Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
D R. VINCAS KUDIRKA - PIRMOJI LIETUVIŠKOS MUZIKOS KREGŽDĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. ŽILEVIČIUS, L. M.   
(Minint 50 metų mirties sukaktį)
VINCO JAUNATVĖ

Kai Vincas Kudirka kiek paūgėjo ir pradėjo išeiti į "žmones", jis su savo tėveliais lankydavo šventadieniais bažnyčią. Ten jis girdėdavo lietuvišku žargonu giedant giesmes. Šalia jų skambėjo visa eilė grynai lenkiškų giesmių. Ten jis girdėjo: "Šventas Dieve, šventas macnas, šventas nesmertelnas . . ." Arba — "Kas nor Panai Marijai šlūžyt ir jos asablyvu milasniku būt" ir panašių. Nors tekstai sužaloti, bet melodija su maža išimtimi pasiliko ta pati iki paskutiniųjų laikų, kai jau buvo parašyti jų lietuviški tekstai.

Kai Vincukas grįždavo namo, jo galvoje skambėjo vargonų melodijos giesmės. Iš prigimties būdamas gabus muzikos garsams, jis stengdavosi jas kartoti. Taip elgdavosi visi muzikai jaunystėje. Tai buvo lyg kokia pradinė muzikos mokykla.

Kiek kitokesnis įspūdis jam likdavo, kada kaime girdėjo jaunimą dainuojant gražia lietuvių kalba. Tad giesmės ir dainos skambėjo jauno Vincuko sieloje, muzikos ištroškusioje. Ypač didelę reikšmę turėjo, gal dar svarbesnę negu kitos to laikotarpio aplinkybės, jojo motina, kuri labai gražiai dainavo, ir "jeigu aš šiandien muzikantas, pataikau šį ar tą nupiešti... tai motinos kaltė" ("Tėvynės Varpai", 1894 m.). O kad Vincuko būta tikrai įmantraus, matome iš to, kad stojęs Pažeriu pradinėn mokyklon, vos 10 metų turėdamas, įsižiūrėjo į smuikus, pats sau pasidarė ir pradėjo pirmuosius bandymus smuiko srityje.

GIMNAZISTAS MARIJAMPOLĖJE

1871 metais jį randame Marijampolėje. Jis ten atvyko su savo darbo smuiku, kurio, matyti, nekokio būta, nes ten jam nuperka tikrą smuiką. Jis įsijungė į gimnazijos orkestrą, mokytojo Buinausko (ar Bujanausko?) vadovaujamą. Tas mokytojas — dirigentas, prieš tai buvęs Veiverių mokytojų seminarijoj, buvo neblogai muzikoje prasilavinęs, nes pats buvo sukūręs vieną kitą veikaliuką orkestrui. Ypač vienas buvo gimnazistų mėgiamas, būtent: "Kelionė po Europą" popuri, kur, tarp kitų tautų, buvo ir lietuviška melodija "Sėjau rūtą, sėjau mėtą"... (žr. dr. K. Griniaus atsiminimus). Tur būt, Buinausko sugebėjimas veikė jauną Vincą ta prasme, kad jis greit pašoko į pirmojo smuiko vietą orkestre. Tai garbinga vieta, kuri rodė, kad jis buvo pajėgus pavyzdingai vartoti smuiką, nes pirmiems smuikams kompozitoriai paprastai rašo daug sunkiau nekaip antriems. Todėl į pirmuosius smuikus ir renkami patys pajėgieji. Tas orkestras buvo tais laikais pasižymėjęs, ir kai jis rengdavo koncertus, salė visuomet būdavo perpildyta klausytojų iš plačiosios apylinkės.


Apie tų laikų Vincą kun. T. Žilinskas savo atsiminimuose ("V. Kudirkos Biografija", J. Gabrys) rašo:
Vincas visose mokslo srityse buvo pirmutinių tarpe, bet surasdavo užtektinai laiko ir su kitais muzikos instrumentais susipažinti. Be keleto pučiamųjų, jis ypač mėgo violiončelę ir gana gerai ją valdė, O juk violiončelę yra kur kas sunkesnis instrumentas studijuoti negu smuikas.

Kokie buvo jojo tiesioginiai muzikos mokytojai, neteko sužinoti, bet kai jis grįžo antru kartu iš seminarijos ton pačion gimnazijon, jį specialiai smuiku mokė jo draugas, gimnazistas Dambravičius, griežęs drauge pirmuoju smuiku orkestre. Jis buvo Kačerginės dvarininko sūnus, kur kas daugiau pažengęs smuike.

Apie tų laikų Vincą Kudirką įdomiai pasisako buvęs smuikininkas Juozas Marčiukaitis, Valstiečių Komisoriaus raštinėje valdininkas. Jis laiške, man rašytame, sako, kad buvo susipažinęs su gimnazistais muzikos mėgėjais, kurie ir privačiuose namuose susirinkę mažais būreliais grieždavo. Jų tarpe buvęs ir Vincas, su kuriuo jam teke smuiku duetus daugel kartų griežti. Pasak Marčiukaičio, Vincas buvęs be galo jautrus muzikoje, turėjęs labai gražų ir malonų toną, kad smuikas tiesiog verkdavęs.

1879 m. Vincas Kudirka iš seminarijos grįžo į Marijampolės gimnaziją. Tada ir dr. K. Grinius įstojo į žemesnę klasę. Šisai savo atsiminimuose ("Nepriklausoma Lietuva", 1949 m. lapkričio 10 d.) apie tų laikų orkestrą suteikia gana aiškų vaizdą. Vincas orkestre turėjęs svarbią rolę. Anuomet gimnazijos direktorius buvęs didelis muzikos mėgėjas A. Abromovičius. Orkestras tuo laikotarpiu buvo pasiekęs aukščiausią laipsnį. Jis buvęs simfoninis iš 19 narių ir grieždavęs vakarais gimnazijos rūmų prieangvje. Lietuvių orkestre buvę tik du: Kudirka ir Vincas Matulaitis, pūtęs trimitą. Drauge su Vincu orkestre buvo Em. Mlynarskis, vėliau pagarsėjęs lenkų muzikos organizatorius, konservatorijos direktorius, filharmonijos steigėjas, ilgus metus vadovavęs Londono Filharmonijai. Tai tas pats Mlynarskis, kuris St. Šimkų išsikvietė į Varšuvą ir davė progos Varšuvos konservatorijoje aukštuosius muzikos mokslus eiti.

Kadangi Kudirka buvo pasižymėjęs smuikininkas gimnazijos mokinių tarpe, tai koncertuose jam tekdavo griežti rinktinėse grupėse, o taip pat ir solo ar duetus smuiku. Vincas buvo su pagarba draugų tarpe minimas dėl jo gabumų ir apskritai dėl pasižymėjimo muzikoje. Dėl jo elegantiškos išvaizdos, dailaus ūgio ir sugebėjimų net gražiai padainuoti maloniu, lyriniu tenoru, mergaitės "iš kailio nerdavosi".
 
 
Kai 1881 metais Kudirka baigė gimnaziją, buvo pakeistas gimnazijos direktorius. Kiek pir-mėliau buvo iškeltas į Suvalkų gimnaziją dirigentas Buinauskas. Orkestras pradėjo smukti. Matyt, naujas direktorius nebuvo muzikos mėgėjas ir leido orkestrui palaipsniui pranykti. Atrodytų, lyg su Kudirkos pasišalinimu sugriuvo ir orkestras.

KUDIRKA SEINŲ SEMINARIJOJE

1877 - 79 metais V. Kudirką užtinkame seminarijoje. Ten būdamas turėjo draugais lietuvius, vėliau tapusius žymiais veikėjais, pav., Justiną Pranaitį, kunigą Sederavičių, kunigą Kačergį, kun. Simonaitį, J. Jakštį ir eilę kitų. Ten jie turėjo nemažai knygų lenkų kalba apie Lietuvą ir daug dainų. Susitaupę vis pirkdavos naujų knygų. Taip pat dainuodavo lietuviškas dainas. Prof. J. Pranaitis rašo, kad "Vincas daug skaitęs, padėjęs įrengti klierikų biblioteką, la-vindavęsis muzikoje ir t.t." (Kun. A. Milukas "Spaudos Laisvės..." 377 p.). Pagal kun. Jurgi-los užrašus, V. Kudirka "labiausiai skaitydavo knygas, rašinėdavo eiles, grieždavo smuiku, komponuodavo muzikos veikalėlius..." Buvęs Seinų seminarijos dainavimo mokytojas kun. Simonas Skinkys man yra pareiškęs, kad 1892—3 m. ten turėjo dar nuo V. Kudirkos ir kun. Petrikos laikų užsilikusį "orkestrėlį" iš smuiko, fleitos, alto ir kontrabaso. Grieždavę laisvalaikiais šokių melodijas, maršus, bet profesūra to nemėgusi. Tą orkestrą, galimas daiktas kur kas didesnį, iš seminaristų buvo organizavęs V. Kudirka.

Atostogų atvykdavo pas dėdę kun. Kolytą į Zapyškį ir ten smuiku grieždavo visokių giesmių ir dainų melodijas.

VARŠUVOS UNIVERSITETE

1881 metais stojęs Varšuvos universitetan studijuoti medicinos, V. Kudirka su muzika nesiskiria. Tuo laiku jis buvo pačiame jaunystes žydėjime ir suėjo į artimus ryšius su lenkais. Taip buvo, iki pasirodė pirmutinis "Aušros" numeris. 1883 m. "Aušra" Kudirką, kaip jau visi žinome, grąžino lietuvybėn. Tai laikotarpis, nuo kurio Kudirka pradeda sąmoningai veikti lietuviškos muzikos srityje ir jąja iš visų jėgų sielojasi. Jis išeina į lietuvišką muziką, būtent tokią, kuri suras savas formas, ypatybes ir plėsis, augdama į grynąją tautinę muziką. Nuo tada Kudirka visas įgytas muzikos žinias, nors jos buvo nedidelės, mėgėjiškos, šalia kitų darbų, paveda lietuviškajai muzikai, nors visos žinios buvo gautos svetimtaučių dvasioje.

Po didelio sielos sukrėtimo, kaip pats pasisako savo "išpažintyje", jis išgyveno didelį sielvartą. Kadangi jam staiga lietuvybė ir viskas, kas lietuviška, pasidarė brangu, jis grįžta mintimis į tą laikotarpį, kur jis klausėsi dainelių ar atostogų metu eidavo į bažnyčią su žmonėmis pagiedoti lietuviškų giesmių, įsijungti į jų sielas, kad dar arčiau pažintų, kas sava, kas grynai lietuviška.

KUDIRKOS VEIKLA MUZIKOJE

Zapyškyje pas dėdę jis susipažino su dideliu muzikos mėgėju, kUris pats nemažai visokių giesmių buvo prirašęs. Tai buvo smuikininkas kun. Barkauskas. Jiedu ištisas valandas grieždavo, sustatydami, nors ir mėgėjiškai, įvairius dainelių ir giesmių duetus. Pasak "Lietuvos Aido" (1938 m.), viena tokių giesmių buvo kažkur surasta. Ji buvusi sukomponuota kun. Barkausko. Jiedu su Kudirka dažnai ją smuikuodavo duetu. Šis kūrinėlis 1936 m. buvo atsiųstas į Vytauto Didžiojo Universiteto Humanitarinio Fakulteto rankraščių skyrių.

Kudirka energingai ėmėsi darbo. Nusižiūrėjęs į svetimtaučius, kurie rinko lietuvių hau-dies melodijas ir tekstus mokslo reikalams, griebėsi to darbo ir pats Kudirka. Jam, matyti, nebuvo svetimi Lepnerio, Glogau, Kuršaičio, Bart-scho, Tetznerio, Bezzenbergerio ir kitų darbai. Tai vis rimtos studijos apie dainas. Savieji irgi buvo, nors ir ne taip moksliškai, pradėję rinkti. Tai broliai Juškos, A. Janulaitis, kun. A. Burba, A. Milukas, prof. Ed Volteris. Bet tokių maža buvo. Todėl Kudirka, klausydamasis, gėrėjosi mūsų dainomis, semdamasis iš praeities stiprybės, o gražesniąsias ir surašydamas. Tą darbą varė iki mirčiai.

Be anksčiau minėtų studijų, kultyvuotos lietuviškos muzikos reikalams rinkinių beveik nebuvo, išskyrus nevykusius svetimtaučių bandymus. V. Kudirkai šioje srityje neteko nė iš vieno imti pavyzdžių. Reikėjo pačiam juos susikurti.

KUDIRKA PRADEDA SPAUSDINTI GAIDAS VYRŲ CHORUI

Kudirka, būdamas universitete, dalyvavo chore dainuodamas pirmu tenoru. 1886 metais įsteigus garsiąją choro draugiją "Lutnia" Varšuvoje, kur steigėjų tarpe buvo ir vėlesniu laiku pagarsėjęs Lietuvoje archeologas Tadas Daugirdas, Kudirka ir buvo prikalbintas dalyvauti tame chore. Lietuviai jame noromis dalyvaudavo: vieni dėl malonumo, kiti pasimokyti — pastarųjų tarpe randame Stasį Šimkų ir A. Aleksį. Vėliau jiedu buvo Varšuvos Konservatorijos studentai.

Ši "Lutnios" draugija 1889 m. gegužės mėnesį paskelbė harmonizuotų vyrų chorui lietuviškų dainų varžytynes. Kudirka, matyti, buvo gerai su tuo apsipažinęs, nes 1890 metais šeštame "Varpo" numeryje taip rašo:
"Nors konkursas tas buvo apgarsintas beveik visuose lenkiškuose laikraščiuose, taip išsiplatinusiuose tarp lietuvių inteligentų, bet lietuviai, tur būt, apie jį nežinojo — matote — neužtėmi-jo visi, lyg susitarę. Dėl veikalų stokos konkursą atidėjo pereitų metų lapkričio mėnesiui. Ir tuo žygiu lietuviai... neužtėmijo. Vėl dėl tos pačios priežasties konkursas nepasisekė, ir reikėjo jį atidėti šių metų vasario 1 dienai. Tuo žygiu tapo šis tas prisiųsta, ir konkursas atliktas. Pirmąsias dovanas gavo S. Niedzielski, o antrąsias S. Polinski. Dainos, išrinktos konkurse, bus patal-

VYTAUTAS   KASIULIS                 DAILININKO ŠEIMA

pintos "Varpe", jeigu ne visos, tai bentgi priti-kesnės..."
Mažai melodijų buvo konkursan atsiųsta. Daugiausia įvairiais vardais siuntė pats Kudirka, parodyti lenkams, kad esama nemažai melodijų rinkėjų. Tai jis darė tuosyk, kai konkursai buvo du kartu atidėti.

Kai Kudirka sumanė prie "Varpo" priedu duoti chorui gaidų, teko jam išspręsti sunkų dalyką: jis žinojo galįs griežti smuiku, čele, net pianu kiek skambinti, bet chorui gaidas rašyti ir dar spausdinti — pasijuto bejėgis. Jis sugebėjo prie piano atsisėdęs surinkti akordus prie melodijos, kaip kad dabar nemaža mūsų vadinamųjų "kompozitorių" daro, bet pasijuto negalįs teisingai pagal muzikos mokslą to atlikti. Būdamas sąžiningas ir garbingas, jis nedrįso diletantiškai parengti dainas. Todėl ieškojo specialistų. Jo draugas studentas Jonas Staugaitis supažindino jį su Varšuvos konservatorijos profesorium kompozitorium lenku W. Rzepko. Vėliau jis susipažino su kitais lenkų kompozitoriais, kurie "Lutnios" chorui rengdavo dainas. Buvo tai Maszynskis, S. Lapinskis, A. Polinskis, M. Biernackis, S. Niedzielskis. Buvo tais laikais lietuvis Kalvaitis, J. Pranaitis, bet, matyti, Kudirkai geriau patiko svetimtaučiai, jau turį rimtų teoretikų-kompozitorių vardą. Todėl prie dainų padėjo harmonizuoto jų pavardes, nesibijodamas parodyti, kad tai ne jo darbas.

Ir štai 1889 m. "Varpo" nr. 1 priede randame pirmą dainą "Ant kalno karklai siūbavo"^vyrų chorui. Tiesa, kelioms dainoms nebuvo pažymėtas harmonizuotojo vardas. Sunku pasakyti, kodėl taip buvo, jei prie kitų dainų jis nesivaržydavo svetimtaučio pavardės. Bet, remiantis muzikos taisyklėmis, jos yra visiškai tvarkoje. Kadangi V. Kudirka nebuvo giliau muzikoj specializavęsis, tai nebūtų galima jam priskirti jų harmonizavimo.

Dabar kyla kitas klausimas: kodėl Kudirka tik vyrų chorui dainas spausdino? Lietuvoje tada vis dėlto būtų buvę lengviau jas dainuoti mišrių balsų būreliais po keletą asmenų, negu sudaryti vien tik vyrų grupę keturiais balsais. Į tai galėtų būti tik vienas atsakymas: pats V. Kudirka dalyvavo vyrų choruose, matyti, geriau pažino jų specifinę pusę, ir tos rūšies choras gal jam darė geresnį įspūdį nekaip mišrus.
Kaip buvo žadėjęs "Varpe" spausdinti dainas, taip Kudirka ir darė. Kai pradėjo prie "Varpo" priedu išeidinėti "Varpelis", ten jis ir buvusių konkurse dainų ėmė leisti, pažymėdamas ir tai, kas harmonizavo.

Ilgainiui, kai dainų prisirinko didesnis skaičius, jis Tilžėje išleido dviejų dalių rinkinį pavadindamas — "Kanklės". Jų pirmos dalies leidėju pasirašė (1895 m.) M. Neveskis, o (1899 m.) antrosios dalies tas pats leidėjas žymimas tikruoju vardu — P. Mikolainis. Pirmos laidos pirmo sąsiuvinio buvo išleista 2500 egzempliorių, o antro sąsiuvinio 3000 egz. Viso buvo 42 dainos: pirmoj daly 18 (tame skaičiuje 2 dainos solo su pianu pritarimu), antrojoje — 24 (tame skaičiuje 1 solo su piano pritarimu). Antrame sąsiuvinyje yra dvi dainos ("Oi laksto vanagėlis" ir "O kur tu eisi"), komp. A. Polinskio ne tik harmonizuotos, bet turi variacijų pavidalu išvystytas liaudies melodijas. Tai ilgos ir sunkios dainos chorui. Ir šiandien jas atlikti galėtų tik labai geras vyrų choras, kurių neturime. Kudirka nepamiršo parodyti, kaip reikia liaudies melodijas išplėsti ir auklėti formas.

Apskritai apie "Kankles" tenka pasakyti, kad tai pavyzdingas leidinys ne tik harmonijos atžvilgiu, bet ir melodijos. Vos keletas dalykų yra abejotinos tautinės reikšmės, o visos kitos melodijos grynai lietuviškos, nors tais laikais dar mažai kas tenusivokė apie liaudies melodijos lietuviškas savybes.

Minėtieji gaidų rinkėjai svetimtaučiai pastebėjo mūsų liaudies melodijų skirtingumą, bet konkrečiai nepajėgė tų skirtingumų formuluoti, nekalbant apie harmonijos savotiškumą. Pirmutinis lietuvių spaudoje tuo reikalu pasireiškė M. K. Čiurlionis veikale "Lietuvoje". Moksliškai tai bandė apibūdinti prof. kun. T. Brazys savo stu-dijėlėse. Ypatingai svarbią rolę atliko Tautosakos Archyvas, rinkdamas liaudies melodijas. Ta aplinkybė davė progos galutinai nustatyti tautinį savo melodijos charakterį. Kai spaudai J. Čiurlionytė paruošė "Lietuvių Liaudies Melodijas" su dr. J. Balio pratartimi, daugeliui jaunesnes kartos muzikų profesionalų atsivėrė akys. Pamatę neišsemiamus savos tautos dvasinius turtus, jie ėmėsi darbo. Jau pasireiškė V. Jakubenas, o ypač toje srityje iškilo prof. K. Banaitis, buvęs Kauno Valst. Konservatorijos direktorius. Jis savo dainų rinkiniuose chorams davė tiesiog naujų aukso aruodų, tuo lyg nutiesdamas naujus kelius tautinėje harmonijoje ir nurodydamas glūdinčias melodijose ypatybes.

Taip yra šiandien. Bet Kudirkos laikais nieko panašaus nebuvo ir niekur jam neteko ieškotis pavyzdžių.

Kaime nugirdęs liaudies melodijų ir nujausdamas, kurios jų lietuviškesnės, V. Kudirka davė lenkų profesoriams jas paruošti chorams. Rengdamas antrą "Kanklių" sąsiuvinį, jisai leidėjui P. Mikolainiui 1898 m. rašė: "Turiu jau pusę medžiagos rankose, o kita pusė išsiuntinėta Varšuvos kompozitoriams harmonizuoti dainų. Jeigu visi viską prisius, tai bus 25 numeriai, tarp kurių bus viena daina solo su fortepijono pritarimu ir dvi ilgos dainos su variacijomis. Jeigu daugiau neprisiųstų net niekas nieko, tai ir tą medžiagą, kurią turiu, galima spausdinti — užteks: yra 9 numeriai, tarp kurių anodvi ilgosios dainos ir ta su fortepijono pritarimu". Kokį įspūdį "Kanklės" padarė lietuviams, ganai aiškiai nušviečia komp. Mikas Petrauskas savo referate, kurį skaitė V. Kudirkos 25 metų mirties sukaktuvių proga. Jis taip sako:

"Mano tėvas turėjęs reikalų su knygų nešėjais, — tai buvo dar Labanore, Švenčionių apskrityje — gavo pirmą Kudirkos "Kanklių" sąsiuvinį. Apie kankles kaipo apie instrumentą tuomet jau nusimaniau gerai, nes mano tėvas buvo vargonininkas, truputį kankliuodavo ir kankliavo kartais dvejomis kanklėmis su kun. Aleksandru Burba... Man padarė geriausio įspūdžio tais laikais šios dainos: "Šėriau žirgelį", "Ant kalno malūnėlis", "Ko liūdi, pūtinėl", "Ganiau aveles", "Ei toli už Nemunėlio" ir "Linksmas pa-vasaris_atėjo"... Tie maži Kudirkos kūriniai tiek paveikė mane ir visus mūsų namus, kad dar daugiau ir su didesniu uolumu buvo imtasi lietuviškų dalykų. Mano jau ir prieš tai buvo mažas orkestras, ir gavęs Kudirkos dainas, kai kurias iš jų šiaip taip tuomet instrumentavau. Mūsų orkestras buvo mažas, beveik iš mūsų šeimos narių; mes sau rėždavome geromis valandomis "Kur upelis teka"... Toji Kudirkos įtaka neliko be pasekmių, ir aš, pradėjęs giliau mokytis muzikos, galutinai nusistačiau, dar būdamas Petrapilio konservatorijos studentas, kad reikalinga ieškoti muzikai tikro lietuviško modelio..." ("Lietuva", 1924 m. Nr. 283).

Ten pat M. Petrauskas apie "Lutnios" skelbtą konkursą, kurio dainų dalis buvo "Kanklėse", šitaip rašo: "Kadangi Kudirkos rinktas dainas harmonizavo Varšuvoje, kaip tai W. Rzepko, A. Polinskis, Niedzielskis, P. Maszynskis, S. Lapinskas, M. Biernackis, tai lietuvių dainos buvo verstos ir į lenkų kalbą ir pataikė į lenkų "Lutnios" leidinį, bet jau ne lietuvių melodijų vardu, tik kaip "melodije ludowe". Matyt, kad lenkams jau ir tuomet lietuvio vardas buvo atkarus ir, pasisavinę mūsų melodijas, jie padarė mums daug žalos. 1890jn. lenkų "Lutnia" paskelbė konkursą lietuviškoms melodijoms suharmonizuoti; tuo laiku konkursą laimėjo Polinskis ir Niedzielskis, bet lietuvių vardą ištrynė, ir lenkai mūsų dainas pasisavino. Viena iš tų pasisavintų dainų, kiek pamenu, tai "Tu mano motinėle..." (Taip pat ir "Sėjau rūtą, sėjau mėtą". J. Ž.).

Jau daug metų praėjo nuo Kudirkos "Kanklių" pasirodymo, bet jose esančios dainos ir šiandien dar gyvos, nenusenusios ir įdomios. Tik gaila, kad neturime vyrų chorų, kurie galėtų tas jo dainas pavyzdingai viešumon parodyti. Taip pat gaila, kad tų "Kanklių" labai mažai yra belikę žmonių tarpe. Atrodo, kad jų būta kelių laidų, nes mano turimų "Kanklių" viršeliuose yra mažų skirtumų tarp vienos ir kitos laidos, nors spaudoje niekur apie tai neužtikau.

Kaip ten bebūtų, V. Kudirka savo milžinišku tautiškumo nujautimu padėjo sąmoningus pradus mūsų liaudies dainoms choro srityje.

KUDIRKA RAŠO FORTEPIJONUI

Kudirka, studentaudamas ir dar gimnazijoje būdamas, turėjo daugybę progų lankytis lenkų inteligentų tarpe Jis matė, kaip inteligentai ir jaunimas praleidžia vakarus kultūringai. Ir kai jis pradėjo smarkiai saviškių tarpe veikti, pastebėjo, kad piano literatūros lietuviai visiškai neturi. Tiesa, daugiau pasilavinę muzikoje galėjo griebtis tarptautinių kompozitorių.Bet jei lenkai turėjo daugybę saviškių mėgėjų lengvai muzikai, tai kodėl negalima lietuviams   tą pat padaryti?

Taip begalvodamas Kudirka, pasitaręs su Petrapilio konservatorijos studentu J. Pranaičiu, pradėjo ruošti pagal savo sugebėjimus lengvo pobūdžio šokių muzikos pianui veikaliukus. Kai kuriuos dalykus, anot Miko Petrausko, jis duodavo taisyti J. Pranaičiui.

J. Pranaičio giminaitis prof. K. V. Banaitis savo laiške man yra rašęs: "Pažymėtina, kad su Juozu Pranaičiu muzikos klausimais tardavosi žymusis Lietuvos varpininkas dr. Vincas Kudirka. Atostogų metu, kai J. Pr-tis parvažiuodavo tėviškėn, dr. Kudirka (gyvenusis Šakiuose arba Naumiestyje) savo muzikinius darbus rodydavęs jam bei duodavęs šį tą pataisyti, techniškai aptvarkyti. Apie tai yra rašęs artimas dr. Kudirkos draugas ir bendradarbis dr. Kazys Grinius (buv. Lietuvos Respublikos prezidentas), o aš girdėjau tai iš paties Juozo Pranaičio".

Kad Kudirka tikrai duodavo savo veikalus kitiems apdoroti, nenorėdamas su klaidomis parodyti, liudija jo paties laiškas, rašytas 1898 m. birželio 29 d. "Nemuno Vilnių" valso leidėjui P. Mikolainiui. Ten jis, tarp kita ko, rašo...: "Valsas "Nemuno Vilnys bus" išspausdintas taip, kaip Tamsta norėjai, t.y. su Nemuno paveikslėliu ir autoriaus veidu... Natas tuoj nusiunčiau į Var-šavą geram artistui muzikui peržiūrėti ir, kai tik gausiu atgal, siųsiu į Leipzigą..."

Pirmas Kudirkos veikaliukas pianui — valsas "Varpelis" — buvo išspausdintas 1893 m. Jį išleido P. Mikolainis 300 egz. Tilžėje. Apie tai V. Kudirka pažymėjo "Varpo" 1893 m. nr. 8.
Po to ėjo "Dėdienė, polka visoms dėdienėms" (1894 m.), ir tais pat metais mozurka "Sudiev". Išleista po 300 egz. 1897 m. išėjo "Bum-czik-czik" (mozurka) ir polka "Lepūnėlė". 1898 m. pasirodė valsas "Nemuno Vilnys". Išspausdinta 200 egz. Tais pat metais pakartota antra laida "Sudiev". "Nemuno Vilnys" pakartota antra laida 1900 m. Visi šie veikaliukai, išskyrus "Nemuno Vilnis", buvo antrą kartą spausdinti 1905 metais.

"Tėvynės Sargo" 1900 m. pirmam numery yra pažymėti V. Kudirkos išleistų veikalų tarpe dar Šie: "Do Kontredansu" z litewskich ludowych motywow (iš lietuviškų liaudies melodijų) ir "Tance Warszawskie" (Varšuvos šokiai), bet jų spausdintų niekur man neteko užtikti. Ten pat šie pažymėti veikalai buvę dar rankraščiuose, bet jie nebuvo išleisti, nes niekur neteko su jais susidurti: 1. "Seselės-Lelijėlės", valsas, 2. "Ram-binkalnio karalaite", polka, 3. "Meilužė", polka, 4. "Staccato", polka, 5. "Vis-a-vis", galopadas ir 6. "Witold", galopadas. Kur tie rankraščiai buvo Nepriklausomos Lietuvos laikais, taip pat neteko sužinoti. Galimas daiktas, visi jie yra žuvę. Tikrai yra žuvę Kudirkos orkestriniai veikalai, jo paties paruošti orkestrui. "Klaipėdos Žinių" priede 1924 m. nr. 241, pasiremdamas Juozo Vokietaičio pasakojimu, buvau taip rašęs:
". . . Paskiau priėjo iki to, kad patsai Kudirka buvo organizavęs styginį kvartetą (Varšuvoje), su kuriuo ruošdavo net viešus koncertus. Taip darbą didinant, V. K. buvo savo orkestrą išplėtęs. Kaune jo kūriniai paties buvo paruošti net tokiam sąstatui: pirmas ir antras smuikas, altas, violončelė, kontrabasas, klarnetas, kometas, baritonas ir būgnelis. Tokiam sąstate buvo Kaune koncertai, o gaidos buvo "Dainos" draugijos archyve, bet karas visa tai sunaikino, palikdamas apie tai tik atsiminimus. Nežinia, ar V. K. orkestruotieji kūriniai buvo tie patys, kurie yra spausdinti fortepionui, ar tai buvo atskiri dalykai. Yra žinių, kad "Dainos" draugijoje buvusios gaidos buvusios jo paties ranka rašytos".

Šakiuose Kudirka buvo organizavęs orkestrą — kvartetą (taip tada tą sąstatą vadino), kuriame jis griežė pirmuoju smuiku. Mat, rengėsi duoti Naumiestyje koncertą, ir buvo jau gerokai pri-siruošę, bet jo sveikata neleido to įvykdyti.

Visi čia suminėti šokiai yra kur kas silpnesni tautinių melodijų atžvilgiu už dalykus chorui, išskyrus valsą "Nemuno Vilnys". Šiame kūrinyje, kuris susideda iš 256 taktų, kai kiti tik trečdalį taktų teturi, yra keletas aiškių lietuviškų melodijų, pav.: "Tu mano motinėle", "Siuntė mane motinėlė" ir kitų. Todėl už poros metų to valso buvo spausdinta 300 egz. antrą kartą, kai kiti veikaliukai buvo atmušti antrą kartą tik 1905 m. Nežiūrint, kad ten nebuvo daug tautinių melodijų, jų buvo daug išparduota, nes šviesuomenė, pradėjusi busti, griebė visa, kas buvo lietuviška. Tokios rūšies gaidų leidinių iki tol nebuvo. Jie buvo pirmutinieji. Todėl jie suvaidino nemažesnę rolę tautos žadinime, kaip "Kanklės".

FOLKLORO GARBINTOJAS

Kudirka sakosi, kad Bartscho veikalus plačiai panaudojo savo reikalams. Be to, jis pažymi: "Iš mažens dar atsimenu, kaip mūs kaime šventomis dienomis po pietų susirinkdavo pas vieną ar kitą kaimyną vyrukai ir merginos. Atsirasdavo smuikas (skripka) arba vamzdelis ir, prižiūrint senesniems, eidavo šokiai, dainos, pasakojimai, juokai, o pavakare visi linksmi skirstydavusi namon..." ("Varpas" 1894 m. nr. 6). Kitoje vietoje savo veikalų leidėjui P. Mikolainiui rašo: "Tarp kitų darbų esmi užsiėmęs rinkimu apskritai lietuviškų melodijų ir jau turiu surinkęs beveik 100 dainų. Ketinu to veikalo padaryti 2 knygas: vieną su gaidomis, kitą — su tekstais prie gaidų. Būtų tai nei šio nei to dalykas, ypač, kad randu dainų dar niekur neužrašytų..."

Į Plokščius pas P. Kriaučiūną atvykdavo vasaros metu ir Helsinkio universiteto prof. Mikko-la lietuvių kalbos studijuoti. Jo žmona, literatūroj žinoma Maila Talvio vardu, užrašinėjo lietuvių dainas ir melodijas. Jai padėdavo tame darbe ir beviešintis V. Kudirka. Jinai padėjo mūsų dainoms praskambėti ir Suomijoj, o vieną kitą jų yra komponavęs Sibelius.

Apie Suomijoj surengtą koncertą, kur skambėjo lietuvių dainos, Kudirka mini "Varpo" 1895 m. nr. 12. Jis rašo: "Spalinio 10 dieną buvo pirma šiame sezone šventė, kurioj šešios moteriškės dainavo lietuviškas dainas: "Ant kalno karklai siūbavo", "Siuntė mane motinėlė", "Kad tai buvau", "Ant tėvelio dvaro" — suomių kalbos vertime, o "Sėjau rūtą" — lietuviškai. Moteriškės buvo pasirėdžiusios grynai lietuviškais parė-dais ir dainavo taip, kaip dainuoja mūsų panemunėse. Kiekvieną dainą klausytojai sutiko neišpasakytu rankų plojimu, o "Sėjau rūtą" reikėjo atkartoti... Lietuvos tautiški moterų parėdai ir lietuviškos dainos visur kitur patinka, o pačioje Lietuvoje — ne; svetimi gėrisi, o patys lietuviai ne... Dabar žmonės gėdisi dainuot pilnas poezijos melodijoje ir žodžiuose senovės lietuviškas dainas, sakydami, kad tokias dainuoti jau "ne-mada". Užtai gi noriai dainuoja tokias, kurių melodija ir žodžiai, pagal dvasią, panašios į lietuviškas taip, kaip žagrė į klumpę. Negana, kad užmetame lietuviškas dainas, bet dar iš jų tyčio-jamės, darkydami jų tikrą poeziją..."

Užtenka to, kas čia pasakyta, kad suprastume, iš kur Kudirka sėmėsi melodijų medžiagą. Nors ir nesąmoningai gal jas atrinkdavo, bet jam vadovavo gilus lietuviškas nujautimas. Tikrai jis stiprybės sėmės iš praeities, apie kurią kalba himne.

HIMNO AUTORIUS

Dabartinis Kudirkos himnas buvo pirmą kartą spausdintas priedu prie "Varpo" 1898 m. nr. 6 kaip "Tautiška giesmė". Šis veikalas tarpe visų jo kūrinių yra vienas svarbiausių ir įdomiausių, drauge ir reikšmingiausias. Jei jis nieko kito nebūtų parašęs, tik tą vieną dalyką, ir tai jo vardas būtų gyvas tautos lūpose, kaip kad yra šiandien. Šis veikalas vainikuoja visą jo veiklą muzikoj. Tenka šia proga pastebėti, kad tasai kūrinys laimėjo tautos sielą ne melodija, bet teksto turiniu. Mes gal nevisi įsigiliname į turinį ir jame glūdinčias gilias mintis, bet kai su juo susipažįsta svetimtaučiai, tiesiog stebisi ir gėrisi jo grožiu. 1934 m. sausio 22 d. Vilniaus "Slowo" lenkų laikraštyje Marjan Benermann, žinomas žurnalistas, rašydamas apie himną, tarp kita ko, sako, kad eilių minties gilumas ten esąs toks didelis, kad vargiai kur kitur begalima būtų tai rasti.

Melodija toli gražu neprilygsta tekstui. Ji daug silpnesnė: kiek tekste sutelkta tautos aspiracija, tiek melodijoje nerandi tautinio charakterio. Tiesa, kai kurie išvingiavimai melodijoje sutampa su kai kuriomis liaudies melodijomis, bet pati pradžia labai nutolusi. Kai Kudirka atostogų metu grieždavo su kun. Barkausku duetus, o dažnai ir prie vargonų per pamaldas, reikia manyti, kad jam buvo žinoma Aušros Vartų giesmės melodija. Ji labai populiari liaudyje ir prasideda žodžiais "Skaisčiausioji, gražiausioji Marija..." Galimas daiktas, jis sąmoningai tos giesmes pradžią pritaikė savo tekstui. Tekste kalbėdamas vien tik apie tautą, simboliškai pavartojo bažnytinę melodiją, kur telkiasi katalikiškos Lietuvos žmonių siela. Jei tai būtų ir atsitiktinumas, vistik jis labai kilnus. Ar tai padaryta sąmoningai ar atsitiktinai, turės žodį tarti istorikai ir muzikologai. Tuo tarpu nieko tikro netenka pasakyti.

Remiantis "Kanklėse" sudėtomis dainomis, kurios buvo svetimtaučių harmonizuotos, tenka manyti, kad ir himnas turėjo būti vieno jo bendradarbių harmonizuotas, nes jis pirmą kartą spaudoje pasirodė tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir kitos vyrų chorui dainos. Prieš tai tekstas su žodžiais buvo Kudirkos siųstas klierikams į Seinų seminariją. Apie tai sužinome iš kun. J. Sta-kausko studijos "Lietuviškoji sąmonė Seinų seminarijoje" ("Tiesos Kelias", 1939 m. 713 — 728 pp.). Ten sakoma: "Vienas klierikas kartą iš Kudirkos buvo gavęs Lietuvos himno tekstą ir gaidų projektą. Himnas buvo klierikų giedamas ir reiškiamos nuomonės dėl teksto ir melodijos pataisų..."

Kaip visuose panašiuose dalykuose, taip ir šią giesmę spaudai ruošdamas, Kudirka elgėsi labai sąžiningai. Kur tik nepasitikėjo savim, ten kreipėsi kitų nuomonės.

Suėmę visa krūvon apie Kudirkos veiklą muzikoje, gauname vaizdą, aiškiai nušviečiantį jo nuopelną tautai. Jis tuosyk atsistojo lietuviškos muzikos dykumose, kur dar nebuvo žengusi kultūringo savo muzikos veikėjo koja. Kudirka tose dykumose metė pirmąją sėklą, iš kurios sėkmingai išaugo didelis derlius. Palaipsniui augo savų išmokslintų muzikos kūrėjų skaičius. Kai^ Lietuva pradėjo nepriklausomą gyvenimą, ji išaugino visą eilę jaunųjų muzikų, kurių tarpe radosi gilių mąstytojų ir aukšto išsilavinimo asmenų. Jie savo dainų lobyne surado savąjį stilių, formą ir harmoniją. Net esama ir modernistų, kurie įsijungė į tarptautinį muzikos garsų pasaulį, kaip V. Bacevičius, Jer. Kačinskas, kurie spėjo pasirodyti net ketvirtatoninėje muzikoje. Vos 50 metų tepraėjo nuo to laiko, kai Vincas Kudirka pradėjo savoje muzikoje dirbti, o jau mūsų tautoje spėjo išaugti tiek stambių pajėgų, su kuriomis pasirodėme ir už savo valstybės ribų. Taip atsitiko todėl, kad V. Kudirka sąžiningai, iš gilumos širdies veikė muzikoje. L. Beethovenas teisingai sako: "Kas iš grynos širdies išplaukia, tas visuomet ras atbalsį kitų širdyse". Todėl ir V. Kudirkos iš grynos širdies plaukę milžiniško pajėgumo muzikos garsai davė taip didelių ir apčiuopiamų vaisių. Jo paties žodžiais vaduodamie-si apie jo muzikos darbus ("vis liks tomis pirmomis kregždėmis, kurios pavasarį apreiškia"), — drąsiai galime jį pavadinti — pirmąja lietuviškos muzikos pavasario kregžde.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai