Aidai.eu Apžvalga

LIETUVA SOVIETINĖJE VERGIJOJE

V. Stanley Vardys (ed.), LITHUANIA UNDER THE SOVIETS; Portrait of a Nation, 1940-65, (New York: Frederick A. Praeger, 1965), psl. 299. Kaina $7.00

Šio simpoziumo tikslas, redaktoriaus žodžiais, yra "išegzaminuoti visą Lietuvos sovietizacijos raidą nuo nepriklausomybės netekimo ... iki Lietuvos pilnos integracijos į sovietinę valstybę" (psl. VII).

Tikslui atsiekti buvo suburti aštuoni Lietuvos klausimais rašą savo srities specialistai. Jų straipsniai redaktoriaus padalyti į tris chronologines dalis. Pirmojoje dalyje, susidedančioje iš trijų straipsnių (psl. 3-58), suglaustai apžvelgiama Lietuvos istorija nuo viduramžių iki moderniųjų laikų (S. Sužiedėlis) ; pristatomi nepriklausomos Lietuvos vidaus gyvenimo ir užsienio politikos svarbesni bruožai (V. Vardys); išdėstoma sovietinės agresijos prieš Lietuvą eiga 1939-40 m. (V. Vardys).

Antrojoje dalyje, susidedančioje iš dviejų straipsnių (psl. 61-108), analizuojama Lietuvos rezistencija prieš 1940-41 m. sovietinę bei ją sekusią nacių okupaciją (Z. Ivinskis); duodama apžvalga Lietuvos partizanų kovų prieš sovietus 1944-52 m. laikotarpyje (V. Vardys).

Trečioji šio veikalo dalis yra pagrindinė (psl. 111-259). Čia šešiuose straipsniuose pristatomi svarbiausi Lietuvos gyvenimo sovietizacijos aspektai nuo 1944 iki
1965 metų. T. Remeikis rašo apie Lietuvos komunistų partijos augimą bei sovietinės politinės administracijos įvedimą. P. Zunde santraukine forma duoda ekonominės sovietizacijos apžvalgą žemės ūkyje bei pramonėje. V. Vaitiekūnas aprašo sovietinio švietimo ir auklėjimo sistemą. J. Grinius pristato literatūrą ir meną socialistinio realizmo poveikyje. V. Vignieri analizuoja sovietinę religijos politiką bei jos pasėkas Lietuvoje. Rinkinį užbaigdamas, V. Vardys įvertina sovietinio "socialinio inžinieriavi-mo" pastangas bei rezultatus per praėjusius dvidešimtį metų.

Toliau seka 20 puslapių išnašų; trumpa rinktinė, daugiausia anglų kalba veikalų, bibliografija; bendradarbių apibūdinimai bei rodyklė — iš viso apie 38 puslapiai "mokslinio aparato", kuriuo užbaigiamas šis svarus savo užsimojimu bei turiniu straipsnių rinkinys.

Bendradarbiai, būdami savo srities specialistais, yra nemažai rašę šiais klausimais ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba leidžiamoje periodikoje, ypač "Aiduose" ir "Lituanus". Nemažiau kaip trys šio rinkinio straipsniai yra kiek kitokiose versijose jau anksčiau anglų kalba pasirodę. Pirmasis — tai paties redaktoriaus "The Partisan Movement in Postwar Lithuania" (Slavic Review, XXII, No. 3, 1963, psl. 499-522). Antrasis, P. Zundės "Lithuania's Economy: Introduction of the Soviet Pattern", yra iš esmės nepakeistas junginys iš dviejų dar 1963 m. "Lituanus" atspausdintų straipsnių (pig. "Soviet Industrial Policy in Lithuania", IX, No. 2, psl. 35-42; "The Collectivization of Lithuanian Agriculture 1940-1952", IX, No. 3, psl. 82-89). Trečiasis yra V. Vignieri straipsnis, kuris, tiesa, anonimiškai, bet beveik tokia pat forma, pasirodė "Lituanus" irgi 1963 m. (plg. "Communism's Struggle with Religion in Lithuania", IX, No. 1, psl. 1-17).

Dėl rinkinio formato bei Lietuvos sovietizacijos temos traktavimo būdo, žinoma, gali būti daug skirtingų nuomonių. Man atrodo, kad redaktoriaus pasirinktas formatas ir iš anksto nusistatytas knygos ilgis neleido pakankamai pilnai užsibrėžtos temos išvystyti. Dviejų su puse šimto puslapių teksto tiesiog nepakanka duoti moksliškam, skaičiais bei šaltiniais pilnai paremtam, Lietuvos sovietizacijos proceso vaizdui susidaryti, ypač kai per 50 puslapių skiriama istoriniam įvadui į pagrindinę temą. Net ir prileidžiant veikalo trumpumą, galima buvo daugiau koncentruotis į bendrinį proceso aprašymą arba leistis į smulkesnę griežtai atrinktų jo aspektų analizę. Redaktorius, atrodo, pasirinko gan sunkų vidurio kelią: sujungdamas bendrus įvadinius straipsnius su parinktomis sovietizaciją traktuojančiomis temomis, jis bando duoti pilnutinį, labai jau bendrais bruožais nubrėžtą Lietuvos priešsovietinio gyvenimo paveikslą, kartu su sovietizacijos proceso izoliuotu aiškinimu.

Rezultate skaitytojas gauna pernelyg jau bendrą, ir pasakyčiau, nepilną Lietuvos nepriklausomybės gyvenimo vaizdą. Taip pat jis pasigenda kai kurių gan svarbių temų: krašto supramoninimo bei urbanizacijos sociologinių išdavų analizės ir įvairių grupių dabartinio gyvenimo standarto palyginimo su nepriklausomybės laikotarpiu. Be to, anglų kalba skaitytojui Lietuvos sovietizacijos traktavimas, visai nepaliečiant sovietinės bendros mažumų politikos praktikos bruožų, yra nepakankamas. Nežiūrint į įvairias galimas pažiūras šios politikos vertinime, ji kaip tokia vis dėlto egzistuoja, ir bent dalis jos principų yra taikomi Lietuvoje, kaip ir kitų mažumų, patekusių Sovietų Rusijos kontrolėn, tarpe. Gi Lietuvos sovietizacija šiame rinkinyje traktuojama sovietinės mažumų politikos "sąvokinėje tuštumoje", lyg Lietuva būtų vienintelis Sovietų okupuotas kraštas, kuriame sovietizacijos procesas yra vykdomas. Toks temos pristatymas skaitytojui, kuris domisi sovietine mažumų politika (ir dėl to greičiausiai jis šį veikalą į rankas ir paims), gali sukelti nusistebėjimo bei nusivylimo.

Veikale randama nemažai paskirų, neatsargiai formuluotų, moksliškai nepagrįstų teigimų bei logiškų prieštaravimų. Bendrai imant, tai silpnina autorių argumentų įtakos visumą, ypač kuomet kai kurie iš šių tvirtinimų paties autoriaus yra vėliau tame pačiame straipsnyje atšaukiami arba jau buvo kitų autorių argumentuotai paneigti ankstyvesniuose straipsniuose. Pateiksime keletą ryškesnių šių trūkumų pavyzdžių.

P. Zundės argumentas, kad specializuotos mašinų bei metalo pramonės krašte vystymas Lietuvai ekonominiu žvilgiu yra "abejotinos naudos", kadangi daugumas šiose šakose pagamintos produkcijos išsiunčiama už Lietuvos ribų (psl. 157-158), yra moksliškai sunkiai pagrindžiamas. Jeigu šis principas tikrai galiotų, tai kaipgi tada būtų galima išaiškinti regionalinės specializacijos atvejus, kurių pavyzdžių visur galima sutikti? Nejaugi ekonominiu žvilgiu žiūrint, pramonė įvairiuose kraštuose bei jų dalyse gali steigtis tiktai ten, kur jai yra pakankamų vietinių žaliavų, ir kurios produkcija lieka tame pačiame krašte? Kaipgi tada pavyzdžiui su Šveicarija — kraštu, kuris, ypatingų vietinių pramonės žaliavų neturėdamas, pasiekė aukšto ir sau naudingo pramonės išvystymo laipsnio specializuotose srityse ? Kaipgi pagaliau yra, sakysim, su automobilių gamybos koncentracija Mi-chigano valstijoje? Ar Detroitas ir Flintas nuo to ekonomiškai kenčia? Iš tikrųjų, žiūrint į supramo-ninimo eigą ekonominiu žvilgiu ne vien tik galutiniai pramonės gaminiai yra svarbūs, o taip pat visi su jais susiję tarpiniai gamybiniai procesai, nauji tarpregionalinių mainų santykiai, gyventojų uždarbiai bei jų ekonominė įtaka bendram gyvenimo būdui. Vadovaujantis šia siaura, autarkine pažiūra, bet kurio krašto ekonominis išsivystymas iš viso istoriškai būtų buvęs neįmanomas.

Panašiai silpni yra T. Remeikio tvirtinimai apie Sovietų Rusijos santvarkos "nefederalumą" (psl. 127). šie tvirtinimai remiasi netikslia federacijos ir konfederacijos sąvokų samprata. Pagal Remeikio iškeltus kriterijus ne tik Sovietų Rusija, bet ir JAV bei Wei-maro Vokietija nepriklauso federalinių valstybių kategorijai.

Vienoje V. Vignieri straipsnio vietų tvirtinama, kad Lietuvoje bažnyčios lankymas laikomas nusikaltimu "crime" (psl. 226). Tuo tarpu tame pačiame straipsnyje kiek vėliau sakoma, kad bažnyčios lankymas nėra nelegalus aktas (psl. 234), atseit, nėra nusikaltimas prieš įstatymus. Žinoma, kitos rūšies sankcijos prieš apeigų lankytojus gali būti ir yra naudojamos, bet kiekvienu atveju jos nėra "įstatyminės".

Toliau, V. Vardžio teigiama (psl. 259), kad ekonomikos sukolektyvinimas Lietuvoje nėra pagrindinis pavojus tautiniam identitetui, nors už poros eilučių tvirtinama, kad lietuvių tautos ateitis yra daugiausia grasinama Maskvos ekonominės politikos — lyg krašto ekonomikos sukolektyvinimas nebūtų viena iš Maskvos ekonominės politikos išraiškų.

Pagaliau, T. Remeikio straipsnyje yra duodamas teisingas, skaičiais paremtas argumentas, paneigiąs tiesioginį ryšį tarp Komunistų partijos Lietuvoje narių pasiskirstymo tautybėmis ir partijos delegatų, išrinktų į respublikinės partijos suvažiavimus tautybės (psl. 121-122). Tuo tarpu V. Vardys baigiamajame savo straipsnyje savo argumentą išveda kaip tik visai priešingai (psl. 243).

Nežiūrint į minėtas klaidas ir priimant dėmesin ribotą veikalo ilgį bei formatą, turinio pristatymą savo bendrinėse interpretacijose, ypač įvadiniuose straipsniuose, reikia laikyti gan nusisekusiu. Taip pat pagrindinėje rinkinio dalyje skaitytojas ras gerą įvadą į sovietų kontroliuojamos Lietuvos gyvenimą bei problemas ir galės susipažinti su dauguma svarbių sovietizacijos aspektų.

Apskritai kalbant, skaitytojams, sekantiems sovietinės mažumų politikos klausimus, visos šiame veikale sutiktos bendrinės interpretacijos Lietuvos atveju nėra naujos. Jos ortodoksinės ir įprastos. Su mažomis išimtimis straipsnių tonas yra gan objektyvus, daugumas išvadų — sveikos ir pagrįstos. Ypač vykę, atrodo, yra straipsniai, liečia rezistencines bei kultūrines-socialines temas. Kiek mažiau vykusiai, iš dalies dėl pernelyg didelio dėmesio šalutiniams pagrindinės temos aspektams (plg. psl. 135-138, 163-168), nagrinėjamos politinės ir ekonominės sovietizacijos temos.

Pačios knygos formatas ir taip pat pakankamai išsamus išnašų naudojimas įtaigoja, kad knyga yra daugiau taikyta į skaitytoją nemažai susipažinusį su moksline aparatūra, leidžiančia jam daugiau rūpimais specialiais klausimais pa-siinformuoti, įvairius skaičius bei kitus veikale randamus teiginius cituojamuose šaltiniuose patikrinti. Priimant tai dėmesin, ypač stebina trečioji, gan gausi klaidų bei trūkumų grupė, kurią užtikti mokslinio tikslumo bei patikimumo išvaizdą turinčiame veikale buvo iš tikrųjų nemalonus netikėtumas.

Kaip redaktorius savo įžanginiame žodyje pažymi, straipsnių autoriai yra palikti atsakingi už savo straipsnių turinį bei juose padarytas išvadas. Tuo tarpu redaktorius prisiima atsakomybę už vertimų ir stiliaus sklandumą, nereikalingų pasikartojimų išvengimą, terminų, vardų, rašybos bei transliteracijos suvienodinimą (psl. viii).

Labai apgailestautina, tačiau stiliaus, rašybos, terminų, pavardžių bei datų neišlyginimai, elementariškai neatsargus šaltinių vartojimas bei jų citavimas, faktinės klaidos skaičiuose ir chronologijoje savo gausumu tikrai prašoka leistinas ribas į mokslinį darbą pretenduojančiam veikalui, šios klaidos bei trūkumai ne atskirai, o visi kartu žymiai numuša šio veikalo autoritetingumą, ir ne tik atima skaitytojo pasitikėjimą forma, bet taip pat, deja, ir turiniu.

šis kaltinimas yra gan sunkus, todėl žymesnes minėtų trūkumų rūšis tenka dokumentuoti plačiau. Paminėsime keletą vien tik svarbesniųjų apsilenkimų su faktais. 1) Vietoj tekste minimų (psl. 25) milijonų tonų visur turi būti tūkstančiai. 2) Tvirtinimas, kad Lietuvos bekono eksportas tarp 1924 ir 1939 m. padidėjo 200 nuošimčių (psl. 25) yra netikslus, nes paties autoriaus (Vardžio) naudotas ir cituojamas šaltinis rodo 1924 m. bekono eksportą lygų nuliui, o 1939 m. pasiekusį 15,600 tonų (plg. A.Simutis, The Economic Reconstruction of Lithuania After 1918, New York, 1942, psl. 63). 3) Pramonės darbininkų skaičius Lietuvoje tarp 1913 ir 1939 m. tikrai negalėjo padidėti šešis kartus (psl. 27), kaip kad šiam rinkiniui paruošti naudotas šaltinis nurodo (plg. 20 Metų Lietuvos Liaudies Ūkiui, Vilnius, 1960, kur psl. 24 sakoma 1910-11 m. visoje Lietuvos pramonėje buvus 26,652 ir 1939 metais 37,651 darbininkų). 4) Sovietų agresija prieš Lietuvą įvyko ne 1941 (psl. 38), bet 1940 m. 5) Prezidentas Smetona žuvo ne 1942 m. ir ne "viešbučio gaisre" (psl. 52), bet 1944 m. gaisro metu savo sūnaus privačiame bute (plg. Lietuvių Eniklopedija, t. 28, psl. 178). 6) Sovietų invazija Lietuvon 1940 metais garu varomais ("steam-driven") sunkvežimiais (psl. 52) yra tikras nesusipratimas! 7) Duomenys, liečia Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio žemės ūkių skaičių bei jų dydžių kategorijas, įvairiose veikalo vietose vieni kitiems prieštarauja (plg. psl. 141 su psl. 143). 8) Vokiečių - rusų karas 1941 m. prasidėjo ne liepos (psl. 145), o birželio mėnesį. 9) Lietuvoje yra plačiai gaminami ne metalo rėmai ("frames", psl. 168), o metalo gręžimo ir šlifavimo staklės "lathes". 10) Sovietinė valdžia 1940 m. nacionalizavo privačius pastatus ne didesnius už 720 kv. pėdų miestuose ir 550 kv. pėdų kaimuose (psl. 217), bet didesnius už 220 kv. metrų (t.y. per 2,200 kv. pėdų) didesniuose miestuose ir per 170 kv. metrų (t. y. per 1,700 kv. pėdų) kitose vietovėse (plg. Lietuvos TSR Įstatymų, Įsakų ir Nutarimų Chronologinis Rinkinys, Vilnius, 1956, t. 1, psl. 39).

Be minėtų faktinių klaidų, gan neatsargiai ir nekruopščiai elgiamasi su statistiniais duomenimis, tiksliai nepažymint, kuriam laikotarpiui cituojami skaičiai iš tikrųjų priklauso, ir nenurodant, kokiu būdu jie yra gauti. Taip pat pasitaiko atvejų, kuomet cituoti duomenys be jokių paaiškinimų neatitinka skaičių, kurie yra duodami išnašose nurodytuose šaltiniuose, arba net atvejų, kada reikalingų duomenų išnašose nurodytose vietose iš viso negalima rasti!

Pavyzdžiui, 1) gyventojų pasiskirstymas Lietuvoje tautybėmis duodamas 1939 m., o šie duomenys iš tikrųjų yra 1923 m. gyventojų surašymo (psl. 22, 241, 242). 2) Skaičiai, liečia Lietuvos kaimo sukolūkinimą 1948 m. visiškai nesutinka su šaltiniu, kuriuo Zunde tvirtina šiuo atveju pasirėmęs (plg. psl. 150 ir išnašas psl. 274 su M. Gregorausko, Tarybų Lietuvos Žemės Ūkis, Vilnius, 1960, psl. 162-163). 3) Lentelėje Nr. 3 (psl. 154) Zundės pateikti duomenys Lietuvos žemės ūkio derliams nušviesti to neatsiekia dėl dviejų priežasčių. Pirma, jie duodami "tonomis akrui", kas skaitytojui patiekia dviprasmišką informaciją. Jis nežino, apie kokias tonas kalbama: metrines, "ilgas" ar "trumpas"? Antra — ir daug rimtesnė priežastis — atsargus skaitytojas, patikrinęs.

Zundės cituojamą šaltinį, šiuo atveju Zundės ankstyvesnį darbą Lietuvos žemės ūkio klausimu (Die Landwirtschaft Sowietlitauens, Marburg, 1962, psl. 34), ras, kad derliaus duomenys jo paties nurodytoje vietoje liečia visai ne Lietuvą, o visą Sovietų Rusiją! 4) Panašūs sunkumai iškyla, bandant patikrinti duomenis lentelėje Nr. 4 (psl. 154). Palyginus šiuos duomenis su Zundės cituojamaisiais jo ankstyvesniame darbe, kuriais jis pagal išnašą sustatydamas lentelę Nr. 4 rėmėsi, randame, kad dalies reikiamų kategorijų skaičių iš viso ten nėra, o tose kategorijose, kuriose jie randami, tų skaičių suma neatitinka lentelėje cituojamųjų (plg. psl. 154 su Die Landwirtschaft Sowjetlitauens, psl. 43-47). 5) Kitur Vaitiekūnas, bandydamas pailiustruoti tautybių santykį Lietuvos aukštosiose mokyklose, lygina du iš tikrųjų nesugretinamus skaičius (psl. 182) ir cituoja kaip šaltinį "Narodnoe choziaistvo SSSR v 1962 g., psl. 573, nepastebėdamas, kad nurodytoje vietoje duodami skaičiai jo argumentui paremti logiškai negali būti naudojami. (Ir kitos lentelės tame pačiame šaltinyje yra taip lyg tyčia sovietų sustatytos, kad tikslių sugretinamų išvadų apie tautybių pasiskirstymą okupuotos Lietuvos visose aukštosiose mokyklose iš jų negalima padaryti, nes lentelių duomenų negalima sugretinti! (Plg. ten pat, psl. 565, 567, 573 ir ypač lentelių pavadinimus).

Be minėtų klaidų, pasitaiko ir neišlygintų chronologinių skirtumų. Pavyzdžiui, 1941 m. sovietinių deportacijų iš Lietuvos prasidėjimo data duodama įvairiai (psl. 68, 87, 219), nors masinis žmonių gaudymas išvežimams prasidėjo naktį iš 13 į 14 birželio, ką kiekvienas tai pergyvenęs turėtų neišdildomai atsiminti.

Pasitaiko dar nemaža erzinančių nelygumų cituojamų šaltinių transliteracijoje iš rusų kalbos; lietuvių kalba šaltinių, vietovių bei pavardžių rašyboje; taip pat spaudos bei svetimžodžių rašybos klaidų. Redaktorius savo įvade (psl. viii) tvirtina naudojęs Kongreso bibliotekos sistemą rusų kalbai transliteruoti, o lietuvių kalbą palikęs originale, tačiau gausiose teksto, išnašų ir rodyklės vietose šie principai nebuvo išlaikyti. Keletas šios rūšies klaidų ypatingai rėžia akį. Pavardės, tikriniai vardai bei terminai: Dekanozov (psl. 50-55, 218), Meshcheriakov (psl. 123, 124), Sauckel (psl. 75), "agrograd" (psl. 152), Orei (psl. 138), Ogonek (psl. 277) yra rašomi neteisingai. Ypatingai daug klaidų rusiškų šaltinių pavadinimuose (pvz., psl. 118, 158, 168, 183). Taip pat yra nemažai apsilenkimų su žodžių rašyba lietuvių kalboje. Tai ypač pastebima išnašose (pvz., psl. 273) bei rodyklėje (pvz., psl. 294, 296). Kai kur tie patys žodžiai tame pačiame puslapyje pateikiami nevienodai (plg. psl. 232).

Be minėtųjų, yra ir daugiau stilistinių trūkumų, nepakankamo formos išlyginimo bei netikslumo pasireiškimų: "spaudos" klaidų (psl. 3, 114, 147, 204); anglų kalbos stiliaus neatleistino sušlubavi-mo (psl. 33, 35); neidiomatinių terminų vertimų (pvz., psl. 73, 198, 216); netikslios ir nevienodos institucinės terminologijos naudojimo (plg. psl. 106, 121, 243) bei nereikalingų pasikartojimų tekste (plg. psl. 87 su psl. 67-68, ir psl. 248 su psl. 221, 233).

Visų šių paminėtų apgailestautinų klaidų bei nelygumų — o jų galima buvo paminėti dar žymiai daugiau — buvo galima išvengti, rinkinio spausdinimo metu korektūrų tekstą atidžiau sekant, o tai, kaip galutinis produktas aiškiai rodo, pakankamai kruopščiai nebuvo padaryta. Rezultate veikalo išleidimas su šiomis klaidomis ir neišlyginimais numuš didelę dalį jo autoritetingumo — ypač Rytų Europos ir Sovietų Rusijos istorijos specialistų tarpe — ir sukels, kaip jau minėta, nereikalingą nepasitikėjimą visu jo turiniu.

Galima būtų, žinoma, paviršutiniškiau į šį veikalą žiūrint, tvirtinti, kad visi knygos trūkumai yra palyginti maži ir kad po ranka neturinčiam šaltinių nespecialistui arba apie Lietuvą ir jos problemas mažai nusimanančiam skaitytojui kai kur gal ir neįžvelgiami. Galima, patriotiniu žvilgiu žiūrint, tvirtinti, kad ši knyga, kaip pirmas rinkinys anglų kalba okupuotos Lietuvos reikalui pristatyti ir platesnėje visuomenėje apginti, yra didelis politinis laimėjimas.

Tačiau grynai moksliniu žvilgiu į veikalą pažvelgę matome pavyzdį įnašo, kuriam pilnai parengti pritrūko pakankamai atidumo ir kruopštumo, nes nespecialistas arba neatsargesnis skaitytojas, priėmęs visus duotus faktus už tikrą pinigą, bus suklaidintas. Tuo tarpu atsargesnis skaitytojas, pavyzdžiui, mokyklos dėstytojas, norįs šį veikalą panaudoti sovietizacijos problemai nagrinėti, po pirmųjų dešimties klaidų (o gal ir po pirmosios!) gali tiktai ironiškai pečiais patraukti ir, jų suerzintas arba laiko neturėdamas visų siūlų galų išnarplioti, — į nuostolius visą veikalą nurašyti ir jo nerekomenduoti. O būtų gaila, nes pastangų ir laiko iš autorių bei redaktoriaus pusės ir pinigų iš rėmėjų pusės buvo nemažai įdėta Lietuvos reikalą angliškai skaitančioje visuomenėje pristatyti. Aplamai gi, kaip jau buvo minėta, bendrų išvadų bei esminių Lietuvos sovietizacijos aspektų nagrinėjimo atžvilgiu šis straipsnių rinkinys yra gan vykęs.

Sukurta: Kretingos pranciškonai