Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
O VIS DĖLTO IR JIE KURIA TOBULESNĘ ATEITĮ! PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Paškus   

LAIŠKAS IŠ NEW YORKO

Arthur Koestler savo naujausioj knygoj (The Ghost in the Machine) mini keturis pagrindinius neišminties (prietarų) stulpus, remiančius gyvybės mokslų (taigi ir žmogaus) tvirtovę: 1. biologinė evoliucija yra atsitiktinės mutacijos ir natūralinės atrankos išdava; 2. psichinė evoliucija esanti atsitiktinių mėginimų ir "pastiprinimų" (reinforcement) padarinys; 3. visi gyviai, taigi ir žmogus, esą pasyvūs aplinkos kontroliuojami automatai; įtampos, sumažinimas—vienintelis jų gyvenime tikslas; 4. kiekybinis matavimas esąs vienintelis mokslo vardo vertas metodas. Visa tikrovė, kokia sudėtinga ji bebūtų, privalo būti suprastinama į matavimui prieinamus elementus. Neverta rūpintis, kad šitoks mokslas būdingas tikrovės apraiškas pvz. žmogaus dvasią, galėtų visai pamesti.

Tiesa, šie keturi neišminties stulpai laikas nuo laiko papuošiami nauja "moksliškai" skambančia terminija; nuolat klijuojami juose atsiradę plyšiai, tačiau nedrįstama jų pakeisti kitais. Žmogus tebėra sukapotas į behavioristi-nius padirginimo - atliepimo gabalus. Psichologijos ir sociologijoj dresūra (conditioning) vis dar tebėra raktinė sąvoka, paaiškinanti, kodėl žmogus yra tuo, kuo jis yra, ir kodėl ne individas, bet aplinka privalo atsakyti už individo veiksmus. Anos keturios prielaidos visai suparaližavo sielos mokslus (psichologiją). Akademinė (eksperimentinė) psichologija, kaip ji dėstoma universitetuose, Koestlerio nuomone, pergyvena tamsiuosius amžius. Akademinė-eksperimentinė psichologija ir lingvistinė-pozity-vistinė filosofija visiškai nusigręžė nuo žmogiškų problemų. Teore-tinėj perspektyvoj esminio skirtumo tarp žmogaus ir žiurkės nebeliko. Ratomorfinis požiūris privedė prie žmogaus nužmoginimo. Įvyko taip, kaip anoj Anderseno pasakoj, kur visi stebisi naujais, nuostabiai gražiais karaliaus drabužiais, bet nemato ar nedrįsta pasakyti, kad jų valdovas visai be drabužių. Reikėjo mažo berniuko pamatyti ir pa sakyti teisybę: "Mama, žiūrėk, karalius nuogas"!
 
 
Stebisi universitetų ponija anom keturiom mokslų prielaidom ir nepastebi ar nedrįsta pripažinti, kad tos doktrinos visai nėra mokslų tezės, o gryni prietarai. Reikėjo maištaujančių jaunuolių, kad tom "mokslo tiesom" paremtą žmogaus filosofiją išdrįstų pavadinti tikruoju vardu — "Bullshit". Kolumbijos universitete studentams užėmus filosofijos pastatą, profesoriai buvo priversti tuos išminties meilės rūmus per langus apleisti. Koks simboliškas įvykis! Nesistebėtina. Cox'o komisijos pranešime (Crisis at Columbia) vienas humanitarinių mokslų studentas (graduate) liudija, kad jis visais savo studijų metais Kolumbijoje girdėjęs paskaitose išminties žodį (ir tai iš-verstine prasme) minint tik vieną kartą. Ir nebežinai žmogus, kuo čia stebėtis — ar karaliaus "naujais drabužiais" ar vaiko tiesumu; ar mokslo šventyklų "kunigais" ar jų mokiniais.

Katalikų universitetai Amerikoje taipogi neatsilieka. Bando pamėgdžioti savo vyresniuosius brolius. Nepaisant įspūdingų pareiškimų kataloguose apie pilnutinio, krikščioniško žmogaus idealą, vis tiek humanistinių mokslų pastatą mėgina remti anais keturiais stulpais. Tiesa, sudaryti pilnutinio žmogaus sampratos iliuzijai prie to "bull..." prideda dar ir scholastinio naftalino. Tačiau šių dviejų substancijų mišinys, kad ir teologijos vandeniu apšlakstytas, neduoda krikščioniško žmogaus aromato. Jautresnę nosį erzina ir toks kvapas. Gal dėl to Šv. Jono univ. (New Yorke) filosofijos studentai raštu kreipėsi į profesūrą, prašydami sudaryti naują, tiesos meile, dabarties gyvenimu pulsuojančią filosofijos studijų programą. Neturėjo jie drąsos, kaip jų draugai Kolumbijoje, arklio iškamšom tebejodinėjančius riterius išprašyti iš akademijos stadijono.

Atrodo, kad valstybinių ir privačių, krikščioniškų ir laicistinių universitetų studentija ieško vieno ir to paties dalyko: prasmingos, glaudžiai su gyvenimu susijusios mokslų programos, angažuotis nebijančios profesūros, gyvenimo prasmę sugebančių atskleisti protų, apatiškas širdis uždegančios ugnies. Studentija ieško vadų, kurie mokėtų dalytis jaunatvės vizijom, gerbtų jaunųjų teises, išklausytų jų skundus, sugebėtų palaikyt žmogiškosios egzistencijos viltį. Kai apvilti jaunųjų lūkesčiai išsiveržia pikta naikinimo furija, reikėtų rimtai susimąstyti.

Stebimės, kad pertekliuje ir patogumuose išaugęs jaunimas atsisuka prieš tą pačią pertekliaus civilizaciją, žmogus gyvas ne vien tik duona. Dvasios alkio duona nepasotinsi. Duonos kvapas sočiųjų nevilioja. Jų širdys ieško didesnės teisybės, gilesnės tiesos, turtingesnės meilės. Ilgos barzdos, basos kojos, suvelti plaukai ir nori sumaterialėjusiai visuomenei priminti, kad ne drabužiai, dailiai sušukuoti plaukai, sąskaita banke ar užimamoji vieta visuomenėje sudaro žmogaus vertę. Ne daiktai žmogų padaro žmogumi, bet tyra sąžinė.' Ne turėjimu, bet buvimu daromės žmonėmis.

Amerika užtarnautai didžiuojasi savo technika, konstitucija, dosnumu. Tačiau šalia šviesos yra daug šešėlių. Jau Thoreau karčiai skundėsi, kad Amerikos vyriausiam teismui svarbiau konstitucija o ne teisingumas. Jo skundas galioja ir šiandien. Amerika ir šiandien yra linkusi labiau respektuoti konstituciją, o ne teisingumu paremtą moralę. Įstatymo raidė ar demokratija be turinio lengvai veda prie stipresniųjų (finansiškai, politiškai, rasiškai, kriminališkai) prievartos. Galima užtat ir demokratijoj prie stulpų deginti žmones. Pvz., gydytojų sąjungai galima apriboti medicinos studentų skaičių, nors ir stinga krašte gydytojų. Galima viešose mokyklose nutildyti maldą, nors dauguma ir norėtų melstis. Galima keliems u-nijos ponams rodyti kaprizus, nors ir visas miesto judėjimas pa-raližuojamas. Galima biznieriams išpūsti kainas kelis kartus, nors nuo to daugiausia nukenčia neturtingieji. Kur pinigas įkeliamas į vertybių piramidės viršūnę, ten atsiranda pavojus žmogui virsti daiktu. Užtat kai krikščionys, sekmadienį atkalbėję liturgines maldas, ramiai miega per savaitę, tai radikalai triukšmauja. Jei mes tylėsime, akmenys šauks. Prisiminimas, kad už geležinės uždangos daug blogiau, šio krašto žaizdų dar neužgydys.

Studentai riaušininkai iš kitų planetų neatkeliavo. Juos išugdė senoji karta. Yale un-to psichologas K. Keniston teigia, kad jaunieji radikalai yra kairiųjų liberalų atžala. Vaikai ryžosi veiksmingai angažuotis toms idėjoms, kurias jų tėvai tik žodžiais išpažino. Dažnai jie girdėjo linksniuojant Ausschwitzo, Dachau, Nūrn-bergo, Hirosimos vardus, kapitalistinį išnaudojimą ir imperialistinę priespaudą. Gi koncentracijos stovyklos Sibire, liaudies "demokratijoms" paaukoti gyvybių milijonai, marksistinių šalių "laisvės", rytų Europos "išvadavimas" ir kiti komunistinio gyvenimo faktai jaunųjų radikalų nepasiekė. Užtat jie ir siekia iliuzinėmis prielaidomis paremtos pasaulio taikos, bandydami nutildyti tik Amerikos ginklus.

Kai studentija pradėjo gatvėse kovoti už geresnį rytojaus pasaulį, jų mokytojai prablaivėjo: "Aš aiškinau tik teoriją. Kaip gi galėjau spėti, kad kas nors užsimos teoriją įgyvendinti Molotovo kokteilių pagalba", teisinasi Frankfurto sociologas Th. Adorno. Nusigando ir kitas revoliucijos sociologas Jurgen Habermas, kai į jo egzotinę frazę "Spiel mit dem Ter-ror" kai kurie studentai pažiūrėjo visai rimtai. Kas gi čia kaltas — ar tie, kurie nejaučia jokios atsakomybės už savo žodžius, ar tie, kurie tuos žodžius rimtai priima?
Skundžiamės, kad riaušininkai nesiaukoja kilniems idealams, nepašvenčia vienų ar dviejų savo gyvenimo metų atsilikusių kraštų tarnyboje. Bet ir čia jie bando sekti savo, ne mūsų tikėjimą. Jei žmogus yra aplinkos padarinys (Marx, Watson), tai, pakeitus aplinką, pasikeis ir individas. Jei visų blogybių šaltinis yra gamybos priemonės privačiose rankose, tai, sudėjus jas į kolektyvines rankas, turėtų pasaulyje išnykti ir blogis. Sunaikinus kapitalistinę sistemą, išaugsianti ideali visuomenė, kur individo valia sutapsianti su kolektyvo valia. Žmogus pasidarysiąs ne vilku, bet broliu kitam žmogui-Ir vėl jaunieji radikalai fanatišku nuoseklumu seka savo pranašus.

Dejuojame, kad jaunoji karta negerbia autoritetų. Bet ar dabarties autoritetai tos pagarbos užsitarnauja? Ar galima žavėtis tokiu autoritetu, kuris vienoj vietoj komunizmą muša, kitoj vietoj jį remia, kuris neturi drąsos kovos laimėti nei iš jos pasitraukti; kuris nepajėgia sudrausti vandalų nei gatvėse, nei mokyklose; kuris daro pažadus žinodamas, kad negalės jų išpildyti. Ar gali jaunąją kartą žavėti "viešosios" nuomonės suparaližuotas, pragmatizmo miglose paskendęs autoritetas? Vargu ar patrauks dabarties generaciją ir dvylikto šimtmečio kategorijom galvoją ar dienos madas besivaiką dvasiniai autoritetai.

Norisi abejoti, ar plastikinė universitetų vadovybė ir profesūra gali įsigyti pagarbos studentų akyse. Kolumbijos universitetas yra tipiškas intelektualų bestuburiškumo pavyzdys. Keletas faktų. Viešuose drausmės apklausinėjimuose (1968.IX.19) teismo komisija, susidedanti iš profesorių ir studentų, buvo ifkoliota. Tik vienam asmeniui iš publikos numetus nuo teismo stalo bylas, apklausinėjimas buvo atidėtas. Universitetas į šį įvykį nereagavo. Už mėnesio tas pats posėdis vėl buvo sutrukdytas. Universitetas nereagavo. Universiteto vadovybė nebandė sudrausti ir paskaitų trukdymo. Tylėjo ir profesoriai. Tylėjo profesūra ir tada, kai naujasis Kolumbijos prezidentas Andrew Cordier spaudos atstovų akyse buvo išvadintas žudiku ir reikalauta jį atiduoti teismui. Tiesa, vienas indas profesorius drįso ar rado reikalo raštu prezidentą ginti. Pusę metų kruopščiai ruoštas akademinės laisvės manifestas taip buvo atskiestas, kad jo praktinė reikšmė pasidarė lygi nuliui. Stipresniam pareiškimui prieš radikalų savivalę būtų buvę rasta labai mažai parašų. Profesūra, kuri taip drąsiai kritikuodavo prezidento Johnsono politiką Vietname ar dešiniųjų išsišokimus, visai kapituliavo prieš kairiųjų smurtą mokyklos viduje.

Sunku suprasti, kas paraližuoja anų intelektualų valią. Sunku prileisti, kad elitinės mokyklos profesūra nebeturėtų kam angažuotis. Neužtenka angažuotis tik laisvei — žodžio laisvei, spaudos laisvei, susirinkimų laisvei, protestų laisvei, nepaklusnumo laisvei... Juk laisvė verta tik tiek, kiek verti idealai, kuriems laisvė leidžia angažuotis. Laisvė nuo ko atpalaiduoja žmogaus žemuosius instinktus. Laisvė kam išugdo žmoguje kilnius siekius. Laisvės kam klausimas žmogaus amžiuje (dabar) tapo raktiniu žmonijos klausimu. Tragiška, jei akademijų "šventikai" neranda vertų angažuotis idealų. Kaip tik tokių idealų triukšmingai ieško laisvėj pavargusios jaunųjų širdys. Dabarties krizė yra vertybių krizė. Jaunųjų radikalų siautėjimas privers ir senuosius peržiūrėti apdulkėjusias vertybių skales, šia prasme, man regis, jaunieji riaušininkai ir prisideda prie šviesesnės ateities kūrimo.
A. Paškus


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai