Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1949 METŲ ISTORINĖS SUKAKTYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Šapoka   

1249 m. Christburgo sutartis. —
Nuo jos surašymo dienos 1949 m. vasario 7 d. suėjo 700 m. Tai vienas žymiausių momentų prūsų krašto pavergimo istorijoje, užbaigęs vadinamą pirmąjį prūsų sukilimą prieš kryžiuočius. Sutartis buvo surašyta sukilusiems prūsams pralaimėjus kovas su gausiais Ordino talkininkais, tarpininkaujant popiežiaus atstovui Jokūbui Pantaleonui, Luetticho ar-chidiakonui. Ji numatė pavergtųjų prūsų ateities gyvenimo sąlygas ir santykius su kraštą užvaldžiusiu Ordinu. Nukariautojams nusilenkusiems ir apsikrikštijusiems prūsams buvo pripažinta teisė valdyti paveldėtą turtą ir perduoti jį savo įpėdiniams. Tik nesant įpėdinių žemė turėjo tekti Ordinui, o kilnojamas turtas galėjo būti užrašytas bažnyčiai Maurice  arba vienuolynui. Ordinui nusilenkę prūsai šia sutartimi pasižadėjo karo metu suorganizuoti Ordinui atskirus prūsų pulkus, mokėti dešimtinę, pastatyti 22 bažnyčias, gyventi krikščioniškai ir atsižadėti pagoniškųjų papročių.

šitų pagoniškų draudžiamųjų papročių išskaičiavimas šiandien labai dažnai yra minimas literatūroje, kalbant apie senųjų aisčių papročius, gyvenimo būdą ir kultą. Deja, iki šiol betgi sutartyje įrašytų prūsams draudžiamųjų papročių tikrumas tebėra niekeno neįrodytas. Visi, kas šio dokumento teigimais naudojosi aisčių gyvenimui apibūdinti, juos ėmė kaip tikrus. Iš tikrųjų betgi jais tenka labai abejoti. Kiekvienu atveju tenka juos vertinti labai kritiškai. Kai  kurie čia   suminėti papročiai, pav., mergaičių žudymas arba poligamija, nėra patvirtinti jokių kitų patikimų šaltinių. O istorijos moksle yra bendras metodologinis dėsnis, kad argumentum ex silentio negali būti lemiamas. Ir į šį dokumentą labai lengvai galėjo būti įrašyta ir tokių draudimų, kurių prūsai iš tikrųjų visai nepraktikavo. Sutarties sąlygos buvo prūsams padiktuotos. Jos buvo surašytos kryžiuočių, o moralinę gyvenimo pusę tvarkantieji nuostatai, be abejo, buvo surašyti arba bent papildyti legato Jokūbo.

Prūsų gyvenimą tada dar mažai kas tepažino ir iš kryžiuočių, kurie vos 1231 tebuvo pradėję su jais kovas ir per tą 18 metų kitokių ryšių nedaug teturėjo, o juo labiau jų nepažino legatas Jokūbas. Anksčiau lankęsis Artimuosiuose Rytuose, kur susipažino su musulmonų pasauliu, pažinęs savo meto literatūrą apie pagonis, jis bus įtaręs ir prūsus turint tų visų papročių, kokie buvo priskiriami netikėliams. Tad labai suprantama, kad ir į sutartį jis galėjo įrašyti viską, ką XIII amžiuje geras krikščionis laikė savo šventa pareiga pašalinti iš netikėlių arba naujakrikščių gyvenimo. Sunku tikėti, kad saujelė vakarinių prūsų būtų turėję skirtingus papročius, o dar sunkiau tikėti, kad paplitę poligamijos ar mergaičių žudymo papročiai būtų išlikę nepastebėti kitais momentais ir būtų nepatekę į kitus šaltinius. Tokie papročiai greit neišnyksta, o kovos su jais pėdsakų mes vis dėlto neužtinkame nei Prūsuose nei Lietuvoje.

Taigi Christburgo sutarties teigimais remtis reikėtų labai atsargiai. Deja, ir net mūsų pačių tai labai dažnai pamirštama. Sutarties teigimais operuojama kartais net rimtų istorikų. Kritiškas jų įvertinimas dar tebelaukia rimto tyrinėtojo.

1249 — 1250 m. koalicija prieš Mindaugą. Konflikto su giminėmis ir kitais kunigaikščiais sukelta, Livonijos kryžiuočių, Haličo-Volynės ir kai kurių lietuviškųjų kunigaikščių koalicija prieš Mindaugą, Lietuvos valstybės centralizavimo bei konsolidavimo darbe buvo labai kritiškas momentas. Kaip žinoma, apsukrusis Mindaugas iš kritiškos situacijos išsisuko, sutikdamas krikštytis, tuo būdu eliminuodamas pavojingiausią koalicijos narį — Livonijos kryžiuočius. (NB. Nuo 1237 m. ir Livonijoje buvo kryžiuočiai. Be reikalo dažnai klaidingai kalbama čia apie kalavijuočius, kurie po 1236 m. Šiaulių kautynių likvidavosi ir įsiliejo į kryžiuočių ordiną, perduodami jiems ir savo vietą Livonijoje).

šitie 1249, 1250 ir sekančių metų įvykiai Lietuvos istorijoje iškelia eilę dar galutinai neišspręstų problemų. Pirmiausia ryšy su jais iškyla Mindaugo veiklos bei jo vaidmens apibūdinimo klausimas. Senesniojo-je istorinėje literatūroje jis vadinamas valstybės kūrėju. Dabar jau visuotinai pripažįstama, kad jis buvo tik centralizatorius, o valstybės pradžios reikia ieškoti daug ankstyvesniais laikais. Ji nyksta priešistorinėse miglose. 1219 m. sutartis su Volyne, kurioje išvardinama net 21 įvairaus rango Lietuvos kunigaikštis, anksčiau buvo laikoma įrodymu, kad valstybė tada dar neegzistavo. Dabar visų yra priimta H. Paszkie-wicziaus tezė, kad toji sutartis yra kaip tik valstybės buvimo įrodymas. Vadinasi, Mindaugas iš tikrųjų ne sukūrė valstybę, bet ją tik centralizavo. Etnografinės Lietuvos plote jis atliko tą patį darbą, kokį po pusantro amžiaus Vytautas atliko išsiplėtusioje Didžiojoje Lietuvos kuni-kaikštijoje. Kaip Vytautas naikino sritines kunigaikštijas savo didžiulėje imperijoje, taip Mindaugas jas naikino savo meto Lietuvos valstybėje, dar vos tepradedančioje plėstis už etnografinių lietuvių tautos sienų. Tai didelė mūsų istorijos mokslo problema. 1249-1250 m. įvykiai ją paliečia, bet ne jie ją iškelia. Pilnai ją apibūdinti geriau tiktų kita proga.
Su kalbamais įvykiais susiję Mindaugo krikšto ir karūnacijos klausimai taip pat atskirai aptartini, šių įvykių 700 metų sukaktis minėsime 1251 ir 1253 m. Tiesiogiai su kalbamąja koalicija ir jos žygiais yra susijęs Mindaugo sostinės klausimas.

Daugiau kaip 30 metų Mindaugas buvo visos Lietuvos valdovas, bet jo centrinės pilies, jo sostinės, mes nežinome nė vardo. Ryšy su kalbamosios koalicijos veiksmais iškyla vardas Vorutos pilies, kurioje Mindaugas buvo užsidaręs ir gynėsi nuo puolančių priešų. Nėra visai tikra, kad tai buvo jo sostinė, bet vis dėlto galima spėti, kad taip. Jis, be abejo, užsidarė savo stipriausioje pilyje, o tokia vargu ar galėjo būti ne sostinės pilis.

Tik visa bėda, kad mes nežinome, kur ta pilis buvo. šaltiniuose ją randame paminėtą tą vieną vienintelį kartą ir dar taip neaiškiai, kad mūsų didysis kalbininkas prof. K. Būga net yra padaręs prielaidą, jog tai nėra tikrinis, bet bendrinis vardas, to meto slavų rašto kalboje reiškęs sutvirtintą vietą, tvirtovę. Pagrindinis šaltinis apie šiuos visus įvykius yra vadinamoji Volynės kronika, kuri viena ir temini Vorutą. Tuos pačius įvykius mininčioje Livonijos Eiliuotojoje Kronikoje kalbama tik apie pilį, nenurodant nei jos vardo, nei srities, kur ji buvo. Dėl to tai spėjimų yra daug ir nė vieno iš jų tuo tarpu negalima įrodyti.

Mindaugo sostinės klausimą specialiai nagrinėjęs Kętrzynskis Vorutą lokalizuoja Uturiuose, netoli Betygalos. Kitas tyrinėtojas,Krzywickis, spėja, kad tai esanti Vereduvaitė Girkalnio valsčiuje. Bet ir vienas ir antras spėjimas atpuola, nes viskas vyko aiškiai ne žemaičiuose. Ir Volynės kronika įsakmiai sako, kad Tautvilas nuo Vorutos grįžęs į žemaičius. Kętrzynskis ir Krzywickis dar rėmė teoriją, mindauginės valstybės branduoliu laikusią žemaičius. Dabar ši teorija yra visiškai atmesta. Naujieji istorikai tad ir Mindaugo sostinės ieško pietų-vakarų Aukštaičiuose, srityje, kuri viena mūsų istorijos prieaušry buvo vadinama "Lietuva", t. y. maždaug trikampyje tarp Nemuno ir Neries.

Daugumas tyrinėtojų vis dėlto kimba prie vietovardžių, savo garsais primenančių Vorutos vardą. Taip apie Mindaugą ir jo laikų Lietuvą pirmosios monografijos autorius Latkowskis Vorutą sutapatybi-na su Varnėnais (į rytus nuo Vilniaus), Lovvmianskis ją riša su Varėnės upele, su pačia Varėna arba su Arčiūnų arba Pavartės kaimais į vakarus nuo Daugų, pasak jo, primen-nančlais Vorutos vardą. Zajączkowskis ir Paszkiewiczius Mindaugo sostinę atsieja nuo Vorutos vardo, priima Būgos prielaidą, tad tai bendrinis vardas, reiškiąs tvirtovę, ir nukelia ją į Kernavę, kuri yra laikoma bevelk neabejotina Traidenio sostine. Antrosios monografijos apie Mindaugą autorius Totoraitis jo sostine laiko Liškiavą.
Tai ir bus visi bandymai atspėti bei lokalizuoti Mindaugo sostinę Vorutą.

Kuris iš jų patikimesnis? Pirmiausia, kaip jau minėta, yra visai nesvarstytinos žemaičių vietovės. Yra neabejotinų įrodymų, kad Mindaugo tėvoniškoji sritis buvo Aukštaičiuose, nors jo giminės ir buvo žemaičių kunigaikščiais. Yra žinoma, kad ano meto Aukštaičiuose buvo kelios stambesnės kunigaikštijos, arba sritys: Upytės, Deltuvos, Nalšėnų ir "Lietuvos". Nors sienos visų yra neaiškios, tačiau pirmosios dvi yra lengviau atsekamos iš iki šiol išlikusių tų kunigaikštijų centrų — pirmosios prie Panevėžio, antrosios prie Ukmergės. Nalšėnų srities centras neaiškus, bet jis greičiausia buvo Utenos apylinkėse, o visa sritis apėmė Aukštaičių šiaurės-rytų dalį.

"Lietuvos" sritis, kurios vardas vėliau teko visam kraštui, kaip sakyta, buvo tarp Neries ir Nemuno, t. y. Aukštaičių pietų vakarų dalyje. Tai buvo Mindaugo tėvoniškos žemės, šioje srityje turėjo būti ir Voruta. Kad ji buvo šioje srityje, galima spręsti ir is livoniškųjų šaltinių, kur sakoma, kad kryžiuočių kariuomenė, Mindaugą apsupusi jo pilyje, žygiavusi ten per Nalšėnų kraštą. Betgi smulkesnių išvadų iš tos pastabos mes daryti vis dėlto negalime, nes nežinome nei kryžiuočių išeities taško, nei tikslių Nalšėnų kunigaikštijos sienų, nei per kurį jos kraštą buvo žygiuojama, šita kronikos pastaba, vadinasi, neužkerta kelio nė vienai "Lietuvos" vietovei sulaukti Mindaugo sostinės vardo.
Iš aukščiau suminėtų įvairių autorių spėliojimų greičiausiai tenka atmesti Varnėnus, kurie buvo, tur būt, jau Nalšėnų srityje, ne mindau-ginėje "Lietuvoje" arba tikrai jos pakraštyje. Liškiava sunkiai įtikėtina dėl to, kad taip pat "Lietuvos" pakraštyje ir net kairėje Nemuno pusėje. Patikimiausi atrodo spėjimai, Vorutą rišą su centrinėmis "Lietuvos" vietovėmis, kaip Varėna arba Kernavė. Zajączkowskio primenamas faktas, kad arti Naugarduko esanti Horodišče vietovė seniau buvusi vadinama ir Vruta negali mus versti ten ieškoti Vorutos, bet greičiau patvirtina Būgos prielaidą, kad Voruta reiškia tvirtovę, sutvirtintą vietą. Juk ir Horodišče reiškia tik pilį arba tvirtovę. Taigi Vorutos lokalizuoti gal nepasiseks niekad. Nebent atsirastų dar kokių naujų, ligšiol nežinomų šaltinių.

Bet yra aišku, kad Mindaugo pilis, kurioje jis gynėsi nuo priešų, buvo minėtoje "Lietuvoje". Jos ten tik ir tegalima ieškoti. Paskutiniais metais Lietuvoje labai plačiai buvo garsinama kaip Mindaugo sostine Kernave. Iš tikrųjų įrodymų tam nėra, bet nėra taip pat jokių įrodymų, kad ji būtų negalėjusi būti jau Mindaugo sostine. O kad ji buvo Traidenio sostinė, yra beveik tikras dalykas. Yra taip pat tikras dalykas, kad Mindaugo sostinė, jo stiprioji pilis, buvo toje pačioje srityje, kur ir Kernavė, gal netoli jos, o gal tai ir buvo ta pati Kernavė, žinoma, nėra negalimas dalykas, kad tai galėjo būti net ir pats Vilnius.

Tokios yra išvados, nors trumpai panagrinėjus Vorutos klausimą. Reikia betgi dar prisiminti, kad Mindaugo sostinės ieškant galima laikytis ir kitokių gairių. Tik sekant jomis, žinoma, negalima prasilenkti su jau suminėtais neabejotinais istoriniais duomenimis apie Mindaugo sritį.

Pirmiausia Mindaugo sostinę galima būtų nustatyti, išaiškinus jo karūnacijos vietą. Deja, šiuo atžvilgiu duomenų yra dar mažiau negu apie pilį, kurioje jis gynėsi. Tikriau tariant, nėra jokių duomenų. Kur Mindaugas buvo karūnuotas, nesako ir netiesioginių nurodymų neduoda joks to paties meto šaltinis. Tik po 300 metų rašęs savo kroniką Stryjkows-kis, o jį sekdamas ir Gustyno metraštininkas, sako, kad tai įvykę Naugarduke, ši prielaida buvo labai populiari senesniųjų nekritiškų autorių tarpe, pasigirsta ji dar ir dabar, bet ji yra visiškai neįtikima. Mindaugo sostine Naugardukas negalėjo būti ir nebuvo niekad. Mindaugo valdymo pradžioje Naugardukas buvo valdomas Volynės kunigaikščių. Vėliau jį valdė Mindaugo sūnus Vaišvilkas, kuris 1254 m. (metai po karūnacijos) jį perleido Volynės kun. Danieliaus sūnui Romanui, kitas Juodosios Rusijos sritis atiduodamas jo broliui, savo sesers vyrui, švarnui. Argi taip elgiamasi su sostine? Galima būtų prileisti, kad Mindaugas galėjo karūnuotis ir Naugarduke, kur galėjo būti nuvykęs kovų su Volyne metu, kur jam galėjo būti mažiau pavojaus krikščionišku karūnacijos aktu suerzinti pagoniškąją Lietuvos visuomenę, tačiau kad karūnacija iš tikrųjų ten įvyko, nėra jokių įrodymų, o kad Naugardukas — Mindaugo nukariautos srities centras — nebuvo jo sostinė, yra visiškai aišku. Mindaugo sostinės klausimą sprendžiant, pagaliau dar galima pasinaudoti jo dokumentų datavimu. Tačiau, deja, ir tai nedaug ką padeda, nes ir jo dokumentų datavimo vietų atsekti negalima. Iš 10 žinomų Mindaugo dokumentų, kurių didelė dalis, be to, yra sufabrikuota, pilnai datuotų, t. y. su vieta, tėra vos 2 — vienas 1253, antras 1260 m. Viename rašoma: "Datum in Letto-wia in curia nostra...", o kitame: "Datum Lettowie in curia nostra" .. . Kadangi dokumentuose Mindaugas tituluojasi "rex Lettowiae", tai galima prileisti, kad ir datuojant turima galvoje kraštas (sritis), o sostinė yra bevardė pilis "curia nostra". Bet yra tyrinėtojų, kurie čia nori įžiūrėti vietovę ir bando jos ieškoti. Šia kryptimi prieš karą buvo pasukę eilė tyrinėtojų ir mėgėjų, nukrypdami į Latuvos upelės, šventosios intako (Indrionlškio valsč.), sritį. Tiesa, kad Latuvos upelė poroje senų dokumentų (1261 ir 1392 m.) yra vadinama Lettowia ir Lettow. Negalima taip pat atmesti prielaidos, kad galėjo būti vietovė "Lietuva" ir kad nuo jos galėjo gauti vardą visa sritis ir kraštas, bet taip pat nepamirština, kad Latuvos upele nebuvo toje srityje, kurią XIII a. pirmosios pusės šaltiniai vadina "Lietuva". Lietuvos sritis buvo Deltuvos arba gal Nalšėnų srities pasienyje. Tai nebuvo Mindaugo tėvoniškos žemės.

Suglaudžiant viską, tenka pasakyti, kad, žinoma, Mindaugas dokumentus galėjo surašyti ir ne sostinėje, gintis nuo priešų arba karūnuotis galėjo taip pat ir ne sostinėje, tačiau bent vieną tokią vietą atsekę vis dėlto prie klausimo sprendimo prieitume arčiau. Deja, kaip matėme, ir to pasiekti negalime. Mindaugo sostinės klausimas taip ir lieka atviras.

I
1399 m. Vorsklos mūšis įvyko rug-piūčio 12 d., tad tą pereitų metų dieną nuo to vytautiniams užsimojimams skaudaus sukrėtimo sukako 550 metų. Kaip žinoma, prieš totorius Vytautas vedė ne vien lietuvių pulkus. Valdovas Lietuvos, prieš kurią dar taip neseniai buvo skelbiami krikščioniškojo pasaulio kryžiaus žygiai, vadovavo panašiam kryžiaus žygiui prieš to meto rytų Europos musulmoniškąją pabaisą. Tegul be tunto kryžiuočių ir pavienių Lenkijos magnatų būrių didesnio skaičiaus talkininkų iš kitų kraštų nebuvo, tačiau, be abejo, tai buvo pirmas Lietuvos ir jos valdovo išėjimas į krikščioniškojo pasaulio sceną ir net ne eiliniame, bet vadovaujamame vaid-meny. Katastrofiška žygio pabaiga, kaip žinoma, Vytauto vaidmens totorių kraštuose nesumažino — jį nulėmė to meto jo valstybės svoris ir gudrus išnaudojimas totorių chanų tarpusavio valdų.

Pastebėtina, kad Lenkijos oficialų dalyvavimą šiame žygyje sutrukdė karalienė Jadvyga Ir jos aplinka. Grįžęs iš žygio, Vytautas Jadvygos jau neberado gyvųjų tarpe. Tad ir nuo jos mirties dabar sukako 550 m. Jei ne karo audros, šio jubiliejaus proga gal būtų buvęs išspręstas jos beatifikacijos ar kanonizacijos klausimas. Byla buvo pradėta ir buvo surinkta daug tam reikalingos medžiagos, bet karo metu ji visa žuvo. Dabar ji vėl nuo pradžios pradedama. Kai ji kada bus iškelta į viešumą, šiuo reikalu teks suformuoti savo nuomonę ir lietuviams. Mums, lietuviams, mat, Jogailos žmona yra ne vien asmenybė, bet ir stambus veiksnys dideliame istoriniame posūkyje. Karalienės moralinės vertybės vargu ar galėtų būti kvestijonuojamos, bet jos vardo lietuviui sunku nesieti su skaudžiais to meto politinių kombinacijų vaisiais.

1499 m. sutartis su Lenkija — 450 m. Be abejo, tai buvo vaisius Maskvos caro Ivano III agresyvios politikos, dar tais pačiais metais prive-dusios prie karo, su pertraukomis užtrukusio 83 m. (Oficiali jo pradžia — 1500 m.). Bet šis aktas lenkų be pagrindo vadinamas "unija" ar "1413 m. unijos" atnaujinimu. Lietuvai norint paramos iš Lenkijos, su kuria ją jau vien valdovų giminyste (broliai) berišo, lenkai reikalavo sutvarkyti abiejų valstybių santykius senųjų aktų pagrindu. Po derybų lenkų seime Piotrokavoje ir Lietuvos ponų suvažiavime Brastoje, 1499 m. liepos 24 d. Lietuvos ponų suvažiavimas Vilniuje surašė aktą, kuriame tvirtina, kad visos senosios sutartys su Lenkija tebegaliojančios, bet, lenkams prašant, jie tvirtiną savo tėvų aktą, surašytą Horodle, jį pakartodami ištisai. Kad nekiltų kokių nesusipratimų dėl valdovų rinkimus liečiančių to akto nuostatų interpretacijos, kad nebūtų jokių nesusipratimų dėl abiejų valstybių lygybes, jie paaiškiną, kad renkant bet kurio krašto valdovą turį būti atsiklausta kito krašto nuomonės. To kito krašto atstovai galį dalyvauti tame akte, jei tik jie panorės. Taigi čia tik išryškintas 1413 m. akto nuostatas, kurio iki tol nebuvo laikomasi. Ir vėlesnėje praktikoje tik vieną kartą tebuvo jais pasiremta, būtent tada, kai, mirus Jonui Albrechtui, 1501 m. lietuvių delegacija nuvyko lenkams piršti savo didž. kunigaikščio Aleksandro. Minėtasis užakcentavimas abiejų kraštų lygybės yra kontradikacijoje su kartojamojo 1413 m. akto formulėmis.

1849 m. inventoriai, šimtametis jubiliejus 1849 m. inventorių primena pirmą realų rusų valdžios bandymą sunormuoti, išaiškinti, o tuo pačiu ir palengvinti baudžiauninkų padėtį buv. Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos žemėse. Senųjų dvarų inventorius reiškė sąrašą ne tik viso turto, bet, svarbiausia, sąrašą visų dvaro pajamų — piniginių, natūralinių ir darbo jėgos. Kiekviename inventoriuje būdavo surašomi visi prie dvaro pririšti baudžiauninkai, pažymint, kokiu plotu žemės jie naudojasi ir kokių prievolių turi dvarui. Tokius inventorius turėjo visi valstybiniai ir bažnytiniai dvarai, nes kiekvienas naujas jų valdytojas turėjo žinoti, ką jis perima, bet jų neturėjo daugumas privačių dvarų, ypač administruojamų pačių savininkų. Įpėdinystes tvarka dvaro perėmimas, mat, nereikalavo jokio padėties naujo išaiškinimo. Tuo būdu privačiuosiuose dvaruose, ypač mažesniuosiuose, kuriuos administravo patys savininkai, valstiečių prievolės buvo niekur nefiksuotos ir priklausė dažnai vien nuo pono užgaidų. 1849 m. caro įsakymas surašyti visų dvarų inventorius valstiečių padėties nelietė. Jokių normų nebuvo nustatyta. Reikėjo tik fiksuoti popiery gyvenime esanti padėtis — vienam dvare viena, kitam kita. Nuo per didelio valstiečių pareigų išpūtimo bajorus galėjo varžyti tik gėda, bet ne tuos inventorius tvirtinti turėjusios komisijos, sudarytos iš pačių bajorų. Daugelis bajorų betgi tokių inventorių visai nesuraše, dar daugiau nepateikė jų komisijoms, ir visas užsimojimas buvo užmestas, buvo pradėta svarstyti naujos priemonės ir pagaliau prieita prie 1861 m. baudžiavos panaikinimo manifesto.
A. Šapoka
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai