Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Vandenyno pietuose (eil.), verte J. Kėkštas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pablo Neruda   
Vienišo vandenyno rožes —
tai ištirpusi druska ir krūtine pavojuje,
sudarkytas vanduo
ir paukščiai baisūs.
Yra tik naktis, lydima
dienos, ir diena, lydima
užuovėjos,
kanopų, tylos.

Tyloje auga vienašakis vėjas ir gėlė siūbuoja
Ir smėlis, kuris turi tik taktą ir tylą.
Yra tik šešėlis,
pėdsakai arklio-klajūno,
yra tik banga, kurią gavo laikas,
nes visi vandenys plaukia j šaltą žvilgsnį
laiko, kuris žiūri iš jūros gelmių.

Jau mirė jo akys negyvam vandeny,
liko dvi graudaus pločio duobės,
kuriomis plaukioja žuvys kruvinais dantimis
ir banginiai žemčiūgų ieškodami,
ir griaučiai išblyškusių jūreivių, kuriuos nugalėjo
lėtos medūzos, o taipogi
įvairios rūšys nuodingų arajanų,
atitrūkusios rankos, strėlės,
šautuvai —
nuolatos plaukioja jam tarp žandų
ir ėda sūrias jo akis išėstas.

Kai mėnuo renka sudužusius laivus,
karstus, lavonus
užklotus aguonom,
kai į jo maišą krenta
drabužiai jūroje palaidoti
su jų ilga kančia, jų nuplėštom barzdom,
galvom, kurias vanduo ir išdidumas amžiams dovanojo —
girdėt, kaip visa klumpa tai ir krenta
į jūros dugną, kaip visa tai gramzdina mėnuo
savo akmens maiše, kurį suplėšė ašaros
ir žuvų dantys.

Tai mėnuo leidžiasi
žiauriai virpančiomis šnervėmis, tai, be abejonės,
svyruoja mėnuo tarp uolų,
ritamas vandens siaubingo riksmo,
jo viduriai, žvynai,
kietumą savąjį praradę, o toliau,
į Okeano baigą, plaukia
mėlynas ir mėlynas tarp mėlynųjų
medžiagų aklų,
vilkdamas beformį savo krovinį,
vandenžoles, medžius ir pirštus,
žvejas kraujo, vandens paviršiuje pralieto
nelaimių didelių metu.

Aš kalbu apie tokį krantą, kurį plaka
laukinė jūra ir bangos daužo
kapinynų sienas. Ar tai šešėlis?
Tai ne šešėlis, tai liūdnos respublikos smėlis,
vandens augmenija, sparnai,
peilis dangaus nugaroj:
o paviršiau, sužeistas bangų,
o šaltini jūros,
jei lietūs saugo tavo paslaptį, jei begaliniai vėjai
paukščius žudo, jei vien dangus —
aš noriu paragavęs tavo kranto mirti,
noriu žiūrėti į akmeninį tavo veidą,
iš kurio plaukia paslaptys putojančios.

Tai yra vieniša šalis, aš jau kalbėjau
apie šią vienišą šalį,
kur žemė yra pilna vandenyno
ir kur nėra nieko, tik arklio kanopos,
nėra nieko, tik vėjas, nėra nieko,
tik lietūs, kurie krenta ant jūros vandenų,
tik lietūs, kurie auga ties jūra.

Vertė J. KĖKŠTAS

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai