Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽEMAIČIŲ KLAUSIMAS IR ŽALGIRIO KAUTYNES PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ZENONAS IVINSKIS   
1. Kryžiuočių dviejų šimtmečių pastangos užvaldyti Žemaičius.

Nuo 13-jo amž. vidurio Žemaičiai buvo pasidarę vokiečių ordino ir Lietuvos valdovų politinių derybų ir mainų objektu. Už karūnos išrūpinimą 1251 Mindaugas užrašė Livonijos ordinui žemių Žemaičiuose. Kryžiuočių rankose atsirado (su 1257 ir 1259 datomis) dokumentai, kuriais esą Mindaugas ordinui užrašęs visą Žemaitiją.1 Jokiai kitai žemei laimėti kryžiuočiai nėra padėję tiek daug pastangų, kaip šitam pleištui tarp Nemuno žemupio ir Kuršo -Žiemgalos. Todėl per visą 14-jį amž., iš visų pagoniškosios Lietuvos žemių, Žemaičiai buvo daugiausia puolami. Kai ginklu jų nebuvo galima laimėti, kryžiuočiai patys skatino arba sėkmingai maišėsi į Gediminaičių vidaus kovas. Jis rėmė ar mielai teikė prieglobstį kiekvienam kunigaikščiui, kuris tik užrašydavo Žemaičius. Taip kartojosi per 36 metus (1382-1418).

Jogaila turėjo pažadėti Žemaičius kryžiuočiams, kai jų remiamas nugalėjo Kęstutį. Du kartu iš Lietuvos pabėgęs, Kęstutaitis abiem atvejais už Žemaičių užrašymą naudojosi ordino pagalba (1382-84, 1390-92). Tapęs didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, du kartu jis darė taikos sutartis (1398, 1404). Visais keturiais atvejais buvo aukojami Žemaičiai . Vytauto pramintu keliu ėjo ir jauniausias Algirdaitis. Du kartu Švitrigaila ištrūko pas kryžiuočius (1402, 1418), jiems atiduodamas Žemaičius . . .

Po Žalgirio kautynių ir Torno taikos, dvylika metų Žemaičių klausimas buvo svarbiausias nesutarimų objektas. Imperatoriaus Zigmanto arbitras Benediktas Makra apvažiavo ginčijamas sienas (1413). "Žemaičių skundas" nuskambėjo ir tarptautiniame Konstancos kon-silijos forume. Eilėje suvažiavimų su ordinu vis nesėkmingai buvo svarstomas Žemaičių ir sienų klausimas, kol pagaliau jis buvo išspręstas Melno taikoje (1422). Visi tie santykiai su ordinu, su kuriuo konfliktas tepasibaigė į Vytauto gyvenimo galą, iš jo reikalavo daug lankstumo. Atsimesdamas nuo pažadų, Kęstutaitis turėjo savo išskaičiavimus ir savos valstybės labą, kai ordino akyse tokie žygiai reikšdavo didžiausius išdavimus.

Vytauto laikais ir vyko pačios dramatiškiausios kovos su ordinu dėl Žemaičių. Už savo netikėtą antrą atsimetimą (1392) Vytautas susilaukė kieto keršto dideliais priešo žygiais iki pat Vilniaus. Bet už kelerių metų ordino magistras Konradas von Jungingenas suminkštėjo. Už įgijimą Žemaičių "tilto", kuris buvo taip reikalingas sujungti Livonijos ir Prūsų žemėms, ordinas buvo linkęs užmiršti anks-tybesnes skriaudas. O Lietuvos valdovui, kuris siekė rytuose sutvarkyti dalinius kunigaikščius ir domėjosi totorių vidaus santykiais (1399 Vorsklos kautynės), taip pat reikėjo ramybės vakaruose. Tad 1396 jau buvo padarytos paMau-bos, o 1398. X. 12 iškilmingai sudaryta prie Kulautuvos Salyno "amžinoji" taika. Pastovus jos įgyvendinimas tačiau būtų reiškęs ne tik grynai lietuvių gyvenamų žemių (Žemaitijos, dalies Sūduvos) atidavimą ordinui, bet ir visišką Lietuvos nustūmimą nuo jūros.

Jeigu ikitoliniai Žemaičių "dovanojimai" ordinui buvo pasilikę tik pergamentiniais pažadais, tai 1398 užrašas jau teikė jam pagrįstų vilčių. Atsilygindamas kryžiuočiams už sunaikintas jų pilis prie Nemuno (1392), Vytautas pažadėjo pastatyti dvi pilis Žemaičiuose ir padėti juos užvaldyti. Bet, po pusantrų metų ordino valdžios Žemaičiuose, Vytautas vėl surado pretekstą ginčui, kai atsisakė grąžinti į laisvą Lietuvą išbėgusius ordino valdžios Žemaičių ūkininkus. Žemaičiai buvo sukurstyti, ir 1401 pavasarį ten kryžiuočių pilys buvo paimtos.

Vėl nelauktai Žemaičių netekęs, ordinas prieš "išdaviką" Vytautą vakaruose išvystė stiprią propagandą. Iš viso kryžiuočiai intensyviau ėmė rūpintis savo naudai laimėti vakarų krikščionių, popiežiaus ir valdovų opiniją. 1401-03 ir 1409 prieš ordinui ir krikščionybei skriaudas darantį Vytautą (iš dalies ir i o pusbrolį karalių) buvo paleista dešimtys raštų. Siųsdamas skundą po skundo dvasiškoms įstaigoms ir pasauliniams valdovams, ordinas puolė Vytautą už trigubą išdavimą. Bet Vytautas kovojo, ne tik ginklu atakuodamas ordino pilis (1402-03 Daugpilį ir Jurbarką)2, bet ir plunksna, nors jo propagandos aparatas buvo nepalyginamai silpnesnis. 1401. III. išleido jis į Vakarų Europos valdovus vieną atsišaukimą, kuriuo kaltino ordiną už neteisingas pretenzijas į laisvus žmones, iš Žemaičių išvykusius.3

Per keletą kovos metų (1401-03) ordinas nieko nelaimėjo, taigi ėmė darytis nuolaidesnis. Jis žadėjo neberemti nė Švitrigailos, jeigu tik atgautų išslydusius Žemaičius. Vytautas taip pat linko prie taikos. Jis nebuvo dviejų frontų karo šalininkas: jeigu jis ką nors turėjo tvarkyti rytuose, tuomet kryžiuočiams pakišdavo Žemaičius. Jam rūpėjo atsiimti maištaujantį Smolenską ir sudrausminti svyruojančius bei neištikimus rytų pasienio kunigaikščius. 1403 vasarą prasidėję pasitarimai privedė prie paliaubų ir pagaliau prie taikos Racionžo suvažiavime (1404.V.22). Tuo metu pats Vytautas kariavo prieš Smolenską. Jis siuntė savo įgaliotinius, kurie per Jogailos ir didžiojo magistro susitikimą pateikė aktus. Jogaila, kuris atnaujino Kališo taiką (iš 1343) ir atsisakė Pamario, Kulmo, Michalovos ir kitų su ordinu ginčijamų pasienio sričių, patvirtino Vytauto įgaliotinių sutartį. Vėliau ją patvirtino ir Vytautas.4

Vėl žadėdamas ordinui Žemaičius Salyno taikos sąlygomis, Vytautas įsipareigojo per metus atiduoti kraštą. Be to, jis apsiėmė priversti, kad Žemaičiai pasiduotų ordino valdžiai ir už-statan duotų žmonių. Kol Žemaičiai ordinui pasiduos, Vytautas turėjo su jais nutraukti santykius, nepalaikyti jų prekybos, nepardavinėti jiems javų, druskos ir kt.B Kadangi iki tol ordinui vis rodėsi kenksminga Kęstutaičio įtaka Žemaičiuose, tad jis, be paties didžiojo magistro prašymo, negalėjo žemaičių jėga versti pasiduoti.

Bet ir 1404 sutartin buvo įrašytas punktas, kuris vėliau vedė prie ginčų ir konflikto. Pasižadėdamas ba ordino žinios iš Žemaičių nieko nepriiminėti, Vytautas išsiderėjo teisę Lietuvon išsigabenti 250 šeimų. Konfliktą baigus, ordinas vėl ėmė talkininkauti Vytautui. Į šio tris žygius prieš Maskvą ir į tolimą rytų erdvę (1406, 1407, 1408) kryžiuočiai atvedė ir jėga surinktų žemaičių . . .8

Iš Lietuvos valdovo ordinas buvo laimėjęs savo valstybei sujungti reikalingą žemę —vakarinę lietuvių tautos dalį. O didžioji Lietuvos kunigaikštystė tada dar negalėjo suprasti etnografiškai tautinio principo. Šis todėl buvo paaukotas teritorialiniam. Pati Racionžo taika ordinui reiškė laimėjimą — ir santykiuose su Lenkija, bet labiausiai — su Lietuva.

Šį kartą kryžiuočiai jau galėjo turėti stipresnių vilčių, jog pagaliau pasiseks įsistiprinti Žemaičiuose. Grįžęs iš laimingai baigtos Smolensko operacijos, 1404 rugpjūčio viduryje Vytautas su didžiuoju magistru susi važiavo prie Lampėdžių   (arti  Kauno)   Riterswerderio  saloje.7 Jis rodė ordinui didelį palankumą. Akivaizdoje savo žymiųjų didikų, kurie patvirtino susitarimus su Konradu von Jungingenu, Vytautas pažadėjo per dešimtį metų nepriiminėti iš ordino žemių (Žemaičių) činšininkų. Jis leido naudotis Nevėžio kairiuoju (Lietuvos pusės) krantu ordino statomoms malūnų užtvankoms. Matyti, paties Vytauto patvarkymu į Rit-terswerderio suvažiavimą buvo atvykęs būrys Žemaičių bajorų, kurie pasižadėjo didžiajam magistrui patys pripažinti ordino valdžią ir dar kitus paraginti jam pasiduoti. O didysis magistras — draugystės ženklan —pasižadėjo būti Vytautienės globėju, jeigu ji liktų našlė.

Prasidėjo tragikomiškas Žemaičių ir Vytauto santykių epizodas. Atvykęs su kariuomene 1405 pradžioje, didžiojo Žemaičių žemės gynėjo sūnus padėjo kryžiuočiams užimti prie Dubysos Raseinių, Viduklės ir Ariogalos sritis. Liepos mėn. Dubysos rajone Vytautas vėl pasirodė su karine jėga, kurioje buvo rusų ir lenkų. Anot Dlugošo, Žemaičių gyventojai išsislapstę giriose. Primindami savo ištikimybę Kęstutaičiui, jie jo maldavę, kad neatiduotų jų kryžiuočiams — "Vakkis Ahridlis" ir neatplėštų nuo kitų lietuvių, nes žemaičiai esą tos pačios tautos, tos pat kalbos ir papročių.8 Šitaip buvo aiškinama ir "Žemaičių skunde" Konstancoje.9 Labai temperamentingai tą patį rašė ir pats Vytautas 1420 imperatoriui Zigmantui.10

Už visus skundus stipresnė buvo realioji Vytauto politika, nes jis norėjo taikos vakaruose, kad galėtų tvarkyti rytų žemes. Kaip paprastai naujai įgytose ordino žemėse, Žemaičiuose vėl buvo tyrinėjami upių (Dubysos, Jūros) pakraščiai ir statomos pilys. Ordino amatininkams vadovaujant, Vytauto kariuomenė netoli Josvainių ant Šušvės kranto (Jasučio žemėje) pastatė pilį Koenigsburgą.11 Gal pilies pavadinimas turėjo priminti per Salyno suvažiavimą Vytautui teiktą karaliaus titulą. Kadangi ordinui daug vargo sudarė priešo krašto pilių aprūpinimas, Koenigsburgui Vytautas teikė ne tik maistą, pašarą ir ginklus,12 bet paliko ir įgulą. Šalia 40 kryžiuočių ten buvo 400 lenkų. Nors Vytautui iš Žemaičių pasitraukus 1405 rudenį žemaičiai puolė Koenigsburgą, bet jo neįstengė paimti. Ten persikėlė gyventi ordino vietininkas Žemaičiuose M. Kuechmeisteris.

Pats ordinas statėsi savo pilis Skirsnemunėje ir kitur.13 1407 buvo atstatytas ir Frie-deburgas.14 Svarbiausia kryžiuočių tvirtovė Žemaičiuose buvo 1407 m. baigta statyti Dubysos pilis Dobesinburg (Tobisburg). Dubysos pakraščius ištyrinėjus, naujoji lietuviškai pramokusio Kuechmeisterio sostinė ir krašto ad

PR. DOMšAITIS   AUTOPORTRETAS

ministracijos centras buvo pastatytas prie Dubysos žiočių (kur 1336 buvo stovėjęs Marienburgas), arti Nemuno dešinio intako Armenos.15 Prie Dubysos pilies skubiai dirbo 800 darbininkų ir 24 meisteriai. Apsimetęs ordino draugu, ir čia Vytautas teikė pagalbą. Jis pastoviai mainėsi draugiškais laiškais, davinėjo patarimus, keitėsi įvairiomis brangiomis dovanomis, tarėsi nematąs, kas dėjosi Žemaičiuose. Vytautui paslaugus ordinas iš Karaliaučiaus atsiuntė savo meisterį į Trakus garsiajai salos piliai statyti Trakų (Galvės) ežere. Šitas vienintelis Pabaltijo "Wasserburg", kurio mūrus iš visų pusių skalavo ežero vanduo, stebino ir flamandų keliauninką Ghi'ebert de Lannoy.10

Tuo metu kai rytuose Vytautas vedė savo aktyvią politiką ir vis tolyn skverbėsi prie Maskvos sienų, vakaruose ordinas visu Valtijos ruožu išlygino savo valstybės sienas. Prie turimų Vyslos ir Dauguvos žemupių turėjo būti prijungtas ir Nemunas su savo žymiaisiais žemupio prieupiais (Nevėžis, Dubysa, Jūra, Šešupė).

Ordino vietininkas Žemaičiuose įvesdinėjo savo tvarką. Jo "kamarninkai" ėmė vėl matuoti laukus, surašinėti gyventojus. Tada ypatingai ūkiškai klestintis ordinas nesigailėjo išlaidų. Jis siuntė į Žemaičius kolonistų — ūkininkų, amatininkų ir pirklių. Su pačiais gyventojais kryžiuočiai darė visokius bandymus: tai ėmė įkaitus ir vykdė kruvinas egzekucijas,17 tai siuntė į sunaikintą kraštą javų, gyvulių ir kitko.18

Jau 1407 Žemaičiai vakarų krikščionims pateiktame savo memoriale, kuris Konstancoje buvo ištisai paskelbtas, skundėsi kieta ordino priespauda ir jo žiaurumais. Dar nėra tiksliai ištyrinėta, ar labai vienašališkas buvo Konstancoje (1416) įteiktas "Žemaičių skundas," kuriame išsamiai buvo išvardintos ordino riterių skriaudos.11' Žmonės esą buvę verčiami į sunkiausius darbus, trukdomas susisiekimas ir prekyba, atiminėjamos nuosavos žemės, žiauriai imami įkaitai, grobiant vaikus ir žmonas, nukertant galvas ir 1.1.

Dauguma žemaičių, kurie ordinui skaitėsi "mūsų priešai", nesidavė palenkiami. Anot paties vietininko, jie šiandien sakė "taip", o rytoj jau "ne".20 Pats ordinas Konstancoje pripažino Žemaičius telaikęs lyg slidų ungurį už uodegos ("sicut anguillam per caudam").21 Kaip rodo Žemaičių skundas 1407, nuo pat naujo kryžiuočių užvaldymo Žemaičiuose buvo daug nepasitenkinimo.22

1409 pradžioje ordinas aklinai uždarė Žemaičių sieną Lietuvon. Jis uždraudė ten pardavinėti arklius, galvijus ir medų. Vytautas ėmė skųstis tokiu kaimyno griežtumu.23 O kryžiuočius pykino tai, kad Vytautas vis delsė atsiimti Racionže jam pažadėtas 250 šeimų, nes ordinas norėjo žinoti, kurie gyventojai jam priklauso.

Santykiai tarp Vytauto ir ordino vėl artėjo į naują krizę, nes pusbroliai 1408 gale, baigę tvarkyti rytų reikalus, sutarė iš ordino atsiimti Žemaičius. Tuo laiku nepasitenkinimas Žemaičiuose, kurie šimtais turėjo duoti įkaitus (minimi 500),24 dar labiau įaštrėjo ir išsiliejo į atvirą sukilimą. Jo slaptu inspiratorium kryžiuočiai laikė Vytautą.2"' Žemaičiai, kuriems buvo atneštos žinios, kad "javams nunokus" prasidėsiąs karas,28 sukilo dar gegužės mėn. (1409). Jie sudegino ordino vietininkui reikalingą Skirsnemunę, be to, puolė Žemaičiuose kitas dvi naujas pilis ir Klaipėdą.27

Paprastai daug žinių apie Lietuvą didžiajam magistrui surenkąs Ragainės komtūras rašė, jog Vytauto pasiuntiniai padrąsinę Žemaičius. Didysis kunigaikštis juos paremsiąs, nes "jis pats nori traukti Karaliaučiun su kariuomene ir vokiečius taip sunaikinti ir sumušti, kad jie patys turėtų bėgti vandenin ir skandintis."28

Vytautas viešai dėjosi nekaltas ir norėjo "savo rankas nusiplauti." Vedant derybas, Markvardas Salzbachas jį įžeidė, pasakydamas, jog jis jau tris kartus esąs išdavęs ordiną; o ketvirtą kartą sulaužius priesaiką, sunku būtų pasiteisinti prieš krikščionių valdovus. Užsigavęs dėl tokių kalbų, Vytautas skundėsi magistrui.20 Bet ir šiam netrukus atsisakė duoti patarimų, kaip Žemaičių sukilimą numalšinti, nes ordinas jau seniai jo patarimų nepaisąs. Oficialiai tačiau Vytautas dar laikėsi taikos. Jis, pvz., Kaune viešai barė sukilusių Žemaičių pasiuntinius už nepaklusnumą ordinui, bet Vilniuje slapta jiems žadėjo paramą prieš kryžiuočius,'10 pareikšdamas, jeigu ordinas pradės karą,, "kol aš gyvas, niekada nebebūsiu jų draugu"3' Kai santykiai visai pablogėjo, ir abi pusi viena kitą apibėrė priekaištais, Vytautas labiausiai kaltino ordiną už sulaikymą prie Ragainės 20 laivų su grūdais, kurie 1403 vasarą — dėl pernykščio nederliaus — Jogailos iš Torno buvo siunčiami Vytautui.32 Ordinas teisinosi, kad laivuose buvę slapta gabenami ginklai.

Grūdų sulaikymas Vytautui akivaizdžiai parodė, ką reiškė neturėjimas Nemuno žiočių, ir tai paskatino jį veikti. Jo pareigūnas Rum-baudas ir dar keli kiti bajorai (Galminas, Ge-tautas, Klausigaila, Vasibutas) persikėlė per Nevėžį ir nuo Surviliškio—Krekenavos pradėjo užimti sukilusį kraštą. Įdomu tai, kad Raseinių bajoras "Clawssgail" 1390 Karaliaučiuje su kitais Žemaičių kilmingaisiais buvo pažadėjęs remti į ordiną pabėgusį Vytautą. 1409, kaip Vytauto patikėtinis, jis buvo vienas iš penkių vadovų, kurie turėjo Kęstutaičio vardu paremti Žemaičių sukilimą. Tik beginkliams vokiečių buvo įsakyta nieko nedaryti.33

Kai sukilimas apėmė visą Žemaičių kraštą, kuriame jau nuo 1408 galo buvo atsiradę iš Vytauto Lietuvos "pašaliečių", ordinui išsilaikyti nebebuvo vilties. Krito jo statytos pilys, kurių įgulos buvo gabenamos toli į rytus. Tik Klaipėda atlaikė žemaičių puolimus. Ordino vietininkas su savo įgula pasitraukė į Prūsus, savo sostinę — Dubysos pilį pats sudegindamas.31 Tuo pat laiku, kai kryžiuočiams galutinai išslydo Žemaičiai, jie buvo priversti skelbti karą Lenkijai (1409.VIII.6), nes ordinui nepasisekė Jogailą atskirti nuo ketvirtą kartą atsimetusio Vytauto.

Kryžiuočiai rūpinosi sudaryti tokią padėtį, kad Jogaila ordino ir Lietuvos konflikte pasiliktų neutralus. Bet kai ordino pasiuntiniai pagrasino, jog Vytauto padarytų nuoskaudų daugiau nebepakęs ir puls Lietuvą, Gniezno arkivyskupas atkirto, jog tokiu atveju karalius pasiųs savo kariuomenę į Prūsus.35

Šitaip pribrendo didysis konfliktas, kuris turėjo kraujuje paskandinti visą abiejose pusėse nuo seno susitelkusią tulžį. O neatrišamas Žemaičių priklausomybės mazgas turėjo būti kardu perkirstas.
(Bus daugiau)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai