Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS   
NAMIE
Dulkių sluoksnis ant slenksčio
Auga kas metai. Stale
Parėjęs radau kažkieno
Alkūnių žymes: ašaros buvo išdžiūvę,
Rauda pasmaugta. Ant lempos
Suposi balta kartūno prijuostė,
Mane staiga atpažinus,
Pikta rugsėjo musė.

1969


PAVASARIO SIMPTOMAI
Laukai staiga nebetelpa
Lange ir vaiko delno
Orbitoje.

Tavo pirštai
Tampa panašūs į karklo,
Ir Hesiodo sraigė,
Namu nešina,
Pasirodo ant tako.

Netekę prasmės,
Dydžių ir greičių teorijos
Miršta.

1970

VASAROS HERBAS
Vasaros herbe —
Juodas arklys ir geltonas
Vėdrynas. Už suolo
Užkištas kirvis,
Atšipęs iš ilgesio.

1971

LAUKIANT TRAUKINIO
U. STOTYJE
Atėjau palydėti brolių į Kauną,
Palikęs vidudienio raktą
Karalienės aguonos skreite.

Sėdžiu prie sienos
Ištiesęs kojas
Su juodu šunim,
Laikrodžiui baigiant skaičiuoti
Nykiai skambančią
Išsiskyrimo grąžą.

Kaip aš parvesiu namo
Savo ilgesį dulkių ir dilgės spalvos,
Kurio akyse Magelano
Kelionė ir plaukiančios salos.

1973

SVETIMA ŠALIS

Nieks manęs čia nemylėjo. Bet ir aš
Niekad nieko nemylėjau šiam krašte. Einant
Basomis kojomis per pievą, susimokę žolės
Užnuodydavo kraują, ir rankas
Išberdavo sausi ir niekad neužgyjantys šašai. Vanduo
Man geriant, tapdavo piktai geltonas
Ir drumstas neapykanta. Nuo karšto vėjo
Užsidegdavo burna, kaip prerijų žolė, ir medis,
Man po juo sustojus, nebeduodavo šešėlio,
Pakeldamas nuo žemės jį kaip rūbą.
Ir aš turėjau grįžti — kaip Odisėjas,
Lydintis juodam laive Chrizeidę. Grįžti,
Ne į tėvynę, ne, tik į tėvynės žemę (nes tėvynėj
Mano dvokiančioms žaizdoms jau nebebuvo vietos),
Kur aš dabar miegodamas ir vėl sapnuoju
Pays loitains ir blaue Ferne.

1974

ŽIEMOS DAINA

Tu man sakai: žiema yra pelynų ir tylos
Skonis gomury; kad tau jau siuva
Šiurkštų Pelenų Dienos drabužį, kad vienatvė
Bus mums abiems sunki ir, brėždama
juodą liniją baltam sniege, Tu išsprendi pasaulio mįsle.

1979

KETURI BALANDŽIAI

Tu žinojai: mirtis nelygi amžinybei,
Prisikėlimas netolygus džiaugsmui
Būti savimi. Dabar

Tavo pečiai nebeprasimuša pro drobę
Ir tavo krūtys nebėra
Pavėsingas šulinys, kur užsikniaubęs
Vakaras gerdavo šiltą,
Žvaigždynais tekantį pieną.

Pagalvy verkia likusi galvos duobė.
Diena įrašė savo skausmą
Visur: rankose, tyloj ir grindyse.

Šviesa — plačiai atvertos
Plėšrios aro akys. Pro duris,
Tavo žingsnių karstu nešini, išskrenda
Keturi balandžiai.

1979

MIRTIS
Aš esu upė. Atjoja,
Nusėda nuo žirgo
Ir geria atsigulus
(Kaip tu kadaise)
Mano vandenį
Prakaitu dvokianti mirtis.

1979

HEKTORO ŠERMENYS 1938

Prie sunkiai alsuojančios upės,
Kur pilkas sniegas ėda lūpas ir akis,
Guli nuogas Hektoras, gimęs
Devynios dešimtys pirmaisiais metais.
Žuvys po ledu nežino jo vardo, žmonės
Užsigynimo ir melo imperijoje bijo atsiminti
Jo veidą. Hiperborėjinės pūgos,
Bėgančios nuo tamsą sėjančios Achilo rūstybės,
Ir geltonas kontinento vėjas staugia
Iš juodo Hirmologion. Plėšraus
Paukščio galva ir kruvinais nagais
Angelas stovi galvūgaly, atnešęs jam užmauti
Trojoj vasaros nakties žiogelių
Nukaltą žiedą jungtuvėms su mirtim.

1979

LI PO KELIONĖJE

Amžinai pakeliui. Išvyksta auštant.
Šešėlingais uolų ir debesų takais
Pakyla prie taikingos atsiskyrėlio trobelės.
Sustoja. Klausosi. Nėra namie. Tiktai ant slenksčio
Sklidinas vandens ąsotis ir tyla. Nubraukęs
Vėsų prakaitą, atsiremia akmens briaunos ir žiūri,
Kaip paukščių ir kareivių voros traukia sienos link
Per mistiškoj tamsoj dar tebedunksantį kalnyną,
Kaip saulės spindulių kardai kapoja naktį.
Ir grįžta sutema ir duona kvepiančion atkalnės smuklėn
Tik vakarui nakties taures
Pripildžius degančiu tamsos vynu, ir miega apsiklojęs
Dangum, kurio juodam šilke išsiuvinėtas
Žalsvas vasaros mėnulis.

1979

LOPŠINĖ

Miegok!
Dabar tu esi.
Bet mirus
Tu būsi dar labiau.

1977

ATSISVEIKINIMAS

Man nė kiek negaila
Palikti miesto, kuriame
Gyvendamas aš savo buvimu
Neatnešiau šviesos ir nekovojau
Už tiesą ir už laisvę, nemylėjau
Artimo, tik sąžiningai
Mokėjau mokesčius,
Skundžiausi bloga tvarka,
Nė kiek prie jos neprisidėdamas;
Reikalavau negailestingai
Bausti nusikaltėlius;
Skelbdamas tik savo tiesą,
Gyvenau tik sau.

Todėl ir niekas čia ne mano,
Nieko negaila. Bet išeinant,
Aš vis tiek norėčiau
Paglostyt savo svetima ranka
Iš grindinio akmens
Išaugusios žliūgės galvelę.

1975


ELIPTIŠKAS PEIZAŽAS

Tavo karališką nuogumą ėda
Piktas ilgesys. Diena
Spindinčiom žirklėm kerpa
Negyvus tavo plaukus.

Eliptiškas peizažas tavo
Rūbų klostėse — bežadžio
Skausmo signatūra.

Perkąsta gerkle žiema
Laukia už durų. Kruvinos iltys.
Kruvinos pėdos sniege.
Venus d'Ille kasnakt
Lipa girgždančiais laiptais.

1979

RYTAS NEL MEZZO DEL CAMIN DI NOSTRA VITA

Kažin koks paukštis, greitas ir darbštus
Kaip Penelopė, prieaušrio vienatvėj
Tiesia džiovinamąją virvę
Ir tyliai švilpia. Niekieno erdvėj,
Tarp sapno ir nakties, sulytos
Raudonos vėliavos, nusvirę prie Trafalgaro kolonos,
Ir kobalto spalvos suknelė Fumicino
Asfalto ir dangaus fone. Pro viską
Persmelkiantį riksmą — gatvėje sprogimas: Wer begehrt,
Einlass, Gilgamesch? Niekas. Motinos —gazelės akys.
Auksinis mėnuo tamsioje Enkidu kaktoje.
Lentynoj Princas Hupfenstich, įmigęs ant Heraklito Fragmentą. Paplūdimio Afroditė, atplaukusi pro valtis,
Išnyra lig juosmens, ir mano rankoj
Spurda, kaip vos tik sugauta žuvis,
Jos slidžios krūtys.

Bet staiga — šiukšles surenkančių vežimų
Duslus burzgimas. Jau čia pat. Čia pat
Pilka, pasikartojanti diena. Skubu išnešti
Atmatų dėžes. Po to skaitau —
Spinozos laiškus, galvodamas: jei visas
Gyvenimas yra viena ilga mirties diena,
Tai kuo tada šis mano rytas
Skiriasi nuo amžinybės?

1977

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai