|
|
Parašė ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS
|
NAMIE Dulkių sluoksnis ant slenksčio Auga kas metai. Stale Parėjęs radau kažkieno Alkūnių žymes: ašaros buvo išdžiūvę, Rauda pasmaugta. Ant lempos Suposi balta kartūno prijuostė, Mane staiga atpažinus, Pikta rugsėjo musė.
1969
PAVASARIO SIMPTOMAI Laukai staiga nebetelpa Lange ir vaiko delno Orbitoje.
Tavo pirštai Tampa panašūs į karklo, Ir Hesiodo sraigė, Namu nešina, Pasirodo ant tako.
Netekę prasmės, Dydžių ir greičių teorijos Miršta.
1970
VASAROS HERBAS Vasaros herbe — Juodas arklys ir geltonas Vėdrynas. Už suolo Užkištas kirvis, Atšipęs iš ilgesio.
1971
LAUKIANT TRAUKINIO U. STOTYJE Atėjau palydėti brolių į Kauną, Palikęs vidudienio raktą Karalienės aguonos skreite.
Sėdžiu prie sienos Ištiesęs kojas Su juodu šunim, Laikrodžiui baigiant skaičiuoti Nykiai skambančią Išsiskyrimo grąžą.
Kaip aš parvesiu namo Savo ilgesį dulkių ir dilgės spalvos, Kurio akyse Magelano Kelionė ir plaukiančios salos.
1973
SVETIMA ŠALIS
Nieks manęs čia nemylėjo. Bet ir aš Niekad nieko nemylėjau šiam krašte. Einant Basomis kojomis per pievą, susimokę žolės Užnuodydavo kraują, ir rankas Išberdavo sausi ir niekad neužgyjantys šašai. Vanduo Man geriant, tapdavo piktai geltonas Ir drumstas neapykanta. Nuo karšto vėjo Užsidegdavo burna, kaip prerijų žolė, ir medis, Man po juo sustojus, nebeduodavo šešėlio, Pakeldamas nuo žemės jį kaip rūbą. Ir aš turėjau grįžti — kaip Odisėjas, Lydintis juodam laive Chrizeidę. Grįžti, Ne į tėvynę, ne, tik į tėvynės žemę (nes tėvynėj Mano dvokiančioms žaizdoms jau nebebuvo vietos), Kur aš dabar miegodamas ir vėl sapnuoju Pays loitains ir blaue Ferne.
1974
ŽIEMOS DAINA Tu man sakai: žiema yra pelynų ir tylos Skonis gomury; kad tau jau siuva Šiurkštų Pelenų Dienos drabužį, kad vienatvė Bus mums abiems sunki ir, brėždama juodą liniją baltam sniege, Tu išsprendi pasaulio mįsle.
1979
KETURI BALANDŽIAI
Tu žinojai: mirtis nelygi amžinybei, Prisikėlimas netolygus džiaugsmui Būti savimi. Dabar
Tavo pečiai nebeprasimuša pro drobę Ir tavo krūtys nebėra Pavėsingas šulinys, kur užsikniaubęs Vakaras gerdavo šiltą, Žvaigždynais tekantį pieną.
Pagalvy verkia likusi galvos duobė. Diena įrašė savo skausmą Visur: rankose, tyloj ir grindyse.
Šviesa — plačiai atvertos Plėšrios aro akys. Pro duris, Tavo žingsnių karstu nešini, išskrenda Keturi balandžiai.
1979
MIRTIS Aš esu upė. Atjoja, Nusėda nuo žirgo Ir geria atsigulus (Kaip tu kadaise) Mano vandenį Prakaitu dvokianti mirtis.
1979
HEKTORO ŠERMENYS 1938
Prie sunkiai alsuojančios upės, Kur pilkas sniegas ėda lūpas ir akis, Guli nuogas Hektoras, gimęs Devynios dešimtys pirmaisiais metais. Žuvys po ledu nežino jo vardo, žmonės Užsigynimo ir melo imperijoje bijo atsiminti Jo veidą. Hiperborėjinės pūgos, Bėgančios nuo tamsą sėjančios Achilo rūstybės, Ir geltonas kontinento vėjas staugia Iš juodo Hirmologion. Plėšraus Paukščio galva ir kruvinais nagais Angelas stovi galvūgaly, atnešęs jam užmauti Trojoj vasaros nakties žiogelių Nukaltą žiedą jungtuvėms su mirtim.
1979
LI PO KELIONĖJE
Amžinai pakeliui. Išvyksta auštant. Šešėlingais uolų ir debesų takais Pakyla prie taikingos atsiskyrėlio trobelės. Sustoja. Klausosi. Nėra namie. Tiktai ant slenksčio Sklidinas vandens ąsotis ir tyla. Nubraukęs Vėsų prakaitą, atsiremia akmens briaunos ir žiūri, Kaip paukščių ir kareivių voros traukia sienos link Per mistiškoj tamsoj dar tebedunksantį kalnyną, Kaip saulės spindulių kardai kapoja naktį. Ir grįžta sutema ir duona kvepiančion atkalnės smuklėn Tik vakarui nakties taures Pripildžius degančiu tamsos vynu, ir miega apsiklojęs Dangum, kurio juodam šilke išsiuvinėtas Žalsvas vasaros mėnulis.
1979
LOPŠINĖ
Miegok! Dabar tu esi. Bet mirus Tu būsi dar labiau.
1977
ATSISVEIKINIMAS Man nė kiek negaila Palikti miesto, kuriame Gyvendamas aš savo buvimu Neatnešiau šviesos ir nekovojau Už tiesą ir už laisvę, nemylėjau Artimo, tik sąžiningai Mokėjau mokesčius, Skundžiausi bloga tvarka, Nė kiek prie jos neprisidėdamas; Reikalavau negailestingai Bausti nusikaltėlius; Skelbdamas tik savo tiesą, Gyvenau tik sau.
Todėl ir niekas čia ne mano, Nieko negaila. Bet išeinant, Aš vis tiek norėčiau Paglostyt savo svetima ranka Iš grindinio akmens Išaugusios žliūgės galvelę.
1975
ELIPTIŠKAS PEIZAŽAS
Tavo karališką nuogumą ėda Piktas ilgesys. Diena Spindinčiom žirklėm kerpa Negyvus tavo plaukus.
Eliptiškas peizažas tavo Rūbų klostėse — bežadžio Skausmo signatūra.
Perkąsta gerkle žiema Laukia už durų. Kruvinos iltys. Kruvinos pėdos sniege. Venus d'Ille kasnakt Lipa girgždančiais laiptais.
1979
RYTAS NEL MEZZO DEL CAMIN DI NOSTRA VITA
Kažin koks paukštis, greitas ir darbštus Kaip Penelopė, prieaušrio vienatvėj Tiesia džiovinamąją virvę Ir tyliai švilpia. Niekieno erdvėj, Tarp sapno ir nakties, sulytos Raudonos vėliavos, nusvirę prie Trafalgaro kolonos, Ir kobalto spalvos suknelė Fumicino Asfalto ir dangaus fone. Pro viską Persmelkiantį riksmą — gatvėje sprogimas: Wer begehrt, Einlass, Gilgamesch? Niekas. Motinos —gazelės akys. Auksinis mėnuo tamsioje Enkidu kaktoje. Lentynoj Princas Hupfenstich, įmigęs ant Heraklito Fragmentą. Paplūdimio Afroditė, atplaukusi pro valtis, Išnyra lig juosmens, ir mano rankoj Spurda, kaip vos tik sugauta žuvis, Jos slidžios krūtys.
Bet staiga — šiukšles surenkančių vežimų Duslus burzgimas. Jau čia pat. Čia pat Pilka, pasikartojanti diena. Skubu išnešti Atmatų dėžes. Po to skaitau — Spinozos laiškus, galvodamas: jei visas Gyvenimas yra viena ilga mirties diena, Tai kuo tada šis mano rytas Skiriasi nuo amžinybės?
1977
|
|
|
|