Aidai.eu Apžvalga

MICKEVIČIUS, BUDRYS IR BAKUNINAS

Parašė P r. B.

Lenkų emigrantų mėnraštyje "Kultūra" (La Culture, revue men-suelle, Paryžius, 1949 m. lapkričio mėn.) radome įdomų straipsių apie Mickevičiaus ir Bakunino santykių raidą, kurioje tam tikrą vaidmenį suvaidinęs taip pat V. Budrevičius-Budrys, poeto studijų ir ištrėmimo dienų draugas, štai trumpa straipsnyje suminėtų faktų santrauka.

"A propos Budrevičiaus, — pasakyk jam, kad pažinau čia Mickevičių, kuris jį gerai prisimena ir su kuriuo apie jį esame daug kalbėję. Ar Budrevičius dar gyvas?..." Taip rašė revoliucinio anarchizmo tėvas Mykolas Bakuninas laiške broliui Povilui 1845 m. kovo 29 d. Tuo metu Bakuninas buvo dar vos tik 30 gyvenimo metų peržengęs, nepaprastai gyvas ir energingas jaunas aristokratas. 1842 m., gyvendamas Šveicarijoje, Julės Elysardo slapyvardžiu jis buvo parašęs veikalą — "Reakcija Vokietijoje", kur metė ilgainiui nepaprastai pagarsėjusį šūkį — "Die Lust der Zerstoerung is zugleich eine schaffende Lust". Už tai jam buvo liepta apleisti Šveicariją. 1844 m. kaip politinis emigrantas jis apsigyveno Paryžiuje.

Paskelbęs karą rusiškajam despotizmui Bakuninas ieškojo kovos sąjungininkų. Tokiais sąjungininkais jis laikė visais juodojo aro pavergtas tautas, jų tarpe Lietuvą ir Lenkiją. Nenuostabu tad, kad Paryžiuje, Briuselyje ir kitose Europos sostinėse jis suėjo į gana artimus santykius su ano meto Centrinės Europos "didžiosios emigracijos" atstovais, jų tarpe ir su Adomu Mickevičium.

Bakunino laiške minimas Vincas Budrevičius, draugų vadinamas Budriu, "energingas ir tylus" Vilniaus universiteto matematikos fakulteto studentas ir Filomatų draugijos narys, 1824 m. drauge su Mickevičium, Ježovskiu ir Malevskiu buvo ištremtas į Maskvą. Maskvoje keturi bičiuliai gyveno drauge. 1826 m. Mickevičius laiške rašytame Tomui Žanui šiais žodžiais charakterizavo Budrevičių: "Budrys tai gyvas Anupro negatyvas, visuomet "impassible". Rūko pypkę, vakarais žiūri į žvaigždes arba žaidžia šachmatais, kartais varto matematikos vadovėlį". 1827 m. Budrys išvyko iš Maskvos į Tve-rą, kur "aptingo ir apšepo" (Mickevičiaus laiškas Domeikai, 1842 m.). 1850 m. mirė. Jo vardą Mickevičius įamžino "Pono Tado" poemos fragmente apie Budrį, "kuris rungėsi su lokiais" ir "Trijų Budrių" baladėje.

Tverė Budrys mokytojavo gimnazijoje, kurią lankė trys jaunesnieji Bakunino broliai. Ten Budrys pažino Mykolą Bakuniną, ir jų pažintis pavirto J bičiulystę. Jos atgarsį mes kaip tik ir randame Bakunino laiške broliui Povilui.

Apie Mickevičiaus susitikimą su Bakuninu Paryžiuje 1845 m. smulkesnių žinių neturime. Spėjama tačiau, kad Paryžiaus laikotarpio Mickevičiaus "suradikalėjimas" buvo į-vykęs didelėje Bakunino įtakoje. Dirva tam buvusi labai palanki. Visa Europa gyveno tuomet audringus laikus, visuose kraštuose brendo revoliucinės nuotaikos. Taip kaip Bakuninas savo skelbiamos visuotinės revoliucijos sąjungininkais laikęs pavergtąsias tautas, lygiai taip pat tautinės laisvės apaštalai despotijij griuvime matė tautų išganymą. Tautinis ir socialinis momentai buvo susilieję. Čia ir reikėtų ieškoti šaltinio, iš kurio plaukė Mickevičiaus simpatijos socialiniam radikalizmui.

Esama faktų, rodančių, kad Bakuninas suėjęs į kontaktą su Mickevičium dar giliau suprato ir įsijautė į pavergtųjų tautų išsilaisvinimo idėją. Kai kurie ano meto Bakunino raštai (pav. "Anruf an die Slaven") buvo parašyti religinėj - mistinėj dvasioj, kuria jį "užkrėsti" galėjęs tik Mickevičius, buvęs tuomet didelėje Tovianskio mesianistinės filosofijos įtakoje. Ateistą Bakuniną Mickevičius mėginęs net atversti į tikėjimą, bet jam tai nepavykę. Nežiūrint to, kad Mickevičiaus ir Bakunino charakteriai buvę labai panašūs (abu jie buvo aistringi entuziastai, nepakenčia kompromisų ir "juste milieu" žmonių, abu juos buvo užvaldžiusi romantinė filosofija, ypač Hėgelis) — tikėjimo srity jie skyrėsi, ir Mickevičius Bakunino ne-atvertė. Tai buvusi jų išsiskyrimo ir vėliau — visiško ryšių nutraukimo priežastis. Mickevičius klydo manydamas, kad kairiojo hegelizmo ir materialistinės filosofijos apaštalas, iš kurio lūpų yra išėję garsūs žodžiai — "L' Eglise et 1 etat sont mes deux betes noires" — galėtų būti gera medžiaga į atsivertėlius. Taip abipusis entuziazmas pavirtęs į abipusį nusivylimą. Tai atsispindi Mickevičiaus ir Bakunino vėlesnėj veikloj ir raštuose.

Kalboje, pasakytoje emigrantams Paryžiuje Tautų Pavasario (1848 m. revoliucijos) išvakarėse, Mickevičius kritiškai atsiliepė apie Bakunino ir rusų revoliucijonierių nuoširdumą pavergtųjų tautų atžvilgiu. "Mes ir rusai daug gera norime padaryti žmonių giminei, bet vieni antriems bloga linkime ir visos mūsų kalbos paprastai baigiasi niekais" — rašė Mickevičius Tovianskiui 1849 m. vasario 10 d.

Pas Bakuniną irgi nemažai randame ironijos akcentų Mickevičiaus adresu. 1869 m. Bakuninas savo didžiuliame laiške, rašytame Hercenui iš Irkucko katorgos, minėdamas ten sutiktus Lietuvos - Lenkijos tremtinius, vadina juos fantastais ir me-galomanais. "Paminėk Goethę — jie tau tuoj atsako: — "O mes turime tokį genialų poetą Mickevičių"; pasakyk ką nors apie Hėgelį — jie užtrauks tau dainą apie didelį filosofą Trentovskį... ir t.t.

Vladas Mickevičius (Adomo sūnus) savo "Atsiminimuose" aprašo savo susitikimą su Bakuninu Stock-holme 1863 m. "Tarp kitko, pacitavau jajm kelis sakinius iš mano tėvo paskaitų ciklo College de France. Bakuninas pareiškė, kad visuomet, paskaitęs kurį nors Adomo kurso puslapį, susirgdavęs. Atsakiau jam, kad tai yra geriausias mano tėvo mokslo pagyrimas." Adomo Mickevičiaus "Prelekcijas" Bakuninas jau buvo skaitęs 1845 m. Paryžiuje, kai jos pasirodė knygų rinkoje — "L' Eglise officielle et le messianisme" vardu, šio veikalo įtakoje, kaip jau esame minėję, Bakuninas buvo net paskelbęs savo garsųjį "Anruf an die Slaven". Greit tačiau Bakuninas Mickevičiaus idėjas metė, nes jų "napoleonizmas" ir mistinė-relįginė dvasia jam buvusi nepriimtina.

Tokia Adomo Mickevičiaus ir Mykolo Bakunino pažinties istorija, kurioje savotiškai tarpininkavo Vincas Budrys-Budrevičius, poeto jaunystės dienų ir kovų draugas.
Pr. B.

Sukurta: Kretingos pranciškonai