Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Grąžinkime Šventiesiems Metams jų prasmę PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Jasm.   

Šventieji Metai  prasidėjo. Popiežius aukso plaktuku sudavė į duris, sakydamas: "štai Viešpaties durys, pro kurias įeina teisingieji. Viešpatie, išklausyk mano maldos". Ir šimtai tūkstančių eis pro šias duris, kad pelnytų atlaidus, šimtai tūkstančių keliaus į Amžinąjį miestą ir nušvitusiomis akimis žvelgs   nuo Monte Mario į po jų kojomis   išsitiesusią nežlungančią Bažnyčios sostinę. Paskui sugrįš iš šventos kelionės pavargę ir dar ilgai gyvens gautais įspūdžiais. Tačiau ar tuo šventieji Metai turi ir baigtis? Ar jie neturi būti pažymėti kuo nors konkretesniu, kuo nors apčiuopiamesniu, kas tarnautų ne tik asmeniškai mums patiems, bet ir mūsų artimui, liudydamas mūsų tikrąją   Dievo   meilę? Šventieji Metai teikia visuotinius atlaidus. Tačiau tokius   pat   atlaidus teikia ir daugybė kitokių   religinių progų,  anaiptol nesusijusių  nei su kelione į Romą nei su šimtmečio puse ar ketvirčiu.   Ar tik šių atlaidų gavimu Šventieji Metai turėtų ir išsisemti? šventuosius Metus krikščionybė perėmė iš Senojo Testamento, perėmė su ta pačia prasme, kurią jie ten turėjo. Tačiau ši prasmė mūsų yra pamiršta. Tegu skaitytojas šitoje vietoje sustoja ir pamąsto: kokią gi prasmę turėjo šventieji Metai Senajame Įstatyme?   Retas, labai retas kuris, išskyrus egzegetus ir teologus, į šį klausimą atsakys. Tuo tarpu be šios prasmės šventieji Metai mums patiems pasiliktų perdaug subjektyvūs ir todėl per maža reikšmingi.

Kiekvieni penkiasdešimtieji metai Senajame Testamente turėjo būti jubiliejiniai. Trimitų garsai turėjo pranešti Izraelio tautai, kad jos bendruomenei prasideda naujas gyvenimo tarpsnis, šiais metais buvo draudžiama dirbti žemę, nuimti savaime laukuose ar vynuogynuose užaugusį derlių, šiais metais turėjo būti paleisti laisvėn visi vergai, dovanotos visos skolos. Parduota nuosavybė turėjo grįžti seniesiems savininkams, "švęskite penkiasdešimtuosius metus! Skelbkite laisvę visiems krašto gyventojams. Tegul jie būna jūsų džiaugsmo metai,   kada kiekvienas grįžta prie savo nuosavybės ir j savo šeimą" (Levit. 25, 10). Ir kitoje vietoje: "Jubiliejiniais metais kiekvienas turi grįžti prie savo nuosavybės" (Levit. 25, 13). Kitaip sakant, visa, kas anksčiau buvo parduota ar kokiu nors kitokiu   būdu perleista, dabar turi būti grąžinta atgal, šis nuostatas buvo ypač svarbus žemės atžvilgiu. Mozės įstatymas neleido žemės parduoti visam laiku. "2emė neturi būti parduodama visam laikui" (Levit 25, 23). Net ir nesulaukus jubiliejinių metų, žemės pardavėjo giminės turėjo teisę    žemę    atpirkti, grąžindami sumokėtą sumą.   Jeigu tačiau jie pinigų neturėjo, žemė jo galėjo likti parduota ligi jubiliejinių metų.   "Bet jubiliejiniais metais ji turi būti grąžinta ir vėl tapti jp (L y. pardavėjo) nuosavybe" (ibd. 28). Tas pat buvo taikoma ir kaime esantiems namams, nes jie sudarė žemės nuosavybės dalį   (ibd. 31).   Tiktai miestų namai galėjo būti atperkami per vienerius metus. Paskui jie pereidavo amžinon pirkėjo nuosavybėn ir net jubiliejiniais metais neturėjo būti grąžinami, išskyrus levitų miestų, namus (ibd. 29-33).

Ką šitais reikalavimais norėjo Mozė pasiekti?   Ne ką kita   kaip tai, kad Izraelio tautoje būtų vykdomas socialinis   paskirstomasis   teisingumas;  kad nuosavybė    nesusitelktų vienose rankose; kad nesusuktų sau lizdo Dievo-išrinktoje tautoje kapitalistinės užmačios. Jubiliejiniai metai Izraelyje buvo didelis socialinio gyvenimo veiksnys.   Jis neleido žemei atsidurti turtuolių rankose.   Jis apsaugojo vargšus nuo moraliai prievartinio savų daiktų perleidimo kitiems, turintiems   daugiau   pinigų. Jis mokė   žmones   neprisirišti prie turto ir jo be tikro reikalo neieškoti. Jis galop medžiaginius daiktus aiškiai palenkė žmogaus tarnybai. Vėlesnis   Kristaus   patarimas   nekrauti žlungančių totų   žemėje jau buvo pradėtas vykdyti   Mozės įstatyme, šventieji arba jubiliejiniai metai kaip tik ir buvo tokio nekrovimo išraiška, šalia religinio-kultinio pobūdžio jubiliejiniai metai Senajame Testamente turėjo labai ryškų   socialinį bruožą.

Ar nereikia šio bruožo   atgaivinti ir mūsų šventuosiuose Metuose? Ar šalia šventų kelionių, atlaidų, maldų nereikia pažvelgti ir į mūsų krikščioniškąją bendruomenę? Ar nereikia, kad šventieji Metai taptų naujo gyvenimo pradžia   ne tik mums individualiai,    bet ir bendruomeniškai? Be abejo, socialinio paskirstomojo teisingumo formos šiandien yra pakitusios, šiandien nereikia grąžinti seniesiems savininkams to, kas buvo parduota, šiandien nereikia paleisti vergų. Nereikia palikti dirvonuojančios   žemės. Mūsų   socialinis gyvenimas yra per daug sudėtingas, kad šitokiomis primityviomis priemonėmis mes galėtume išspręsti socialinį klausimą, kaip jį išsprendė Mozė. Tačiau Mozės jubiliejinių metų dvasia yra pasilikusi ta pati.   O ta dvasia sakyte sako, kad šventieji metai turi būti atsipalaidavimas nuo turto artimo meilės reikalui, šventieji metai turi būti didžiųjų artimo meilės darbų metai. Tai, kas paprastaisiais   metais   buvo   daroma   tik mažu mastu,   kas buvo atiduodama tik trupiniais, šventaisiais Metais turi būti atliekama su kaupu. Kiekvienas krikščionis  šventaisiais metais turi pasirodyti artimo meilės apaštalas. Krikščionybė nenustato artimo meilei reikštis konkrečių formų. Ji tik įsako artimą mylėti taip, kaip patį save. Būdama laisvės religija, ji pačiam žmogui palieka susikurti artimo meilės formas ir surasti priemonių jai vykdyti.   Tačiau artimo meilės įsakymas yra toks pat griežtas, kaip ir Dievo meilės. Ir žmogus bus melagis, kuris sakys, kad jis myli Dievą, o nemylės savo artimo. Todėl kiekvienas   bus melagis, kuris keliaus į Romą, žengs pro šventąsias duris ir sykiu kišenėje turės išsipūtusią piniginę. Kiekvienas  bus melagis, kuris lankys Romoje keturias bažnyčias, tikėdamasis gauti atlaidus, o grįžęs reikalaus   nuomos iš savo namo gyventojų, nepaisydamas, kad jie sunkiai verčiasi; kad jų tėvas ar motina yra bedarbis ar ligonis; kad jie turi didelį būrį   vaikų, šventieji Metai turi būti džiaugsmo metai,   kaip to reikalavo jau Mozė.

Be socialinės prasmės šventieji Metai nėra anos durys, pro kurias įeina teisingieji. Apreikšti šitą prasmę, ją savo darbais įvykdyti reiškia tikrai pergyventi šventuosius Metus, pergyventi taip, kaip jų norėjo Dievas, įsakydamas juos Mozei. Senasis Testamentas reikalavo šventaisiais Metais dovanoti skolas. Ar šis reikalavimas jau yra pasenęs? Ar mes negalime dovanoti skolų visiems tiems, kurie skolinosi ne bizniui, bet savam vargui skolinosi ne bizniui, bet savam vargui pagelbėti? Ar tokių tarp mūsų nėra? — Mozė reikalavo nedirbti šventaisiais Metais žemes ir neimti savaime užaugusio derliaus. Ar šis reikalavimas negalima pritaikyti ir mums? Ar mūsų pinigai bankuose neneša derliaus? Ar negalima šio derliaus šventaisiais Metais neimti į savą. kišenę, o pavesti jj vargšams, tremtiniams, našiems, kultūrai darbams? — Moze reikalavo jubiliejiniais metais paleisti vergus. Vergų dabar nėra išskyrus Rusiją ir jos dominuojamus kraštus. Bet ar tie šimtai tūkstančių darbininkų, kurie dirba fabrikuose, nėra savotiški vergai? Ar negalima jiems padidinti užmokesti šventaisiais Metais, kad ir jie pajustų džiaugsmą? Moze reikalavo jubiliejiniais metais grąžinti atgal levitų namus. Ar negalima šio reikalavimo įvykdyti tuo būdu, kad, sakysime, pabėgėliams ir tremtiniams šventaisiais Metais yra sumažinama nuoma už butus ir kambarius? Užuot grąžinus nupirktus pastatus, žemes, ar negalima paskirti stambesnes sumas šalpos ir kultūros reikalams? Ar negalima ką nors didingesnio sukurti Šventųjų Metų atminimui? — Būdų yra begales. Reikia tik geros širdies. Tačiau argi Šventieji Metai nėra tam, kad pažadintų žmogaus širdį? Atidarydama5! šventąsias duris popiežius meldėsi: "Atsidarykite, atsidarykite, teisingumo vartai, kad tikintieji, šventųjų Metų atgaila nuo kaltes apvalyti, būtų verti išmelsti savo tikėjimo atlygį". Bet kaipgi mes būsime apvalyti, jeigu pamiršime artimą, pamiršime kaip tik šiais Šventaisiais Metais, kurie turi būti visoms krikščioniškoms šalims laisvės ir džiaugsmo metai?
A. Jasm.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai