatų, kartais tik dar paaštrindamos mūsų politinių susigrupavimų santykius. Prof. J. Puzino taktu, tolerancija ir kantrybe buvo pasiekta tai, kas, daugelio nuomone, atrodė nepariekiama.

Aplamai bandant įvertinti prof. J. Puzino vaidmenį, reikia pasakyti, kad būdamas didelis patriotas jis visuomet stengiasi nepertempti patriotizmo stygos, kas, deja, taip dažnai atsitinka mūsų išeivijoje. Būdamas mokslininkas, jis nepamiršta ir visuomeninių reikalų. Tai turėtų būti pavyzdžiu daugeliui kitų, kurie užsidarę savo asmeninėse ir akademinėse karjerose beveik nieko neduoda mūsų visuomenei. Turėdamas iš seno prisiimtą savo visuomeninę-politinę pasaulėžiūrą, prof. J. Puzinas žmogų vertina žmogaus, o ne vienos ar kitos pasaulėžiūros masteliu. Tai irgi labai pagirtina jo savybė, kurios, deja, daug kam iš mūsų trūksta.

Būtų neteisinga pamiršti paminėti ištikimą gyvenimo draugę ponią Puzinienę, be kurios meilės ir rūpesčio daugelis Sukaktuvininko sunkių valandų, ypač gyvenant atskirtam nuo Lietuvos piliakalnių, muziejaus ir archeologijos katedros bei jos studentų, būtų dar sunkesnės. Dar daug gražių metų prof. J. Puzinui!

Sukurta: Kretingos pranciškonai