Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
FRIEDRICH HOELDERLIN PDF Spausdinti El. paštas
Parašė HENRIKAS NAGYS   
Visa eilė vokiečių rašytojų yra vadinami savųjų kritikų "zeitlos". Tuo norima pasakyti, kad šitų kūrėjų neįmanoma sutalpinti į kurią nors, literatūrine srove nuspalvintą, epochą. Pradedant senuoju Friedricho Raudonbarzdžio anoniminiu rūmų poetu (Archipoeta, gyvenęs 12 šimtmety), tokiais yra vadinami ir Johann Christian Guenther, Jakob Lenz, Heinrich von Kleist, Georg Buechner, Rainer Maria Rilke, Georg Heym ir Georg Traki. Šitą vardą vokiečių kritikai suteikė taip pat ir Friedrich Hoelderlinui, nes jisai stovįs tarpe blėstančios klasikos ir aušroj ančios romantikos, nei prie vienos jų visiškai nepritapdamas. Iš vienos pusės iškeliama jo meilė antikiniam pasauliui, iš kitos gi akcentuojamas jį sutrupinęs dualizmas, — aiškūs ženklai senosios ir naujosios epochos.

Mes tiktai is dalies norėtume sutikti su tokiu išskyrimu visos eilės vokiečių rašytojų iš jų gyventosios epochos. Vokiečių kritikų priežodinis pamėgimas savąją literatūrą matematiškai suklasifikuoti ir surūšiuoti į begalybę srovių ir srovelių tokiu būdu surado ir šitiems besrovi-niams kūrėjams bendrą pavadinimą. Tačiau argi ne kiekvienas didelis kūrėjas praauga savo epochos madinguosius kasdienybes apdainuoto-jus? Ir kaip tik tai, kad šitų poetų kūryba negali būti matuojama praeinančio madingumo mastais, juos ir leidžia vadinti tikrais kūrėjais. Ir vis dėlto jų kūryba yra neatsiejamai išaugusi iš savosios epochos — jie tiktai surado joje tai, kas pasilieka amžiams vertinga.

1770 metais gimęs Tuebingene Hoelderlinas susižavi tuo metu skelbiamomis panteistinėmis idėjomis ir pradeda domėtis graikų mitologiniu pasauliu. Tai aiškus Goethės klasikinio pasaulėvaizdžio palikimas. Taip pačioje jaunystėje Hoelderlinas, nesugebėjęs suderinti klasikos skelbtojo tikrovės ir idėjos harmoningo idealo, atitrūksta nuo gyvenimo realybes. Savo lyriniuose kūriniuose jisai dainuoja tragišką žmogaus buitį, tragišką, nes šioje tikrovėje neradusią kelių įgyvendinti dieviškosios pusiausvyros. Jo žmogus nenorėtų gyventi žemėje, bet negali taip pat gyventi ir danguose; jisai negali ir nesugeba gyventi žemėje, bet jo ilgesys dievų skaidrybes, deja, pasilieka tiktai neįgyvendintas ilgesys. (Žiūr. "Hyperiono likimo giesme" ) Apie tai jis kalba savo lyriniame romane "Hyperion", nebaigtoje tragedijoje "Empedokles" ir visoje eilėje lyrinių kūrinių:
Per Ilgai, per ilgai mirtingieji trypia vienas kitam
 Galvas mielai, ir ginčijasi déliai valdžios,
Savo kaimyno bijodami, ir ant motinos žemes
Neranda niekad palaimos žmogus.

O aukštumose šypsodamies stovi Šviesos dievai,
Viršum mūsų, jie visuomet vieniši, nes jie
Gyvena per amžius, jie, žydinčios žvaigždes erdvių, šventi ir laisvi...
(Taika)

Hoelderlino tragiškoje asmenybėje mes regime pastangą sujungti vokiškąjį Hėgelio idealizmą su antikiniu mitu. Tasai bandymas tačiau sudužo į kasdienybę. Stebėdamasis graikų stebuklingu žodžiu, Hoelderlinas stengėsi jam surasti tolygų vokišką žodį; stebėdamasis graikų žmogaus skaidriu vidiniu pasauliu, Hoelderlinas jautėsi esąs pašauktas tą pasaulį įgyvendinti vokiečio širdyje. Kad tokia pastanga turėjo pasibaigti skaudžiu pralaimėjimu, šio amžiaus žmogui ypatingai matyti. Tai nemažina, aišku, Hoelderlino asmenybės dydžio: jo pastanga buvo reto žmogiško tyrumo, jo tikėjimas žmogum toks didelis, kad jis negalėjo nesibaigti tragedija.

Jau Hoelderlino išorinis gyvenimo kelias mums ryškiai atskleidžia kasdienybės griaunamo žmogaus paveikslą: jo neįstengimas susikoncentruoti ilgesniam moksliniam ar meniniam darbui, skurdus namų mokytojo užsiėmimas, blaškąs jį nuo vieno geradario pas kitą, jo per didelis jautrumas kiekvienam gyvenimo mažmožiui. Nuo 1806 m. ligi mirties 1843 m., jisai gyvena pamišęs. Pirmą kartą liga jį ištinka Bordeaux ir po to (jo sąmonė buvo tik kelis trumpus laikotarpius pragiedrėjusi) jo nebepa-lieka. Taip baigė vienas tyriausių vokiečių poetų savo skurdų gyvenimą, slaugomas geraširdžio tuebingeniečio staliaus.

Hoelderlinas yra neabejotinai stipriausias vokiečių himninės poezijos atstovas, ir pasaulinėj literatūroj jisai yra vertas Pindaro laurų vainiko. Jo epinė ir draminė kūryba ("Hyperion" ir "Empedokles") yra perdėm lyrinio pobūdžio. Jisai vos regimai telyti šią žemę, skelbdamas graikų mesianizmą vokiečių tautai, ir jo žodis niekados neįstengė prakalbėti į tingią ir miesčionišką savo tautos daugumą. Panašiai, kaip ir Friedrich Schiller is, jis gyvena užsidaręs savo šventovėj. Ir jis tiktai pirštų galais telytėjo tuometinį vokiečių literatūros laurų vainiką, į kurį taip godžiai rankas panėręs buvo jų bendra-laikis Goethe. Šiandieną įdomu būtų, piešiant visą Goethės portretą, sustoti prie šitos skaudžios tiesos: du tipingiausi vokiečių idealistinės poezijos atstovai nebuvo savo tautos priimti, tuo tarpu dar ir šiandieną be saiko garbinamasis Goethe atrado kelią ir į vokiečių intelektualų ir į vokiečių miestelėnų širdis. Neveltui Goethės niekas neišdrįso pavadinti "zeitlos".

Visiškai savarankišką Hoelderliną mes išgirstame nuo 1796 iki 1801 sukurtuose laisvais ritmais distichuose ir hegzametruose, kur jisai pasineria į savo nuolatinę problematiką apie žmogaus tragišką buitį ir nepraeinantį helenistinį dievų pasaulį. Jo gyvenimą tragiškai sukrėtusi moters meilė iš jo giesmės ištrupino su visu nereikalingu žodžių potvyniu ir gyvenimo džiaugsmą. "Trumpa, kaip jo laimė, buvo ir jo giesmė" (Wilhelm Scherer). Artėjanti gyvenimo sutema priliejo jo skausmu nuspalvintus žodžius keistos ramybės. Tarp skausmingų skundų mes skaitome taip pat eilėraščius, kuriuose jis tarytumei pirmą kartą praregi jo tėviškės kalvomis kopiančius vynuogynus, skaidrias upių tėkmes ir mažyčius, nuo saulėtekio iki saulės laidos triūsiančius laukuose, žmonių pavidalus. Jisai tarytumei rezignuoja, nes mato, kad jo amžiaus mažyčiams žmonėms jo skelbiamasai pasaulis yra neprieinamas, ir juos myli dėl jų silpnumo ir menkystės. Tiktai gamta, kuri išdidžiai nesiduoda palaužiama žmogaus rankos, jam spindi sena antikine grožybe. Joje Hoelderlinas ir apgyvendina savo graikų pasaulio idealą. (Žiūrėk "Ąžuolai"). Paprastam, lyriniam pietų Vokietijos peizaže jis tariasi atradęs atgimstantį antikinį žemės rojų. Tačiau šita iliuzija nebeišgelbsti Hoelderlino. Jis sukniumba po savo tamsaus likimo dangum, kuriame nerūpestingi ir išdidūs ir toliau viešpatauja helenų dievai.

Paskutinio laikotarpio Hoelderlino poezija yra kaip skaisčiaspalvė tapyba žmogaus, kuris pietistiškai, lyg senasis graikas, žvelgia į didžiąją gamtos šventovę ir visur joje randa nemirtingų dievų pėdsakus. Hoelderlinas tačiau sustoja ir ties Kristaus vardu, ties Geriausiojo Žmogaus, ties mūsų žemės didžiausiojo Prieteliaus, kuris, poeto žodžiais kalbant, žemės sopulius nešė prisiglaudęs prie savo mylinčios krūtinės. Hoelderlinas yra parašęs du fragmentus: Kristaus Himno ir Madonos Himno. Abiejuose kūriniuose jis kalba apie Kristaus amžiną dieviškumą ir begalinę meilę. Mes aiškiai regime, kad Hoelderlinas kalba apie Kristų, kaip apie Dievo Sūnų, palikdamas Jį visiškai šalia ir daug aukščiau už graikiškąją dievų hierarchiją:
Tu, taiką nešantis, kurio atėjimu
Visiškai nebetikėjome, dabar Tu esi čia,
Tu Nemirtingasai, pasirodąs Bičiulio pavidale,
Aš atpažįstu Tave   
(Kristaus Himno fragmentas)

Ir vis dėlto, ieškodami Hoelderlinui galutinio apibūdinimo, mes jį turėtume pavadinti tikinčiu panteistu; žmogum, kurį poeto pašaukimas buvo taip užvaldęs, poeto, troškusio paskutinį kartą moderniosios epochos pradžioj dar prikelti tikrovės ir idėjos harmoningoj vienumoj gyvenusį graikų pasaulį, kad jo pralaimėjimas iki šių dienų mums išliko kaip skaudus įrodymas niekados nebeįgyvendinamo bedualistinio žmogaus paveikslo. Dar daugiau: Hoelderlino beprotybė niūria šviesa nušviečia ir Goethės klasikinio   idealo   neįmanomybę   naujojoj   eroj:
Hoelderlinas pralaimėjo už mus visus besąlyginę kovą, norėdamas sujungti vienumon klasikinį graikų idealą su romantizmo pagimdyta amžinai nerimstančia, tarp tikrovės ir pasakos nukryžiuota, šių dienų žmogaus siela.

Atrodo, kad ir patsai Hoelderlinas, prieše pat ateinant beprotybei, ne tiktai savo paties žmogiškąjį pralaimėjimą jautė, bet įmatė, kaip beviltiška tikėtis įgyvendinti antikinę harmoniją sudraskytoj žmogaus širdyj. Savo elegijose jisai nuolat ir nuolat grįžta prie žmogaus praeinamumo ir jo neapsakomo trapumo. Tai ištisas priekaištingas skundas dievams, sukūrusiems tokį neišbaigtą tvarinį. Keistu būdu galime rasti artimos giminystės beveik šimtmečiu vėliau parašytose Rilkės "Duino Elegijose". Sunku šito rašinio rėmuose ilgiau sustoti ties šiuo fenomenu, tai tačiau aiškiai kalba apie Hoelderlino kūrybos artimumą mums, apie jo iškeltos problematikos aktualumą. Daug Hoelderlino skausmingo pasaulio randame ir austrų poeto Georg Traklio kūryboje. Hoelderlinas buvo sutrupintas savų dievų, Georg Traki tačiau yra atvaizdas tikro krikščionies kentėtojo. Mes norėtume pasakyti, kad Hoelderlino poetinė ir žmogiškoji tragedija dar kartą ryškiai pasikartojo mūsų epochoje Georg Traklio asmeny.

Retai teminimos, tačiau vienos iš įdomiausių visoj vokiečių poezijoj yra Hoelderlino trumpos lyrinės nuotrupos, parašytos tais laikotarpiais, kai jo sąmonė nušvisdavo. Toji kūryba "poeto pralaimėjusio kovą su angelu" yra gili ir sukrečianti lyrika, skaidri, kaip puolusio žmogaus rojaus prisiminimas. Ji yra pusiau muzika, skambinama sužeistu instrumentu, ir pusiau vaiko, išvydusio pirmą kartą pasaulį, įvardinimas daiktų žodžiais. Šitų paskutinių Hoelderlino eilių temos yra be galo paprastos: gamta ir metų laikai. Tai tarytumei tiktai kontūrai surizgusio ir pro akis pramirgančio žemės veido, kuriuos poeto nedrąsi ranka bando nubrėžti. Iki širdies sukrėsdami užgauna mus jo kūdikiški paskutiniai žodžiai. Naivi vaiko akis, arba žmogaus, sugrįžusio vėliai į vaiko regėjimą, mato taip skaudžiai paprastai pasaulio daiktus. Hoelderlino neapsakomas sopulys jo paskutiniuose eilėraščiuose teka supamas monotoniškai nykaus rimo ir ritmo, tarytum rytietiška fleitos melodija. Jo nerimuotieji himnai, odės ir elegijos kalbėjo apie kovą ir nerimą. Juose su visu vokiečių poetams charakteringu įnirtimu Hoelderlinas plakėsi su jį dusinančia problematika. Ir dabar, po pralaimėjimo, paskutinėse lyrinėse nuotrupose jo vaikiškos eilės skamba taip užgaudamos širdį, nes jos pasakoja mums apie mirusio žmogaus pasaulį, kurio lūpos kalba tarytumei iš anapus.

Toks yra keliais brūkšniais nubrėžtas šito poeto kentėtojo portretas: skaidri tyro žmogaus pastanga grąžinti mums mūsų prarastąjį rojų ir sutaikinti mumyse nemirtingą ilgesį ir žemišką praeinamumą. Ir šiandieną mes jį mylime tik dar labiau dėl to, kad toj kovoj sudužo ir jo gyvenimas ir jo giesmė. Visais amžiais žmonės, išdrįsę mirti už savo skelbiamą tiesą, išliko nemirtingi.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai