Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Lietuviai prie La Platos PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K.   
Plati toji upė La Plata, skirianti Argentinos ir Urugvajaus sostines. Siauriausioje vietoje ji siekia iki 50 kilometrų pločio, o nuo Buenos Aires iki Montevideo laivams plaukiant įstriža kryptimi, susidaro net per 200 kilometrų!

Tai tokios upės abiejuose šonuose įsikūrė lietuvių kolonijos. Urugvajaus lietuviai daugiausiai susispietė prie to šalies sostinės, gi Argentinoje daugiausia Avellanedos mieste, prie Buenos Aires. Yra lietuvių ir pačiame didžiajame Buenos Airėse, Berisse, Rosarijuje, Cordobo-je, bet jau po mažiau. Montevideo priemiestyje Cerre ir Argentinos Avellanedoje mūsų tautiečiai susimetę, galima sakyti, kompaktiškai. Tuose tipiškai darbininkiškuose rajonuose gyvena daugumas iš 30,000 Argentinos ir iš 5,000 Urugvajaus lietuvių.

Naujųjų ateivių iš tremties į Argentiną iki šiolei galėjo atvykti tik apie šešetą šimtų, o Urugvajus teįsileido vos keletą, neįskaitant iš Lietuvos kilusių žydų. Nuo 1948 metų pabaigos į Argentiną įvažiavo tik vienas kitas lietuvis.

P. Amerikos lietuviai išeiviai — jaunesnės kartos žmonės. Gyvenę jau nepriklausomoje Lietuvoje, lankę savas mokyklas, išvykę nepabėgdami nuo rusų kariuomenės. Jų visuomeninės ir kultūrinės nuotaikos, taigi, natūraliai skirtingos nuo senesniųjų pasaulio lietuvių kolonijų.

Čia pastebėtina tik, kokias skirtingas sąlygas rado mūsų tremtiniai, atvykusieji pas gimines ar šiaip jau tautiečius tokioje Argentinoje ir Brazilijoje. Jiems nereikia, su ryšuliais ant pečių apkeliauti pustuštes "pampas"—begalines lygumas, ieškant bet kokio darbo; jiems nereikia dienų dienas laukti eilėse prie fabrikų ar darbo biurų raumeninės paklausos; jiems netenka, alkaniems ir nusiminusiems, nakvynės ieškotis kur prie uosto ar pageležinkeliais, skudurinėse, kartoninėse būdelėse.

O prieš dvidešimt metų nevienam taip ir net blogiau būdavo... Negavęs darbo arba darbovietėje išnaudotas, nemokėdamas susikalbėti, kartais netgi į kruvinas riaušes įveltas, ramiųjų Lietuvos laukų vaikas prarasdavo dvasinę pusiausvyrą, nervus, tikėjimą, norą gyventi. Ir rašydavo jis graudų laišką tėviškėn, nostalgiškai svajodamas perbristi Atlantą... Tie žiaurūs ekonominės krizės (1930-1933) metai ir tropikinio bei subtropikinio aklimatizavimosi sunkumai nevisai mažą mūsų   išeivijos  P. Amerikoje nuošimtį palaužė fiziškai ir morališkai.

Dabar daugumas Argentinos ir Urugvajaus lietuvių gyvena nuosavuose namuose ar nameliuose, žinoma, netaip patogiuose kaip šiaurės Amerikoje, bet jau savuose. Kai kurie turi progresuojančias smulkiosios industrijos įmones, krautuves, pensionus, gražiai kultyvuojamus ūkelius. Fabrikuose dirbantieji su patyrimu, sąžiningumu, ispanų kalbos pramokimu prasiveržė iki geriau apmokamų ir atsakingesnių darbo laipsnių. Yra gana daug neblogai besiverčiančių amatninkų, lygiai gerą vardą turinčių namų apyvokos darbo laipsnių.

Apsidairęs prie La Platos pastebėsi ir lietuviškos kultūros židinėlių: savą bažnyčią, salę, mokyklą, žurnalėlį "Laiką". Kultūros aktyve tektų paminėti Argentinos lietuvių jau nusipelniusį šv. Cecilijos chorą, sekmadieninę radijo valandą "Lietuvos Aidus", Tautinį Ansamblį, literatūros ir meno vakarus, įžymaus pianisto koncertus, lituanistiką svetimtaučių spaudoje ir pan.
K.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai