Parašė Jurgis Baltrušaitis
|
Į ilgesio karštį besotį paskendęs, Nakties piligrimas tarp žvaigždžių esmi, — Aš priimu šaltį joms sielą išrengęs, Jų liepsną šaukiu aš nuoga širdimi. Trumpa, tai ryškesnė garbė jųjų srūva, Vidurnakčiai sodrūs kaitų išvaizdos, — širdis gi slaptinga, kaip buvus, kaip buvus, Klajojantis skausmas toks pat visados.
Ir matos, kad tyrų malda — tik tuštumas, Kai drebančiom lūpom išbalęs kalbu, — Ik šiandien, nuo šiandien, — krivūlė — kartumas, Kur kryžius ir kaukolė, glaudūs abu! žinau, kad pasauly — du laiptai skirtingi: Aukštybėse klesti ramybės žiedai, O klonių keliais tik šešėliuose vinga Supainioti protai ir klaidūs veidai. |