Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"DANA" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VLADAS JAKUBĖNAS   
J. Gaidelio operos premjera


Stasys Santvaras                                                      Julius Daidelis


Čikagos Lietuvių opera pereitą mėnesį pastatė pirmą originalią Amerikoje parašytą operą, kurios kūrėjai tiek muzikos, tiek paties siužeto bei libreto, yra naujieji ateiviai. Tai trijų veiksmų opera "Dana", parašyta kompozitoriaus Juliaus Gaidelio pagal poeto Stasio Santvaro libretą; juodu abu gyvena Bostone.

Ši opera jau prieš keletą metų buvo pasiūlyta Čikagos operos kolektyvui; jos pastatymas buvo susidūręs su įvairaus pobūdžio opozicija. Pats siužetas imtas iš stovyklinio gyvenimo, kurio naujieji ateiviai daugumoj nemėgsta prisiminti. Operos dramatinis elementas remiasi daugiausia meile; pirmykštis operos pavadinimas buvo "Gyvanašlė" pagal svarbiausią vaidmenį
—    dainininkę Daną Daumantienę, kurios vyras pasiliko Lietuvoje kaip partizanas ir kuriai peršasi buvęs karininkas ir jaunas muzikas kompozitorius. Dramatinė veikalo užbaiga, kurioje pasirodo per geležinę uždangą prasiveržęs Daumantas, o jo žmona, pradžioje nudžiugusi, vėliau už scenos nusišauna, negalėdama pakelti fakto, kad buvusi mylimam vyrui nebeištikima,

—    daug kam atrodė nevisai natūrali, psichologiškai nepagrįsta ir sceniškai sunkiai įvykdoma. Pati muzika, sprendžiant pagal sunkiai išskambinamą klavyrą, atrodė naujoviška ir sunkiai išmokstama. Šio straipsnio autoriui prieš porą metų buvo pavesta susipažinti su šiuo veikalu ir tarti savo nuomonę. Ji buvo tokia: operoje yra daug gražios muzikinės medžiagos; jos stilius kiek margas, bet yra skambių, liaudiškų chorų, vokališkai sklandžiai parašytų solistų partijų, po-lifoniškai gražiai pravestų duetų, tercetų ir t.t. Dėl libreto? Operoje pagaliau tai ne taip svarbu: pirmoj eilėj lemia muzika; "stovyklinis" turinys savaime nėra pagrindas operai atmesti, o libreto detales galima pataisyti.

Vis dėlto svarbiausia priežastis, dėl kurios pagaliau buvo pasiryžta "Daną" statyti buvo moralinė pareiga parodyti mūsų visuomenei vienintelį naujosios emigracijos laikotarpyje parašytą tos rūšies veikalą. "Danos" kelias į sceną nebuvo lengvas. Dirigentas A. Kučiūnas, apsiėmęs "Daną" statyti, pastatė sąlygą — pačios Danos meilę turi laimėti kompozitorius Stanaitis, o ne buvęs karininkas Pakalnis, kaip buvo pirmutinėje veikalo versijoje. Kompozitorius ir libretistas sunkia širdimi ir dideliu pasiryžimu šią reformą įvykdė. Tai reikalavo nemažo darbo: reikėjo pertaisyti žymią libreto dalį ir atitinkamai perkomponuoti muziką. "Danos" pastatymas užsitęsė dar ir dėl kitokių priežasčių: užpernai buvo pastatyta pagal iš Vilniaus gautą partitūrą J. Karnavičiaus "Gražina". Tai sudarė tokio didelio tempimo, kad sekančiais metais nebesiryžta statyti originalaus veikalo, bet pasitenkinta L. v. Beethoveno "Fidelio". Pagaliau praeitą rudenį visos Čikagos Lietuvių operos kolektyvo jėgos buvo nukreiptos į J. Gaidelio "Daną".

Darbo pradžioje tiek pas solistus, tiek pas choro dalyvius buvo baimės ir tam tikro nenoro, tiek dėl muzikos naujoviškumo, tiek ir dėl "lagerinio" siužeto. Tačiau greit nuotaikos pradėjo keistis. Prasidėjus bendroms repeticijoms, gražiai, darniai ir lietuviškai suskambėjo chorai; nugalėjus tonacijų svyravimą bei intonacinius sunkumus, ir dainininkų partijos pasirodė vokališkai dėkingos. Premjerai artėjant, operos ansamblio darbas ėjo su vis didesniu užsidegimu.

-   -   -

Opera "Dana", kaip ji mums praskambėjo Marijos aukštesniosios mokyklos scenoje, negali būti pilnai priskirta prie naujoviškų, modernistinių operų. Nepaisant vietomis gausaus disonansinių harmonijų panaudojimo, ją galima apibūdinti kaip moderniškai romantinę muzikinę dramą, kai kur artimą vadinamiems "veristams" (Puccini, Mascagni, Leoncavallo). Jos muzikinis stilius, nors turi tam tikrą aiškų J. Gaidelio muzikinės asmenybės antspaudą, nėra pilnai vieningas; muzikoje jaučiamos lyg trys atskiros kryptys, naudojamos pagal reikalą ir dažnai priešpastatomos. Operos orkestrinė įžanga, trečiojo veiksmo uvertiūra ir daugelis trumpesnių orkestrinių interliudų išlaikyta gan naujoviškame stiliuje, su gausiais disonansais. Operos kla-vyre daugelis tokių epizodų atrodo artimi dvylikos tonų sistemai, tačiau klausant skamba lyg modernizuota romantiškai ekspresionistinė muzika. Solistų partijos atstovauja žymiai santūresniam stiliui, kurį galėtume pavadinti išplėstai tonaliniu ir naujoviškai diatonišku. Rezultatas čia pasilieka tonalumo ribose; vokalinė linija yra lanksti, melodinga, atsižvelgianti į dainininko reikalavimus; dėl dažnų tonalumo svyravimų ir besikertančiais pustoniais vestų diatonišku motyvų tos partijos nėra lengvos išmokti, bet nugalėjus skamba natūraliai ir nesunkiai. Choro partijos sudaro atskirą stilistinį vienetą, čia viešpatauja žymiai didesnis santūrumas su gausiais lietuviškais motyvais, kai kur visai priartėjant prie folkloro, kai kur vis dėlto nukrypstant į komplikuotesnę polifoniją. Choro numeriai, ypač paskutinis, galingo išvystymo "Tėve Mūsų" sudaro bene ryškiausius "Danos" operos momentus; taip pat ryškūs, nors sudarą vokalinės dalies antitezę, yra orkestriniai numeriai, kurie gal originaliausiai atstovauja tikrajam J. Gaidelio stiliui. Čia paminėkime uvertiūrą, kuri, keletą kartų paklausius vis daugiau atskleidė savo spalvingai niūrų muzikinį turinį; taip pat ryškūs ir abu šokiai paskutiniame veiksme.

Solistų partijose, atrodo, kompozitorius ypač stengiasi taikytis prie dainininkų ir prie įprasto operinio stiliaus reikalavimų; tai vietomis atsiliepė į muzikos kokybę ir savitumą. Antrojo veiksmo Danos plati arija, išlaikyta valso ritme, jungia kiek operetinį pobūdį su gan įdomiu temos išvystymu. Kai kurios solistų arijos ir ansambliai kiek primena Puccini; ypač Danos ir Stanaičio meilės dueto tema, praskambanti ir antrojo veiksmo uvertiūroje, daugeliui žiūrovų priminė vieną "M-me Butterfly" epizodą (panašumas, tiesa, nėra "literariškas" ir daugiausia liečia tos melodijos pirmą taktą, bet iš dalies ir visos melodijos charakterį). Yra ir žymiai originalesnių arijų, pvz. pirmame veiksme Danos, antrame — Ramutės. Antrojo veiksmo tercetas vestas įdomia polifonija; kiek lengvesnio pobūdžio, bet taip pat įdomus yra Danos ir Ramutės duetas.

Julius Gaidelis turi tvirtą kompozicinę techniką, su aiškiu palinkimu į polifoniją. Kai kur polifoniniai elementai net atrodo nevisai pagrįsti: pvz. orkestriniai interliūdai, jungia solistų pasikalbėjimus, galėtų būti daug kur mažiau komplikuoti ir artimesni dainininkų dainuojamai medžiagai. Aplamai vieno dalyko jokiu būdu negalima prikišti J. Gaideliui — paviršutiniškumo; priešingai, gal net perdaug jaučiame tendencijos visur įdėti rimto techniško darbo, kartais bereikalingai apsunkinant faktūrą vokalistų palydėjime.

Operos stiliaus nevienodumą galima būtų iškelti kaip stambų priekaištą visam veikalui, tačiau tam yra ir aukščiau minėtų pateisinimų, išplaukiančių iš noro sukurti veikalą, prieinamą mūsų publikai, patrauklų dainininkams ir choristams. Stilistinis margumas yra randamas ir ankstyvesniuose vokaliniuose J. Gaidelio kūriniuose; žinoma jo pažiūra, kad visi iki šiol išsivystę stiliai yra lyg atskiri aruodai, iš kurių kompozitorius gali semtis pagal reikalą. Šios tezės teisingumo ar neteisingumo mes čia nesvarstysime; tegalime konstatuoti, kad J. Gaidelis, net ir jungdamas bei priešpastatydamas įvairius muzikos stilius, vis dėlto savo veikale nenustojo asmenybės vieningumo. Ši ypatybė — pateikti įvairius muzikos stilius su tam tikru "gaideliš-ku padažu" ir vis dėlto išlaikyti kažkokią vienybę — sudaro įdomų J. Gaidelio muzikinės asmenybės bruožą.

J. Gaidelio palinkimas vartoti tirštą, mišrių spalvų orkestrą su gausiais pučiamaisiais ir lėkštėmis buvo žinomas iš anksčiau ir kėlė tam tikros baimės šią operą bestatant dėl galimo solistų slopinimo. Tačiau taip nebuvo. Orkestras buvo daug kur garsus (tai kartais būtina), daug kur tirštas, bet išlaikytas reikalingose ribose; solistai ir chorai visumoje nebuvo slopinami. Čia nemažas nuopelnas tenka dirigentui A. Kučiūnui, kuris iš anksto pareikalavo teisės pagrindinai reviduoti orkestraciją. Tai jis atliko itin rūpestingai, kai kur išimdamas nebūtinus dvejinančius instrumentus, o daug kur mažindamas dinamikos ženklus.

Be abejo, "Dana" yra daugiau statiška, negu sceniška opera, kurioje svarbiausi konfliktai yra erotiški-romantiški. Patriotinis mūsų tėvynės tragedijos elementas, nors ir bandytas į-vesti J. Vaznelio (Daumanto) asmenyje, pasiliko labiau epizodinis. Pirmas veiksmas, su choro repeticija ir Stanaičio sukurtos kantatos atlikimu veiksmo finale yra panašus į koncertinį operos pastatymą; šį įspūdį ypač padidino čia pat prie gausaus choro vykstą Pakalnio ir Da-nos meilės pasiaiškinimai. Antras muzikališkai gana turtingas veiksmas stovyklos kambaryje yra sceningumo atžvilgiu panašus į daugelio operų vidurinius veiksmus, skirtas solistų pasikalbėjimams ir arijoms. Sceningiausias yra paskutinis veiksmas. Dėl šio veiksmo, besibaigiančio Danos nusižudymu, buvo abejonių, ar jį pavyks natūraliai įvykdyti scenoje. Tikrovė parodė visai ką kita. Su gausiais išbraukymais, paliekant tik svarbiausius veiksmo bruožus, operos galas buvo tikrai efektingas ir jaudinantis. Paskutinis "Tėve Mūsų" originalo versijoje turėjo plačiai išvystytą kito teksto vidurinę dalį. Ją dirigentui išbraukus, gavosi kondensuotas, galingas įspūdis, daug kam išspaudęs ašaras.

Dailininkas Algirdas Kurauskas sukūrė gražias, stilingai išlaikytas dekoracijas su tolimais kalnais, pilaitėmis ir karo apgriautais Vokietijos namais.

Režisierius Petras Maželis stovėjo prieš nelengvą uždavinį apipavidalinti iš esmės nelabai scenišką libretą. Ypač didelė problema buvo pirmame veiksme, kur nebuvo numatyta užtenkamai muzikos chorą išvesti ir vėl įvesti. Pakalnio ir Danos dueto ir solo partijų metu choras buvo "užšaldytas", sumažinant jo apšvietimą ir padarant iš jo lyg gyvą paveikslą. Buvo tai vienas iš galimų sprendimų, ne visai natūralus, bet per daug netrukdęs. Šiaip P. Maželio režisūra atrodė pritaikyta prie veikalo reikalavimų, su mažesniu ar didesniu atskirų detalių pasisekimu. Paskutinėse repeticijose, kaip paprastai, nemaža savo sceniškų pakeitimų įnešė dirigentas A. Kučiūnas. Paskutiniame veiksme Jaunučio Puodžiūno apipavidalintas baletas sudarė gerą klasikinio šokio numerį, tačiau vargu ar tiko prie operos aplinkos.

Dirigentas ir meno vadovas Aleksandras Kučiūnas ir šį kartą pastatymui vadovavo iš tolo, dirbdamas Seattle, Wash., universitete ir tik kartkartėmis Čikagon atvykdamas. Kaip jau minėjome, jo vaidmuo šį kartą buvo ypač reikšmingas; jis gerokai apkarpė veikalą, išbraukdamas kone vieną valandą muzikos; operos ilgis tuo būdu pasidarė tik maždaug dvi su puse valandos. Sunku čia tarti žodį dėl kiekvienos kupiūros tikslumo; netenka abejoti, kad jos buvo reikalingos, nes panašaus pobūdžio sceninis veikalas užsitęsęs arti keturių valandų būtų buvęs per ilgas; kaip dabar, opera galėtų būti apie 15 min. ilgesnė. A. Kučiūno dirigavimas buvo tikslus, ekonomiškų judesių, rodąs gerą susipažinimą su veikalu, tikrai profesinio lygio.

Titulinę Danos rolę atliko Danutė Stankaitytė. Jos uždavinys nebuvo lengvas — išmokti nemažą ir intonaciškai sunkią partiją, o kartu įsijausti į personažo charakterį, kurio profilis nebuvo taip jau aiškiai libretisto nužymėtas. Ji atliko savo rolę gerai, geroje formoje vokališ-ka ir pakankamai įtikinama vaidyboje. Ji neabejojamai, šalia skambaus vokalo, įgyja ir vis daugiau sceniško laisvumo.
Stasys Baras, gerokai numetęs svorio, dainavo ypatingai gerai. Teko matyti tris spektaklius; visuose jo balsas buvo skambus, laisvai valdomas. Jo partija, nors irgi nelengva išmokti, turėjo daugiausia "pučiniškų" vokališkai melodingų vietų. St. Baras turi neabejojamų vaidybinių gabumų; operai ypač svarbus yra sugebėjimas vaidinti nebyliai viso kūno poza; tai jis ypač ryškiai parodė dramatiškuose trečiojo veiksmo momentuose, Danos vyrui Daumantui pasirodžius.

Kiek tuščio, gyvenimo smagumų ieškančio buvusio karininko vaidmenį būdingai sukūrė Algirdas Brazis; jo balsas gerai skambėjo net ir orkestro "fortissimo" vietose.

Roma Mastienė sukūrė simpatišką ir įtikinamą Danos draugės Ramutės vaidmenį. Pirmus du


"Danos" trečio veiksmo scena             Nuotr. Z. Degučio

spektaklius ji dainavo dar nepasveikusi iš gripo, taupydama balsą; vėliau tai pasitaisė. Jos didžioji arija — antrame veiksme; orkestras vis dėlto buvo kiek per sunkus lengvam to numerio charakteriui.

Jonas Vaznelis turėjo gan problemingą rolę. Pagal libretą prasiveržęs pro Sovietų sieną į Lenkiją ir per Rytų Vokietiją pasiekęs Vakarų Vokietijos tremtinių stovyklą, realistiškai žiūrint, jis negalėjo, pvz., pasirodyti kaip ginkluotas, krauju sutepta (nors ir po lietpalčiu sutepta) suplyšusią lietuviška uniforma karys. Pagal savo drabužius (ne pagal vaidybą) jis atrodė daugiau kaip "vaizbūnas" — spekuliantas. Sunku pasakyti, koks būtų įspūdingiausias jo rolės apipavidalinimas; gal pirmą kartą pasirodydamas operos prologe, jis galėtų atrodyti lyg kažkokia dvasia, o realių kontūrų įgytų tik trečiame veiksme. Jo išėjimas, operai baigiantis, vis dėlto darė kiek simboliškai šmėkliško įspūdžio, tuo didindamas finalo tragizmą. Savo abu monologus jis dainavo gražiai, savo veido išraiška parodydamas įspūdingos vaidybos.

Publika "Daną" priėmė šiltai; įvyko net keturi spektakliai. Nuomonių būta visokių: ir teigiamų ir neigiamų. Abu kraštutinumai pateisinami, tačiau teisybės dažniausiai tenka ieškoti viduryje. Vienas yra aišku: tiek "Danos" sukūrimas, tiek jos pastatymas buvo neeilinis įvykis mūsų kultūriniame gyvenime. Nepaisant visų galimų priekaištų, kurie išdėstyti aukščiau, kaip statiškumas, nepakankamai dramatinio konflikto turintis libretas, nevisai vieningo stiliaus muzika, — vis dėlto "Dana" yra visai gera opera. Jos autorius, Julius Gaidelis, rodo aiškų ir gyvą kūrybinį talentą, su aiškia melodijos dovana, su sugebėjimu įnešti lietuviškų elementų ir su imponuojančia kompozicine technika, leidžiančia jam sėkmingai ir įdomiai spręsti įvairias technikines ir stilistines problemas. Iš esmės daugiau instrumentalistas, J. Gaidelis vis dėlto moka prisitaikyti ir prie vokalinės muzikos reikalavimų; iki šiol operų nerašęs, jis visgi daugelyje momentų parodė sugebėjimą jausti dramatinį Įtempimą ir jį paremti muzikos eiga.

Vertindami ar kritikuodami "Daną", neužmirškime, kad ji gimė spontaniškai iš dviejų kaimynystėje Bostone gyvenančių menininkų bendradarbiavimo. Ši opera nebuvo nei iš anksto aukštesnių veiksnių projektuota, nei užsakyta. Ji, gal būt, nėra tobula, nėra tačiau ir bloga. Operiniai šedevrai negimsta taip lengvai; iš istorijos žinome, kad kartais reikėjo nemažai nevykusių bandymų ir nepasisekimų, kol gimdavo pastoviai repertuare besilaikanti opera. O visos eilės gan žymių kompozitorių operos, nors jie ir buvo parašę po vieną ar keletą operų, tapo užmirštos; čia pacituokime nors ir Fr. Schu-bertą, R. Schumanną, o iš senesnių, kad ir J. Haydną ir G. Fr. Handelį — jų įnašas į muzikos lobyną yra milžiniškas, bet jų operos nėra statomos. Ta prasme pirmas St. Santvaro ir J. Gaidelio bandymas yra visai neblogai pasisekęs.

Taigi, būkime dėkingi libretistui St. San-tvarui ir kompozitoriui J. Gaideliui už jų kūrybinį pasiryžimą ir už sutikimą vykdyti iš jų reikalautus pataisymus. Taip pat būkime dėkingi Čikagos Lietuvių operos valdybai ir visam kolektyvui už šio pastatymo įvykdymą. Sėkmingas, sklandus naujo ir vis dėlto gan modernaus veikalo pastatymas parodė, kad mūsų "laisvalaikio" operos kolektyvas įgauna vis daugiau patirties ir yra priaugęs spręsti vis įvairesnius ir sunkesnius uždavinius.
Šių reikšmingų metų operos valdyba: Alfredas Kulys — pirmininkas, Sofija Džiugienė, Gediminas Kazėnas ir Vacys Petrauskas — vicepirmininkai; Kazys Skaisgirys — sekretorius, Albinas Smolinskas — iždininkas, Pranas Naris — narys.

Reikšmingą rolę atliko jaunas muzikas Alvydas Vasaitis, dirigento asistentas, pianu lydėdamas per repeticijas sunkiai išskambinamą klavyrą ir padėdamas mokinti chorą. Chormeisteriai buvo Alfonsas Gečas ir Alice Stephens.

Originalios operos "Dana" pastatymas yra naujas reikšmingas žygis Čikagos Lietuvių operos kolektyvo sėkmingame kelyje. Nebuvo nusigąsta veikalo naujumo ir problemingumo. Nugalėjus sunkumus, "Dana" scenoje praskambėjo nei problemingai, nei sunkiai; jei nevisiems viskas patiko, tai veikalo įspūdingas galas daug kam išspaudė ašaras.

Ta proga dera priminti, kad "Danos" operos autoriui to paties balandžio mėn. 5 d. sukako 60 metų. Trumpai paminėkime šio mūsų talentingo kompozitoriaus gyvenimo kelią. Julius Gaidelis gimė 1909 Vilnijoje, Švenčionių apskrityje. 1925 įstojo į Kauno konservatoriją pradžioje į fortepijono, vėliau gi į Juozo Gruodžio kompozicijos klasę. Dar konservatorijoje jis kreipė dėmesį savo darbų kruopštumu ir talentingumu. Šio straipsnio autorius, pradėjęs 1933 mokytojauti Kauno konservatorijoje, buvo prof. J. Gruodžio reguliariai įtraukiamas į kompozicijos klasės egzaminų komisijas. Gerai prisimenu kontrastą tarp išblyškusio, tylaus ir nedrąsaus jaunuolio (toks tada buvo studentas J. Gaidelis) ir taip drąsiai, pažengusia technika ir gan naujoviškai parašytų harmonijų preliudų, fugų ar sonatų. 1937 baigęs konservatoriją, J. Gaidelis mokytojavo įvairiose mokyklose ir vedė chorus. Tremtyje vedė chorą Memmingeno stovykloje. 1950 atvyko į JAV. Apsigyvenęs Bostone, 1952 įstojo į New England konservatoriją ir 1953 gavo "Master of Music" laipsnį. Bostone turi piano mokinių studiją, o anksčiau turėjo ir savo chorą.

Julius Gaidelis priklauso prie stipriausių nepriklausomoje Lietuvoje išugdytų kompozitorių. Jo kūryba daugiausia yra instrumentinė ir tik paskutinėje vietoje vokalinė. J. Gaidelio kūryboje kiek jaučiama jo mokytojo J. Gruodžio įtaka, pasireiškianti stipria klasikine polifonija, itin rimto darbo, bet kiek tiršta faktūra ir folkloriniais elementais. Tačiau jau anksti J. Gaidelis parodė savo individualinių bruožų, pasireiškusių labiau ekspresionistinėmis priemonėmis ir modernesne harmonija.

Juliaus Gaidelio kūryba apima visą eilę simfoninių kūrinių ir keletą styginių kvartetų bei kitokių kamerinių veikalų. Lietuvių tarpe daugelis J. Gaidelio simfoninių kūrinių nėra perdaug žinomi ryšium su karo audromis ir nepalankiomis emigracinėmis sąlygomis. Tačiau ne vienas jo simfoninis ir kamerinis kūrinys buvo atliktas tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje, tiek ir Amerikoje, sulaukdamas gerų atsiliepimų lietuvių ar amerikiečių spaudoje. J. Gaidelio kūrinius lietuvių tarpe yra atlikęs Iz. Vasyliūnas, jo simfoninius kūrinius dirigavęs J. Kačinskas ir Vyt. Marijošius. Lietuvių visuomenei yra daugiau žinomi jo vokaliniai kūriniai, ypač patriotinėmis temomis parašytos kantatos: "Kantata apie Lietuvą" (mišriam chorui, solistams ir fortepijonui) ir kantata "Kovotojai" (mišriam chorui, solistams ir orkestrui), 1968 atlikta Čikagos operos rūmuose ir amerikiečių choro su orkestru Bostone. Nepaisant laiko, reikalingo skirti pragyvenimui, Julius Gaidelis yra bene produktyviausias mūsų kompozitorius tremties sąlygomis. Opera "Dana" yra vienas iš jo kūrybinės dvasios įrodymų. Sulaukus 60 metų, linkime mūsų talentingam muzikui dar ilgo ir sėkmingo darbo, kuriant lietuvišką muziką.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai