Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
H — BOMBA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė B. S.   
Prezidento Truman įsakymas gaminti H-bombą žymi išimtinai svarbų žingsnį atominių ginklų technikoj ir, galimas dalykas, atominės energijos taikos gyvenimui naudojimo technikoj, žinia apie tai buvo sutikta su didžiausiu susidomėjimu pasaulio spaudoj. Niekada, sakoma, vienas asmuo nebuvo atsidūręs prieš tokį lemtingą sprendimą. Džiaugsmo niekas dėl šio žygio nepareiškė, priešingai, vadovaujantieji asmenys pajuto visą lemtingą atsakomybe už įvedimą į karo techniką naujo faktoriaus, kuris vienas gali nulemti Žmonijos likimą. Ne be pagrindo tad senatorius Mac Manon, ginklavimosi komisijos pirmininkas, senate siūlė, prieš pereinant prie H-bombos gamybos, išbandyti dar vieną naują taikai įgyvendinti planą. Bet svarbus sprendimas padarytas, darbai pradėti ir, remiantis ligšioliniais fizikos daviniais, atrodo, kad H-bomba bus galima pagaminti. Taigi, šis techninis uždavinys dar nebaigtas, nors pasisekimas beveik tikras, be to, ir tai, kas lemiamo pasiekta, laikoma didžiausioj paslapty. Todėl galima duoti tik šiek tiek bendresnių mokslinių žinių, iš kurių būtų matyti šio naujo technikos proceso — arba tiesiog ginklo — pajėgumas.

H-bomba vadinama todėl, kad veikiančioji medžiaga,   mtraateminiam vyksmui, kuris pasireiškia kaip nepaprastai didelio pajėgumo sprogimas, yra hidrogenijus    (hydrogen) arba vandenilis, tikriau, jo izotopai. Cheminių elementų atominių svorių santykiai ir jų aiškinimas buvo vienas iš seniausių moderninės chemijos ir fizikos klausimų, daugiausia prisidėjęs prie mūsų laikų atomo teorijos išvystymo. Pav., žinome, kad vandenilio    (H) atominis svoris — 1,008, helijaus (He) (vienos iš neutralių dujų) — 4,003. Seniai protauta ir šiandieninės teorijos patvirtinta, kad helijaus atomas sudarytas iš 4 vendenilio atomo masės   vienetų. Keblumas tik tas: kaip aiškinti tą masės sumažėjimą, kuris gaunasi, 4 vandenilio atomus "sudedant" į vieną helijaus atomą    (1,008. 4-4,003 __ 0,029).   Remiantis     reliatyvumo teorija, kuri   nustato   materijos ir energijos ekvivalenciją  (lygtis E— mc2, kur E — energija ergbis, m — masė gramais, c—šviesos arba absoliutinis greitis centimetrais), vėliau aiškinta, kad pereinant iš H į He atomus masės skirtumas virsta energija, taigi 4 H — He _L E. Šiandien to paties aiškinimo visuotinai laikomasi ir sprendžiant klausimą, iš kur saulė ir kitos žvaigždės gauna savo spinduliavimo energiją. Spektometri-jos būdu nustatyta: saulės fotosfera sudaryta    daugiausia   iš   helijaus, "jaunesnėse" žvaigždėse daugiau vandenilis. Veikiant labai aukštam slėgimui ir aukštai temperatūrai, vandenilis kondensuojasi į helijų, o masės perteklius išspinduliuojamas į erdvę. Į tokią galimybę atkreipta dėmesį Ir atomo fizikoj, iŠ šio vyksmo numatant gauti daug didesnius energijos kiekius negu   iš   urano   skaldymo. Vaizdumo    dėliai    paskaičiuokime. Vandenilio aglomeracijoj   į   helijų energija virsta 0,029 dalis masės nuo 4,032 vienetų, t. y. 15 vieno kg. vandenilio Izotopų 7,2 g. virs gryna ener-ja, kas pagal Einšteino lygtį (E— mc2) sudaro 6,5.1021 ergų arba 1, 55.1014 cal arba 180 milijonų kw valandų; tokį kiekį energijos gali duoti tik apie 400000 tonų anglies. Tačiau Šuolis į šiuos skaičius neatrodo toks didelis prisimenant, kad urano skaldymu pasiekiami energijos kiekiai yra tik kelias dešimtis kartų mažesni. Bet veikiančios medžiagos, žinoma, galima imti ne 1 kilogramą, o daugelį kartų daugiau, net tonas. Tuo būdu būsią galima pasiekti sprogimų galią, kuri prilygs maždaug 1 milijono tonų TNT (trinitrotoluolas — didžiausios galios sprogstamoji medžiaga) sprogimui ir pagaminti bombą iki 1000 kartų pajėgesnę už tą, kuri buvo nuleista ant Hirosimos.

Atrodo, kad laboratoriniai tyrinėjimai, sudarą pagrindą šiai imponuojančiai technikai, yra tiek pastūmėti, kad projekto realizavimas yra kaip tikras. Veikiančios medžiagos sudarymui vartojami abu šiandien žinomi vandenilio izotopai (izotopas yra cheminis elementas, kuris skiriasi nuo pagrindinio elemento savo atominiu svoriu, bet turi tą patį orbitinių elektronų skaičių; fizinės ir cheminės savybės skiriasi nežymiai): deuterijus (D) ir tritonijus (T). Pirmojo junginys su deguoniu sudaro vadinamąjį sunkųjį vandenį, kurio yra paprastam vandeny 0,0002 dalis. Nuo paprasto vandenilio (H) jis skiriasi tuo, kad čia atomo branduolį sudaro 1 protonas _)_ 1 neutronas (elektriškai neutrali materiali dalelė), o vandenilio — tik 1 protonas. Abu atomai turi po vieną išlaukinį orbitinį elektroną. Tritonijus yra vandenilio izotopas su atominiu svoriu 3, t. y. jo atomo branduolys sudarytas iš 1 protono ir 2 neutronų. Jo junginys su deguoniu irgi yra tam tikra vandens rūšis, kurios dar mažesnis kiekis yra paprastame vandenyje. Vieną ir kitą izotopą nesunkiai galima pasigaminti iš natūralaus vandens. H, D ir T atomų branduoliai (t. y. tie patys atomai be orbitinio elektrono) naudojami atomo fizikos laboratorijose kaip atominių bombardavimų dalelės, t. y. dalelės, kurios, pagreitinamos elektriniam lauke, apšaudo kitus atomus, šiuo atveju vandenilio branduolys vadinamas protonu, deuterijaus deuteronu, tritonijaus — tritionu. Bombarduojant tritibnais deuterijaus atomus, susidaro naujas nestabilus izotopas (atominlos svoris 5) su dideliu potencialios intraatominės energijos kiekiu, kuris tam tikrom aplinkybėm skildamas (gal būt, pataikius lėtiems neutronams) skyla (tikriausia taip pat grandininės reakcijos būdu) į helljaus atomą   ir   laisvą didelės energijos arba greičio neutroną. Maždaug tiek galima pasakyti apie aktyvią vadinamosios H-bombos medžiagą. Iš to išeina, kad i/ dalis masės (D - 2, T - 3, taigi pereinamojo elemento atominis svoris — 5, o he-lijaus — 4) sprogimo vyksme išsiskiria kaip laisvi neutronai. Neutronas yra skvarbiausia intraatominė dalelė: kadangi ji elektriškai neutrali, ji lengviausiai prasiveržia į bet kurių elementų branduolius (tuo tarpu kai, pav., protonas daug sunkiau gali įlįsti į bet kurio atomo branduolį, kuriame yra kitų protonų — elektriškai teigiamų dalelių, nes tos pačios rūšies elektrinės dalelės viena kitą atstumia, o atstūmimo jėga labai mažuose atominiuose nuotoliuose yra labai didelė). Įsiskverbiant neutronui į kitų atomų branduolius susidaro nauji, dažniausiai nestabilūs elementų izotopai (kartais kiti elementai), kurių daugumas labai radioaktyvūs, šitokio atominio sprogimo paleistas laisvų neutronų kiekis būtų labai didelis, kuris paverstų visą aplinkumą labai smarkiai radioaktyvia ir gal labai ilgam laikui neįžengiama. Dėl to naikinamoji H-bombos galia dar labai padidėja.        B. S.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai