Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Teateinie Tavo Karalystė PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYSK. V. BRIZGYS   

I.
Tikintysis kasdien, ir ne po kartą, kalba "Tėve mūsų" ... — Viešpaties maldą. Kad šią maldą kalbantieji gerai suprastų, kokios reikšmės prašymai joje sudėti!

Visko pertekusiam žmogui kasdieninės duonos prašymas atrodo ne visai suprantamas. Jis yra jau aiškesnis žmogui, gyvenančiam iš sunkaus kasdieninio savo darbo. O labai aiškus yra tam, kurs kada nors išgyveno ir paprastos duonos stoką. Tada jis gal ne kartą susigraudinęs tarė žodžius: "Kasdieninės duonos duok mums šiandien" . . . Taip yra su kasdieninės duonos prašymu.

O gal dar retesnis žmogus ir dar rečiau pagauna prasmę žodžių ir juos susigraudinęs taria: "Teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia" . . . Tikintysis, kartodamas šiuos prašymus, retai jaučiasi kalbąs Dievui svarbiu ir jo paties asmenį liečiančiu reikalu. Net tie milijonai po pasaulį blaškomų benamių žmonių, netekusių žemiškos Tėvynės, ne kiekvienas suvokia ir pakankamai pergalvoja, kas atsitiko su juo ir su jo likimo bendrininkais. Ir iš alkanųjų ne dažnas supranta, kodėl šiandien visko pertekusiame pasaulyje jam trūksta net paprastos duonos—minimalinių žmoniško gyvenimo reikmenų.

Valstybė ir individas be Dievo karalystes. Kai kultūringa tauta patenka nekultūringos tautos vergijon, tai yra baisus istorijos įvykis, pa-liečiąs visą žmoniją. Vergijoje bus sunaikinti anos kultūringos tautos kultūriniai laimėjimai, t. y. visos žmonijos vertybių dalis. Tačiau dabar mūsų tautos ir kitų į mus panašių pavergtų tautų visas nelaimės turinys yra ne vien tik tai, kad jos pateko mažiau kultūringos tautos vergijon. Yra šis tas daugiau. Šiandieninio mūsų ir visos eilės kitų tautų pavergėjo charakteristikoje ir mūsų nelaimės laipsnyje gal svarbiausią vaidmenį tenka skirti pavergėjo pasaulėžiūrai. Jeigu kitų tautų kai kurie istorijos lapai yra jau užversti pluoštu naujesnių, tai Meksikos, Ispanijos, Vokietijos netolimi išgyvenimai priklauso ne istorijai, o mūsų dabarčiai. Mes esame tų laikų ir įvykių liudininkai. Ir be svetimos okupacijos, kas galėjo, iš tų kraštų bėgo. Negalėjusieji pabėgti milžiniškais skaičiais per trumpą laiką buvo žiauriausiais būdais nužudyti. Jeigu ne svetimos rankos, tai Vokietijoje patys vokiečiai būtų iki šiol išžudę milijonus ir savų ir svetimų. Jeigu ne svetima įtaka, kažin kada ir kaip Meksika būtų baigusi savo žudynes.

Nesprendžiant, kiek šiandien yra teisingos prieštaraujančios nuomonės apie Ispanijos dabartinę padėtį, tai visai nesušvelnina ten neseniai buvusio režimo žiaurumų. Tuose kraštuose piliečiai, savųjų valdomi, dar neseniai jautėsi žymiai blogiau, negu šiandien Vakarų Vokietija svetimųjų okupacijoje. O kas ir kada pateiks pasauliui tikslias statistikas, kas įvyko Rusijoje nuo 1917 metų rudens iki dabar? Kas rusų okupantų padaryta jų pavergtuose kraštuose? Kaip lietuvis, pabėgęs iš ruso vergijos, taip lygiai ir rusas yra laimingas, jeigu pasprunka iš savųjų valdomos tėvynės. O kiek ten žmonių beliktų, jeigu piliečiai turėtų laisvę, ar nors kiek didesnes galimybes iš ten pasprukti? Taigi kartais ir savam krašte, ir saviems valdant, ir taikos metu žmogus pasijunta ne geriau, o net blogiau, kaip svetimam krašte pabėgėlis iš savos tėvynės. Mes esame taip pat liudininkai laikų ir valstybių, kada savam krašte ir saviems valdant, piliečiui visko pritrūksta: ir ramybės, ir saugumo, ir laisvės, ir apskritai žmoniško gyvenimo.

Politinė nepriklausomybė tautai dar ne viską išsprendžia. Tik pati politinė nepriklausomybė tautai neduoda visko, kas yra būtina jos tinkamai moraliai savijautai, jos tikrai laisvei. Ir politiškai nepriklausoma tauta savam krašte gali gyventi vergų gyvenimą, eiti pražūtin. Tai gali įvykti su tauta ne tik komunistiniam, nacionalsocialistiniam ar kitokios rūšies socialistiniam režime. Gali atsirasti ir kitokiais vardais pasivadinusių ir kitokių socialinių bei politinių programų pasaulėžiūrų, sistemų, režimų, kuriais galima pasiekti tų pačių rezultatų, kurių pasiekė Rusija, Meksika, Ispanija, Vokietija. Režimas ne visada pats sukuria tai, kas jam viešpataujant krašte reiškiasi. Jis kartais suteikia tik sąlygas pasireikšti prieš jį subrendusioms nuotaikoms. Ir režimus tik retai kuria pavieniai asmens, o paprastai jie patys yra tautos dvasios išraiška. Visa tai, kas mūsų laikais įvyko anuose čia paminėtuose kraštuose, gali įvykti bet kuriuo laiku ir bet kurioje valstybėje, ar tautoje, kai jose išnyksta tai, ką čia vadinsime Dievo karalyste, o jos vietą užima žmogaus sauvalė.

Panašūs dalykai vyksta ir pačiuose individuose, kuriuose sunyksta Dievo karalystė. Gali tokis žmogus gyventi savam krašte, gražioje santvarkoje, gali jam nestokoti ne tik duonos, bet net ne visiems laimingiesiems prieinamų žemiškų gėrybių. Atsitinka tačiau, kad jis netenka ramybės, vidinės laimės, nekartą iš viso nepajėgia pakelti savo gyvenimo. Turėdamas ne tik ko pavalgyti, bet ir kuo palėbauti, jis taip nusiteikia, kad noro netenka, savęs neprisiverčia savo gėrybėmis naudotis. Jis pradeda ilgiau nebepakelti ne tik kitų aplink save, bet net pats savęs. Iš tokių dinamiškieji ryžtasi reformuoti nors savo aplinką, o jeigu pajėgia, tai ir kitų gyvenimą. Tačiau nesuprasdami, kad jų vidinės nelaimės grūdas glūdi juose pačiuose, jie reformuoja ne save, o kitus pagal save. Pataikę kartais ir labai klaidingą kelią, savo reformatorišku dinamizmu pridaro visuomenei didelės žalos. Mažiau dinamiškųjų daugelis tokių netekusiųjų ramybės baigia dar liūdniau, nors visuomenei mažiau nuostolingai.

Tarpe kraštutinių optimistų ir kraštutinių pesimistų yra labai daug įvairių laimingos ar nelaimingos savijautos laipsnių. Tačiau kame yra psichiškai sveiko žmogaus psichologinės ramybės pagrindas? Jeigu norėsime pagrindinai atsakyti į klausimą, tai atsakas bus vistiek tik vienas: kiek kuriame žmoguje yra Dievo karalystės. Šios tiesos nereikia taikyti tiktai tikintiesiems. Yra savo gyvenimu bei savijauta patenkintų ir netikinčių žmonių: tai tie, kuriuose, jiems patiems to gal net nesuprantant, yra Dievo karalystė.

Kas yra Dievo karalystė, kurią, Kristaus pamokyti, kasdien minime Viešpaties maldoje ir kurią sakome esant individo ir žmonijos gyvenimo pagrindu? Dievo karalystė šia prasme nėra kokis nors sunkiai suprantamas, komplikuotas dalykas, komplikuota gyvenimo sistema. Tai yra asmens ir žmonijos sąmoningas, ar net ir nesąmoningas gyvenimas pagal Dievo valią. Nesąmoningas ta prasme, kad žmogus gyvena pagal Dievo valią, apie tai negalvodamas. Ta Dievo valia nėra sunkiai atspėjamas ar sunkiai įgyvendinamas dalykas. Pati žmogaus prigimtis ir Dekalogas yra visos Dievo valios santrauka.

Jeigu gerai įsigilinsime, tai rasime, kad ir visi kiti Senojo Įstatymo įsakymai bei patarimai, taip pat visas Naujasis Įstatymas sukasi apie šį žmogaus gyvenimo pagrindą: visa tai yra tik anų pagrindinių tiesų paaiškinimas, patikslinimas, paraginimas jomis gyventi. O dar geriau įsigilinę rasime, kad ir Dekaloge nėra nė vieno įsakymo, kurio nereikalautų žmogaus prigimtis. Taip suprantama Dievo valia yra individo ir visuomenės laimės būtinos ir pagrindinės sąlygos. Tie, kurie gyvena natūralios dorovės teisingai suprastais dėsniais, jie nors ir nesąmoningai gyvena pagal Dievo valią, ir iš to seka jų pačių pasitenkinimas, jie jaučiasi bent pakenčiamai laimingi, yra naudingi visuomenei. Tačiau iš kitos pusės tuose Dievo valios reikalavimuose nėra nieko, ko žmogus galėtų neboti, ką galėtų paniekinti netapdamas už tai vienokiu ar kitokiu būdu prigimties nubaustas: nepadarydamas nuostolio sau ar net visuomenei. Paprastai tokio nepaisymo galutinės ir žemiškos pasėkos būna labai liūdnos.

Dievo karalystės turi siekti kiekvienas sąmoningas krikščionis. Kristus liepė melstis, kad ateitų Dievo karalystė. Ne tik ramybė, pasitenkinimas, džiaugsmas pačiam besimeldžiančiam, bet karalystė, t. y. kad tai apimtų visus žmones, visas gyvenimo sritis. Žmogaus ir žmonijos gyvenime neturi būti nieko, kas neturėtų kokiu nors būdu tiesioginio ryšio su Dievu: visame reikia atsižvelgti į Dievo valią, viena ar kita prasme visa reikia nukreipti į Dievą. Anot katalikų teologų, tik taip besielgiąs žmogus yra pilnai sąmoningo krikščioniško gyvenimo. "Visa, ką jūs darote žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, dėkodami per jį Dievui ir Tėvui" (Kol. 3, 17). "Ar valgote, ar geriate, ar ką kita darote, visa darykite Dievo garbei" ( Kor. 10, 31).

Peiktinas egoizmas ne tik įprastos terminologijos prasme. Gali pasitaikyti peiktinų ir dvasinių egoistų, t. y. paisančių tik savo asmens dvasinio gero. Ir tos rūšies egoistai yra klaidingam kelyje. Kiekvienas pilnai sąmoningas žmogus, tuo labiau kiekvienas pilnai sąmoningas krikščionis turi būti tiek visuomeniškas, kad kiekvienam rūpėtų įgyvendinti pasaulyje Dievo karalystę. Kas to nesupranta, nesupranta kasdien matomo gyvenimo, nesupranta to pasaulio reikalų, iš kurio jis negali pabėgti. Argi kam neaišku, kad jeigu visa aplinka pasiduotų Dievui priešingai dvasiai, tai ir anam individualinio dvasinio tobulumo siekėjui bus atimtos ne tik elementariausios dvasinio gyvenimo sąlygos, bet iš viso jam nebeliks vietos pasaulyje. Tiesa, tokiose piktose sąlygose neretas gali susirinkti didelių antgamtinių nuopelnų, neretas jose numiršta kankiniu už savo tikėjimą, už luomo pareigas, bet tai tie, kurie kenčia ir miršta kovodami už Dievo karalystę. Tačiau galima paabejoti verte kentėjimų ir net mirties tų krikščionių, kurie, ganydami tik save ir matydami aplink save kitus dvasiškai klystančius ir žūstančius, į tai žiūri ramiai ir nieko nedaro jiems gelbėti. Tas

V. K. JONYNAS       BETLIEJAUS NAKTIS

krikščionis ne širdimi, o tik lūpomis kalbėdavo: "Teateinie Tavo karalystė" . . .
Taigi ne tik "pašauktiesiems" apaštalams, "pašauktiesiems" visuomenininkams turi rūpėti Dievo karalystė. Tos rūšies visuomenininku turėtų būti kiekvienas pilnai sąmoningas žmogus, o tuo labiau sąmoningas krikščionis. Gi tų, kurie save laiko apaštalais, visuomenininkais, visi rūpesčiai ir pastangos turi koncentruotis į vieną tašką: kurti žmonijoje Dievo karalystę, t. y. darbuotis, kad visi jo įtakos pasiekiami žmonės kiekvienas savo gyvenimą tvarkytų pagal Dievo valią, kad visos gyvenimo sritys ir apraiškos pilnai ir sąmoningai derintųsi su aukščiausiomis gyvenimo normomis. Visos kitos jo visuomeniško veikimos formos turi būti tik priemonės, keliai į ši vienintelį tikro visuomeniškumo tikslą. Būtų labai nenuoseklu, jeigu kas pasišvęstų siekti visuomenės gero, bet nors kai kada pamirštų to gero tikrąjį pagrindą ir aukščiausias normas — Dievo valią. Be šio pamato kuriamas geras, nors ir uoliausia veikla lieka be tikrojo pamato. Be šių kriterijų kuriamam statinyje visada esti visokių žalingų priemaišų. Taip pastatytas rūmas anksčiau ar vėliau grius, visada su didesne ar mažesne žala visuomenei. Kiek jau kartų amžių bėgyje siūlomo gero vietoje, nepatikrinto pagal Dievo valios kriterijus, visuomenė gavo nuodų dozę, ne kartą tiek stiprią, kad kai kurios tautos per šimtmečius nepajėgė iš apnuodijimo atsigauti. Tai padarė asmens, nuoširdžiai norėdami savo tautai gero.

Be žmonių darbo, be pastangų Dievo karalystė nesukuriama. Mūsų malda: "Teateinie Tavo karalystė" . . . yra ne kas kita, o prašymas palaimos mūsų darbui. Kas to nesuprastų, nesuprastų savo kasdieninės maldos turinio. Kaip tas, kurs tinginiaudamas prašytų iš Dievo sau kasdieninės duonos, gundytų Dievą, taip jį gundytų ir tas, kurs, pats nieku neprisidėdamas kurti Dievo karalystės, kalbėtų: "Teateinie Tavo karalystė", kurs melsdamasis ar nesimelsdamas lauktų kažkokių palaimintų laikų, pats tačiau nieko nedarydamas tiems laikams sukurti. Tik savos rūšies panteistui ar šiaipjau prietarais gyvenančiam Žmogui neaišku, kad laikas fatališkai neneša nei laimės nei nelaimės. Laiku tik vadiname tam tikrą gamtos reiškinių eigą, pramintą judėjimu. Taigi laukti, ką "laikas atneš", yra kalba be jokio turinio. Laikas nieko neatneš. Kas įvyks žmonijoje gero ar blogo, tai visa bus kurių nors žmonių veiklos, jų darbų pasėkos. Taigi, jeigu be tavo pastangų ir prisidėjimo susikurs mūsų Tėvynėje ar kitur pasaulyje kas nors gero, tau malonaus bei naudingo, tai visa bus kurių nors žmonių veiklos ir darbų vaisiai. Kas pats, prie to nieku neprisidėjęs, anais gerais vaisiais naudotųsi ir džiaugtųsi, — naudotųsi ir džiaugtųsi svetimų pelnu ir būtų daugiau ar mažiau panašus į žmogų, valgantį kitų uždirbtą duoną.

Kokis yra teisingas Kristaus pasakymas: "Ieškokite visų pirma Dievo karalystės ir jos teisybės, o visa tai bus jums pridėta" (Mat. 6, 33; Luk. 12, 31). Dievo karalystėje, t. y. gyvenime tvarkomam pagal Dievo valią, bus tvarka, paremta krikščionišku žmogaus vertinimu. Tačiau, kad gyvenimas būtų tvarkomas pagal Dievo valią, yra mūsų visų pareiga to siekti.

II.
Šitas tiesas suprantantieji, jas vertinantieji ir būdami ar norėdami būti visuomenininkais, šiandieninėje veikloje turėtų atkreipti dėmesio Į kai kurias veiklos apraiškas.

1. Visuomenine veikla visuomet teturi savęs vertą tikslą. Tai ypatingai atmintina katalikams veikėjams ir katalikiškoms organizacijoms. Žmogaus veiklos laikas tokis trumpas, jėgos tokios ribotos, svarbių žmonijos reikalų tiek daug ir jie reikalingi tokios greitos pagalbos, kad sąmoningam katalikui veikėjui nėra kada eikvoti laiko ir energijos betiksliam veikimui. Sąmoningo kataliko visuomeninko visa veikla, visi užsimojimai turėtų būti gerai išsvarstyti, gerai suplanuoti, gerai paruošti visi viena kryptimi — pasidarbuoti Dievo karalystei kurti. Pavyzdžiu galėtume paimti bet kurį veikėją ar bet kurią organizaciją. Imkime antai organizaciją su šūkiu "Dievui ir Tėvynei". Ką jos veikėjai beruoštų: eilinį susirinkimą, išvyką, susivažiavimą, studijų savaitę, pramogą ar kita ką, visada reiktų gerai išsvarstyti, kiek ir kaip visa tai pasitarnaus anam šūkiui "Dievui ir Tėvynei" ir apskritai Dievo karalystės reikalui. Tas pat tinka ir kiekvienai kitai organizacijai, ar tai būtų Ateitininkai, ar Katalikės Moterys ar kuri kita, nepaisant kokis bebūtų kurios formalus šūkis. Kur trūksta tokio apsisvarstymo ir detalaus pasiruošimo visur siekti ano pagrindinio tikslo, ten išeikvojama daug energijos, prarandama daug laiko be vertės, ne kartą pasiekiama netikėtų, nepageidaujamų rezultatų, net visai prieštaraujančių saviems vadovaujantiems šūkiams.

2. Reikia būti kritiškiems naujumų ieškant ir juos vertinant. Girtini naujumų ieškojimai ir praktiškose gyvenimo srityse, ir moksle, ir mene. Tik naujumų beieškant, daroma įvairiose srityse pažanga. Jie yra girtini ir visuomeninio, pastoracinio darbo srityje, net dvasinio tobulumo siekimo būduose. Antai matome, kiek daug yra ir vis dar daugėja įvairios vienuolijos, bažnytinės brolijos ir kt. Viena nuo kitos jos skiriasi ne tik vardais. Skiriasi ir keliuose siekiant visoms bendrą pagrindinį tikslą. Kai kur,pav.,ir Vokietijoje, yra net pastovi komisija tirti naujiems katechi-zacijos metodams. Tačiau ne visa, kas yra nauja, būtinai yra geriau už sena. Ir praktiškam gyvenime, ir moksluose, ir veikime, ir dvasiniam gyvenime yra buvusi nesuskaitoma daugybė naujų bandymų, kurie nieko gero nedavė, o prie jų tik gyvenimą sugaišo, energiją išeikvojo,kartais davė net labai blogų vaisių didelis skaičius šiaipjau ir labai dinamiškų asmenybių. Tai vis todėl, kad per mažai nusimanyta, kur naujumai tinka ir kur ne, kad per mažai pats reikalas apgalvotas. Nekritiškas pasinešimas visur vis ko nors naujo ieškoti nėra girtinas. Pijus XI apie meną yra pasakęs, kad tai, kas nauja, tik tada gali pretenduoti į pripažinimą, jeigu tai yra aiškiai pranašiau už sena. Tai tinka visoms sritims, ne tik menui. O yra tam tikros sritys, kur Bažnyčia naujumų įsakmiai nepageidauja, ne tik turinyje, bet formoje, net terminologijoje. Taip yra, pav., su visomis tikėjimo ir doroves tiesomis. Bažnyčia neleidžia jų ne tik turinio keisti, bet nori, kad senos tiesos, turinčios savo aiškią ir pastovią terminologiją, būtų visada ir visų reiškiamos tais pačiais priimtais terminais. Tuo būdu apsisaugojama nuo nereikalingų dviprasmiškumų, ginčų, net klaidų. Pijus XII nepritaria net tiems, kurie tai nori daryti, vadovaudamiesi kilniais motyvais (Plg. Encikl. "Humani generis"). Dar negeriau darytų tie, kurie šiose srityse naujumų ieškotų tik iš kokio įmantrumo. Gyvos kalbos kitimo čia nevertinsime. Tačiau kalbininkai ir kiti savo bandymus tedaro tose srityse, kur iš jų bandymų nekils nesusipratimų.

Tuo labiau nereikia ieškoti naujų įmantrybių, išreiškiant Bažnyčios aptarto tikėjimo, doros ar kurio kitokio klausimo turinį.

Kartais taip yra ir su veikimo formomis. Bažnyčios viešojoje teisėje yra tokis dėsnis, kad Bažnyčia nori būti talkininkaujama ir ginama tik tokiais būdais, kurie pačiai Bažnyčiai yra priimtini, ar jos nurodyti, o ne kiekvienu būdu, kuris kuriam talkininkui į galvą ateitų. Perdėtai sau-vališkų talkininkų Bažnyčia nepageidauja. Ji nori, kad visi jos nariai ir bendradarbiai būtų sicut castrorum acies bene ordinata (G. Giesmė 6, 3) — kaip tvarkingos kariuomenės gretos.

Iš visa to seka išvada, kad katalikai veikėjai, rašytojai, katalikiškų organizacijų nariai ir apskritai visi sąmoningi katalikai turi pasistengti, kiek galima geriau, susipažinti su Bažnyčios mokslo Įvairių klausimų turiniu, su tuos klausimus liečiančia ir priimta terminologija, su Bažnyčios priimtais ar užgirtais jai talkininkavimo būdais. Taip bus galima išvengti nereikalingų improvizacijų, iš to kartais sekančių nepageidaujamų nukrypimų, ar net aiškių, nors ir iš geros valios einančių klaidų.

3. Reikia teisingai suprasti ir praktikoje taikyti toleranciją. Jeigu praeityje buvo smerktinų faktų inkvizicijoje, tai nemažiau smerktinų reiškinių yra šiandien vadinamojoje tolerancijoje. Kiek šiandien niekeno nevaržomų, viešų nedorų, jaunimą gadinančių reiškinių! Ir pačių katalikų tarpe per dažnai pasitaiko vieši reiškiniai, kad artimo meilės klystančiam žmogui neskiriama nuo tolerancijos klaidai, blogybei, viešai ir sąmoningai nuodėmei. Tokia iškreipta tolerancija yra tada, kai su klystančiu žmogumi, kurio klaida yra visiems žinoma, elgiamasi viešai kitų tarpe taip, tarsi to žmogaus gyvenime nebūtų viešos netvarkos. Viešame bendravime su įvairiais žmonėmis daugiau viršinio prieteliškumo galima parodyti nors ir klaidingų pažiūrų, bet padoraus gyvenimo asmeniui, negu doriškai netvarkingam, nepaisant, kokių pažiūrų jis bebūtų. Beatodairiškas nepaisymas viešuose žmogaus netvarkingo gyvenimo santykiuose turi visą eilę savo blogų pasėkų. Tokiu elgesiu nepadedama klystančiam asmeniui pasitaisyti, o jis tik padrąsinamas savo klaidos nesivaržyti, joje ir toliau pasilikti. Tokiu elgesiu padedama klystančiam numarinti gal ir labai nerimstančią jo sąžinę. Klystantis žmogus ir jo klaida tarsi pateisinami kitų žmonių akyse. Tokios tolerancijos liudininkai, mažiau nusimaną dorovės reikalavimuose, yra klaidinami. Ne vienas pamano, kad tai, ką jis laikė klaida, nėra klaida, o kad ir klaida, tai ne taip jau didelė, kad jos reiktų vengti. O ir teisingai dalyką suprantą, bet silpnesnės valios, ypatingai jauni žmonės tokios tolerancijos yra tarsi padrąsinami prieš tokią pat ar kitokią klaidą perdaug nesispirti, nes ir klaidai pasidavus, net ir rinktinių katalikų akyse garbės neprarasi. Mes patys, tur būt, nemažai nusigąstume, jeigu kas galėtų mums parodyti, kiek jaunų ir nekaltų sielų padrąsino į klaidą, net į viešą nuodėmę klaidingos taktikos vyresniųjų visuomenininkų klaidingai suprasta ir praktikuota tolerancija. Mūsų dienose neretas katalikas pasidavė palaidų nuotaikų, o ne katalikiškos doktrinos dvasiai, ypatingai santykiuose su viešais ir formaliais svetimoteriais. Juos katalikai kviečia į savus oficialius pobūvius, nera tai ten jiems tenka net vienokis ar kitokis aktyvus vaidmuo, jie traktuojami vienodai su tvarkingais ir garbingais asmenimis.

Tos ar kitų viešų klaidų traktavimas yra aiš kiai klaidingas ir pasmerktinas. Tokie tolerantai be reikalo ir sofistiškai teisinasi, lygindami save su Kristumi, kurs taip pat valgė su nusidėjėliais. Taip, valgė, bet su tais, kurie pirma savo klaidas apgailėjo ir ryžosi iš jų taisytis. Magdalena pirmiau svetimuose namuose nuplovė Kristui kojas atgailos ašaromis, o tik paskui turėjo laimės pasiklausyti jo prieteliškų kalbų. Ir pats mirdamas Kristus šalia jo mirštančiam nusikaltėliui paguodos žodį tik tada ištarė, kai tas ne vien širdimi, o net žodžiu parodė gailįsis savo darbų. Kitam, kurs savo darbų nesigailėjo, net mirties valandą Kristus nepasakė suraminimo ir paguodos žodžio. Tuos, kurie klydo, ir savo klaidų netaisė, Kristus yra ne kartą viešai išbaręs skaudžiais žodžiais, su jais nebendravo, į jų namus nesilankė. Arba kuris misijonierius šiandien turėtų drąsos viešus nusidėjėlius išbarti šv. Petro žodžiais? (2 Petr. 2 . . .).

4. Kovojant su klaidomis ir ydomis, reikia daugiau kovoti prieš klaidos ar ydos esmę, o ne vien tik prieš jos pasėkas, ar jos pasireiškimo būdus. Kas, pav., smerkdamas ištvirkimą, jo blogybę vaizduotų daugiausia iš to einančiomis fizinėmis, medžiaginėmis negerovėmis, kenkimu asmens geram vardui, tas nedaug pasiektų net geros valios žmonių tarpe. Iš tokių argumentų nevisi suprastų tikrą tos ydos blogumą, neretas nesuprastų iš to einančios visuomenei žalos, neretas nemokės nuo žemiškų blogų pasėkų apsisaugoti. Kas kita žmogų įsąmoninti tikroje vienos ar kitos ydos ar klaidos blogybėje: kad tai yra iškrypimas, priešingas prigimties įstatymams, priešingas Dievo valiai, Jo nustatytai natūraliai tvaikai, kad tuo būdu Dievas yra įžeidžiamas ir prarandama Jo malonė. O šių blogų pasėkų neišvengsi jokiu kitu būdu, kaip tik pamesdamas pačią klaidą, ar blogybę. Ką nuo žmonių ir paslėpsi, nuo Dievo nepaslėpsi, tai vistiek bus nusikalata natūraliai gyvenimo tvarkai.

Arba kas kovotų su šiandieniniu kai kuriuose kraštuose žmonių nekuklumu vien tik įtikinėdamas, kad tai neestetiška, kad kiti tuo piktinasi, tas nedaug pasieks. Juk yra nemaža, kurie atsakys, kad daugelio estetikos skoniui tai net patinką, kad kai kur tai esą taip madoje, jog tuo niekas ten nesipiktinąs. Kas kita yra išaiškinti, kad drovumas neiškrypusiam žmogui yra įgimtas, kad jis yra krikščioniškos moralės reikalavimas, kad ar kas tuo piktinsis ar ne, nekuklumu žmogus visais laikais daugiau ar mažiau nusikals  natūraliai ir krikščioniškai dorovei.

Arba kas kovoja prieš komunizmą, vien tik skelbdamas jo žiaurumus, neišmintingą tvarką Lietuvoje ar kitur, tas taip pat nepasieks to, ko jis nori ir turi pasiekti. Neretas komunistas ir net katalikas į tai atsako, kad tokie žiaurūs ir nekultūringi esą tik Rusijos komunistai. Dar ir dabar net pačių lietuvių tremtinių nekomunistų tarpe galima išgirsti nuomonę, kad ir Rusijos komunizmui reikią tik duoti kitus vadus, ir ten viskas pasikeisią į gerą pusę. Iki šiol mūsų prieš-komunistines propagandos besiklausydami, dar ir šiandien Šveicarijos, Prancūzijos, Italijos, o gal ir kitų kraštų net neilinių katalikų tarpe kai kurie mano, kad jų kraštų komunistai esą visai kitokie, negu tie, apie kuriuos kalba baltai, lenkai, vengrai ir kiti. Jeigu kada Rusijos, Kinijos komunistai susitiksią su jų kraštų komunistais, kurie esą kultūringesni, prieteliškai bendraują net su kunigais, tai ir anie sukultūresią, ir tada būsią galima su visų kraštų komunistais rasti bendrą kalbą. Užtat ir kovoje ar tai prieš komunizmą ar prieš kurią kitą klaidą, norint, kad kova pasiektų reikiamų rezultatų, reikia daugiau kalbėti apie klaidos turinį, kuo ta ar kita klaida prieštarauja žmogaus prigimčiai, apskritai Dievo įstatymams, krikščionybei. Tada kiekvienas geros valios žmogus supras pačios klaidos turinį ir žalingumą, o ne vien jos pasėkų baisumą, jos sekėjų darbų žiaurumą. Ko tokie argumentai nuo klaidos neatgrasins, kas tokių argumentų besiklausydamas klaidą teisins, kiekvienam bus aišku, su kuo turima reikalo — su sąmoningu ar nesąmoningu pačios klaidos turinio šalininku.

5. Kad patys objektyviau įvertintume Dievo karalystės nedraugus ir jos priešus bei jos griovėjus, mažiau paisykime pasaulėžiūrų, srovių, grupių vardų, o daugiau jų doktrinų turinio. Būtų neišmintingas teisėjas ar valstybės gynėjas, kurie baustų pavienius nusikaltėlius, o nesiimtų pašalinti į nusikaltimus vedančių priežasčių. Neišmintingas būtų ūkininkas, kuris gaištų laiką, rankiodamas po savo laukus pavienes dygstančias piktžoles, o nesunaikintų užaugusių, be-skleidžiančių savo sėklas po jo ir kaimynų laukus.

Štai visas pasaulis suniko šaukti prieš komunizmą. Tačiau labai didelė klaida, kad sunikus mušti komunizmą, beveik visuotinai užmiršta aiškinti, iš ko kilo pats komunizmas, iš keno eilių visuose kraštuose išeina vis nauji ir nauji komunistai. Tai labai nenuoseklu. Kas iš to, kad bus gaudomi komunistai, jeigu paliekamos ir net puoselėjamos juos išauklėjančios doktrinos, organizacijos, grupės. Pakartoju — nesakau, kad nereikia tiesiogiai kovoti prieš komunizmą, bet dar daugiau, negu prieš komunizmą, reikia kovoti prieš visokią bedievybę, nepaisant, kokiu vardu ji besivadintų, kokiu rūbu būtų prisidengusi. Tik tada bus kovojama prieš augalą, sėjantį komunizmą ir daugelį kitų blogybių. Kad šiandien komunizmas nėra vienintelis krikščionybės ir žmonijos priešas, mus visus reikšmingai įspėja ir Pijus XII aukščiau mano jau paminėtoje paskutinėjo enciklikoje "Humani generis". Mūsų laikais yra ir daugiau blogų augalų, ne tik komunizmas, iš  kurių ateityje gali užaugti vaisių, nė kiek negeresnių už komunizmą. Juk ir komunizmas kilo iš grupės, tuo vardu niekad nesivadinu-sios, ir marksizmas išaugo iš klaidos, kuri tuo vardu taip pat nesivadino. Mūsų kova turi būti nukreipta lygiai prieš visokį ateizmą: ar jis vadinsis ateistiniu materializmu, ar ateistiniu racionalizmu bei idealizmu, ar ateistiniu egzistencializmu, ar dar kokiu kitokiu vardu. Jų vardai yra visai antraeilis dalykas. Pasaulėžiūros, srovės, grupės, paneigiančios nekintančius prigimties įstatymus, pozityvius Dievo įstatymus, krikščionybę, žmonijai yra visos pavojingos. Nė kiek mažiau pavojingos yra tos srovės ar grupės, kurios, Dievą bei jo tvarką tarsi pripažindamos, kėsinasi paneigti reikalą pagal Dievo valią tvarkyti privatų ar viešą gyvenimą, ar kurią nors to gyvenimo sritį. Kuri iš tų visų klaidų pavojingiausia, niekas iš anksto neatspės. Ta, kuri gyvenime daugiau galios įgaus.

Suprantama, kad kova, apie kurią čia kalbu, iš tikinčiųjų pusės turi būti vedama ne ginklais, ne civilinių įstatymų sankcijomis, bet žodžiu ir gyvenimu. Žodžiu, parodant klaidą visoje jos šviesoje, žodžiu ir gyvenimu, parodant, kad visi gyvenimo klausimai geriau yra išsprendžiami krikščioniškų principų keliu, negu kitais keliais.

Iš mūsų rašytojų bei visuomenininkų kai kurie jau pakartotinai mūsų visuomenę įspėjo, kad ateinanti gadynė, kada ateizmas imsis ar jau imasi naujo kovos būdo prieš Dievą apskritai ir prieš krikščionybę ypatingai: apie Dievą, apie Kristų visai nekalbėti, ignoruoti. Tiesa, tų reiškinių galima jau aptikti. Visa eilė organizacijų stengiasi piršti ir kitiems, bet ypatingai jaunimui, bendrą platformą, į kurią kopiant reikia žemai palikti visus religinius, pasaulėžiūrinius skirtumus, o pasiimti su savimi tik bendrą — kažkokio nežinomo dievo idėją. Netrūksta ir tokių, kurie apie jokią dievybę iš viso nebekalba, o kalba tik apie meilę žmogui, gyvuliui, gamtai. Tais asmenimis ir organizacijomis šiandien jau vaisingai naudojasi tikrieji ir agresyvūs ateistai. Tačiau mums reikia apsiprasti su tikrove ir joje gerai įsisąmoninti, kad visais laikais jie vadinsis vienodu vardu, bet tiek jų minčių turinyje, tiek ir jų laikysenos taktikoje nėra ir nebus nieko naujo, ko dar nebūtų prieš mus buvę. Kaip ten bebūtų, tie, kurie Dievą ir Kristų ignoruos, apie jį nekalbės, nebus patys pavojingiausi Dievo ir krikščionybės priešai. Prieš jų tylą visada garsiai kalbės žmogaus prigimtis, dideli skaičiai aktyvių tikinčiųjų. O aktyvusis pasyvųjį visada nugalės. Visų laikų ateistai ir krikščionybės priešai tai gerai suprato ir mūsų laikais jie nėra naivesni už savus pirmatakus. Tiesa, kad šiandien kai kurių ana tylioji taktika yra vartojama iš įsitikinimo. Tačiau daugelis ją šiandien vartoja vien tik oportunizmo, net savisaugos sumetimais. Kadangi šiandien visuotinai pradėta šaukti prieš komunizmą, iš dalies ir už jo brutalią kovą prieš religiją, tai daugelis nors ir labai karingai nusiteikusių ateistų yra priversti bent laikinai savo aktyvumo atsižadėti, kad nebūtų sugretinti ir puolami kartu su komunistais. Tokią tylos ir net prisidengimo taktiką jie vartos tol, kol kitaip negalės elgtis. Tačiau ar gali kova prieš Dievą apskritai ir prieš Katalikų Bažnyčią ypatingai kada nors pasiekti dar aukštesnį laipsnį, kaip yra mūsų laikais? Kur tai galėjo padaryti, ateistai nepasitenkino vien tik žodine antireligine propaganda ir įstatymais, o kovai prieš Dievą ir krikščionybę pajungė visą valstybės aparatą su kariuomene. Ateizmas savo idėjinius priešus naikina fiziškai gryniausia šio žodžio prasme. Mūsų laikų įvairių kraštų režimai, naikiną religiją ir krikščionis ypatingai, nevisi vadinosi komunizmu: vienur liaudies frontu, kitur nacionalsocializmu ir kitaip. Vokietijos naciai su komunistais net kovojo. Tačiau tie režimai visi vienodai brutaliai naikino religiją, krikščionybę. Ir šiandien matom, kaip įvairiuose kraštuose, savo tarpe kai kada nesutariančios grupės visos tampa vieningos, kai tenka atsikreipti prieš religiją, ypatingai prieš Katalikų Bažnyčią. Turiu su pagarba pareikšti, kad nuo pat mūsų Tėvynės nelaimių pradžios — 1940 m. birželio 15 d. iki dabar Lietuvos katalikai rado ne tik simpatikų, bet aktyvių gynėjų tiek mūsų kairiųjų, tiek liberalų eilėse. Tačiau ir tai yra tiesa, kad nuo tos dienos ir iki dabar jų eilėse ir okupantai rado nemažiau sau talkininkų kovoje prieš Katalikų Bažnyčią Lietuvoje. Tas visas plataus ir šiandien taip kruvino pasaulio vaizdas verčia manyti, kad ana ateistų kai kur tylos taktika yra tik oportunistinė. Ateistinėje ideologijoje nėra to krikščioniško dėsnio, liepiančio mylėti ir savo priešus. Kai įvairių pažiūrų žmonės kalba apie žmoniškumą (humaniškumą), tai vienu žodžiu nevisi pasako tą pačią idėją.

Kaip ten bebūtų, į vienų viešą ir brutalią, į kitų tylią ir paslėptą kovą prieš Dievą ir prieš krikščionybę, prieš visokią dievišką—natūralią ar pozityvią tvarką tikintieji turime tuo aiškiau ir garsiau skelbti, kad tiek aktyviųjų, tiek pasyviųjų ateistų pagrindinė klaida yra paneigimas Dievo, paneigimas ir panieka nekintamų pozityvių Dievo ir žmogaus prigimties įstatymų. Tais įstatymais turi remtis visais laikais ir visokiose santvarkose žmogaus ir visuomenės gyvenimo visos sritys. Visos kitos apraiškos: dvasinės ir medžiaginės kultūros griuvimas, žiaurumai, viso žemiško gyvenimo chaosas yra tik pasėkos anos pagrindinės blogybės.

6. Kova už Dievo karalystę turi būti kultūringa ir vadovaujama krikščioniškos artimo meiles. Klaidingai sakoma, kad prieš priešą reikia kovoti jo paties ginklais. Išeitų, kad idėjų kovoje prieš melą tektų kovoti melu, prieš veidmainystę—veidmainyste, prieš žudynes—žudymu ir t.t. Tai ne krikščionių kovos būdas. Prieš priešą reikia kovoti tobulesniais, negu priešo, ginklais. Klaidingą doktriną, pasireiškiančią gyvenimo klaidą, ydą, nedorybę reikia pulti visu atvirumu, atskleidžiant jos tikrąjį turinį,parodant jos žalingumą. Tačiau negalima nemylėti klystančio asmens.

Nieku nedengiant ydos ar klaidos turinio ir žalingumo, klystančiam asmeniui reikia padėti su meile savo klaidą suprasti, padėti į teisingą kelią išeiti. Pulti ne klaidą, o pačius klystančius yra ne tik taktikos klaida, bet yra nekrikščioniška. Nors apskritai kultūringumo ir kultūringos kovos sąvoka yra gana reliatyvi, tačiau krikščioniui kultūringumo kriterijas turi būti vienas iš svarbiausių Dievo įsakymų — artimo meilės įsakymas.
O artimas yra kiekvienas žmogus — ne vien bendraminčiai. Katalikai, mėgstantieji savo idėjinių priešų adresu karingus išsireiškimus, visada teprisimena tiesą, kad Dievas nenori ne tik klystančio, bet net nusidėjėlio mirties, o nori, kad pasitaisytų ir gyventų (Ezek. 18, 32; Išmint.I,    13; 2 Petr. 3, 9). Kai einančiam Jeruzalėn Kristui samariečiai neleido jų miestuose net poilsiui sustoti, apaštalai Jokūbas ir Jonas norėjo,kad tuos miestus sudegintų iš dangaus nukritusi ugnis. Tačiau Kristus į tai apaštalams atsakė: "Nežinote, kokios esate dvasios. Žmogaus Sūnus ne prapuldyti sielų atėjo, bet gelbėti" (Luk. 9, 54). Gal veiksmais to ir nepadarytų, bet savo kalbose apie dabartinius ir mūsų tautos ir apskritai tikinčiųjų kankintojus ir žudytojus, kuriuos visus esame šiandien linkę apibendrinti komunistų vardu, tikintieji nekartą kalba tokiais žodžiais, kurie geram krikščioniui visai netinka. Jeigu kada už savus darbus kaltieji prieš žmonių teismus ir turės atsakyti, tai geram krikščioniui turi rūpėti, kad niekas nenukentėtų už tai, ko jis pats nepadarė, kad žmonių teisingumas nesiimtų vaduotis kerštu, apibendrinimais ir t. t. Jau ir dabartinėje mūsų kovoje tiek su mūsų tautos, tiek su Katalikų Bažnyčios naikintojais ir apskritai priešais reikėtų atsižadėti ir terminologijos ir panašių dalykų, užpuolančių ir įžeidžiančių atskirus asmenis, gal ir visai nieko bendro neturinčius su tikraisiais kaltininkais. Vietoje to aiškiau ir intensyviau kovotina prieš klaidų turinį. Rezultatai bus daug geresni. Kas čia sakoma, neprieštarauja tam, ką minėjau, kalbėdamas apie tvarkingą toleranciją. Artimo meilė turi būti tvarkinga. Ten paaiškintas netvarkingos artimo meilės pavyzdys.
*    *     *
"Kas su manimi nerenka, tas barsto" (Luk. II,23). Analogiškai — kas kuria, stato ne su Dievu, tas griauna. Tai yra ne kurios vienos eros, o visų laikų, ne kurios vienos gyvenimo srities, o viso gyvenimo pagrindinė tiesa. Mes, kuriems yra lemta mus ištikusią nelaimę skelbti pasauliui, kad jame viešpatauja žmonijos gyvenimą griaunančios klaidos, patys prisiimkime ir kitiems atskleiskime tiesą, parodydami, kas tos klaidos, kame jų esmė, kame jų žalingumas. Kurie norime ir ryžtamės būti Dievo karalystės kūrėjai, patys priimkime tikros tiesos turinį, ją drąsiau ir aiškiau kitiems skelbkime. Prisiimkime supratimą, kas yra Dievo karalystės pagrindas, ir mūsų visoje veikloje viską statykime tik ant tų pagrindų.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai