Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TAIKA, PACIFIZMAS IR DEFETIZMAS PDF Spausdinti El. paštas


rudens faktai diktuoja šią antraštę. Tai, pirma, pop. Povilo VI spalio 4 kelionė į Jungtines Tautas, kur jis tiesiog dramatiškai perteikė pasauliui taikos šauksmą, pagrįstą gera valia. Antra — tai Jungtinėse Amerikos Valstybėse pasireiškęs pacifizmo sąjūdis prieš pagalbą Pietų Vietnamui gintis nuo komunistinės agresijos.

1
Yra heroizmo kario ryžtyje ginti savo krašto laisvę aukščiausia kaina — gyvybe (nors ir dažnai lieka klausimas, kur iš tiesų yra savo laisvės gynimas ir kur kėsinimasis į kitų laisvę). Tačiau pačiame kare nėra nieko heroiška: tai tik nuogas jėgos vartojimas. Iš esmės karas yra barbariška priemonė tarptautiniuose santykiuose. Nors faktiškai visais laikais vyko karai, visada žmonija ilgėjosi taikos. Šiandien taika yra nebe tik kilnus ilgesys, o tiesiog imperatyvus uždavinys. Atominio karo reali galimybė daro taiką iš tikro gyvybiniu žmonijos rūpesčiu. Neveltui pop. Povilas VI savo Jungtinių Tautų kalboje citavo prieš pora metų nužudytojo JAV prezidento J. F. Kennedy įspėjimą: "žmonija turi padaryti galą karui, arba karas padarys galą žmonijai". Niekas šiandien, įžengus į atomo amžių, nebegali likti nejautrus taikos rūpesčiui. "Niekada daugiau karo, niekada vėl karo!" — kalbėjo Šventasis Tėvas. "Taika, tai ji turi vadovauti tautų ir visos žmonijos likimui".

Jungtinės Tautos buvo ta vieta, kuri tiko šiam taikos šauksmui, nes taika ir yra šios organizacijos pagrindas ir tikslas. Tarptautinė visų valstybių organizacija yra priemonė įgyvendinti taikai, Popiežiaus žodžiais, vadovaujantis "tuo didžiuoju principu, kad santykiai tarp tautų būtų tvarkomi protu, teise, įstatymu, derybomis, o ne jėga, prievarta, ne karu, baime ar apgaule". Be tarptautinės visų valstybių organizacijos karai buvo neišvengiami ta pačia prasme, kuria ir asmeniniuose santykiuose viešpatavo jėga, kol buvo sukurta teisės organizacija. Popiežius teisingai konstatavo, kad Jungtinės Tautos "valstybių pliuralizmui" teikia "vaisingą sambūvio formulę". O toliau savo kalboje jis dar pabrėžė: "Jūs nepasitenkinate tik paprastą tautų sambūvį palengvindami, bet žengiate daug didesnį žingsni pirmyn, vertą mūsų pagyros ir paramos, — jūs organizuojate brolišką tautų bendradarbiavimą".

Deja, tiek "vaisinga sambūvio formulė", tiek "broliškas tautų bendradarbiavimas" tuo tarpu daug daugiau iš tikro yra idealiniai siekiai negu įkūnyta tikrovė. Pirma, nors Jungtinės Tautos apjungia beveik visas faktiškai egzistuojančias valstybes (tik komunistinei Kinijai kol kas buvo uždaras kelias), bet dar ištisai eilei tautų tebėra paneigta nepriklausomo valstybinio gyvenimo ir tuo pačiu tautinės laisvės teisė. Antra, nors visi Jungtinių Tautų nariai yra įsipareigoję "taikos meilei", daug (ir labai daug!) jų faktiškai vadovaujasi senu beatodairi-niu tautiniu egoizmu. Todėl, nors ir funkcionuoja Jungtinių Tautų Organizacija kaip tarptautinės taikos organas, vis vien taikos pasaulyje nėra. Daug yra pagrindo karčiai kritikuoti Jungtines Tautas. Tačiau dėl to nieku būdu netenka paneigti jų prasmės ir į jas moti ranka. Dabartinės Jungtinės Tautos iš tiesų yra silpnos ir liudija, kad nepakanka tik formalios institucijos sukūrimo taikai realiai laiduoti. Tačiau, šiaip ar taip, Jungtinėse Tautose (tokiose, kokios jos privalo būti pagal savo principus) slypi ne tik taikos, bet ir apskritai žmonijos ateitis. Be efektyvaus tarptautinės teisės įsikūnijimo veiksmingoj visų tautų bendruomenės institucijoj nebus įmanoma taikos pasiekti.

2
Rūpintis taikos pasaulyje laidavimu, tautų santykiuose įgyvendinant moralinius principus, yra visų pareiga. Šia prasme pacifizmą galima tiesiog laikyti moraline pareiga. Tačiau pastaraisiais metais Amerikoje susiduriame su tokiu pacifizmu, kuris verčia kelti klausimą: kur tikras pacifizmas ir kur paprastas (vis vien, nuoširdžiai naivus ar suktai sąmoningas) defetizmas. Tai pacifizmas tų, kurie yra sukilę prieš JAV vyriausybės teikiamą pagalbą Pietų Vietnamui.

Jau pavasarį daugely universitetų buvo prabangavusi "teach-ins" banga, kurioj buvo mažiau objektyvaus aiškinimosi, o daugiau agitacinio "smegenų plovimo". Ypač šioj akcijoj pasižymėjo čikagiškis profesorius Hans Morgen-thau. Tai internacionalistinis kosmopolitas, pagal kurį mūsų amžiuje tautinės valstybės idėja yra taip pat atgyventas dalykas, kaip prieš 200 metų po garo mašinos išradimo atgyventu tapo feodalizmas (taip šis valstybės teoretikas dėstė šių metų vasario mėn. New Yorke surengtame 3 dienų simposiume, svarsčiusiame pop. Jono XXIII encikliką Pacem in terris). Suprantama, žiūrint į tautą tokiomis akimis, mažai svarbu, kad vieną tautą po kitos glemžia komunizmas.

Rudenį "pacifistinė" akcija prieš L. B. Johnsono vyriausybę buvo suaštrinta tiek studentuose, tiek kituose įvairiuose sluoksniuose. Iš pradžių visą tą sąjūdį suko prokomunistinės ir kitos radikaliai kairios studentų organizacijos. Vėliau šian sąjūdin įsisuko ir kitokios jėgos. Liepos 4 (JAV tautinės šventės dieną) JAV laikraščiai skelbė pilietinių teisių sąjūdžio vado Rev. Dr. M. L. Kingo pareiškimą, jog atėjo laikas šiam sąjūdžiui susidomėti ir taikos klausimu ("It is worthless to talk about integrating if there is no world to intégrate in"). Atsirado ekstremistinio pacifizmo atstovų ir įvairiose religinėse grupėse. Katalikuose pacifistiniu militantizmu ypač pasižymi Catholic Worker Movement ir iš jo išaugusi speciali pacifistinė organizacija Catholic Peace Fellowship (su šia organizacija bendradarbiauja ir žinomasis trapistų rašytojas Thomas Merton).

Bedemonstruojant vis karštesnį pacifizmą, buvo nueita ligi tol, kad demonstracijose pasirodė komunistinio Vietkongo vėliavos, o plakatuose JAV prezidentui kaltinimai žmogžudyste ("Hey, hey, L. B. J.! How many kids did you kili today! — demonstracinė "dainelė"). Kalbose piktintasi Vietnamo karo nemoralumu, šaukta, kad "JAV daugiau gresia pasaulio tautų suverenumui negu komunistinė Kinija" (R. Rothsteino, vieno iš Students jor a Democratic Society lyderių, žodžiai). Buvo bepradedamas sąjūdis priešintis šaukimui į kariuomenę. Keliose demonstracijose sudeginti karinės registracijos dokumentai. Pora (vienas kvekeris, vienas katalikas) patys demonstratyviai susidegino. Nors spauda ir labai plačiai visa tai garsino, jei ko šis sąjūdis pasiekė, tai nebent sukėlė komunistuose vilčių, jog verta toliau tęsti agresiją, laukiant JAV vyriausybės susvyravimo. Taigi, galimas dalykas, daugiau patarnauta ne taikai, o karui.

Įvairūs motyvai suvedė šian sąjūdin skirtingus sluoksnius. Komunistams ir jų simpatikam-šiuo metu pacifizmas tarnauja priemone vesti kovai prieš "imperialistinę" Ameriką. Panašiai tik šio atvejo pacifizmui (part-time pacifism) atstovauja internaeionalistiškai nusiteikusieji ir tautų laisvei abejingieji liberalų sluoksniai. Juos gražiai apibrėžė Brandeis universiteto profesorius J. P. Roche (Americans jor Democratic Action buvęs centro pirmininkas): "liberalai, kurie atakuotų Kongresą padėti užpultam Izraeliui, staiga keičia bėgius, palietus Aziją, ir pradeda kalbėti apie 'Kinijos dominavimo neišvengiamumą' ir Šiaurės Vietnamo bombardavimo 'nemoralumą' ". Vėl atskirą kategoriją sudaro visi tie, kurie bijosi kariuomenėn pašaukimo ar pacifizme randa naują proga pasirodyti "nekonformistais". Pagaliau yra tikrųjų doktrininio pacifi" mo atstovų. Vieni iš jų savo idealistini pacifizmą grindžia religiniais įsitikinimais, antri — "sekuliarine sąžine".

Pacifizmas nėra naujas dalykas. Visais amžiais buvo jo atstovų, daugiausia įvairiose sektelėse. Vis baisėjant ir totalėjant karui, pacifizmo atstovais iškyla vis daugiau žmonių, į kuriuos nebegalima ranka numoti kaip į keistuolius. Priešingai, galima tiesiog laikyti visų moraline pareiga būti pacifistais. Tačiau, antra vertus, nemažiau rra visų pareiga žiūrėti, kad pacifizmas nebūtų paverčiamas defetizmu.

3
Atsakingas pacifizmas neturi užmiršti dviejų pagrindinių dalykų. Pirma, taika dar nėra tik karo nebuvimas. Taika — tai visų pirma teisinga tvarka, lygiai visiems laiduojanti laisvę. Kur pažeidžiama teisybė ir laisvė, ten nėra kalbos apie taiką, vis vien, ar turint mintyje vidaus taiką bet kurioj valstybėj, ar santykius tarp atskirų valstybių. Jokioj vergijoj nėra taikos. Šia prasme ir tenka sakyti, kad ir taika nėra lygi taikai. Yra skirtumas tarp tikros taikos ir taikos, kuri remiasi tik jėga ir faktiškai sutampa su vergija. Taip pat galutinai ir karas nėra lygus karui, žvelgiant į tai, dėl ko jis vedamas. Nors dėl savo esminio barbariškumo joks karas negali būti norimas, tačiau yra skirtumas tarp karo, kuriuo ginama laisvė, ir karo, kuris siekia pavergti. Tai ignoruoti yra lygu ignoruoti tikrovę, prieš ją užmerkti akis. Todėl ekstremistinis pacifizmas, kuris besąlygiškai kiekvieną karą laiko nusikaltimu, ir nusideda utopizmu.

Antra, pacifizmas dar nėra taikos įkūnijimas. Atstovauti pacifizmui nevisada ir nebūtinai jau reiškia tarnauti taikai. Taika turi būti ne utopiškai svajojama, o tikrovėje kuriama. Ir taika, kaip laisvė, tikrovėje nėra dovanojama, o turi būti iškovojama. Niekuo taikai nepatarnavo visi tie, kurie demonstracijose prieš savo krašto vyriausybę neatsakingai svaidėsi piktais žodžiais ir nepagrįstais priekaištais. Greičiau buvo teisus JAV viceprezidentas H. H. Humphrey, kuris neseniai su pagrindu tarė: "kuriame taiką — ir mirdami kare". Užuot tarnavęs taikai, neatsakingas pacifistinis militantizmas virsta paprastu anarchizmu, tiesiančiu kelią ne taikai, o chaosui.

Tokiu arogantišku anarchizmu, pavyzdžiui, skambėjo kataliko D. Millerio, pirmojo demonstratyviai sudeginusiojo savo karinius dokumentus, pareiškimas (išėjus iš teismo salės), jog "karinės prievolės kortelės sunaikinimas nesudaro tautiniam saugumui didesnės grėsmės kaip sunaikinimas burbulinės kramtomosios gumos" (bubble-gum card). Net toks individualistinės moralės   atstovas,   kaip   egzistencialistas   J.P.

Sartre, pripažįsta, kad kiekvienas moralinis apsisprendimas turi visuotinio apeliavimo prasmę, "lyg visa žmonija būtų nukreipusi akis į kiekvieną žmogų, ką jis daro". Kol tik vienas kitas sudegino savo kariuomenėn šaukimus, galima tai naudoti medžiaga televizijai bei spaudai ir palikti teismo organams šių paskirų atvejų sprendimą. Bet ko būtų pasiekta, jei taip visi pasielgtų, kuriuos JAV ar kurio kito krašto vyriausybė šaukia karinei prievolei? Atsakymas yra aiškus: nebūtų pasauliui taika laimėta, o tik atverti vartai komunistinei vergijai! Nėra jokio pagrindo vilčiai, kad tai stebuklingai perkeistų ir komunistus. Priešingai, toks defetizmas tik padėtų jiems savo užmojį įvykdyti.

Nuoširdus rūpinimasis taika iš tiesų liudija moralinį jautrumą. Tačiau ekstremistinis pacifizmas liudija tik moralistinį vienašališkumą.

Visi dabartiniai vietnikai monopolizuoja ir pabrėžtinai deklamuoja savo humaniškumą ir "moralinį jautrumą". Aukštindamas Students for a Democratic Society, radikaliai kairų sąjūdį, kaip "visų pirma moralinį sąjūdį", anksčiau cituotasis R. Rothstein taip stebisi: "man baisu, kad čia žmonės gali ramiai vaikščioti, užmiršdami faktą, jog jie yra atsakingi už karą ir visa, ką karas reiškia — naikinimą ir žudymą, lyg jie visi būtų praradę savo moralinį jausmą".

Reikia moralinio jautrumo. Deja, vienašališkumas moralinį jautrumą neišvengiamai slopina: kas jautrus tik vienam reikalui, savaime darosi nejautrus kitam reikalui. Tuo būdu moralinio jautrumo vardan ir prieinama tik abejingumo. Dabartiniuose vietnikuose nuolat girdėti šnekos, kad JAV vyriausybei netenka jaustis "pasaulio policininku" (kaip Kalifornijos Universiteto profesorius M. W. Hirsch kartą porino, "nemanau, kad yra JAV darbas ar galioj būti pasaulyje policininku, slopinant liaudies sąjūdžius, kur jie atrodo vedą į tokią valdžios formą, kurios mes nemėgstame"). Nesijausti "pasaulio policininkų" — tai, konkrečiai pasakius, nesirūpinti laisve tų tautų, kurioms jau atėjo eilė tapti komunistinės agresijos aukomis. Parafrazuojant anksčiau cituotąjį R. Rothstei-ną, iš tikro galima baisėtis, jog taip ramiai tokia dauguma, vietnikų ir nevietnikų, užmiršta savo atsakomybę išgirsti pagalbos šauksmą visų, kurie ne taika džiaugiasi, o kenčia vergiją.

4
Taika neatsiejama nuo laisvės, ir dėl to ekstremistinio pacifizmo abstraktus moralizmas iš tiesų galutinai virsta moraliniu fariziejizmu. Veidmainiška ir besąžiniška, patiems besidžiaugiant laisve, taikos vardan užmerkti akis prieš kitų vergiją. Nieko nereiškia pacifistinis "broliškumo visiems" skelbimas, kol lengva širdimi pavergtieji paliekami savo likimui.

Visi lygiai trokšta laisvės, visi ilgisi taikos. Kaip mūsų amžiuje suvisuotinėjo karo ir vergijos grėsmė (pergyvenome du pirmus istorijoj pasaulinius karus, ir pasaulinės vergų imperijos galimybę dabarties technika jau padarė realią), taip turi suvisuotinėti ir taikos bei laisvės rūpestis. Ne be pagrindo mūsuose buvo įspėta, kad turime savo laisvės kovos broliais laikyti ir dėl savo pilnų pilietinių teisių kovojančius JAV negrus. Toks pat pagrindas laukti, kad ir šie pastarieji neliktų abejingi kitų dar sunkesniam (ne tik pilietinės bei socialinės diskriminacijos, bet ir visokeriopos vergijos) likimui. Deja, sėkmingai pravedęs pilietinių teisių sąjūdį, Rev. Dr. M. L. King toliau savo akį nukreipė ne į komunizmo aukas, o pats įsijungė į viet-nikus protestuoti prieš JAV vyriausybės ryžtį Pietų Vietnamo nepalikti vieno kovoje su komunistine agresija. Ir daugelis kitų, kurie aistringai rūpinasi laisve JAV viduje, pasirodo visiškai abejingi kitų tautų laisvei. Dar pikčiau: lyg jausdami pritildytos sąžinės nerimą, daugelis ne tik patys abejingai žiūri į kitų pavergimą, bet ir kiekvieną šio klausimo kėlimą tuojau pat apšaukia "karo kurstymu". Lyg taikos vardan apskritai nebebūtų teisės rūpintis laisve! Lyg nusistatymas prieš komunizmo agresiją jau būtų taikos išdavimas, o vergijos abejingas aprobavimas — taikos įkūnijimas!

Niekas negali trokšti karo. Tačiau ir be karo yra keliai rūpintis laisvės grąžinimu tiems, kuriems ji buvo išplėšta. Tam gi sukurta Jungtinių Tautų Organizacjia, kad ieškotų taikaus sprendimo visoms žaizdoms. Didelis taikos veiksnys gali būti ir aplamai pasaulio viešoji opinija, susirūpinusi, kad niekur nebūtų pažeidžiama laisvė. Laisvei ginti visiškai nereikia išsižadėti taikos meilės. Bet mažai ko verta tokia "taikos meilė", kuri taikos vardan pasiryžusi aukoti ir laisvę. Pacifizmas — taip, defetizmas — ne!

5.
Palietėme tik vieną atvejį — amerikinių vietnikų drumstąjį pacifizmą. Bet jo dvasia ir kitur reiškiasi. Visur ji drumsčia "vaisingojo sambūvio formulę", apie kurią Jungtinėse Tautose kalbėjo pop. Povilas VI. Taika iš tiesų implikuoja sambūvį ir dialogą. Bet kai juos grindžia tik baimė, tai ir "vaisingoji formulė" tampa bergždžia. Su visais reikia kalbėtis (niekas nėra tik beviltiškas blogio įkūnijimas), bet drauge reikia dėl visko kalbėtis — ir dėl to, kas yra žaizda. Kokia gi aplamai dialogo prasmė, jei ne kalbėtis kaip tik dėl to, kur susikertama. Pati dialogo prasmė yra sunaikinama, kai baiminamasi liesti, kas svarbiausia. Sunku suprasti liberalus, tuos laisvės gynėjus, kurie nori kalbėtis su pavergėjais, bet baiminasi kelti paverg tųjų klausimo. Nemažiau sunku suprasti ir tuos krikščionis, kurie įsivaizduoja vedą dialogą su tikėjimo persekiotojais, baimindamiesi apie tai net iš tolo užsiminti. Pereitame numeryje dr. A. Maceina akivaizdžiai parodė, kiek toks dialogas gali būti "vaisingas". Reikia dialogo, būtinai reikia, bet reikia tikro dialogo, atviro, nesibaiminančio.

Taika yra pažadėta ne abstrakčiam pacifizmui, o gerai valiai, besivadovaujančiai meile, o ne baime. Gera valia nedreba tik dėl savęs, savo teisių, savo laisvės. Jai nėra svetimas reikalas ir kitų rūpesčiai (tik bloga valia gynėsi nesanti brolio sargu). Gera valia veda taikon, nes ji nebijo dialogo ir dialoge nebijo ginti, ką reikia. Tik geros valios dialogas gali "sambūvio formulę" padaryti vaisingą — vesti tikron taikon, kuri būtų lygiai visiems taika.

Nera ir nebus taikos mūsų tautai, kol bloga valia ją prievartaus. Ilgimės taikos skaudžiau už visus pacifistus, taikoj gyvenančius. Ilgimės taikos tiek savo tautai, tiek visam pasauliui. Taika pažadėta gerai valiai, bet gera valia įpareigota kovai ir už taiką.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai