Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KATALIKIŠKOJI LENKIJA IR ŽMOGAUS TEISĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Karaliūnas T.   
Marksistas filosofas Kolakovskis apie teigiamą katalikų Bažnyčios vaidmenį komunistinėj Lenkijoj.

"Index on Censorship" (1979, Nr. 6 žurnale įžymus lenkas filosofas Leszek Kolakowski, išspausdino straipsnį apie krikščioniškąją Lenkiją ir žmogaus teises. Kolakovskis — bene žymiausias Rytų Europos marksistas, ilgą laiką dėstęs Varšuvos universitete, bet pašalintas 1968 metais, kai tenai vyko kultūrinis pogromas. Dabar dirba Oksfordo universitete Anglijoje; neseniai išspausdino svarbų trijų tomų veikalą apie marksizmą.

Straipsnyje Kolakovskis pastebi, kad dėl įvairių istorinių priežasčių Lenkijoje, labiau negu bet kokioje kitoje šalyje, nebent išskyrus Airiją, tautinis ir religinis sąmoningumas beveik neišskiriami. Atslūgus reformacijos bangai, beveik visi lenkai liko katalikų Bažnyčios nariais. XIX a. viduryje lenkų kultūra buvo ryškiai katalikiška, nors atskiri asmenys turėjo antiklerikalinių įsitikinimų. Tačiau net ir jų mąstymas buvo katalikiškos tradicijos įkvėptas, o jų veikalai nepaveikė tikinčiųjų ištikimybės Bažnyčiai.
Praėjusio šimtmečio gale plintantis šalies miestėjimas ir supramonėjimas, susižavėjimas mokslo laimėjimais, pozityvistinė ir švietėjiška dvasia kai ką paskatino kritikuoti Bažnyčią, smerkti jos tariamą obskurantizmą, interesų siaurumą. Tačiau net ir patys radikaliausi sąjūdžiai retai buvo nusistatę prieš Bažnyčią, nors antiklerikalizmas plačiau pasireikšdavo.

Skilimas tarp tikinčiųjų ir laicistų pagilėjo, Lenkijai iškovojus nepriklausomybę. Liaudis liko Bažnyčiai ištikima, bet daug intelektualų nuėjo savo keliu — naujausios ir kūrybingiausios literatūros, filosofijos ir mokslų kryptys nebuvo susietos su katalikiškąja tradicija. Vieni laikė lenkų katalikų Bažnyčią konserva-tizmo ir sustabarėjimo tvirtove, o kiti, jos gynėjai, tvirtino, kad tik religinės bendruomenės vienybė ir jėga išsaugojo lenkų kultūrinę tapatybę per ilgus carinės okupacijos metus. Kolakovskis mano, jog ir Bažnyčios kritikų, ir gynėjų teigimuose yra tiesos.

Padėtis smarkiai pasikeitė po Antrojo pasaulinio karo. Ginčai tarp laicistų ir tikinčiųjų paseno ir neteko reikšmės Lenkijos kultūriniame gyvenime. Kolakovskio nuomone, tai vienas keisčiausių reiškinių dabarties krikščioniškame gyvenime, kurį reikia bandyti kaip nors išaiškinti.
Nors per karą katalikų Bažnyčia, kaip ir visa lenkų tauta, daug nukentėjo, ji neprarado savo įtakos krašte. Lenkijoje įvestas sovietinio pobūdžio totalizmas niekada nepavirto tokiu atšiauriu, kaip kitose socialistinėse šalyse, — ir tai padarinys to plataus liaudies pasipriešinimo, kurio simbolis buvo katalikų Bažnyčia. Valdžia įvairiomis priemonėmis siekė suskaldyti Bažnyčią iš vidaus, sužlugdyti jos veiklą. Bet Bažnyčia liko nenugalėta ir nepriklausoma.

Ir nors Bažnyčia niekada neragino jėga priešintis, ji buvo paveikta to tautinio pažeminimo, kuris surištas su Lenkijos prievartiniu įjungimu į sovietinę imperiją, ir tautos pasyvaus pasipriešinimo, nukreipto prieš engėjišką ir melagingą santvarką.

Lenkijos vyriausybė nevartojo tokių žiaurių Sovietų Sąjungai būdingų priemonių sunaikinti Bažnyčią. Bet tai nereiškia, kad ji nesiekė slopinti Bažnyčios, nediskriminavo tikinčiųjų. Kolakovskio nuomone, jokia komunistinė arba ideologinė valstybė negali pasitenkinti tikru Bažnyčios ir valstybės atskyrimu, nes atskyrimas reiškia visišką valdžios abejingumą piliečių religinių įsitikinimų atžvilgiu, jų nepaisymą, skiriant asmenį į valstybines pareigas. Bet valstybė, valdoma tik vienos partijos, neva turinčios viską išaiškinančią ideologiją, iš esmės negali su savo piliečiais lygiai elgtis — net ir tais atvejais, kai jau niekas rimtai nebetiki šios ideologijos dogmomis. Tokia valdžia visuomet sieks visus gyventojus atversti į savo tikėjimą ir paversti antraeiliais piliečiais visus, kurie viešai išreiškia skirtingus įsitikinimus. Lenkijoje žmonės gali lankyti bažnyčią ir tikintys priklauso partijai. Bet jie niekada neturės didesnės įtakos ar atsakingų pareigų, nes ne paprasti partijos nariai, bet etatiniai partiniai pareigūnai turi visą galią. Todėl, pastebi Kolakovskis, lenkų absoliuti dauguma neturi jokio vaidmens krašto valdyme.

Kolakovskis tvirtina, jog katalikų Bažnyčios reikšmė kovoje dėl žmogaus teisių ne vien tik priklauso nuo to, kad ji pasiliko vienintelė nesuvalstybinta lenkų kultūros reiškėją, bet ir nuo jos mokymo turinio. Totalistinė valstybė, net ir tokia neveiksminga kaip dabartinė Lenkijos valdžia, siekia viską suvalstybinti, įskaitant kultūrą ir tautinę atmintį, gyventojų jausmus ir mintis, tuo pačiu bando sunaikinti visus savo nesukurtus visuomeninio gyvenimo reiškinius. Betkokia visuomeninė organizacija, pajėgi atsispirti šiam valdžios rajumui, savaime pasidaro antitotalistiniu veiksniu, kokios bebūtų jos skleidžiamos mintys. Tad nepriklausoma, valdžiai ne-pasidavusi, Bažnyčia, net jei ir visai sustabarėtų, vis tiek būtų neįkainojamas pluralizmo reiškinys.

Kolakovskis tęsia: Lenkijos katalikų Bažnyčia palaiko pluralizmo daigus ne vien tik todėl, kad valdžia nepajėgi jos nuslopinti. Pokario metais Bažnyčia pasidarė atvira, pakanti ir intelektualiai naši. Priversta nutraukti ankstyvesnius ryšius su ją remiančiais aukštesniais visuomenės sluoksniais, pergyvendama engėjiš-kos valdžios bandymus ją nuslopinti ir krašto supramonėjimą bei su-miestėjimą, Bažnyčia beveik stebuklingu būdu sustiprėjo. Jos globoje išaugo nauja intelektualų karta — plačių akiračių, tolerantiška, intelektualiai pajėgi ir giliai krikščioniška. Bažnyčia įsijungė į visas kultūrinio gyvenimo sritis. Nors katalikų spaudą varžo valstybės cenzoriai, bet ji neskelbia netiesos bei prasimanymų, todėl iškovojo gyventojų pasitikėjimą. Katalikų spauda negali spausdinti visko, ko norėtų, bet ji nemeluoja, ir tai ypač svarbu visuomenėje, kur viską gaubiąs melas apnuodija ir iškreipia viešąją komunistinę spaudą.

Kolakovskis mano, kad katalikybės raidą Lenkijoje paveikė ir kiti reiškiniai, jų tarpe bendras katalikybės atsinaujinimas po Antrojo Vatikano susirinkimo bei nesibaigianti komunizmo korupcija, jo morališkas ir in-telektuališkas smukimas. Tokiomis sąlygomis krikščionybė, įkūnyta katalikų Bažnyčioje, pavirto ne vien tik pluralizmo tvirtove, bet ir tiesos prieglobsčiu Lenkijoje. Bažnyčia nesiriboja tik savo teisių gynimu, bet rūpinasi ir platesniais visuomeniniais klausimais.

Kolakovskis toliau tvirtina, kad an-titotalistinis sąjūdis, pradėjęs išsivystyti šio šimtmečio šeštame dešimtmetyje ir dažnai vadinamas revizio-nizmu, iš pradžių nepastebėjo kintančio Bažnyčios vaidmens. Sukaustyti laiko ir tikrovės neatitinkančiomis sąvokomis, įpratę lengvabūdiškai vartoti kairiųjų trafaretines kairės/dešinės, pažangos/reakcijos, humanizmo/religijos kategorijas, pirmieji revizionistai, jų tarpe pats Kolakovskis, nepastebėjo Bažnyčios vaidmens kovoje prieš totalizmą. Senosios kairiųjų ideologijos sampratos vis mažiau atspindėjo gyvenimą, tad jų, kaip pagrindinio tikrovės įvertinimo mato, tolesnis vartojimas vis daugiau privedė prie klaidingų išvadų, neteisingo Bažnyčios įvertinimo.

Pasak Kolakovskio, revizionizmas buvo tik trumpalaikis reiškinys, kurio vaidmuo sumažėjo, komunizmui pralošus bet kokias pretenzijas išaiškinti gyvenimą, būti gyvybinga ideologine jėga. Šeštame dešimtmetyje jau buvo aišku, kad nėra ko komunizme revizuoti, pertvarkyti bei pataisyti, nes komunizmas pavirto grynu jėgos įrankiu, korio ideologinių teiginių net naujoji valdančioji klasė rimtai nebetraktavo.

Filosofas Kolakovskis pastebi, kad tikinčiųjų ir laicistų bendradarbiavimas pradėjo pilnai klestėti po 1968 metų kultūrinio pogromo, kai valdžia pašalino daug universiteto dėstytojų. Tada galutinai paaiškėjo, kad seni laicistų ir tikinčiųjų ginčai bereikšmiai, kad bandymai iš vidaus pertvarkyti komunizmą liks be vaisių, nes komunizmas pavirtęs grynu jėgos ir engimo įrankiu. Tai nereiškia, kad žmogaus teisių sąjūdžio dalyviai Lenkijoje vienodai žiūri į visus klausimus, kad atskiros grupės nekreipia daugiau dėmesio į skirtingus reikalus. Netrūksta ir kivirčų. Tačiau sąjūdis nėra susiskirstęs į tikinčiųjų ir netikinčiųjų stovyklas, o katalikai bei kai kurie partijos nariai bendradarbiauja katalikų ir pogrindžio spaudoje. Taigi, rašo Kolakovskis, krikščionybė Lenkijoje virto tradiciškai liberalių minčių nepalenkiama saugotoja.

Jei valdžia tebelaiko Bažnyčią kokiu nors nenugalimu politiniu priešu, tai tik todėl, kad nepajėgia suprasti, kad jėgos ir privilegijų ieškojimas nėra vienintelis žmogaus veiksnių variklis. Nors Bažnyčios skraiste pridengiamos įvairios opozicinės nuotaikos, jos pagrindinė jėga glūdi jos narių tikėjime, o ne kokioj nors politinėje doktrinoje. Reikia pabrėžti, rašo Kolakovskis, kad jauni ir seni, kuriuos pritraukė Bažnyčia, išaugo bedieviškoje ar abejingoje intelektualinėje aplinkoje. Jiems Bažnyčia — tai nepakeičiamas kultūrinio tęstinumo veiksnys, pagrindinė istorinės-kultūrinės tapatybės reiškėją, vienintelis patikimas dorovinių nusistatymų šaltinis.

Kolakovskio nuomone, dabartinės valdžios ideologija, kadaise pagrįsta švietėjiškomis mintimis, dabar įkūnija visas tas nedorybes, kurios anksčiau buvo primetamos Bažnyčiai Juk buvo tvirtinama, kad Bažnyčia trukdo savarankiškai mąstyti, mokytis, gynė nepateisinamas visuomenines privilegijas, kovojo prieš demokratiją, persekiojo žydus bei eretikus, skelbė visokius prasimanymus, kad apgintų savo interesus. Šie tvirtinimai gal ir kartais buvo perdėti, bet juose buvo nemaža tiesos. Tačiau dabar tokie kaltinimai visai be pagrindo, jie visi gali būti teisingai nukreipti prieš dabartinę valdžią. Šiandien komunizmas yra obskuran-tizmo, tiesos ir šviesos baimės skleidėjas, laisvo išsireiškimo persekiotojas, netiesos ir antisemitizmo šaltinis. Be to, katalikų Bažnyčia niekada neturėjo savo rankose tokios jėgos, kokią turi dabartiniai krašto šeimininkai.

Nors Bažnyčia vengia konkrečiai pasiūlyti, kaip pertvarkyti politinę santvarką, ji be atodairos gina savo teisę skleisti krikščionybę, pabrėžia visuotinę sąžinės laisvės teisę. Be to, ji ne kartą prisidėjo prie gyventojų nuraminimo, kai jų nuotaikos įkaisdavo. Bažnyčia ir žmogaus teisių gynėjai, kaip ir valdžia, bijo Sovietų Sąjungos invazijos. Ši bendra baimė yra pagrindas, nors ir ribotam, Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimui. Juk valdžiai, netekusiai gyventojų pasitikėjimo, reikia Bažnyčios paramos išvengti masinio liaudies pykčio išsiliejimo, dėl kurio atsirastų sovietiniai tankai Varšuvos gatvėse.

Baigdamas straipsnį, Kulakovskis pakartoja, kad visi lenkai supranta, jog valdžia pralaimėjo kovą dėl žmonių sielų, kad Bažnyčia yra didžiausias, neabejotinas autoritetas krašte. Tokios darnos tarp katalikybės ir žmogaus teisių judėjimo bei demokratinių vertybių anksčiau nebuvo. Kolakovskio nuomone, tai gali dramatiškai paveikti krikščionybę visame pasaulyje.
T. Karaliūnas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai