Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Hagiografija kryžkelėje PDF Spausdinti El. paštas
Pieš kurį laiką vokiečių rašytoja Ida Fr. Goerres išleido gražų veikalą apie šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę "Das verborgene Antlitz" (Paslėptasis veidas). Daugelis šį veikalą sutiko labai šiltai, nes jis iš tikro parašytas su didele meile ir psichologiniu įsijautimų į šv. Teresėlės gyvenimą. Tačiau nevienas kritikas atkreipė dėmesį, kad autorė per daug atsidėjo šventosios psichologijai, istorijai, žmogiškajai aplinkai, o per maža dieviškajai malonei, kuri tik viena žmogų padaro šventą.

Atsiremdamas į šias pastabas, Tėvas Fr. Wulf S. J. kelia bendresnės prasmės klausimą, būtent, kad šiais laikais šventųjų gyvenimo rašymas yra atsidūręs kryžkelėje. Viduriniais amžiais šventųjų gyvenimai buvo rašomi per daug nekritiškai, pripasa-kojant juose įvairiausių stebuklų ir legendų ir tuo būdu padarant šventąjį šventą jau lopšyje. Naujųjų laikų hagiografai pradėjo kovą prieš šias legendas, tirdami kritiniu metodu šventųjų gyvenimą ir stengdamiesi parodyti žmogiškąsias paties šventojo pastangas jo tobulybės kelyje. Tačiau čia atsirado kitas pavojus. Modernieji hagiografai nukrypo perdaug į žmogiškąją pusę. Su legendinio elemento kritika žuvo žvilgis į tikrąjį dieviškąjį stebuklą žmogaus šventėjimo kelyje. Juo antgamtinio pasaulio tikrovės pergyvenimas menkėjo, juo labiau šventumas buvo suvedamas tiktai J dorinto ir religinio gyvenimo pavyzdingumą. Šventumas pasidarė beveik tiktai dorybės pilnatvė ir herojinis jos laipsnis. Kitaip sakant, moderniosiose hagiografijose slypėjo mintis, tegul ir nesąmoninga, kad šventumas yra žmogiškosios prigimties išsiskleidimas, o ne antgamtinis dieviškosios malonės stebuklas.

Todėl Tėvas Wulf ir kelia mintį, kad "yra būtina priešais šį šventumo idealą "iš apačios" pastatyti šventumo idealą "iš viršaus". Ha-giografus turėtų dominti ne tiek šventojo žmogiškumas, kiek tasai faktas, kad šventasis yra ypatingu būdu Dievo išrinktas paliudyti Jam ir Jo Sūnui. Kiekvienas šventasis yra Kristaus sekėjas, jį vaizduojąs savo gyvenamajame laike, todėl dalyvaująs Kristaus kančioje lr Išaukštinime. Per šventąjį kalba Dievas tam tikram istorijos tarpsniui, čia yra pagrindas, kodėl šventieji po mirties ir yra išskiriami iš grynai žemiško-sios-žmogiškosios srities. Bizantijos menas piešia šventuosius ant auksinio dugno, tuo norėdamas parodyti, kad natūralinė pasaulio tikrovė jau nebesudaro jų būties užnugario. Tas pat matyti kankinių aprašymuose ir viduramžio hagiografijose. Todėl šventųjų gyvenimo autoriai kaip tik ir turėtų atkreipti pirmaeilį dėme3i į šią dieviškąją šventųjų pasiuntinybę ir ją savo veikaluose parodyti. Jie turėtų žmogišku būdu pasakyti pasauliui tai, ką pats Dievas norėjo pasakyti per šventąjį. Hagiografija turėtų būti šventojo dieviškosios pasiuntinybės pratęsimas laike ir jos praplėtimas erdvėje.

Be abejo, pastebi tėvas Wulf, moderninio mokslo kritinis metodas ir jo priemonės turi pasilikti galioje. Dieviškajai šventojo paskirčiai mes galime patarnauti tiktai tiesa. Todėl apie jo gyvenimą reikia sakyti tiktai tiesą pagal visus mokslo reikalavimus. Tačiau visas šis mokslinis a-paratas turi tiktai paruošiamosios prasmės. Jis pats vienas negali atskleisti ano dieviškojo pavidalo šventojo gyvenime, kuriuo jis pasidarė panašus į Kristų, šiam uždaviniui atlikti reikia peržengti prigimtąsias mokslo sritis ir leistis į antgamtinio pasaulio tikrovę per šventojo asmenybę. Wulf neslepia, kad iškelti Dievo malonės veikimą, nužymėti tą kelią, kuriuo eidamas šventasis pergalėjo pasaulį, nėra lengvas dalykas. Tačiau be jo hagiografija pasilieka paviršutiniška. Ji virsta tik šventojo, kaip žmogaus, aprašymu, paliekant tai, kas Jam kaip tik yra specifiška, būtent: dieviškumą, šitokia humanistinė hagiografija, nors ji būtų ir visiškai moksliška, darosi nepilna ir kaip tik savo nepllnume netikra, nes šventasis nėra gamtinis žmogaus, bet sudievintas žmogus, kuriame sudievinimas yra ne atsitiktinė jam žymė, bet jo asmenybės ir jo gyvenimo esmė. Hagiografija, kuri išleidžia šitą esmę, negali būti tikra hagiografija, kokios nori Katalikų Bažnyčia (plg. Die Hagiographie an der Wende v. Fr. Wulf S. J. "Geist und Leben" 1949 Oktober, 383-387 p.).

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai