Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VOKIEČIŲ RAŠYTOJŲ GRUPĖ 47 PO 12 METŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Rimvydas Šliažas   
Vokiečių literatų grupė "Gruppe 47" (pavadinta pagal savo įsteigimo metus) yra pati didžiausia ir galingiausia visų Vakarų hemisferoje. Jai priklauso beveik visi vokiečių rašytojai, kurie pasauliui reprezentuoja pokarinę vokiečių literatūrą, pvz. Boll, Grass ir En-zensberger. Toks monopolis literatūroje, bet kartu ir šios grupės atstovaujamos pozicijos politikoje ir visuomenės kritikoje sukėlė priešų. Taigi šalia pagyrimų, kad ši grupė sudaro rašytojų elitą ir buvo pokarinės vokiečių literatūros šaltinis, girdisi priekaištai, kad jos nariai komunistai, popiežiniai tigrai, diktatoriai, literatūros Mafia.

P. K. Kurz, S. J., savo straipsnyje "Stimmen der Zeit" (1968 lapkričio numery) mėgina surasti tikrąją grupės poziciją tarp šių prieštaraujančių teigimų. Jis pats rašo jėzuitų žurnale, bet nesiima atremti "Gruppe 47" narių keltus kaltinimus Vokietijos katalikybei, kad ji pametė savo dvasinį turinį ir tapo "establišmento" dalimi. Taip pat jis neneigia grupės literatūrinių pasiekimų, autorių gabumų. Tačiau jis kritiškai pažvelgia į šios grupės vaidmenį pokarinėje Vokietijos visuomenėje socialinėj e ir politinėj e plotmė j e. Tam jis turi pagrindo, nes šią grupę rišo ir dabar dar riša ne tiek estetinės normos, kiek politinės idėjos.

Pati "Gruppe 47" turėjo savo pradus politinėje publicistikoje. Pokario chaose Vokietija ieškojo ir rado savo vertybes tradicijoje — krikščioniškojo ar pasaulietiškojo humanizmo idealuose. Jais, ir su jais vidurine, arba buržuazine, klase buvo paremtas Vakarų Vokietijos valstybės įsteigimas.

Tame vyksme nedalyvavo dalis karą pergyvenusios ir iš jo sugrįžusios kartos, kuri ieškojo naujų kelių. Iš jų keli politiškai angažuoti publicistai, turį ambicijų ir literatūroje, susispietė aplink žurnalą "Der Ruf", "jaunosios kartos nepriklausomą organą". Jie priešinosi karo laimėtojų teigimui, kad visa vokiečių tauta kalta. Taip pat jie priešinosi tiek sovietų nežmoniškai niveliacijai, tiek amerikiečių buržuazijos restauracijai, kuri žadėjo nustelbti visus naujus impulsus. 1947 m., po septynių mėnesių, žurnalą "Der Ruf" amerikiečių karinė valdžia uždarė.

šis uždraudimas, bet kartu steigėjų utopiškas idealizmas, jų nesugebėjimas, ar iš nenoro ar silpnybės, dalyvauti konkrečioj politinėje akcijoj atskyrė šią grupę nuo tolimesnio visuomenės išsivystymo. 1947 m. buvo mėginta įsteigti naują žurnalą, kuris negavo amerikiečių leidimo dėl "nihilistinių" tendencijų. Tada steigėjų grupė, vadovaujama Hans Werner Richterio, permetė savo dėmesį iš politikos į literatūrą: tikėjo į demokratišką socializmą, vieningą Vokietiją ir Europos susivienijimą. Per savo įsteigtą "Gruppe 47" jie tikėjosi suformuoti demokratinį elitą literatūroje ir politikoje, parodyti demokratiškų principų taikymą individualistų ratelyje ir tuo pavyzdžiu paveikti platesnius sluoksnius. Nors jie norėjo išvengti ideologijos, doktrinos, kolektyvinio galvojimo, tačiau savaime jau vien toks nusistatymas sudarė ideologiją.

Iš tokios pozicijos atsirado priešingumas restauracijos jėgoms Vokietijoje, visiems autoritetams, buržuazijai, visam "establišmentui". Tokia pozicija, taip pat griežtas kontraversinis tonas neprivedė prie pokalbio, priešingai — prie sustingusio fronto. Todėl kritikai ir prikiša grupei, jog ji dalinai kalta dėl to, kad dabartinės vokiečių politinės partijos savo eilėse neturi intelektualų ir kad tarp darbininkijos ir intelektualų atsirado praraja.

Tolimesnį "Gruppe 47" išsivystymą lėmė ir jos sąstatas. Jį galima suskirstyti į tris generacijas:
1.    steigėjai, dalyvavę ir grįžę iš karo, kaip Hans Werner Richter, Günter Eich, Alfred Andersch;
2.    pergyvenę tik karo pabaigą: Martin Walser, Günter Grass, Hans M. Enzensberger.
Tarp pirmos ir antros generacijos atskirą vietą užima Heinrich Boll, ši antroji generacija yra pati iškiliausia literatūroje.

3. Jau po karo užaugę turte: Günter Herburger, Gisela Eisner, Peter Bichsei, Hubert Fichte, Peter Handke, Helga Novak. Atskirą vietą tarp antros ir trečios generacijos užima Uwe Johnson.
"Gruppe 47" kasmet renkasi į savo metinius suvažiavimus, per kuriuos skaitomi ir kritikuojami nauji kūriniai. Fordo fondacijai paskyrus stambią sumą visai grupei suvežti 1966 jos suvažiavimas įvyko Amerikoje Princetone. 1968 suvažiavimas buvo numatytas Čekoslovakijoj, bet dėl sovietų invazijos neįvyko.

Paskutinieji "Gruppe 47" suvažiavimai, ypač jos pakvietimas metiniam suvažiavimui Amerikoj, akivaizdžiai parodė, kad ilgainiui ji pasidarė nebe opozicinė, o reprezentacinė. Iš pradžių kovojusi prieš "establišmentą", ilgainiui pati "Gruppe 47" tapo "establišmento" dalimi. Dabartiniai grupės suvažiavimai primena "Wall Street" rinką, tik joj prekiaujama ne akcijomis, o literatūra ir kritika. Leidėjai siunčia į grupės suvažiavimus gausius savo atstovų būrius, kurie vietoj nuperka gerus kūrinius. Užsieny kai kurie leidėjai neperka vokiečių autoriaus kūrinio, jei autorius nepriklauso grupei. Tuo būdu grupei priklausymas virsta kūrinio vertės ir pasisekimo garantija, Išvada aiški: "Gruppe 47" tapo vieša institucija,

Iš antros pusės, suoficialėjusi "Gruppe 47" per laiką ima skilti. Pvz., apie Günter Grass Berlyne buriasi atskiras ratelis. Kai kurie grupės rašytojai pradėjo aktyviai reikštis ir politikoje: per paskutinius rinkimus jie talkino socialdemokratų partijai. Vokietijos žurnaluose buvo diskutuota galimybė, kad, laimėjus socialdemokratams, Günter Grass gaus ministro vietą. Gi Peter Weissui politiškai angažuotis lygu angažuotis komunistinei akcijai. Vėl kiti iškilę rašytojai saugo savo reputacijas ir nebėra daugiau lengvai prieinami kritikai.

šiai apžvalginei informacijai panaudotojo straipsnio autorius P. K. Kurz, S. J., neneigia grupės nuopelno, kad ji sukūrė pokarinę vokiečių literatūrą ir padarė ją veiksminga visuomeninės kritikos priemone. Bet drauge jis prikiša dabartinei grupės laikysenai, kad ji netolerantiška ideologiniuose klausimuose, kad kritikoje ji kartais daugiau vertina ideologinį turinį negu meninę vertę. Taip pat neigiamu reiškiniu yra tapęs meno ir biznio maišymas grupės suvažiavimuose. Iš tiesų grupės galia jau yra įgijusi monopolio formą: kas gera, tai tik pas mus. Tokios monopolinės galios įgijusi grupė gali rašytoją sunaikinti ar iškelti. Tam pagydyti straipsnio autorius siūlo grupėje atgaivinti demokratiškumo principą.
Rimvydas Šliažas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai