Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Bernardas Brazdžionis — Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Bernardas Brazdžionis   
NEATSAKYTI KLAUSIMAI

Mes visą gyvenimą ieškom tavęs
Nuo kūdikio juoko lig ašarų seno, sužibę
Skliautai ar atves prie tavęs, ar atves
O, amžinybe!

Kokiais kalkuliatoriais, kas suskaičiuos,
Kiek mums dovanota, kiek buvo į paskolą duota
Džiaugsmų ir pagundų ir gedulo metų, beviešint svečiuos,
O, žemės puota!

Girdėjom, regėjom, šventoji, tave, '
Į nuopuolių alkį, prakeiktą įkibę,
Ir plaukėm sekundžių sekliąja srove,
O, amžinybe!

Kokiais (vakarėjant) radarais ir kas suskaičiuos,
Kiek minus, kiek plus ir kiek nuliams tuštiems atiduota
Svajonių, klajonių ir mirksnio malonių, beviešint svečiuos,
O, žemės puota!

O tu mūsų lauki, tu žmogų šauki ir šauki
Per žiedus, per sodus, per Dievo galatktikų didžią didybę.
Ir klumpam — laimėtojai, laimim — maži ir menki,
O, amžinybe!

TREMENDO

Pavargstame nuo sielvarto,
nelaimių ir skausmų,
Pavargstame nuo vasarų,
pavargstam nuo žiemų...

Pavargstam nuo žydėjimo
aistringo deguonies,
Pavargstame nuo ašarų
gesinančios ugnies.

Pavargstam per gyvenimą
į mirtį eidami . . .
Ar pasilsėsim vis-a-vis
su ja, su mirtimi? . .

TRYS ETIUDAI
Mums duota metai, o dienų
mums maža — nepakanka,
Mus prašo didelių dainų,
dainuojam tai, kas menka.

Dainuojam mirksnio stebuklus
ir mikrokosmo didį,
Kaip ant bedugnės, o kuklus
gyvybės žiedas žydi...

Gyvybės žiedo gražumu
sapne susižavėję,
Pabudę — šilumoj namų
užmirštam šiaurės vėją.

ŽMOGUS ŽEMEI

Be tavęs atėjau, be tavęs ir nueisiu, nueisiu,
Dievo žeme, pilna neraškytų rudenio vaisių.

Rugio duonos radau ir ištroškęs vandens atsigėriau,
Pavydėjau dangaus girios paukščiui ir lauko svėrei.

Ar buvai man gera, ar buvai negera, nesiskųsiu —
Kai manęs nebebus, ir nebūdamas buvęs čia būsiu.

TĖVE MŪSŲ

Lyg sidabro srovė nusidriekia per rudenio dangų,
Kur likimai liūdni atsispindi jotvingių, natangų.

Kur take tolimam susitikę pro-protėviai prūsų
Pamaldžiai kalba maldą Perkūnui, pakeitę į TĖVE MŪSŲ.

"Tėve mūsų, pavojuos, kur savo neklaužadą Lietuvą dėsi,--
Ar senų ąžuolų drevėse, ar liepynų pavėsy,

Ar galindų graudi giminė kur gailaudama gedi
Pas piktų palikuonių kirviais nukirstą gintaro medį?

Tėve mūsų, teesie pagal tavo palaimintą valią
Lietuva išdidi ir laisva! Kad be vyliaus nuvalę

Amžiai vergės raukšles nuo jos lūpų, nuo rankų, nuo skruostų, --
Jauną, gražią pasotintų laisve, palaima paguostų!"

VIRŠŪNĖJE HOREBO

Amžinai žydėkit, Jerichono rožės
Ir minėkite nutolusius namus . . .
Ir storųjų Šv. Rašto foliantų neatvožęs
Aš senus kartoju poteksčių posmus.

Aš renku dygius lapus aloes
Ir kaip šventą atminimą juos dedu
Atverstan rudens albuman ir kartoju
Mintimis daugybę žemės valandų,

Kur žadėjo niekad nenuvysti,
Kur, tikėjau, grįš, dar kartą grįš
Nuostabioji evangelijos jaunystė,
Man atvėrus Viešpaties dienų duris.

Nenulauš audra silpnos žolelės stiebo
Ten prie vėlinių pravirusios duobės,
Kai aukštoj viršūnėje Horebo
Viešpats tau ir man
balsu aukštųjų kiparisų,
Jerichono rožių žydinčiu balsu kalbės . . .

NEPAŽĮSTAMAS DANGUS

Aš ėjau per žemę juodą,
Klausiau kryžkelėj baugus:
O kieno tasai už sodo
Ūkanotasai dangus? . .

Vėrės svėrės tartum žaizdos,
Aimanavo aimana, —
Neatsakė nieko žvaigždės,
Neatsakė nė diena.

Atsakyk man, kelio vingi,
Žodžiais laimės nerastos:
Kur nueis pakeleivingi,
Pasiklydę kur sustos? . .

Ar sutiks jauna Artemis,
Ar dings vakaras vangus,
Ar pražys tasai sutemęs
Napažįstamas dangus? . .

PRO TORĄ IR HEREZIJĄ

Bylojai, Kristau, jiems pro Torą ir hereziją praeidamas
Nemokytais, kasdieniais žodžiais, paprastais,
Tavo gyvenimą išrašė erodai ugnies ir kraujo raidėmis
Ties šimtmečiais, tartum Genezareto ežero krantais.

Tarei Sinedrijonui: atėjau aš tėvo tiesą liudyti,
Ne jum, tarnausiu Viešpačiui, tik jam, vienamui ir šventam . . .
Ir laiminai kely sutikęs našlę motiną su Kaifo kario kūdikiu,
Kai jį pakėlė tau Jeruzalėn įžengiančiam, ant asilo raitam.

Kalbėjaisi su muitininkais ir su prievaizdom turtuolių vynuogynuose,
Valgei su lozoriais ir su senų įstatymų skaitytojais-neišmanytojais, senais,
Giedojo liaupsę tau Judėja, nepažinusi,
Pažinusi — su fariziejais pasmerkė ir nenusilenkė su rabinais.

O nusilenks, o nepasmerks tavęs nei pasmerktųjų pragaras,
Į atklaines kai nusileisi protėvių vaduoti iš mirties nasrų,
Pajordany žels žalios nendrės, melsis meldai irgi Biržų agaras
Pražys Velykų rytmetį neužgesinamu gyvenimo gaisru

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai