Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
APIE V. K. JONYNO PARODĄ PARYŽIUJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Albinas V. Švirmickas   

Žvelgiant į bet kurį tremties gyvenimo reiškinį, o juo labiau, jei akis kreipiama į dvasinę gyvenimo sritį, kad įžvalga būtų tikresnė ir pilnesne, neišvengiamai tenka griebtis retrospekcijos — pasižiūrėti į mūsų Nepriklausomybės laikų gyvenimą, į tą šaltinį, kurio mes buvome auginami ir formuojami ir kurio versme ir šiandien gyvename.

Laiko perspektyva yra per maža, kad būtų galima neklaidingai apibrėžti šią epochą nusakančius, jai charakteringus ar net esminius bruožus. Vis dėlto, kad ir iš tokios mažos distancijos, atrodo, galima atsekti kai kuriuos bendrus bruožus, kurie, nors su kai kuriomis išimtimis, yra būdingi mūsų laisvės meto gyvenimui.

Vienas jų: improvizacinis mūsų atstatymo darbų charakteris. Jis ne tiek ryškus srityse, kuriose jau per trumpesnį laiką pasiekiami vaisiai — ekonominėje, gal socialinėje, kur mūsų veiklos pastangos ypač paskutiniu metu jau rodė tam tikro pastovumo, gal net tradicijos žymių. Užtat tose gyvenimo srityse, kur rezultatai pasiekiami tik per ilgesnį laiką, pav., mokslo ar dvasinės kultūros baruose, improvizacija buvo jaučiama ir paskutiniais metais, ši savybė daugiau ar mažiau pastebima bet kokiuose pionieriško pobūdžio darbuose ir kyla iš paties fakto.

Antras: uždaras, kamerinis pobūdis viso mūsų kultūrinio gyvenimo, šis bruožas ypač išryškėja, pasižiūrėjus į jį iá europietiškos plotmės. Mūsuose šis dvasinis, kūrybinis gyvenimas vyko, palyginti, uždarai. Bendrame Europos kultūrinių vertybių kūrimo procese mes užėmėme tuo  tarpu, tarytum,    suinteresuoto žiūrovo rolę. Ugdėmės, lyginomės ir vertinome savose sienose, vis nedrįsdami išeiti pasilyginimui ir parung-tyniavimui europietiškoje plotmėje su europletiškais matais. Turėjome savus dydžius bei matus. Kiekvienas turėjome savo vietą gradacijos laiptuose ir galėjome apytikriai numatyti savo galimybes.

Iš šitos tad uždaros ir aiškios situacijos paskutinių pasaulinių įvykių buvome išsviesti į milžinišką — lyginant su mūsąja — Vakarų erdvę. Trečiajam Reichui galutinai kapituliavus, buvusios Vokietijos erdvė gal labiau nei kada nors pasidarė euro-pejinė. Europejinė — dvasinėje srityje, kur į atsiradusią tuščią erdvę buvo liejami anglosaksų ir romaniškosios — per Prancūziją — kultūros turtai. Mūsų tremtinys, dvasines srities darbuotojas atsidūrė prieš dilemą: arba — susitraukti į dar mažesnę erdvę nei tėvynėje ir susigūžti į tremties bendruomenes kiautą, arba — išstoti kaip lygus su lygiais į dvasines kūrybos rungtynes europietiškos apimties erdvėje. Cia ir pasireiškė mūsų tremties intelektualinių pajėgų tragiką. Tik labai retas iš mūsų ar tai mokslo ar dvasinės kūrybos srityse stengias sėkmingai atsistoti taip pat ir europe-jiniam pripažinime.

Vieną iš tokių retų mūsų tautiečių matau menininko Vytauto Kazio Jonyno asmenyje. Be visos eilės paskutiniais metais suruoštų savo parodų, grafikas savo darbus buvo išstatęs ir Paryžiuje, Ariel galerijoje. Paroda vyko nuo pernai birželio 24 iki liepos 9 d. Dailininkas joje eksponavo 94 darbus — graviūras ir piešinius. Tematikoje: gamtovaizdžiai, portretai, ekslibrisai, iliustracijos — raižiniai: Donelaičio "Metų", Goethës "Die Leiden des Jungen Werthers", Mérimée "Lokio", piešiniai "Hamletui" ir O. V. Milašiaus scenos veikalui "Miguel Manara".

Paryžiaus visuomenei dailininkas prisistatė savo parodos katalogu, į kurio turinį žiūrovą įvedė savaitraščio "Arts" redakcines kolegijos narys, meno istorikas bei prancūzų parlamento narys Jacques Lassaig-ne. šiame įvade Jacques Lassaigne V. K. Jonyną pristato kaip užbaigtą menininką, kuris jau "nuo pirmųjų savo kūrinių buvo suviliotas medžio — tos nuo nepamenamų laikų pagrindinės medžiagos baltų ir šiauriečių kultūrose", ir kuris žino, "jog kieta disciplina, kurios reikalauja jo darbas — graviūra ir drožinys, atveria plačiausias galimybes drąsiai ir plačiu mostu patiraktuoti gamtos didybę bei esminius žmogiškuosius jausmus". Jonynas, esą, "sugeba išgauti iš medžio sunkius tonus, kaip

V. K. JONYNAS    ILIUSTRACIJA Iš DONELAIČIO METAI

jo krašto piemenų ir žemdirbių gyvenimas; kai jis vaizduoja gimtąją žemę, jo priėjimo prie kūrinio būdas rodo tikro išjautimo apimtį ir patrauklumą".

Paryžiaus spauda šią parodą ypač paminėjo. Nesiimdami analizuoti menininko kūrybos, nušviesti jos stiprių ar silpnų pusių (tai būtų atskiros studijos uždavinys), leiskime kalbėti paryžiškės spaudos atsiliepimams, apsiribodami tik tomis vietomis, kuriose paliečiama kūrinių vertė.

Meno savaitraštyje "Arts" (1949. 7.1.) nuolatinis šio plačiai skaitomo ne tik Prancūzjioje, bet ir visame pasaulyje, periodinio leidinio meno kritikas Jean Bouret, prisiminęs ankstesniąją (1935 m.) V. K. Jonyno parodą, taria: "Po penkiolikos metų mes matome puikiai subrandintą kūrybą, kur parinktas piešinys bei retas išbaigtumas medžio raižybos manieroje duoda geriausia, ko galima iš raižytojo laukti. Atrodo, tarytum tolimosios Lietuvos atšiauri diena išsiskleidžia dangaus skliaute, kai grafiko kaltas rėžo kietoje medienoje. Viešpatauja giedri atmosfera, kurią naktis be atodairos pridengs juodais rūbais, aksominiais ir šiltais. Graži kūryba įrikiuoja Jonyną į eilę didžiųjų mūsų epochos grafikų".

Teatro, literatūros ir meno savaitraštyje "Opera" (49.7.13) Jean Mosellan, rašydamas apie V. K. Jonyno parodą, pagiria Ariel galeriją už vertingas parodas ir, analizuodamas mūsų menininko kūrinius, teigia: "Potencija, aiškumas, jėga, elegancija, man atrodo, yra dominuoją bruožai... Piešinyje "žąsys" Jonynas pasirodo kaip preciziškas ir subtilus animalistas, nuostabiai primenąs gražiuosius japonų raižinius".

"Le Monde" (1949.7.8.) meno skiltyje, vertindamas dailininko medžio raižinius, autorius sako: "Gamtovaizdžiuose, liaudiškose scenose ir portretuose medis pasiekia vario subtilumo ir elegancijos. Paveikslai, kuriuos nederėtų praleisti nepamačius".

"Le Parisién Liberé" (1949.7.27) meno kritikas A. - H. Martinie straipsnyje "Paskutinės sezono atošvaistės", apžvelgęs įvairiose galerijose paruoštas Bonnardo, Vuillar-do, Marcei Burtino, Benno ir kitų dailininkų kūrinių parodas, sako: "Pagaliau negalima palikti neatžymėtų dviejų užsieniečių, kurių skirtingi talentai lygiai vertingi dėmesio. Pirmiausia, lietuvis grafikas V. K. Jonynas... Jo naujoji paroda Ariel galerijoje kaip graviūroje nacionaliniais siužetais, taip ir iliustracijoje rodo išsiskleidimą jo kaip grafiko savybių... Retai medžio raižinys išreiškė tiek apimties ir išjautimo". (Antras menininkas buvo švedas Borge Sornum).

"France Hlustration"    (1949.7.30) Serullaz straipsnelį "Galerijose pasižvalgius" skiria patiems paskutiniams Pablo Picasso darbams ir V. K. Jonyno kūrybai. Vertindamas V. K. Jonyno parodą, kurią aptaria pirmoje eilėje, jis, be kitko, pabrėžia labai vaisingą Jonyno meninį aktyvumą ir sako: "Užtikrintai valdydamas techniką ir ją jungdamas su aštriu piešiniu, jis tampa žymiu menininku."

"L'Aube" (1949.7.6) apie mūsų dailininką rašo: "Jonynas sugebėjo išgauti iš medžio viską, kas grafikai yra iš viso teįmanoma. Jo kūryba kalba rimtimi ir turiningumu, kurie komponuoja galingą ir labai jaudinančią giesmę jo lietuviškosios tėvynės garbei".
Vietos stoka neleidžia pateikti kitų pasisakymų. Mes tenkinamės konstatuodami labai palankius atsiliepimus: Nouvelles Littéraires (49. 6.30), Ce Matin Le Pays (49.6.30), Une Semaine de Paris (49.7.6.), Paris-Montmartre (spalių - lapkričio Nr.), Daily Mail (49.6.30, Paryžiaus laida), bei Point de Vue (49.6.30.).

Paryžiaus paroda yra pats vėliausias menininko išstojimas Europos arenoje. Norint atženklinti visus tremties metais jo padarytus žingsnius, reikėtų pasekti dailininko atskiras ar bendras su kitais   parodas Freiburge, Tuebingene, Kitzingene, Baden-Badene, Frankfurte, Konstancoj, Brusselyje ir Romoj.

Grafikas V. K. Jonynas Kalėdų švenčių metu minėjo dviejų dešimtmečių kūrybinio darbo sukaktį. Džiaugiamės kartu su juo ir linkime nepalaužta energija ir nuolatiniu pasisekimu žengti ir toliau žmogaus — menininko įsiprastinimo kelyje.

Baigiant, po tiekos pastebėjimų, tebūnie leista pridėti dar vieną pastabą — labai bendro pobūdžio. Mūsų tremties gyvenimas pereina į emigracinę fazę, kurioje neišvengiamai reikės susidurti su tam tikros mūsų tautiečių dalies nutautėjimo pavojumi. Bandant ieškoti preventyvinių priemonių prieš šitą visų emigracijų epidemiją, — pavienių susirgimų jau ir dabar pasitaiko, — kažkodėl neprisimenama, kad nutautėjimas yra dvasinis aktas ir kad dvasia gali būti palaikoma gyva tik nuolat jai teikiamu nauju, vertingu ir savitu dvasiniu penu. Dėl to, šalia pastangų mūsų tėvynę išlaisvinti, pats didžiausias dėmesys turi būti kreipiamas mūsų kultūrinio gyvenimo aktyvinimui bei palaikymui ir mūsų kultūros sričių darbininkams kūrybiniam darbui įmanomų sąlygų sudarymo bei jų gerinimo.
Albinas V. Švirmickas


 



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai